Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Gintaras Grajauskas, KAIP VISKAS BUVO, sudarytoja ir įvado autorė Virginija Cibarauskė, serija Gyvoji poezija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020, 232 p. + 2 garso diskai (CD), [1000] egz.
Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė

Gintaras Grajauskas dažnai įvardijamas skambiai, bet teisingai – gyvasis klasikas. Taip pokalbio su poetu įžangą pradeda ir Virginija Cibarauskė, sudariusi Kaip viskas buvo rinktinę. Literatūrologė, kritikė svariai įvardija tokio apibūdinimo pagrįstumą: „Tai patvirtina ir viena po kitos pasirodžiusios net dvi eilėraščių rinktinės, ir literatūriniai apdovanojimai, ir tai, kad G. Grajausko pavardę tiek rašytojai, tiek poezijos mylėtojai nuolat mini paklausti apie mėgstamiausius, labiausiai įkvėpusius autorius“ („Poetas turi nujausti, ko verti jo tekstai“: Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė, in: Metai, 2021, nr. 2, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1354808/gintaras-grajauskas-poetas-turi-nujausti-ko-verti-jo-tekstai). Viena iš priežasčių, kodėl recenzijos autorė ėmėsi analizuoti rinktinę, ir buvo siekis pamatyti, kaip susiformavo „gyvojo klasiko“ poetika, kaip keitėsi kūrybinis braižas. Itin norėjosi apčiuopti augimą, atsiskleidžiantį per laiko patikrintas distancijas, išryškinti svarbiausius Grajausko poezijos ypatumus.

Pirmas pastebėjimas – rinktinė sudaryta išties profesionaliai ir dėkingai – nuo Tatuiruotės iki Eilėraščių savo kailiu, nuo 1993 iki 2008 m., nuo tradicinio rimuoto ketureilio iki verlibro, nuo poetinio bliuzo ir džiazo iki garsiųjų daiktiškųjų istorijų, nuo mažiau žinomų iki žymiausių eilėraščių. Toks įvairus sąrangos principas leidžia išvysti poetinę raidą, kūrybinius posūkius. Grajausko atveju – tai artėjimas link vadinamojo daiktiškumo, istorijos pasakojimo, vyraujančios percepcijos ir dalies refleksijos – žmogaus, reiškinio, daikto pamatymo ir suvokimo, analizės, akylos (savi)stebėsenos ir nuosaikiosios distancijos steigties. Įvadiniame rinktinės straipsnyje esminius Grajausko poetikos bruožus įvardija ir Cibarauskė: „Grajauskas sistemingai atsisako ir kitų „aukštosios poezijos“ struktūrų bei veiksenų: lyrinius poetizmus keičia šnekamosios kalbos leksika, metaforas – prozai labiau būdinga metonimija, patetiką – ironija, lyrinę išpažintį – pasakojimas, hiperbolę – daikto ar reiškinio svarbą sumažinanti litotė“ (p. 14).

Iš tiesų jau nuo pirmųjų rinktinėje spausdinamų eilėraščių ryškėja nemetaforiškas kalbėjimas („ne metafora: praviros durys kaip daiktas, / realios lengvai identifikuojamos durys“, p. 44), Cibarauskės pastebėta ir įvardyta prozopopėjos reikšmė, pastanga vengti nudėvėtų poetizmų. Tai su taiklia ironijos doze čiuopia pats Grajausko eilėraščių subjektas: „jei parašyčiau: šypsausi pro ašaras / arba mano širdis teberauda / todėl nerašau tik šypsausi“ („Parašyti eilėraštį“, p. 32). Visa tai auga ir stiprėja su naujų poeto rinktinių pasirodymu, kai prieš poetinio kelio vidurį susiformuoja daiktiškasis istorijų eilėraštis. Šių istorijų subjektai labai įvairūs – nuo mitinių, literatūrinių personažų iki kasdienės buities herojų ar net objektų („žalio lapo istorija“, p. 79). O vis dėlto Grajausko eilėraščių veikėjas – mažasis žmogus ar rečiau objektas (mažojo žmogaus terminą vartojau ir rašydama Enrikos Striogaitės knygos Žmonės recenziją) – mito laikas čia susilydo su dabartimi, aukštosios inspiracijos ir kontekstai su plika realybe, aukštosios literatūros diskursą keičia pop kultūros intertekstai: „Štai į savąją žemę grįžau, o gal nebuvau net išėjęs – / Tie patys veidai, tie patys vergai ir skalbėjos, / Išsiilgę bičiuliai, vaikai, jie vis lenda ir lenda, / Kol supranti, jog tai – ne Itakė. Tai Disneilendas“ („Odisėjo sugrįžimas“, p. 56). Odisėjas poetine prasme čia lygus pijokėliui, o zekas – Mesijui. Apskritai Grajausko kuriamas subjektas tiki, kad mažųjų žmonių ir objektų istorijas pasakoti yra reikalinga – taip skleidžiasi kasdienybės nuotykio ir literatūros, mito intertekstų grožis, kai visa jau įvykę, bet dar esti nepamatytų kampų, rakursų, įstabių buitiškosios būties inkliuzų („Minkšto sniego eilėraštis“). Ir tikima, kad šias istorijas pasakoti verta – „kai pagalvoji, tai jau būta / visokiausių istorijų, ir išties / argi neverta buvo / sakysim ta, kurioje taip ilgai / žiūrima į sieną tuščiam / kambary / […] ir, žinoma, ta, paprasčiausioji, / ta, kur dabar, kurios / užrašyti nespėjai / argi neverta buvo“ („Istorijos“, p. 86). Žinoma, pasakojama ne be reikalingų ironijos smeigučių, kurios paaštrina, pagyvina metonimiško eilėraščio audinį.

