Tomas Petrulis, TRIUKŠMO GYVATĖ: Eilėraščiai, Naujas vardas, 2017, 89 p. El. knyga: www.naujasvardas.lt.
Dailininkė Diana Ramanauskienė
Triukšmo gyvatė. Galvoju apie knygos pavadinimą. Ir iš karto galvon kniosteli biblinis kontekstas. Senas kaip pats pasaulis pirmasis gundymas. Pažinimo geismas. Vaisius, kurio paskanavimas padėjo pamatą mūsų buvimui. Vaisius, kurio paragavę – praregėjome savo tamsai. Žaltys, kurio balsas skamba mūsų kauluose, kuris judina mūsų raumenis. Šnypštūniškas garsas, nuo amžinybės nusidriekęs į konkretų laiką, sukėlęs didžiausią egzistencinį triukšmą. Nuodėmė, iš kurios gimė pretekstas šventybei – be pirmojo alkio, pirmojo nirtulio, pirmojo patirto lytiškumo nebūtų šventraščių intrigos. Galvoju. O pats autorius ištarmėje sako: „Triukšmo gyvatė – tai pastanga rašyti artimą religinei poeziją – pastanga, kuri radosi iš to, ką galima būtų pavadinti šventumo ilgesiu ir epifaniško pobūdžio patyrimais. Šie dalykai nebuvo ir, galimas daiktas, negalėjo būti tyri, tačiau sumišę su kasdienybės drumstumu – jos chaotišku triukšmingumu, aistrų logikos gyvatiškais gundymais raškyti ir ragauti kasdienio gyvenimo, trupančio lyg Eucharistijos duona, vaisius“ (p. 4). Ir man rodos, kad šventybė mūsų pasaulyje negali rastis be profaniškumo, be geismo, be žaidimo, be klaidos. Sušvytėjimai, gimstantys išvydus Kaino dėmę ir ant savo veido. Kai dalilos mums nukerpa plaukus. Kai neišvaikome prekijų iš savo šventyklų. Kai pirmieji metam akmenis, kai neužtenka kvapiųjų aliejų nuplauti nuodėmėms, kai trisdešimt sidabrinių pavirsta krūva pelų. Todėl Tomo Petrulio poezija man atrodo tikra. Jos pastanga šventybei yra autentiška, nesumeluota, atpažįstama. Paradoksalu, kad tas tikrumas gimsta žaidžiant, klaidinant, ironizuojant, juokiantis. Prasmė, esanti plyšyje. Mano akim – bene vienintelė galimybė tikėti, kaip knygos įžanginiame žodyje įvardija Marius Burokas – nebetikint.
Petrulio eilėraštis gimsta sandūroje, vienai prasmei keičiant kitą, eilėraštis, nuolatos tampantis, tekantis, kaip gyvatė, ryjantis savo uodegą, demaskuojantis ankstesnę eilutę, paneigiantis pats save. Konstruojanti dekonstrukcija. Konstruktyvi destrukcija. Burokas teigia: „Svarbiausia šiuose tekstuose – siūlės, neatitikimai, sudūrimai ir susidūrimai, ribos. Būtent šiose zonose „vyksta“ Petrulio eilėraštis. Jo tekstai – filosofinės miniatiūros apie neatitikimą ir neatitaikymą“ (p. 6).
Centrinis Triukšmo gyvatės motyvas esti užduodančiame toną, savotiškai programiniame prologo eilėraštyje. Čia žadama, kad gyvatė gali būti „švelni“ (p. 10) – jei kuriantysis ir skaitantysis nesislėps nuo jos akių. Nuo poetinio melo ir tiesos akių. Žaidimas „va bank“, nežinant, ar kartais ši gyvatė nepretenduoja būti bazilisku. Mums patinka pavojingi žaidimai. Net jei knygos pabaigoje užsilenksime, pamatę tik savo pačių atspindį. Baziliskas, nugaišęs nuo nuosavų akių nuodų. Nuo savinaikos ugnies.
