Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Marija Mažulė, Fosilijos yra nėriniai, Kaunas: Kauko laiptai, 2023, 76 p., 500 egz. Dailininkė Jonė Mažulytė

Galvodama apie knygos esmes atspindintį savo teksto pavadinimą, svarsčiau keletą variantų. Lyg ir tiktų, pavyzdžiui, „buvimo pėdsakų amžinumas ir efemeriškumas“ arba „savivoka per giminės istoriją“, „istorijos šviesotamsa“. Vis dėlto betarpiškas susidūrimas su planetos chemija – viena iš Marijos Mažulės poezijos rinkinio Fosilijos yra nėriniai (2023) eilėraščio eilučių – apčiuopia esminį knygos subjektės buvimo pasaulyje būdą, fundamentą. Tokio įvardijimo interpretacija kreipia į Aš pastangas ir drąsą matyti ir patirti pasaulį – tokį, koks jis veriasi, su visomis pažinimo galimybėmis, o kartu su nepažinumu, „būties savaime“ svetimumu, su tamsa ir šviesos properšomis. Susidūrimas su planetos chemija vyksta dvipusėje atvertyje – ir kai pasaulis žmogų įsileidžia, ir kai pats subjektas patiria gyvenamąją tikrovę, jos duotis, sugeba iš tiesų pamatyti, neblaškomas simuliakrų ir simuliacijų.

Gamtiškasis knygos aspektas ir atvertis nukreipia į vandenį, kurio Marijos Mažulės poezijoje yra apsčiai. Nes „vanduo panardina į kitą sąmonės būseną“ (p. 14), o „betarpiškas susidūrimas su planetos chemija / įvyksta braidant jauti / limpa prie pėdų prasiskiria ir vėl susiglaudžia / vanduo dainuoja / kai nežiūri į ekraną negalvoji gali jį išgirsti“ („Vandens būsenos“, p. 14). Eilėraščių subjektas „braido kreivų minčių / upėje“ (p. 10) ir patiria suvokimą, kad „upė daugiau nei tekantis vanduo“ (p. 11).

Čia ir vėl norisi prisiminti knygos recepcijai aktualų, jau gerai žinomą vandens archetipiškumą – jo ambivalentiškumą taikliai atskleidė Mircea Eliade. Vanduo – tai rasties, gyvybės, pradžių pradžios, skaidrumo šaltinis. Kita vertus, ši stichija turi įvairius pavidalus, jos gelmės gali būti klaidinančios, niekada iki galo nepažinios, įtraukiančios be galimybės ištrūkti. Žmogų ir gyvenamąją tikrovę susieja vanduo – skystieji pasaulio objektų pavidalai ir mūsų kūnai, pasąmonės tamsa.

Pastarasis įvardijimas – pasaulio ir mūsų sąmonės tamsa – taip pat svarbus aptariamo eilėraščių rinkinio aspektas. Knygos tekstuose daug tiesioginio tamsos įvardijimo – „ankstyvo ryto kava yra tamsos sirupas“, „skaičiuojant pakanka būti tamsoje“ (p. 9), „tamsos skivytai“ (p. 10), „naktį virsta gličia tamsa“ (p. 14), „šiąnakt vėlės į gelmenis leidžiasi / jos panyra į juodą ir tirštą pasaulį“ (p. 15), „kur prisiliečiu / išsilieja tamsa“ (p. 48). Viena vertus, tamsos apčiuopos rezonuoja su giminės istorijų, okupacinio laikmečio, transgeneracinių traumų išraiškomis ir plėtote. Kita vertus, Mažulės eilėraščiuose įvardyta tamsa traktuotina ne tik sunkių išgyvenimų kontekste. Kartu tai yra tas pats betarpiškas susidūrimas su planetos chemija – jos duotimis, pasaulio slaptingumu, vandenų gelmėmis. Tamsa taip pat gali būti visų pradžių ir rasties šaltinis.

Eilėraščių prasmių atkodavimui svarbus ir dažnas rudens minėjimas. Šio metų laiko kuriama atmosfera knygoje taip pat yra nevienareikšmė – galima džiaugtis „balzgana spalio saule“ (p. 36), o kartu suvokti, kad „lapkritis yra pasaulio skausmas“ (p. 52). Pasaulis koreliuoja su subjekto būsenomis, o metų laikas tampa ir žmogaus būties kvintesencija, nes „šitos žemės ruduo / toks nuspėjamas / vėl sugrėbsi lapus / sugrėbsi ilgesį / apsimesi, kad tai turi prasmę“ (p. 37).

