Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Rimvydas Stankevičius, Įsitvėrimai: Eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023, 119 p., [1000] egz.
Dizainerė Deimantė Rybakovienė

Dešimtoji Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga Įsitvėrimai palydima tokios anotacijos pradžios: „Dešimtojo Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinio „Įsitvėrimai“ išskirtinumas viso autoriaus ankstesnio poetinio kelio kontekste ir yra tai, kad ši knyga yra apie „šiapus“. Be abejo, įprastas metafizinis matmuo eilėraščiuose niekur nedingsta, nes gera poezija jį privalo turėti, tačiau šios knygos semantinis laukas ir veiksmo vieta yra ne pomirtinis pasaulis, ne abstrakti kosminė ar metafizinė erdvė, o tai, kame kasdien leidžiame laiką ir ką visuotinai vadiname tikrove“. Šiokios tokios kaitos ir išskirtinumo Stankevičiaus poezijos kontekste pažadas intriguoja, todėl poetinės šiapusybės interpretacijai šioje recenzijoje ir norisi skirti daugiausia dėmesio.

Pats knygos pavadinimas jau kalba apie buvimą šiapusybėje. Įsitveriama į tikrovę („nes tikrovė – tik tu“ („Įsitvėrimai“, p. 35)), ir į gyvenamąjį pasaulį bei jo duotybes. Kartu subjektas tveria savo vidines erdves, tveria daiktus savuoju žvilgsniu ir jutimais. Toks (įsi)tvėrimas yra tarsi aukščiausia Dievo žmoguje pajauta – tai per kūrybos aktą gimstantys pasauliai: „Lieski kūnus ir daiktus tarytum ne liestum, o tvertum“ („Įsitvėrimai“, p. 35). Tokią šiapusinių pasaulių tvėrimo intenciją, rodos, patvirtina ir paties autoriaus interviu išsakytos mintys: „Tai va „Įsitvėrimai“ – būtent apie „šiapus“. Landžiojimai po metafizines pakampes niekur nedingo, žiūrėjimas į gylį niekur nedingo, bet „įsitverti“ reiškia ir įsikabinti į kažką, ir įtvirtinti save kažkokioje vietoje, erdvėje, apgyvendinti ją savimi, žodžiu, nuo Dievo „tverti“ („Kiekvienas matuojasi eilėraštį kaip marškinius“, Rimvydą Stankevičių kalbina Arnas Ališauskas, in: Metai, 2023, Nr. 1, in: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=20168).

Taigi kaip Stankevičiaus eilėraščių subjektui sekasi įtvirtinti ir tverti save apčiuopiamoje tikrovėje? Pirmame knygos skyriuje „Budimo palata“ atskleidžiamas dažnai sudėtingas poetinio Aš bandymas įsitvirtinti šiapus. Santykis su tikrove tekstuose neretai komplikuojasi: „Man yra apstulbusi, / Savo buvimu netikinti, / Prie šio pasaulio / Niekaip priprast / Neįstengianti pelėda“ („Lututė“, p. 10). Subjekto sąmonės įtvirtinimai ir įsitvirtinimai dažnai yra efemeriški – ir čia norisi konstatuoti, kad poeto kuriamam Aš nėra lengva tverti save šiame netobulame pasaulyje, nelengva suvokti „pliką“ jo tikrovę: „Bandau prilipdyti save liežuviu / Prie tikrovės įšalusio strypo“ („Sūpynės“, p. 19); „Nerandu į ką įsitverti, nespėju / Įsiterpti į šitą tikrovę „Pasiliekantis“, p. 18). Pirmajame knygos skyriuje gerai atsiskleidžia kelių pasaulių – kito ir anapusinio, sąmonės ir pasąmonės, sapno ir tikrovės sandūra. Toji kita tikrovė pasiekiama per ribines patirtis, virstančias lyg kokia anestezija, leidžiančia nutolti nuo netobulo žemiško gyvenimo tikrovės ir jos keliamo skausmo.

Tačiau Įsitvėrimuose jau ryšku tai, kad nepaisant ribinės būsenos, laikinos sąmonės procesų kaitos, pasąmonės sužadinimo, vis tik grįžtama į čia, įšiapusybę. Tai ypač ryškiai skleidžiasi eilėraščiuose „Po valandos – grįšiu“ ir „Budimo palata“. Nors abu poetiniai tekstai savitai byloja apie alternatyvių pasaulių galimybę, kuri patiriama per ribinę būklę (prasivėrus Visatai ar plyšiams subjekto sąmonėje), tačiau iš šių saulėtų pasaulių yra lemta nubusti – šiapus, žemiškoje tikrovėje – ir patirti „visų tų besaulių pasaulių, / Kurie mane suvisam išsives, / Vos tik atgausiu sąmonę“ („Po valandos – grįšiu“, p. 21). Eilėraštyje „Budimo palata“ irgi trumpam prasiveria anapusybė – subjektas tiki, kad prie ligoninės lovos medicinos seselę pakeičia angelas. Eilėraštyje, matyt, tai suponuoja ne tik sergantį kūną, bet ir sielą – tikrovės tamsos sargdinama dvasia gauna trumpą atokvėpį nuo šiame pasaulyje vešančio skausmo ir tamsos. Tačiau tas atokvėpis laikinas, nes subjektui ir vėl teks „pratintis prie rudens, troleibusų, / Praeivių, / Minties, kad sveikstu – / Prisitaikyt kažkaip prie pasaulio, / Kuriame angelai – / Neįmanomi“ („Budimo palata“, p. 23).