Knyga regisi gerai struktūriškai sudėliota – skyrių pavadinimai taiklūs, tikslūs, bet kartu užmenantys mįslę. Slėpinys ir atvertis drauge. „Žalią odą“ veja „labas, aš ikona“, ikonas keičia „fokusas“, šventybė erotiškai skanaujama „amžinųjų tiesų skanavime“, dievybės prarastis fiksuojama „išnašoje apie mirštantį dievą“. Žaidimas prasideda – gyvatė išsineria. Skauda keičiant odą. Esminga keisti odą. Pradėjusi skaityti, atsiduriu sukeistintame pasaulyje su absurdo logika, nonsenso poetika, Alisa suaugusiems, Češyro katino šypsniais. Čia „kriuksi šuneliai“, „lėkštės beformės / o votys malonios / ir kirminas margas / ištiškęs dainuoja“ (p. 13). Pirmoji „Odė džiaugsmui“ prasideda sinestezija – minimas „geltonas garsas“, „apsiniaukusios kojos“. Pabaigoje įsipina mitinė, biblinė konotacija – atsiranda šernai (blogio, demoniškumo simbolis) ir šermukšnis (mitologijoje – gebantis nuvaikyti tamsos jėgas). Tamsa ir jos įveika Petrulio poezijoje egzistuoja greta, vienoje erdvėje. Perskaitau ketvirtąją odę ir pagalvoju, kad eilėraščiams labai būdinga antitezių dermė – siaubo tyrumas ir grožis, tamsos šventumas, chaoso tvarka. Tokias paradoksalias dermes patvirtina ir pokalbiai su autoriumi knygos pristatyme – Petrulis mini, kad jo pasaulėvaizdžio formacijoms turėjo įtakos ir filosofai, mistikai, autentiški religiniai išgyvenimai, ir erotinės patirtys, pornografija (pokalbyje buvo minimi de Sade’as ir Masochas). Petrulio poetinio mišinio sudedamosios dalys regisi tokios: chaotiški, alogiški vaizdiniai, brutalumas, atmieštas švelnumu, atviras kūnas, aprengtas tyčiomis parinktu „padėvėtu“ įvaizdžiu, ir štai – smūginė eilėraščio pabaiga: „parūkyk ir iškosėk / man kraujo zuikutį“ (p. 21).
Kančia ir malonumas Triukšmo gyvatėje dažnai kyla vienas iš kito ir man susidarė įspūdis, kad Petrulio poezijoje šmėsteli teigiamos, o kartu ironizuojamos religija aprengtos sąmoningos kūno kankinimo patirtys, patiriant ekstazę (prisimenu, ką apie tai rašė Algis Mickūnas knygoje Summa erotica). Tik čia šie įvaizdžiai modifikuojami, vietomis pasitelkiamos ir pasaulifikuotos metaforos: „kur elektrinis magnetas / įtraukia nuogą tave / lyg nupeštą vištą / priplojęs prie / savojo disko / ir piešia ore / tavo kūno žemėlapį / tavo kūno ekstazę / ir tu jautiesi / laimingas“ (p. 24–25). Toji laimė kyla iš to, kad „pakliūvama ten kur negalima“, – tyrinėjamos skausmo ir ekstazės ribos, prigimties pakraščiai. Petrulio poezijoje atskleidžiamos ir dviveidiškos šventybės manifestacijos, vėl susijusios su sadomazochistiniu koloritu: „per taikos karalienės šturmą / sopulingajai motinai imant mane / ir guldant veidu į grindinį / užlaužtom maldai rankom […] taikos karalienė pistels tiktai / atlaidų elektra kad primintų“ (p. 42–43).
Petrulio eilėraščiuose labai svarbus kūnas – kiek saukiškas, atviras, dažnai atgrasus, komiškas, ironiškas, tačiau ir kitoniškas, – siaube išryškėjantis slėpiningas sutaurinimas, sąmoningas supoetinimas, kuris kitoje eilėraščio eilutėje tuoj vėl sugriaunamas: „negu šiaip sau šviesa / jos žarnomis klaidžiojo“ (p. 28), „o vėliau kiek labiau įsidrąsinus / savo tiesiąją žarną / susipynusius organų kamuolius / savo skrandžio turinio pynę / ir mažus papukus viršuje“ (p. 36–37). Kūniškos duotys Triukšmo gyvatėje tarsi ir natūralios, vartojamas nuasmeninantis, objektifikuojantis medicininis diskursas, tačiau šis kūnas apšviečiamas komizmo, groteskiškumo šviesa: „kol dailiai stovėdams / rodei sau bybį“ (p. 48). Kūnas išrengiamas iki fiziologinių duotybių, o paskui aprengiamas siurrealizmu, impresijomis, metaforomis.
