Dailininkė Viktorija Daniliauskaitė
Pradedu recenziją citata iš Vartų Auštriųjų eilėraščio „Žemės šuliniai. Namuos“: „kad tik muziejum gyvenimas niekad netaptų“ (p. 21). Man regis, ji puikiai atspindi Jurgitos Jasponytės knygą, gal net visą kūrybą. Tai, ką labiausiai jaučiau skaitydama šį poezijos rinkinį, ir buvo nesumeluota pastanga gyvastingumui, autentiškumui, rasčiai, būties atsikartojimams, net rašant apie mirties vandenis paskandas (knygos žodis, reiškiantis mitinę vandenyje esančią mirusiųjų buveinę) ar išsiliejusią Vėlių upę. Vartai Auštrieji – tai poezija papasakota istorija apie subjektės būtį, kurioje telpa protėvių, vaikų, mylimojo ir gimtųjų vietų bei prisijaukinto miesto būtys. Knyga – iniciacija į svarbiausius gyvenimo įvykius, į gyvenimą ir mirtį, į moterystę ir įsikūnijimą, kaimą ir miestą, nes „Ketvirtą gyvenimo dešimtį / man paaiškėja / kad nesutapo mano gimimas / su įsikūnijimu / o šitas miestas taip pat yra mano kūnas“ („Įsikūnijimas. Užkastos upės“, p. 148). Tekstai kalba apie tai, ką subjektei reiškia būti anūke, dukterim, motina, mylimąja, kaip ji šias būtis interpretuoja, išgyvena. Išbūnama visa „giminės vieta“, močiutės ir senelio istorijos ne tik suasmeninamos, bet ir tarnauja pamatinių pasaulio duočių pažinimui (pavyzdžiui, senelis išeina į rekrūtus ir po 25 metų grįžta „revizine siela“, o močiutės klausiama, ar ją kas pasitiko Anapus). Genius loci – tamsi ir šviesi, bet Jasponytės poezijoje – vienareikšmiškai labai galinga, suteikianti prieigas prie gyvenamojo ir anapusinio pasaulio, įkvepianti ir mokanti, susipinanti su subjektės prašymu „užkalbėti“, nes „protėvių sodų švelnumas / uodo įgėlimo žaizdą / užtraukia“ ( p. 19). Pasirinktas taiklus įvardijimas – „grimzdimas“ – į upę, pasaulį ir besitęsiančias istorijas: „gyvatėle mieloji šaltupė teka / karta iš kartos / kerta grimzdimas“ („Grimzdimas. Genius Loci“, p. 16).
Vartai Auštrieji – odė intuicijai ir poezijoje gimstantis naratyvas, savęs ir Kito paliudijimas, kad tikrai būta, brista per upes ir laiką, nors nebenorima nieko įrodyt, priešingai – tik: „Kai nebenoriu niekam įrodyti / kokia stipri esu / kokia stipri tada aš būnu / vis artinuos dievop / vis rimstu / teka dievų dovanos / per mano ramybę pasaulin“ (p. 140).
Antroji Jasponytės knyga – tai ir nepretenzingas atnašavimas (senajai, o gal belaikei?) tradicijai, kultūrai, įdabartinimas ir įtikrovinimas paveldo, gyvo ne raštuose, bet per kitą kūną ir kraują. Rašau „nepretenzingas“, nes senoviniai žodžiai ir pats konceptas eilėraščiuose atsiranda itin organiškai ir betarpiškai. Tai knygoje labiausiai ir viliojo – bekompromisė ištikimybė savo širdžiai, praeičiai ir dabarčiai, krauju ir pienu srūvančiai bambagyslei upės viduriuose. Tačiau nepaisant įvardyto gyvastingumo jutau, kad knyga itin vientisa ir tolygi – lyrinės subjektės balsas daugiasrovis, bet iš šių srovių pinasi darni sutartinė. Pastebėjau daug sąsajų su pirmąja poetės knyga Šaltupė. Kaip išduoda knygos redaktorius Aidas Marčėnas: „Dabar matau, kad niekur nuo tų vandenų, ežerų, nuo tų upių nepabėgau, – susėdus prie redaguojamo rankraščio pastebėjo Jurgita“. Tikrai niekur, ne į paviršių, ne į šuntakius, bet gilyn ir gilyn, skrodžiant gyvybės ir mirties gelmenis, o gal tiesiog pasakojant vieną gyvenimą, kuris glaudžiai suaugęs su Kitų gyvenimais – it daugiakamienis medis.
