Anglų kalbos žodynas yra antrasis Akvilinos Cicėnaitės romanas suaugusiesiems. Autorė iki šiol sėkmingai kūrė knygas paaugliams ir jaunimui, yra laimėjusi įvairių literatūros premijų. Kai rašytojas yra sėkmingai įsitvirtinęs konkrečiame kūrybiniame lauke, labai smalsu, kaip jam seksis atrasti naujas formas, spalvas ir turinius, kuriant jau kitam adresatui. Iš karto norisi konstatuoti – Cicėnaitės kūrybinės ambicijos pasiteisina su kaupu. Aptardama universalias temas, autorė sugeba pasakyti aktualius, svarbius dalykus šviežiai, jautriai čiuopdama pamatines egzistencines dedamąsias. Anglų kalbos žodynas maloniai stebina ir rezonuoja su vidinėmis patirtimis – tikėtina, taip yra ne tik šios recenzijos autorei, bei ir didelei daugumai skaitytojų ir kritikų.
Išorinė knygos ašis sukasi aplink du herojus, moterį ir vyrą, kurie išsiruošia į kelionę iš Sidnėjaus į Broken Hilį (broken konotacijos čia itin svarbios). Išorinę kelionę, žinoma, seka vidinė – bendražmogiškas patirtis lydint itin asmeniškiems dvasios virpesiams. Tikima, kad ir vienas vidinio drugelio plastelėjimas gali sukelti rezonansą kito žmogaus visatoje. Įspūdį daro pasirinktas autorės pasakojimo būdas, balansas tarp asmeniško ir universalaus. Cicėnaitė geba pasakoti ir Kito, ir savo istorijas. Nusikeldama į praeitį, vykusiai įpindama istorinius faktus, dabarties realijas, ji kalba ir apie save, ir apie Kitą. Žvilgsnio fokusas keičiasi nuo išorės link vidaus, nuo gamtos iki vidinių peizažų. Ir viskas čia regisi organiška ir kone vienodai stipru.
Knygos struktūra remiasi savitai interpretuotu žodyno principu – anglų kalbos sąvokos aiškinamos ne trumpais moksliniais apibrėžimais, o pasitelkiant meninę kalbą, kuri, paradoksalu, neretai būna tikslesnė ir labiau suprantama už aiškias ir siauras definicijas. Autorės žodynas kuriamas jautriai ir čiuopliai, neskubriai atskleidžiant gamtos, žmonių ir žmonėse tveriamų miestų peizažus. Jo vyraujantis tonas – tanatofobija, melancholija, tuštuma, tačiau išvengiama savigailos ir egzaltacijos, nes kai kyla pagunda perdėtai eskaluoti save, gali nukreipti žvilgsnį į miestus, augalus ir žmones, į praeitį, į čiabuvių istorijas, į ekologiją ir visuomenės susisluoksniavimą, į liūdnus imigrantų namų kvapus ir pasaulį, nejaučiantį saiko.
Norėtųsi aktualizuoti ir plačiau praskleisti vyraujančias knygos temas. Žinoma, viena pamatinių – emigranto būties kaleidoskopai, įsivietinimo (ne)galimybės, patirčių neišverčiamumas. Bėgimas į svetimą kalbą, mėginimas save iš naujo suvokti, sukurti atsimuša į bejėgystę, į neišmatuojamą ilgesį, į kalbos ribotumą, bet kurios kalbos ribotumą, nes tarp patirties ir žodžio visada žiojės bedugnė: „Mes dezertyravome į anglų kalbą, nes likti savojoje atrodė per sunku. Mes skridome į anglų kalbą kaip drugeliai į liepsną. Bloškėmės į jos beribiškumą, beaistriškumą, į jos neišmatuojamas galimybes, į jos siūlomą dovaną – pamiršti. Susikurti save iš naujo. Anglų kalba mus suvedžiojo. Ji turėjo tapti mums laisve, bet tapo dar vienu kalėjimu – įstrigti gyvenime su neišverčiamais žodžiais“ (p. 157). Įsivietinimas romane traktuojamas kaip iliuzija, maja. Nes net esant gimtuosiuose namuose, patiriama solastalgija – praeities namų ilgesys. Nes kartais grįžus į Lietuvą, tave pasitinka žiema be sniego, nes negali sugrąžinti senelių kepamos duonos kvapo, nors ir kaip