Skaitant antrąją poeto, vertėjo Simono Bernoto knygą, į akis krinta vienas nepakitęs autoriaus kūrybos bruožas. Tiek Reivas (2019), tiek Pasakų parkas (2023) – konceptualūs poezijos rinkiniai, kurių pavadinimai atrodo itin taiklūs. Pasirinktas tvirtas poetinės koncepcijos stuburas, kuris apauginamas skirtingų interpretacijų ir kalbinių prieigų raumenimis. Taip pat pastebėtinas pavadinimų daugiareikšmiškumas – kalbant apie antros knygos pavadinimą, pirma sąsaja yra erdvinė. Pasakų parkas – tai dar 1987 m. architekto Romualdo Jurgilio suprojektuota erdvė, vienas iš Vilniaus parkų, įkurtas tarp Karoliniškių ir Lazdynų. Pasakų parke „apgyvendintos“ medinės skulptūros pasakų ir mitologiniais motyvais, o 2019 m. sukurta meninė instaliacija (plg. https://neakivaizdinisvilnius.lt/po-paskaitu/pasaku-parkas/). Kaip rašoma Bernoto knygos anotacijoje – Pasakų parkas tampa ne tik/ne tiek įvietintos poezijos kūrimo leitmotyvu, bet kartu atskleidžia „neišsipildžiusią šios erdvės utopiją“. Pastaroji reikšmė siejasi su pasakos kaip kūrinio esme apskritai ir jos reikšme šiuolaikiniame pasaulyje. Kokios yra „naujo puikaus pasaulio“ pasakos? Kokios šiuolaikinės kultūros sąsajos su pasaka kaip neišsipildžiusia utopija? Ar utopinis mąstymas niekio sūnui dar gali būti svarbus ir apskritai priimtinas? Ar pasakų išmintis ir moralai tikrajame pasaulyje neatsimuša į rupios, sprangios realybės dugną? Šie (ir kiti) klausimai dėsningai keliami visoje knygoje, tai padaryti padeda ir pati Pasakų parko struktūra. Skyrių pavadinimai („burtas mestas“, „pramanytos būtybės“, „stebuklai ir veidrodis“, „kraujo puta“) yra iškalbingi, liudijantys istorijos, mito, pasakos, kitų intertekstų svarbą autoriaus poezijoje.
Eilėraštyje „Moralas?“ Bernoto kuriamas subjektas drąsiai perrašo ankstesnę tikrovę, kaip ir ankstesnę lyriką: „Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu“ (p. 80). Taip pat užklausiama apie stebuklo iliuziją – eilėraštyje „Mums reikia daugiau slibinų!“ nuo pilkos realybės siūloma gintis pasitelkiant jau stebuklinę tikrovę. Kyla klausimas, ar jai išsipildžius, po kiek laiko nenudėvėsime stebuklo? Ar Auksinės Žuvelės prašysim vis daugiau ir daugiau? Autorius demitologizuoja, dekonstruoja, o gal tiksliau – parodo, kaip senieji mitai, dažnai nusidėvėję kultūriniai konstruktai veikia šiuolaikiniame diskurse. O čia jau neišvengiama ne tik reikšmių perkūrimo, bet ir skvarbios, geliančios ironijos, grotesko: „Netikėtai užsipuolė / Gero būdo našlaitėlė / Suradus pakelėj / Mane staugiantį“ (p. 79). Bernoto eilėraščiuose pasaka gali veikti tik stengiantis aštrinti žvilgsnį, artinti kolektyvinį ir asmeninį mitus, suteikiant jau minėtiems nusidėvėjusiems visuotiniams konstruktams individualias reikšmes: „Kad nepaklysčiau / Bėriau trupinius / Iš nebaigtų eilėraščių“ (p. 78). Kai kurie eilėraščiai turi itin ryškų „dvigubą dugną“ ir yra sąmoningai parašyti taip, kad parodytų visą nusidėvėjimo ir vartojimo, atkartojimo „kultūrėlę“. Pavyzdžiui, kūrinyje „Rembo: pirmasis kraujas“ naudojami įvaizdžiai skatina kelti klausimą – kaip galime rašyti dabar? Kaip originaliai interpretuoti universaliuosius modusus? Kaip juos sujungti su dabarties tendencijomis? O gal tai apskritai neįmanoma? Ironiškas, absurdo poetika įmirkytas eilėraštis skaitytoją skatina užklausti ir svarstyti apie tai, kaip viename meilės eilėraštyje gali sugyventi Kristaus kūnas ir „Pergalės“ šokoladas? Prometėjas, Giesmių giesmė ir Dorovės policija bei bicepsai? Kas įvyksta, kai neišmanydamas kontekstų, susigundai daugio vilione, menamų reikšmių perviršiu?
