
Dizainerė Kotryna Šeibokaitė-Ša
Ankstesnė Jaroslavo Melniko kūryba įtaigi ir įdomi, čia puikiai išnaudojamas fantastinis realybės matmuo derinamas su universaliu, nebanaliu filosofiniu, egzistenciniu turiniu. Apsakymų rinkinys Rojalio kambarys buvo išrinktas viena geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų, o distopiniai romanai Maša arba Postfašizmas ir Tolima erdvė yra itin vertingi, unikalūs, nes kokybiško antiutopijos žanro pavyzdžių lietuvių literatūroje apskritai nėra gausu. Vis dėlto 2016 m. išleista knyga Dangaus valdovai jau nebebuvo tokia sėkminga, čia filosofinės idėjos pateiktos daug deklaratyviau, siužetas stokojo intrigos, o fantastinis matmuo (santykiai su paukšte) iki galo taip ir nepasiteisino. Aptariant naujausią autoriaus romaną Adata, nepaisant to, kad yra įdomių motyvų, taip pat kyla nemažai klausimų dėl knygos turinio ir raiškos kokybės. Viena vertus, autoriaus noras eksperimentuoti, neužsidaryti vieno žanro rėmuose yra įdomus, pozityvus. Štai 15 min.lt pateikia tokią Melniko citatą: „Taip pat nenoriu visada būti „panašus į save“, „atpažįstamas“, mėgstu ieškojimus ir eksperimentus. Kaip rašytojui, man patinka rizikuoti – turbūt taip pasireiškia mano laisva prigimtis“ (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytojas-j-melnikas-pristato-turbut-pirma-tokio-tipo-romana-lietuvoje-286-1201786). Kita vertus, reikia būti pasiruošus ir tam, kad, deja, ne visada ir ne visi eksperimentai pasiteisina. Šis skandinaviško detektyvo bandymas vertintinas gana nevienareikšmiškai. Pabandysiu įvardyti, kodėl.
Pirmiausia – tai labai lietuviškas detektyvas, o pretenzija įvardytam „skandinaviškumui“ taip ir lieka tik pretenzija. Tokį užmojį (sukurti skandinavišką detektyvą apie Lietuvą) autorius mėgina kurti išoriškomis priemonėmis, pasitelkdamas erdvėlaikį (taip, mūsų ruduo šaltas ir niūrus), žiaurių, sunkiai išaiškinamų nusikaltimų seriją, pabaigoje atsirandančius ryšius su Švedija ir kai kurias veikėjų charakterių bei gyvenimo ypatybes. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Algimantas Butkus – įžvalgus, šilto ir šalto matęs policijos tyrėjas, niūrus egzistencialistas, turintis apsčiai sveikatos ir asmeninio gyvenimo problemų. Neprisiminti, nelyginti su garsiuoju Jo Nesbø knygų herojumi Hariu Hūle vargiai įmanoma. Nors gali būti, kad toks sutapimas visai netyčinis ir copy-paste Melnikas tikrai nekaltintinas iš dalies ir todėl, kad tikrąja, vidinės logikos ir panašumo prasme to paties efekto išgauti netgi nepavyko. „Lietuviškasis Haris Hūlė“ yra gerokai vienaplaniškesnis, įklimpęs labai stereotipiniame lietuviškame temperamente, nes visas detektyvas persmelktas tyrėjų minčių ir sprendimų stagnacijos. Atsitiktinių (dažniausiai darbe ar sveikatos priežiūros įstaigose sutinkamų) moterų vertinimai – „nepiktybiškai mizoginiški“ (apie tai vėliau), o egzistenciniai filosofavimai – gana deklaratyvūs: „Jis žiūrėjo į žvirbliuką, kuris, ieškodamas trupinių, straksėjo prie kojų. Štai straksi alkanas, vienišas šaltos snieguotos žiemos išvakarėse ir nesiskundžia likimu. Ir tuoj pat pagalvojo: nesiskundžia, nes neturi sąmonės. Laimingas. Nemato savęs iš šalies, nesupranta, kur jis, kokiame pasaulyje gyvena, kas jis… O jis, Butkus, ar supranta, kas jis toks? Jis – policijos seklys? Ir viskas?“ (p. 370). Akivaizdu, kad detektyve autorius siekė egzistencinio gelmens, bet tai jam geriau sekasi perteikti simboliais, alegorija ir fantastine siurrealistine vaizduote.
Pastebėtina, kad romanas skirtas pirmiausia ne Lietuvos skaitytojams. Tai byloja ir išoriniai faktai (knyga tuo pačiu metu pasirodė Prancūzijoje), ir vidinė knygos logika, mat tekstas prikimštas faktinės informacijos apie Lietuvą. Ta informacija lietuviškame knygos leidime galėjo būti eliminuota ar bent jau apkarpyta, nes vienas kitas faktas dar pasirodė egzotiškas (lietuviui – apie Lietuvą), bet vėliau pasidarė perteklinis ir ėmė erzinti: „Kelias vingiavo mišku – šiuose kraštuose, apie Vilnių, vien miškai, ežerai ir pelkės. Žiūrint iš lėktuvo, Lietuva primena žalią, tik kur ne kur pradėjusią gelsti oazę (užeis pirmieji šaltukai, ir ji visa pavirs raudona ir geltona ugnimi), bet lietuviai, masiškai emigruojantys į Vakarus uždarbiauti, sėdintys anglijose ir švedijose, nevertina savo šalies“ (p. 20).