Šiapusinis pasaulis tokiu būdu įvardijamas kaip baugus, keliantis savotišką grėsmę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Gynybinės linijos“ subjektas jaučia egzistencinį siaubą, ir nors jis jau turi sutvertas gynybines linijas, ši grėsmė, būties tamsa vis tiek išlieka. Tačiau nepaisant eilėraščiuose jaučiamo ar net aiškiai įvardijamo trapumo ir irumo, kartais mėginama nebūtį paneigti ir kviečiama gyventi. Nes tik apsisprendus gyventi įmanoma būti ne tuo „drungnuoju“, kurį Dievas išspjauna iš savo burnos („Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos“, Apr 3, 15–16) ir „Kelti vėliavą tūkstančiais rankų, / Tūkstančių žirgų jėga / Pumpuoti kraują / Gyvenimo gyslose“ („Mano pilis“, p. 27).

Skaitant šį ir kitus du knygos skyrius („Šviesos kaimynystėje“ ir „Tikrovė“), norisi svarstyti ir šviesos bei tamsos, tuštumos ir pilnumo, dienos ir nakties pusiausvyrą naujuose Stankevičiaus eilėraščiuose. Iš tiesų, žemiškoji Įsitvėrimų subjekto tikrovė dažnai kupina tamsos ir tuštumos, jos sudaro ir supa svarbią savasties dalį. Patiriama letargo būsena pasakoja ne tik apie Aš, bet ir apie jį supantį devalvuotų prasmių pasaulį: „Kaip, man tuštėjant, / Pilnėja stumiami manimi / Nikeliuoti prekybos centrų vežimėliai“ („Letargija“, p. 40). Ir tik „priešbiografinis“ – taigi nutolęs nuo dabartinio subjekto buvimo, nuo esamojo laiko – pasaulis patiriamas kaip „šviesos kaimynystė“. Gyvenamoji tikrovė tekstuose yra pateikiama kaip sudėtinga, neretai klampi ir kalbama apie „lėtinį pasaulio nepakankamumą“. O šis „sutrikimas“, šiapusybės nepakankamumas, gydomas tik laikinai, panyrant į savotiškas anapusinės būties narkozes, kurios „išsiveda atostogų nuo gyvenimo“ („Priešbiografinis“, p. 45). Šiame laike „tamsa – visada arčiau“, nes „viskas, ką beįstengsi įžvelgti, išgirsti, užuosti – / Vis tiek bus tik sutemos“ („Įvardijimai“, p. 43). Tačiau kartu – ir ne tik iš anapusinės metafizinės erdvės – įspįsta šviesa, net ribiniame nakties, rudens, žiemos laike kyla mėnesiena, žiba žvaigždės, žioruoja „Vėlinių žvakelių ugnys“ („Šviesos g. 11-5“, p. 58). Net jei paskui šiai liepsnai lemta pasiduoti egzistencijos dėsniams, išblėsti, o subjektui vėl tenka patirti visų švenčių pabaigas, kai lieka „vidinės tuštumos, vidiniai priekaištai, / Vidinis kraujavimas“ („Bobų vasara“, p. 63).

Stankevičiaus knygoje išryškėja ir savito laiko ir erdvės suvokimas bei kūrimas. Eilėraštyje „Dabar“ ypač svarbus gyvenimo šioje akimirkoje fiksavimas, kai subjektas mėgina inkaru įsikibti į esamąjį laiką ir išvengti pavojingų praeities ir ateities projekcijų žabangų. Taip pat poetiniam Aš suteikiama galimybė kurti savo erdvę ir laiką – tolstama ir nuo šiapus, ir nuo anapus, o atsivėrusiame plyšyje randama vidinė vieta, į kurią niekas svetimas negali įkelti kojos („Visai kitur“). Pats gyvenimas galiausiai subjekto matuojamas „ne laiku, o muzika“ („Kvintų ratas“) – šiame matavimo vienete susitinka menas, poezija ir matematika, tai, kas iracionalu, tai, apie ką galima kalbėti, ir tai, apie ką reikia tylėti.

Ši knyga stipri savo intencija kalbėti apie šiapus, gebėjimu atskleisti subjekto mėginimus (įsi)tverti daiktus ir būsenas jame. Stankevičiui ir jo kuriamam subjektui šiame rinkinyje, kaip ir kitose jo knygose, vis dar svarbi metafizika, plūduriavimas savotiškoje nesvarumo būsenoje, „tarp jau po mirties / ir dar iki gimimo“ („Pabėgimo planas“, p. 87), tačiau čia stengiamasi gręžtis ir į esamą tikrovę, net jei šis žvilgsnis yra sunkus ir sklidinas neišsipildymo. Identifikuojama gyvenamojo pasaulio tuštuma ir tamsa, tačiau šalia egzistuoja ir šviesos properšos. Greta universalių dalykų įpinama asmeninių patirčių, religinė simbolika išlieka svarbi, tačiau greta – ir gamtos gaivalas. Vieno eilėraščio subjektas „meldžiasi kas antroje Lietuvos bažnyčioje“ („Atspindžiai“), kito – jaučia, kaip „mėnulis juo kyla“ („Mėnulis kyla“). Viskas šioje knygoje yra apie gyvastį ir apie įvairias buvimo apraiškas. Tikrai galima kelti klausimą, kiek poetinių kilometrų autoriui pavyksta nutolti nuo ankstesnių rašymo formų, tačiau Įsitvėrimuose galime aiškiai užčiuopti kūrybines kitokio žvilgsnio tiek į save, tiek į kitą, tiek į pasaulį ir transcendenciją paieškas.