Herkus Kunčius
Lietuviškos apybraižos: Istorijų romanas
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
2018, 255 p., 600 egz.
Dizaineris Zigmantas Butautis
Kiekvienam kūriniui ieškau rakto, nes jau įsitikinau, kad literatūroje visrakčių nebūna. Rašydama šią recenziją džiaugiuosi, kad galiu pritaikyti itin mėgstamą bachtinišką karnavalizuotos literatūros diskursą. Man regis, nesuklysiu Herkaus Kunčiaus Lietuviškas apybraižas priskirdama vienam ryškiausių šiuolaikinės karnavalizuotos literatūros kūrinių. Kaip sako knygos autorius: „Už efemeriškos realybės durų visada lieka daug nesuspėtų pastebėti ir suprasti dalykų. Tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, kiti atgimsta mitais ar legendomis. Šiandien niekas negali dorai pasakyti, koks pasaulis buvo prieš šimtą ar daugiau metų, nes istorija mėgsta meluoti, o dabartis ją gundo suvokti savaip“. Kunčius – susigundo ir net visai neprastai į pagundą veda skaitytoją. Sužaista sužeista istorija su grotesko, juodojo humoro ir ironijos smeigutėmis – smeigiama tikslingai ir tiksliai – teprasideda „protingos vaizduotės“ puota.
Man pačiai karnavališkumo koncepto taikymas paaiškino kūrinio elementus, kurie iš pradžių kėlė dvejonių – tai ir gausus grubus, rupus humoras, ir gausios istorinės, erdvėlaikio bei veikėjų charakterių manipuliacijos. Nes, kaip įvardijo Bachtinas, karnavalizuotai literatūrai būdingas „aukštojo“ ir „žemojo“ stilių maišymasis, „landynių natūralizmas“, „nuvainikavimo-apvainikavimo“ žaidimai, didžiulis tikrovės sukeistinimas, ironija, grubumas ir, žinoma, visa persmelkiantis karnavalinis juokas. Kaip linksminasi ir skaitytoją linksmina Kunčius? Visko Lietuviškose apybraižose yra, anot Bachtino teorijos – ir „landynių natūralizmo“ (rupios kalbos ir kūniškų juokų bei situacijų), ir labai daug tikro karnavalinio juoko, ir didžiųjų nuvainikavimo bei mažųjų išaukštinimo.
Romaną sudaro septyni savarankiški pasakojimai, kuriuos jungia konceptas – aprašyti menamus vienaip ar kitaip su Lietuva susijusių istorinių asmenybių nuotykius, menamai patirtus čia, mūsų krašte. Kad Kunčiui nestinga karnavalinės vaizduotės, rodo veikėjų nutikimai. Petras I kalėjime lanko ubagų karalių, periasi lietuviškoje pirtyje, Napoleonas žaidžia krepšinį, lankosi Rumšiškėse, Leninas – ginekologijos kabinete ir tabore pas čigonus, Hitleris patiria nuotykių Klaipėdoje, kruopščiai ištiriamos Hanibalo Lekterio lietuviškos šaknys (jis, pasirodo, ir su pogrindine partizanų kova susipažinęs), Gorbačiovas lankosi dainų ir šokių šventėje, o nepriklausomą Lietuvą aplanko Monako princesė. Gyvenimišką logiką Lietuviškose apybraižose lydi karnavalinė logika – čia susitinka skirtingų pasaulių ir laikmečių žmonės, o jų nutikimai perspjauna ir miunhauzeniškąsias išmones. Juokiausi balsu, kai: „Tada Domaševičius, neradęs kitos išeities, metė kozerinę kortą – prisiekdamas pažadėjo, jei tik Lenino baronas nelies, Kirtimuose niekada neimti už abortus atlygio, o susirgusiems triperiu ar sifiliu pats primokėti. Šis pasiūlymas verslų baroną sudomino. Vyrai sukirto rankomis. Dabar teliko nuraminti įsisiautusį Leniną“ (p. 116).