Ypatingas Grajausko poetikos bruožas – ironiškasis, bet švelnus nuvainikavimas, buities inertiškumo demaskavimas, demitologizacija, tikriausiai neišvengiamai, bet be patoso kuriant jau savąjį mitą. Pasitelkiami gausūs mitologiniai, religiniai įvaizdžiai transformuojami ir pajungiami savitai eilėraščio logikai – niekam nepataikaujant, nieko primygtinai nedeklaruojant, tiesiog stebint, įvardijant subjektų būsenas, iš jų kylančius ironiškus, o kartu jautrius alogiškumus, inercijas. Apčiuopiamas poreikis naujai interpretuoti, suvokti, prie esamo gyvenamojo pasaulio ir žmogaus priartinti mitą, šventybę, atveriant, apnuoginant pačią egzistenciją, būties išraiškas („Tvanas“, „Šv. Antano gundymas“, „Kaimo bažnyčių palėpės“, „Mesijas“, „Nutylėtasis Jobas“, „Prieš nukryžiavimą buvo murmėjimas“ ir kt.). Nebijoma (nesiekiama) papiktinti ar šokiruoti, greičiau įtikrovinti, fiksuoti santykio kismą, jo poreikį. Kaip ir su nudėvėtais poetizmais – juos keičiant gyvuoju santykiu, priartinimu, jau minėtu buvusios šventybės sampratos nuvainikavimu ir naujos kūryba: „et, tas Kristus. Anksčiau, tiesa, / neblogai pašnekėdavo, bet dabar / jau visai suprastėjo, senatvėj. / mes jam visai neberūpim. Anksčiau tai / vandenį versdavo vynu, teisybė. / Užsispyrė, nebeverčia“ (p. 202).

 Mažųjų žmonių ir objektų istorijų kūrimo prasme itin išsiskiria „Pintos kėdės eilėraščiai“ – čia jautriai fiksuojama subjektų vienatvė, prasilenkimai, nuotoliai: „jis buvo mažas berniukas / verkdavo tamsoje / sakydavo tėve / kam mane apleidai“ (II, p. 88); „bet visa kita, ko jis / besigriebtų, neturi jokios prasmės. / Ir neverta būtų tikėtis ko nors / daugiau, veltui visi mūsų veiksmai / ir pastangos, nesulauksi“ (VIII, p. 94).

O vis dėlto atsiveriama ir graudulingam pasaulio, ir žmogaus grožiui: „toks yra guodžiantis, liūdnas / neviltingas pasaulio grožis“ („Kiaurai laižantis“, p. 99), „bet vis tiek, kaip ten bebūtų, žmonės yra / geri, kad ir apykvailiai, ir tu ne kitoks“ („Ir nušnypštė urduliu visas piktumas“, p. 117). Galima teigti, kad Grajausko eilėraščiuose aktualizuojamos patirtys – nuo buitinio gyvenimo lygmens iki poezijos skaitymų. Nors kuriama poetinė distancija, leidžianti įsikūnyti į skirtingus veikėjus, kaip pradinis eilėraščio akstinas atpažįstamos ir paties autoriaus patirtys, inspiracijos – pasiruošimas koncertui („Paskutinysis kryžiaus žygis“), Knygų mugė („Du garsūs rašytojai susitinka knygų mugėje“). Ypatingai ryškios ironiškos poetinės tapatybės traktuotės, regimos eilėraščiuose „Poezijos skaitymai II“, „Poetas“, „Kuo gali būti poetai“, „Du garsūs rašytojai susitinka knygų mugėje“. Siekiama įtekstinti savojo laikmečio poetines tapatybes, įvardyti didžiausias kūrėjo baimes („Du garsūs rašytojai susitinka knygų mugėje“), demaskuoti stereotipinį senąjį poeto vaizdinį skaitytojų akyse („Poetas“), fiksuoti sudėtingą Nepriklausomybės laikotarpio tapatybės lūžį („Kuo gali būti poetai“): „profesionaliais girtuokliais, geltonosios / spaudos žurnalistais, reklamos agentais, / scenos darbininkais, kunigais ir pastoriais, / ūkininkais, alfonsais, naktiniais sargais, / politikos apžvalgininkais, / nebegeriančiais alkoholikais […] ogi beveik viskuo: kuo tik negali / būti poetai šioj poetų šaly“ (p. 210).

Paskutinis šioje recenzijoje akcentuojamas dalykas – smūginės, kartu ir netikėtos, ir dėsningos eilėraščio esmei pabaigos – nuo lakoniškų trumpų „ne pabaigų“ (kaip ir „ne poezijos“), nededant taško, iki stiprių eilėraščio esmių reziumė: „liūdnas šuniukų gyvenimas, / o kad ir tavo ne ką linksmesnis, / bet atėjus laikui, ir nemokėdamas / šoksi savo mirčiai, šoksi kaip geras“ („Aš nešoku“, p. 115).

Visai pabaigoje norisi pasakyti – gyvas šis klasikas, oi, koks gyvas. Gyva, veikianti, aktuali ir jo poezija. Rekomendacija ir eilėraščiams, ir pačiam rinktinės rikiavimo principui. Nemenkas pliusas – ir galimybė klausytis paties autoriaus įskaitytų tekstų iš prie rinktinės pridėtų kompaktinių diskų. Grajausko poetines istorijas pasakoti, jų klausytis išties verta.