Aukščiau jau užsiminiau, kad viena iš knygos esmių yra giminės istorijų liudijimas. Šiuo aspektu Mažulės knyga susisieja su kitomis stipriomis knygomis – Gretos Ambrazaitės Adela ir Kristinos Tamulevičiūtės Gyvybe. Poezijos rinkinyje Fosilijos yra nėriniai tai nėra tik paprastas praeities išrašymas – jis itin susijęs su refleksija, mėginimu užčiuopti ne tik asmeninius motyvus, bet ir tam tikrą universalumą, svarbų epochos pamatymą, išgryninimą. Tai svarbu ne tik subjektės savivokai, bet ir potencialiam skaitytojui – asmeniškumas čia persipina su visuotiniais sudėtingo laikotarpio išgyvenimais. Šios tematikos eilėraščiuose ypač imponuoja Aš sąžiningumas – drįstama pateikti ir probleminius klausimus, išryškinti moraliai jautriausius aspektus: „jei galėčiau / paklausčiau / kaip jauteisi siekdamas karjeros / sovietų laikais / kaip tau pavykdavo apsimesti / tarsi viskas gerai“ („Neužduoti klausimai“, p. 32).

Kitas nuoširdumu ir atvirumu pagrįstas knygos ypatumas – nors eilėraščiuose fiksuojama giminaičių stiprybė itin nelengvais laikais („per gyvenimą taip ir nesutikau / linksmesnio žmogaus / už senelį / taip meistriškai perkeitusio / savo skausmą / kančią / ir neviltį / į gyvybę ir vaikišką / džiugesį“ („Tebešviečia“, p. 22), eilėraščių subjektė patiria įvairius išgyvenimus – nuo gyvasties teigimo mirties prieangiuose („Revalis“) iki gyvenimo sudėtingumo ir sunkių jausenų: „esu labai kalta / kad nesugebu tinkamai gyventi / savo gyvenimo esu per daug įsitempusi / esu per daug atsipalaidavusi“ („Druskos kasykla“, p. 48).

Tikras atrodo ir ryšio su gimine ambivalentiškumas – viena vertus, tai stiprybės šaltinis, galimybė suvokti save laike ir erdvėje kaip tęstinę būtybę, susijungti – tai ypač ryšku eilėraštyje „1888“, kai subjektė išgyvena artefakto – močiutės skrynios – teikiamą saugumą: „čia skrynioje / jaučiuosi kaip / promočiutės kiaušidėje / čia tamsu ir šilta / čia įrašytos visos žinios / apie mane / mano močiutes / ir mano dukteris“ (p. 30). Kita vertus, istorijos sunkis prislegia – traumos eina iš kartos į kartą ir veikia subjektės gyvenimą taip stipriai, kad norima išsilaisvinti, slegiamai praeities, giminės ir tautos istorijos svorio: „turėtų būti kokia nors išeitis iš čia / išėjimas per kurį galima ištrūkti / ne iš gyvenimo / o iš šios keistos vietos / paveldėtos įgimtos įgytos / su vakarinėmis pasakomis / su gimdyvių krauju / su sugedusiais dantimis plombomis / buku ir svaigiu eterio kvapu / spygliuota viela tvarte užkasta skrynia / gyvenimo vidury prarastu tikėjimu / kad verta išlikti“ („Akligatvis“, p. 59). Kaip savo recenzijoje rašo Ieva Rudžianskaitė: „Svarbu paminėti, kad lyrinės subjektės ryšys su praeities kartomis yra paženklintas sovietinės ideologijos ir su ja susijusių traumų. Nepakeliama priespauda, trėmimai, kankinimai lageriuose ir netikėjimas, kaip viso šito siaubo išdava, vis išnyra rinkinio eilėraščiuose, kuriuose apmąstomą praeitį keičia, deja, distopinis „sunkus naujas pasaulis““ („Gyvenimo liudijimai“, in: Metai, 2023, Nr. 10, p. 153). Vis dėlto Mažulės eilėraščiuose svarbi ne tik transgeneracinė trauma, bet ir galimybė įsivietinti, stiprėti, apmąstant istoriją.

Knygai taip pat svarbi subjektės savivoka per eilėraščių rašymą. Ir nors „magnetinė trauka nepaklūsta / eilėraščio rimui ji stipresnė“ (p. 9), teigiama kūrybos vertė – nes eilėraštis suteikia galimybę sau pačiam ir kitam paaiškinti Aš ir pasaulį – net jei tik kelioms sekundėms.

Fosilijos yra nėriniai. Tai, kas amžina, ir tai, kas netvaru. Atmintis yra kūrybos aktas. O ši knyga – pavykęs bandymas panirti į prisiminimus ir į pasaulį per dabarties tikrovę ir visa tai reflektuoti.