Vis dėlto kalbant apie Bernoto eilėraščių ironiją, dera pastebėti, kad ji nukreipta ne tik į utopinio mąstymo reliktus, praeitį ir jos nudėvėtas metaforas – autorius ironizuoja ir dabarties pasaulio „kūrybą“, kultūros devalvaciją, prasmių praradimus, perkeitimus, patį save, nes dabarties don kichotai „svaipina sufotošopintas dulsinėjas“ („Princas ant balto žirgo“, p. 45). Autoriaus dėmesio sulaukia ir dosnieji mecenatai – eilėraštyje „Švarus vanduo nuo kisieliaus“ pašiepiama mūsų gyvenamojo pasaulio, socialinių medijų tendencija – naujieji sukčiai, kurie nori būtent jums palikti savo milijonus.
Bernoto eilėraščiuose sušmėžuoja ir kitos aktualijos, pavyzdžiui, „chemtreilų šliūžės“, „proginis gūglės logas“. Gyvenamojo pasaulio, žmonių pasirinkimų, godulio ironija išreiškiama derinant užuominą, simbolį ir aiškų įvardijimą: „Pjaunamės tarpusavy dėl statuso titulo aukso / Po kaklu lengvučiai kryželiai“ („Princas ant balto žirgo“, p. 45). Tokiu principu veikia ir eilėraštis „Narcizas“ – naujojo mito kūrimas, atsižvelgiant į dabarties tendencijas: „tyrinėja dienotvarkę / užimtumą kiekvieną / viešą pasirodymą / kalendoriuje raudonai / pasižymi“ (p. 49).
Šiuolaikybės absurdas taikliai dekonstruojamas eilėraštyje „Nykštukai“. Šiame tekste „mažasis žmogus“, šiuolaikinėje lietuvių literatūroje dažniau sulaukiantis empatijos ar užuojautos, negailestingai demaskuojamas, parodomi neįsisąmoninti kompleksai, galios kompensacijos mechanizmai.
Bernoto poezijoje susipina įvykusi ir dar galinti įvykti istorija: „stalčiuje kelios jodido tabletės / ant grindų nuotraukų / būtiniausių daiktų labirintai / įbėgu į minią / stotelėje laukia specialūs autobusai / vežantys maršrutu / Žemieji Paneriai – Mirtis“ („Godzila Vilniuje“, p. 37). Eilėraštyje „Feniksas“ susilieja mitas ir istorija, fantasmagorija ir tikrovė, post mortem ir atgimimas.
Pasakų parko eilėraščiuose didelis dėmesys skiriamas žodžiui, Žodžiui ir Žodynui. Ir nors abejojama kalbos ištekliais, galimybe perteikti patirtį, kurti prasmę, vis dėlto „Ž miršta paskutinis“ (p. 13), „Žodžiai patys mus susiranda“ (p. 18). Taip pat klausiama: „ar gali sumontuoti kalbos luitą / kontroliuojantį šią realybę / kiek dar galima laukti“ (p. 39). Iš šią temą aktualizuojančių eilėraščių išsiskiria „Kalbos barjeras“ – čia ne tik mąstoma apie kalbos, bet ir apie neverbalinės komunikacijos ribotumą. Nepaisant kalbinės komunikacijos ydų, kalba yra tai, kas jungia. Įžodindami patirtį, emocijas ir reakcijas, mes dauginame reikšmes: „Tavo akyse telpa daugiau / Nei visose pasaulio kalbose / […] / Jei tik pavyktų / Tau tai pasakyti / Nešvepluojant / Aiškiai ištarti / Dabar šie gestai / Bergždžiam buvimui“ (p. 26). Pasitelkiant intertekstus (Pasakų parko autorius juos pasitelkia kone kiekviename eilėraštyje), eilėraštyje „451° Farenheito“ svarstoma apie kultūros išliekamumą, vertę, rankraščius, kurie dega, tačiau šiame procese taip pat gali slypėti ir apvalymas, ir gyvastis (ugnies archetipas): „imki ir skaityki / žiežirbų katekizmą“ (p. 66).
Aptardama Simono Bernoto Pasakų parką rinkausi įdomiausius, išskirtiniausius knygos aspektus. Tačiau taip pat minėtinos universalios – tuštumos, mirties, meilės temos, kurias autorius gana vykusiai interpretuoja. Nuo Reivo, nuo subjekto, kuris „kartais galvoja, jog yra alergiškas savo paties buvimui“, į Pasakų parką atklysta kalbantysis, „kartais norintis nebūti“. Tačiau daugeliu kitų aspektų antroji poeto knyga atrodo brandesnė, gilesnė, kinta ir pats rašymas. Apie kalbinius žaidimus, įvairiapusę stilistiką palieku kalbėti kitiems recenzentams.
Reziumuojant galima pasakyti, kad Bernoto poezijos pasaka yra apie meilę ir mirtį, apie iliuzijas ir jų demaskavimą, apie išorines ir vidines erdves, apie utopijas ir distopijas, kuriose taip lengva pasiklysti.