Vanduo vis dar išlieka itin svarbi eilėraščių būtis, net įvardyčiau – gyva esybė. Svarstydama vandens poetiką ir jos recepciją Jasponytės tekstuose, prisimenu simbolio daugialypumą (apie jį skaičiau ir Mircea Eliade knygose). Vanduo – ir gyvastis, ir išskaistinimas, ir mirtis, nebūtis. Tai substancija, sutverta išgryninti, perkeisti, sunaikinti. Slaptingi ir tamsūs gelmenys, juoduma, suponuojanti nepažinumą ir paviršiaus skaidrumas, lengvumas. Antrojoje Jasponytės knygoje vanduo taip pat yra visoks: toks, kuris tveria gyvastį, ją palydi, atspindi, ir toks, kuris gramzdina. Ribines būsenas, anapusybę suponuojanti upė (paskandos, laikštės, Stiksas), ir upė, kuri simbolizuoja namus, savumą (šaltupė) bei vėlupė, Neris, kurios teka ir Vilniuje. Vis dėlto kad ir koks vanduo būtų minimas, jis visada yra reiškiantis, bylojantis: „Nėra tokio vandens / nėra vandens paprasčiausio / be minties / atminties / be šventumo / nėra vandens / kurio nejaustų žemės gyslos“ („Paprasčiausias vanduo iš čiaupo“, p. 50). Net miesto vanduo iš kolonėlės yra svarbus ir ženklinantis, „atsiduodantis gyvybe ir gruntu“. Ypatingai patrauklus man eilėraščių „Vėlių upė išsiliejo“ vanduo – gelmė, kurion patekęs jau niekada neišnirsi toks pat: „kuo šiltesnis / po antklode / anglies dvideginis / kuo tamsesnis / upės vanduo / kuo šiurpesnis / pasimatymas prieš išnirimą“ („Vėlių upė išsiliejo“, p. 10).
Vis dėlto lygindama su Šaltupe pastebiu ir poetės kūrybinį augimą, brandą, didėjančią meistrystę esminius būties dalykus perkelti į žodį. Į eilėraščius autorė įaudžia ir globalius dalykus, – pavyzdžiui, kaip savo recenzijoje pastebėjo Giedrė Kazlauskaitė, keliuose tekstuose paliečiama partizanų tema, minima žydų šeima (aliuzija į Holokaustą), o eilėraštyje „Du kisieliai“ įstabia raudono ir balto kisieliaus metafora (ir vėl prisimenu plačią, kontekstualią spalvų konotaciją, kraujo ir pieno putą) paženklinama ne tik senelių, besiklausančių „Amerikos balso“, bet ir tautos istorija. Lyrinė subjektė išsako savo baltiškąją ir pacifistinę pasaulėžiūrą eilėraštyje „Motina“: „argi tikėjimas gali būti žvėris / mirtinai nukamuojantis kūdikį / motinos akyse / argi tikėjimas gali būti tas žvėris / kuris leidžia be meilės įeiti į moterį / kad ir šimtąkart apsiplovus / kas tas baisusis tikėjimas / paliekantis tiktai pirmąją raidę“ (p. 143–144).
Iš šešių knygos skyrių labiausiai (maloniai) stebino ketvirtasis skyrius „Vilnius nuo Aštriojo galo“. Kažkaip taip ėmė ir nutiko, kad nebuvau užfiksavusi autorės eilėraščių apie Vilnių. Jasponytės eilėraščiuose susilieja istorinis ir asmeninis miestas, kuris nepriešinamas „kaimiškajai būčiai“, o organiškai įauga, perauga upės tekėjimus – nes „Rasų riba / krinta ryto rasa“ („Naujasis pasaulis. Rasa“, p. 100), o „kas nuteka / tas ir baigiasi / tik upė niekad neišteka“ („Pilies vartuos“, p. 92). Miestas čia patiriamas vaikštant, nes „mano kalba yra vaikščiojimas / vaikščiojimas yra mano meilės išraiška“ („Ėjimas, p. 93). Fiksuojamos detalės iš gyvenamosios poetės vietos (taip spėju), iš svarbių savo simbolika, reikšme objektų (Aušros vartai). Vilniaus vietovės įgauna reikšmę ir iš savistabos („esu / basa mieste įsišaknijusi kaimietė“, eil. „Sesės ir seserys“, p. 106), ir iš aplinkos stebėjimo (eil. „Gyvenimas pagal geležinkelį“, p. 94–95). Taip pat įdomios buvo folklorinės improvizacijos paskutiniame skyriuje „Saugės“ (saugė – daugiabalsė daina, sutartinė).
Jau savaime aišku, kad Jasponytės eilėraščiuose svarbūs mitologiniai, istoriniai simboliai ir intertekstai. Pats kalbėjimo būdas taip pat labai įdomus – šiuolaikinis diskursas puošiamas rečiau vartojama folkloro leksika, tarmybėmis. Tačiau bene viskas paaiškinama išnašose, tuo džiaugiausi, mat tikrai ne kiekvieną rečiau vartojamo žodžio reikšmę žinojau. Vis dėlto džiaugiuosi, kad įvardytas folkloro diskursas neužgožė semantinio eilėraščio krūvio. Beje, knyga solidžios apimties – 163 puslapiai. Visi eilėraščiai datuoti, taip tarsi įrėminant, struktūruojant patį rašymo procesą. Knygos iliustracijos, apipavidalinimas man taip pat patiko, organiškai derėjo su tekstais.
Pabaigoje laikas asmeniškumams ir nukrypimams. Man Jasponytės poezija neatsiejama nuo jos asmenybės. Prisipažinsiu, kažkada, dar nemačiusi autorės, skaičiau jos tekstus ir lyg dvejojau tuo tyrumu, meile protėviams, šaltupėms ir senajai kultūrai. Bet kartą išgirdau ją savo tekstus net ne skaitančią, o atliekančią, vėliau – susipažinome. Ir dabar, skaitydama ir analizuodama antrąją poetės knygą, nėkart nesuabejoju. Man tai tikra iki pat pašaknų. Ir leiskite pasidžiaugti, kokia įvairi yra dabartinė lietuvių poezija.