Poetinį pasąmonės srautą knygoje keičia naratyvinės strategijos (eil. „dvi tiesos“). Paradoksali logika regima abiejų tipų eilėraščiuose. Pasąmoninė – simboliškesnė, labiau reikalinga šifravimo. Daugiau išorinio nuoseklumo reikalaujančiuose eilėraščiuose tai, kas svarbu, išreiškiama akivaizdžiau: „nėra svarbių dalykų / ir viskas yra svarbu“ (p. 29).
Antrasis knygos skyriaus pavadinimas „labas aš ikona“ konotuoja šventybės ir profaniškumo santykį: fiksuotinas ikonos polisemantiškumas – ir religinis objektas, ir ironiška šventybės profanacija. Tokiu dualizmu paremtas karnavalinis juokas skamba daugelyje knygos eilėraščių – juokas siaubo akivaizdoje, juokas, kuris nuvainikuoja šventybę, tvarką ir apvainikuoja pasaulį, chaosą, nes kartais viskas, ką galime, yra tik „kliedėt ir kvailioti“, kaip sako Petrulis. Šis juokas anuliuoja įprastą tvarką, tačiau steigia tvarkingą anarchiją: „tai žinodamas pats kikenu“, – sako lyrinis subjektas. Knygos eilėraščių pasaulį dažnai keistina, aukštyn apverčia su karnavališkumo fenomenu glaudžiai susijęs triksteris – psichikos figūra, kuri niekam netarnauja, tačiau mėgsta krėsti įvairiausius pokštus, apverčia gyvenimą aukštyn kojom, atveria prieštaringas patirtis, sviedžia už įprasto pasaulio ribų.
Filosofiniai minties kvadratai, perversijos, paradoksai, alogiškumo steiginiai, o gal net labiau stebiniai, taip pat labai svarbūs Petrulio poezijoje. Pavyzdžiui, eilėraštyje „vėjas“ vėjas apsimeta vėju prieš patį save ir taip pat apsimeta mergina, kad galėtų flirtuoti pats su savimi – vėju, apsimetusiu vėju, o eilėraštyje „apie erdvės nebuvimą“ paneigiamas erdvės egzistavimas. Dievo savivoka, galios begalystė gražiai atskleidžiama šiomis eilutėmis: „dievas taria žodžius / ir supranta / akimirkom / kad nebūna o dieve / nebūna taip kaip jis / taria“ (p. 112).
„Amžinųjų tiesų skanavime“ susijungia juslinis malonumas ir šventybė. Fiksuotinas šventvagiškas intymumas – su šventybe susiduriama skanaujant „skaisčiai rusvas vinis“, kyla asociacijos, kad tai kruvinos vinys, nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Erotiškas įsisotinimas Dievu. Žmogui prieinamas absoliuto pažinimas per subjekto jusles. Būtinybė perleisti duotybes per save. Taip pat Petrulio eilėraščiuose fiksuojama įtampa – sunkumas išgryninti mintis, pagauti jų pirmapradiškumą, nes būtis yra kontekstinė, tinklinė, apaugusi išankstiniais žinojimais ir struktūromis: „ir kas man galėtų suduot / tokį smūgį / po kurio atsijungčiau / nuo sąsajų“ (p. 74). Atrodo, kad vienas iš Petrulio poezijos tikslų yra atsikratyti žinojimų, akivaizdybių, banalybių stagarų. Kitas tikslas – atskleisti skausmingą būtybės santykį su Dievu – mesta pirštinė, žaidybiškas revanšas už dogmas, būties neišsprendžiamybę, žmogiškąjį aklumą, ribotumą, nežinojimą – gal ši planeta yra geriausias įrodymas, kad dievybės nėra-nebėra? Tai rodo ir vienas iš knygos skyrių pavadinimų – „išnaša apie mirštantį dievą“. Epilogas vykusiai įrėmina Triukšmo gyvatės paradigmą – gyvatė susinaikina. Gyvatė-feniksas, atryjanti pati save, atgimstanti iš kūno išėdų: „atsižadu to ką sakiau / prieš užmigdamas naktį“ (p. 125).
Savo recenzijos epilogui panaudosiu Tomo Petrulio poezijos eilutę – „svaiginkimės, kad nemirtume“. Neatitikimais, įtampomis, žaidimais, eilėraščiais, žmogaus ir Dievo buvimo (ne)įrodymais. Ką pamatėte, pažvelgę į akis savo gyvatėms? Aš pamačiau, kiek geismo slypi mano tuštumose.