Ne be reikalo rašau, kad gyvenimišką logiką lydi karnavalo logika. Būtent – ne keičia, o lydi. Istorijos pasakojamos chronologine tvarka – nuo XVIII a. iki pirmųjų nepriklausomybės metų. Sužaidžia ir apybraižos žanras – „tikrovėje“ jai būdingas realių veikėjų ar/ir nutikimų pobūdis. Kaip pristatoma išplatintame pranešime spaudai: „Apybraižą literatūrologai apibūdina kaip kūrinį, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius, nurodant tikras pavardes, tikslius vietovardžius, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo, atkuriami veikiančių asmenų dialogai bei monologai. Šis žanro apibūdinimas puikiai tinka visoms septynioms, dokumentiškumo principu pagrįstoms romano istorijoms. Tačiau autorius, kaip jam būdinga, apybraižos žanrą taip iškreipia, kad šis įgauna visai naują matmenį – laikantis žanrinės stilistikos ir žaismingai manipuliuojant faktais sukuriama ironiška, karnavališka kvazitikrovė, kurios centrinė ašis – legendomis apipinta Lietuva“. Taigi ne veltui Kunčių prilyginau baronui Miunhauzenui – ir pačia geriausia prasme. Kaip ir žymusis baronas, autorius riečia savo pasakojimus taip įtaigiai, kad, regis, pats jais tiki. O kaip tada netikės skaitytojas? Ir tikrai – tokio pobūdžio tekstai reikalaute reikalauja autoriaus įsijautimo – tada įsitrauki į hermetišką, paradoksaliai įtikrovinamą knygos chronotopą. Ir vėl – susisieja su literatūros karnavalizacija, mat karnavalo patirti neįmanoma pasyviai stebint iš šalies. Į Lietuviškų apybraižų karnavalą įsijungia visi – autorius, pasakotojas, veikėjai ir skaitytojas.
Kaip žaidžia Kunčius? Ogi, pavyzdžiui, pateikia visą Lekterių genealoginį medį – preciziškai, kaip apybraižai ir pritinka. Taip net Hanibalas Lekteris tampa pačiu tikriausiu personažu, o tai autorius padaro maišydamas kelis skirtingus diskursus: „Ypač didelę įtaką Hanibalui Lekteriui padarė brošiūrėlė „Ar socializmas įvykdomas?“ Penkioliktą ar šešioliktą kartą ją perskaitęs, paauglys labai rimtai susimąstė apie savo gyvenimą ir netrukus nušvitusiu protu ėmė suvokti, kad socializmas – tai nusikalstama sistema. Prieš ją būtina kovoti. Nedelsiant. Tad 1949 metų rudenį Hanibalas Lekteris širdyje tapo ne tik aršiu antisocialistu, bet ir antistalinistu, kurio kultas vaikų namuose jam tapo nebepakenčiamas“ (p. 172).
Tokio pobūdžio knyga skatina svarstyti apie tikrovės ir fikcijos santykį gyvenime ir literatūroje. Sukeistinta istorija ir nesukeistinta istorija, šiaip ar taip, faktų interpretacija, trinanti ribas tarp to, kas įvyko, galėjo įvykti ar neturėjo jokių šansų įsitikrovinti.
Kultūros erdvėje vis pasirodydavo svarstymų, apie ką iš tiesų yra šis Kunčiaus kūrinys? Juokas – gerai. Žaidimai – irgi gerai. Gražiai sumeistrautas tekstas – puiku. Stiliaus viražai – šaunu. Vis dėlto, kelis kartus perskaičiusi, nemanau, kad Lietuviškos apybraižos yra literatūra dėl literatūros, karnavalas dėl karnavalo, ironija dėl ironijos. Visos septynios istorijos kryptingai kvestionavo mito funkcionavimą kolektyvinėje sąmonėje. Kunčius ironiškai, vietomis netgi šiurkščiai dekonstruoja senąsias kultūrines, istorines, socialines mitologemas ir stereotipus. Tas, kuriom tikima ir pasitikima iki šiol. Tas, kuriomis „neliečiamos“. Kartu operuodamas istorine medžiaga ir ją savaip konstruodamas, autorius parodo, kaip gimsta naujieji mitai. Rodos, šis pasaulis – neišsemiama vieta mitams daugintis ir augti.
Skaitant ir rašant šį tekstą, pareleliai vis prisimindavau Andriaus Jakučiūno Utopijas. Ir tikrai abu kūrinius skaitant džiaugėsi širdis – lietuviai moka juokauti. Juodai ir nejuodai. Intelektualiai ir apie kūnus. Subtiliai ir grubiai. Baronai Miunhauzenai, traukiantys už plaukų iš perdėto rimtumo, (lietuviškosios) melancholijos ir rypavimų liūno.
