Pirmoji poetės, leidėjos, redaktorės ir vertėjos Gretos Ambrazaitės knyga Trapūs daiktai (2018) susilaukė sėkmės ir kūrybinio rezonanso – buvo skaitoma ir aptariama, pelnė svarbių įvertinimų. Autorės poetinis balsas išsiskyrė savitumu, asmeniškumo ir universalumo derme, gebėjimu naudoti ir valdyti įvairius kalbinius registrus. Jeigu recenzentė neklysta, Jaunojo jotvingio premijos laudacijos autorė Giedrė Kazlauskaitė palinkėjo autorei „pusiausvyros tarp šviesos ir tamsos“. Antroji knyga tai išpildo su kaupu.

Rašydama apie pirmąją Ambrazaitės knygą minėjau „slaptai išpažintinį“ poezijos rinkinio aspektą. Skaitant antrąją knygą, susidaro įspūdis, kad autorė drąsiau naudoja asmeninius momentus, tačiau svarbiausia, kad sugeba per subjekto istoriją byloti apie visuotinumą, pasiekiamas universalus patirčių dėmuo.

Ketvirtajame knygos viršelyje autorė rašo: „Adela Ró­żewicz buvo mano proprosenelė. Nesu jos sutikusi, bet vardas, kaip laivas fantomas, liko klaidžioti po širdies vandenis“. Ir nors pirmajame knygos eilėraštyje „Rankinis laikrodis“ subjektas bijo liestis prie artefakto („bet mes neliečiam laikrodžio – / kad neatgytų / brangių, tačiau neatpažįstamų / žmonių veidai“ (p. 13), vis dėlto išdrįstama – per kūrybą, per tamsos ir šviesos pusiausvyrą, per nesumeluotą žvilgsnį „į istoriją su šalmu“. Šia knyga Ambrazaitė gręžiasi į praeities vandenis, mėgina prisiliesti prie buvusiųjų, prie širdies moterų ir vyrų, „kai atminties lašelinės / čiurlena mano bambagysle“ (p. 17). Autorės eilėraščių privalumu laikyčiau ir tai, kad išvengiama perdėto sentimentalumo, vengiama nereikalingų pagražinimų, tačiau sugebama kalbėti jautriai ir skvarbiai. Iš šios tematikos itin išsiskiria eilėraščiai „Adela Różewicz“, „Kaip aš stebėjau močiutės rankas“, „Be pavadinimo“, „Kaip buvo pakrikštytas mano krikštatėvis“. Eilėraštyje „Kaip aš stebėjau močiutės rankas“ per artimosios istoriją pasakojama ir tam tikro gyvenamojo laikotarpio istorija, iš dabarties perspektyvų brėžiamos, poetiškai archyvuojamos praeities trajektorijos: „Rankos yra paveldimos su nepasirašytais popieriais, / atsisakymu, 58 straipsniu, durų trenksmu, užrakinta / biologijos laboratorija ir atimtais namais“ (p. 14). Pastebėtina, kad Ambrazaitė puikiai derina tiesioginį įvardijimą ir nujaučiamą prasmę, jos užuominą. Pavyzdžiui, minimas 58 straipsnis – tai nuoroda į sovietines represijas – pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį sovietmečiu buvo teisiami antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Kitas istorijos tamsumas liečiantis eilėraštis – „Be pavadinimo“. Kūrinys turi paantraštę, paaiškinimą – eilėraščio subjektą senelis mokė į vandenį laidyti akmenukus. Atrodytų, smagi bendra veikla, artimas ryšys, šviesūs vaikystės prisiminimai. Tačiau įsiterpia prieštaringi žodžiai – „Anot senelio, kiek kartų akmenukas atsimušė į vandenį – tiek žydų nušovei“ (p. 79). Tai, kam vaiko sąmonė dar neturėjo refleksijų galimybių, kitaip perskaitoma ir išrašoma iš suaugusiojo perspektyvos, tačiau suvokiama, kad deklaruoti vienareikšmišką tiesą vis dar yra sudėtinga: „tikras yra tik slidus / tiesos ir fantazijos dumblas“ (p. 81). Istorijos tamsa, dangaus be bombonešių gausmo troškimas paliudijamas eilėraščiais „Kaip buvo pakrikštytas mano krikštatėvis“ ir „Brangakmeniai“. Kontrastuoja šių kūrinių pasauliai – griūnančio pasaulio krikštas ugnimi ir taikaus laiko brangumas. Tykios valandos prilyginamos dieviškajam maistui – manai, brangakmeniui, kurį šiandienio karo kontekste imame iš tiesų vertinti: „Kiekvieną rytą šaly, kurioj nieko nevyksta / laiko brangakmeniai iškrenta po langais“ (p. 23).