Didžiausias pliusas dėtinas už patį nusikaltimo žanrą – žudomos žindančios moterys, joms nupjaunami speneliai, o kairės krūties pienas visada būna iščiulptas. Žudikas ant aukų kaktų deda balandį, o į makštį – dažniausiai raudoną papūgėlę. Aišku, tiesioginės medžiagos froidistinėms ir kitokioms psichologinėms interpretacijoms čia gausu. Ir reikia pasakyti, kad dalį tokios medžiagos autorius puikiai išnaudoja, deja, kita dalis itin stereotipizuota ir yra nuslysta paviršiumi. Kas aiškinant nusikaltimą tikrai įdomu ir vertinga – tai sąsajos su Amono-Horo religine sekta. Psichologine analize paremtas nusikaltėlio portretas vis dėlto suformuotas neišvengiant klišių ar itin tiesioginių išaiškinimų – vaikystėje ilgai žindytas berniukas, netekęs mamos, patenka į vaikų namus, ten yra prievartaujamas ir kitaip skriaudžiamas, kol – labai logiška – jam pakrinka psichika, o jau suaugęs ima žįsti kitų moterų pieną, prieš tai jas apsvaiginęs ir… turime aukų. Stereotipinei analizei pasiduoda ir Algimanto Butkaus sapnai, kuriuos lengvai išgliaudytų net mėgėjas froidistas. Konsultuojančio psichiatro įžvalgos taip pat per daug aiškios, nelabai norisi tikėti, kad patys tyrėjai sakomų dalykų iš anksto nesuprato. Lėkštos ir policijos darbo detalės, Butkaus mokytojo Antanavičiaus pamokymai („Neigiamos mintys siurbia energiją“, p. 307), o dažnai ir paties herojaus įžvalgos („O tyrėjui būtina perprasti ne tik nusikaltėlį, bet ir auką“, p. 109). Nusikaltimo aiškinimo tempas gana lėtas, o tai, ką tyrėjai suprato 400 puslapyje, buvo galima sugaudyti jau maždaug 200-ajame. Neįtikinantis ir su jau gerokai pūpsančiu nėščiosios pilvu vienos pas nusikaltėlį vykstančios tyrėjos Linos elgesys – kad jos visiškai nepagalvota, jog gali būti potenciali nusikaltėlio auka. Liudytojų ar potencialių nusikaltėlių apklausos daugeliu atveju taip pat klišinės, dialogai netikroviški, labai akcentuojama valdžios, vyro pareigūno „menamos galios“ moteriai pozicijos. Įdomus Butkaus asmeninio gyvenimo fonas, tačiau ir čia yra neišbaigtumo ir painiavos – pasirodo, tyrėja Lina po vienos kartu praleistos nakties pastojo būtent nuo jo, o šis, atsibudęs ligoninėje, labai apsidžiaugia ir puola siūlyti jai savo ranką ir širdį. Mistifikuojamas, stereotipizuojamas ir „arabų kraštas“, kuriame išprievartaujama herojaus dukra iš pirmosios santuokos. Apibendrintai galima pasakyti, kad potencialiai įdomi detektyvo medžiaga yra prisotinta klišių, stereotipų ir tipiško „lietuviško“ neveiklumo, nesusigaudymo situacijoje, tempimo ir kt.
Svarbu paminėti pačią pasakotojo/pagrindinio veikėjo Butkaus poziciją ir jau minėtą mizoginiją, ar greičiau maskulinistine žiūra paremtą gyvenamojo pasaulio interpretaciją (pabrėžiu, kad tai veikėjo, ne autoriaus pasaulėžiūra). Pavyzdžiui, jaunesnes moteris pagrindinis herojus nevengia pavadinti „mergužėlėmis“ ir „mergaičiukėmis“ – ypač krinta į akis, kai taip vadinamos medicinos personalui priklausančios veikėjos. „Mergužėle“ vadinant jauno amžiaus gydytoją tarsi suponuojama jos nekompetencija, nepatyrimas. Nors ir gerbdamas kolegę, vėliau, pasirodo, jo vaiko motiną Liną, Butkus itin fiksuoja jos išvaizdą (aukštą ūgį, sudėjimą ir krūtinę, netgi lipdo įžeidžiamą apibūdinimą „žirafa“), o vienoje liudytojos, Amono-Horo sektos narės, apklausoje demonstruoja menamą savo kaip vyro ir policijos pareigūno galią, kylančią iš lyties ir socialinio vaidmens. Šio vertinimo išvengia besąlygiškai mylimos (dukra Eglė) ir „patogios“ savo išvaizda ar elgesiu moterys, tokios kaip neįgalų vaiką auginanti kolegė Vilma. Rašytojos Danutės Kalinauskaitės posakis apie Melniko kūrybą („Mūsų prozos lauke J. Melnikas stovi užėmęs savo nišą – rašo originalią vyrišką idėjų prozą, gerokai kitokią, nei mums įprasta“) įgauna kiek ironišką reikšmę – toji „vyriška žiūra“ šiame detektyve įgyja gerokai groteskišką raišką. Nors gal tikrai toks ir buvo autoriaus sumanymas – vaizduoti gan stereotipiškai „vyriškai“ mąstantį personažą.
Pabaigoje belieka reziumuoti – intencija įdomi, taip pat ir nusikaltimo pobūdis. Tačiau esama dar labai daug „žalumo“, neišdirbtos medžiagos, nelogiškų siužeto viražų, stereotipinio mąstymo. Autoriui daug geriau sekasi savo idėjas deklaruoti ne tiesiogiai, o įvilkus jas į fantastikos ir siurrealumo rūbą. O dėl eksperimentų – kartais jie reikalingi ir tam, kad būtų atmesta pradinė hipotezė. Kol kas kaip detektyvų autorius Melnikas į lietuvių literatūros lauką neįrašytinas.