Kaip jau minėta, istorija, mėginimas iš dabarties perspektyvos čiuopti buvusį laiką knygoje yra labai svarbus. Laiko įvaizdžiai ir jų interpretacijos – centrinis knygos leitmotyvas. Ambrazaitės eilėraščiuose istorija ryžtasi familiariam veiksmui, taip, kiek tik apskritai įmanu, priartėdama prie knygos subjekto ir skaitytojo. Kad būtų aptariama, įžvelgiama, interpretuojama: „ir praeitis / tiesiai iš laiko mašinos / meta publikai savo kelnaites“ („Technikos paradas“, p. 20).

Autorė ir jos kuriamas subjektas pateikia ištisą istorijos retrospektyvą. Šiuo aspektu išsiskiria savotiškas eilėraščių ciklas (knygoje jis taip neįvardytas): „VIII amžius pr. Kr.“, „I amžius“, „X amžius“, „XIV amžius“, „XXI amžius“. Čia išskiriamas visų laikotarpių esmės distiliatas (per dabarties prizmę) – nuo Homero ir Dioniso (knygoje rašomi mažosiomis raidėmis) iki Kristaus, nuo Boccaccio (knygoje mažąja raide), angliškojo ir itališkojo sonetų varianto iki visos knygos esmės: „lašas po lašo kaupėsi tirštosios blogio / ir skystosios gėrio kronikos“ („X amžius“, p. 65).

Laikas apmąstomas ir eilėraštyje „Triušio urvas“ (atpažįstamas panaudotas Alisos stebuklų šalyje intertekstas) „Viskas eina pro šalį“, „Viskas praėjo anksčiau“, „Viskas praeis ne laiku“, „Viskas dar bus kada nors“, „Viskas praeis greičiau“ (p. 47–49). Pateikiamas savotiškas laiko laipsniavimas, fenomenologinis lūkesčių horizontas, kurį vis tik valdo subjektyvus, asmeninis laikrodžio rodyklių sukimasis. Taip įmanoma pasukti ir link sugrąžinimo, retrospekcijos: „Nes dvidešimt pir-/mas amžius baigėsi, o dvidešimtas prasidėjo“ („Skaitmeninis eilėraštis“, p. 57).

Kita svarbi knygos autorės mintis užrašyta ketvirtajame knygos viršelyje: „Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą“. Knygoje iš tiesų daug vandens – sirenos, laiškai buteliuose, Neris, pelke virstantis ežeras (kaip ir visas mūsų žinojimas apie save ir pasaulį), prasiskyrusi jūra, pro raides plūstantis vanduo, skenduolės, savižuvės ir velniažuvės. Galima sakyti, eilėraščiuose figūruoja ištisa vandens ekosistema. Recenzijos apimtis neleidžia plėstis, bet, žinoma, į galvą ateina ir Mircea Eliade, ir vandens ambivalentiškumas – gyvybės pradžia, nuskaistinimas, kartu slaptingumas, gelmė, ir nebūtis. Gretos Ambrazaitės poezijoje visa tai suderinama.

Kalbant apie knygos poetinę raišką, autorei išlieka svarbūs detalūs daiktų pasaulio surikiavimai. Tai pastebi ir literatūrologas Mantas Tamošaitis: „Gretai Ambrazaitei pavyksta ne tik tokius daiktus pasiūti iš sudygsniuotos daiktavardžių faktūros, bet ir guldyti juos į vientisą, nuoseklų, intelektualiai provokuojantį poetinį pasakojimą. Kurti asmeninius kažin kieno daiktus – visai nebesvarbu, tikrus ar išgalvotus, kuriuos liečiant laikas ima rodytis apčiuopiamas pirštais: ir praeitis, ir nepagaunama dabarties akimirka, uoliai persekiojanti ateitį“ (ADELA by Greta Ambrazaitė | Goodreads). Ir čia labai norisi pacituoti jau interneto erdvėje minimą eilėraščio „Kaip aš stebėjau močiutės rankas“ fragmentą: „Rankos yra paveldimos su nuskinta šaka alyvos, / žiedu / nuo bevardžio piršto, saulės dėmėmis, mėlynių segė-/mis, šachmatais, pledais, vabalais, žolių sriuba, vai-/kystės visata, kuri susigūžia, ką ją toliau sūpuotum“ (p. 15).

Knygos poetika artima avangardui, (kai kuriuose tekstuose) ekspresionizmui, yra konkrečiosios poezijos, formos ir turinio eksperimentų, pavyzdžiui, eilėraštyje „Rimuotas asmeniškas eilėraštis su jauno XIX a. poeto autografu“. Intertekstai sumanūs, vietomis verčiantys giliau pasidomėti ir kritiką, ir skaitytoją, pavyzdžiui, eilėraštyje „Meksikietė“ subjektės vardas Calavera reiškia kaukolę. Knygos turinys ir forma itin apgalvoti, konceptualūs, skyriai susieti su rinkinio pavadinimu, puikus Sigutės Chlebinskaitės dizainas. Autorė sukūrė  autentišką, atmosferišką, intertekstualią poezijos knygą. Nes, kaip teigiama eilėraštyje „Braižyba“ (p. 31),  automatinė genų grąža tikrai kartais grįžta to paties nominalo žetonais.