taisyklingai iškeptum kepalėlį šutros pripildytuose Sidnėjaus namuose. Vidinių namų sukūrimas irgi regisi apgaubtas regimybės šydo, kaip ir romano herojės noras, kad kažkas galiausiai įspėtų jos vardą, esmę, kad tikruoju vardu pašauktas dvasios debesis pagaliau virstų ežeru, tyvuliuojančiu konkrečioje erdvėje, apčiuopiamybėje. Į(si)vietinimo negalimybės romane eina greta trauminių vaikystės ir paauglystės patirčių – tėvų skyrybos, nuolatinis kraustymasis iš vietos į vietą, apleistis, vaikas, kuris turėjo negimti – visa tai paženklina įdagu, visa tai skatina abejoti, ar įmanoma išsilaisvinti, ar įmanoma sukurti tikrus namus, leisti užimti sau vietą, atrasti autentišką savastį, sukurti pilnaverčius santykius su kitais žmonėmis: „Ar įmanoma perrašyti žodyną, sukurti talpesnius žodžius, perrašyti mus, ar įmanoma susigrąžinti namus?“ (p. 241). Knyga skatina užklausti ir to, ar sulaužyti, broken, žmonės gali sukurti tvirtą tarpusavio ryšį, kai vieno širdies kompasai visada rodo kryptį į šiaurę, o kito į čia, į pietus, į Australijos dykynes ir karštį, kuris degina praeitį, tiltus, jausmus, nelaukto vaiko savastį, nors visiškai išdildyti skausmo ir nostalgijos nėra pajėgus.
Kita svarbi Anglų kalbos žodyno tema – tanatofobija, mirties artumas, pastanga užsitikrinti nemirtingumą – rašant, savotiškai levituojant skrydžio metu, kai skrendama lėktuvais, kai plasnojama rankomis sapnuose. Vis dėlto kelionių ir svetimų miestų lengvai žarstomas nemirtingumo pažadas neišsipildo, pasauliui vis labiau grimztant į nebūtį: „Važiavome tais metais, kai thanatophobia nusidažė įvairiausiomis prasmėmis – tai buvo mirties baimė, baimė netekti mylimo, baimė netekti namų, žemės, vandenynų, koralų gyvybės, tūkstantmečių istorija išraižytų olų. Thanatophobia buvo baimė neapsakomo, baimė išnykti nespėjus papasakoti savo istorijos, tylus žinojimas, jog tam, kad gyventum, kažkas turi mirti“ (p. 252).
Greta mirties temos, romane svarbi tuštumos sąvoka, kuri čia skleidžiasi iš vakarietiškos ir rytietiškos perspektyvų. Greta tuštumos kaip stokos, amžino neišsipildymo konotacijų svarbi ir daoistinė visų galimų prasmių šaltinio, potencialios rasties prasmė. Nes tikrai – kad gimtų nauja, sena turi mirti. Nes tik tuščia vieta gali pamažu užsipildyti.
Greta aukščiau įvardytų temų itin rezonuoja savanoriškos bevaikystės tema – labai svarbu kalbėti apie kitokius moters pasirinkimus ir galimus išsipildymus, nes kurti naujas gyvybes galima ir pasirinkus menininkės, mokslininkės, migrantės, gyvenimo partnerės ir visus kitus gyvenimo kelius: „Tai pasirinkimas, kuris turi savo kainą, kuris atskiria nuo visų kitų. Vyrams leidžiama turėti galybę tapatybių, jie retai apibrėžia save tiesiog kaip tėvus. O moteris, negalinti apibrėžti savęs kaip motinos, atsiduria paraštėse tikro, teisingo, norminio buvimo, pasijunta paribiuose, kitokia, aikštėje ant STEBUKLO plytelės daug metų kartodama kitokias, jei ne mažiau svarbias maldas“ (p. 39). Apskritai knygoje svarbus feministinis aspektas – ne tik per nuosavas herojės istorijas, bet ir per žvilgsnius į Kitą, Kitokią, per intertekstus. Pavyzdžiui, minima Sidnėjaus ekscentrikės Beatrice Miles istorija ir prieinama prie svarios išvados: „Man tik keista, kad moteris anais laikais turėjo išeiti iš proto, kad galėtų gyventi taip, kaip nori“ (p. 48).
Įdomus knygoje ir santykis su autobiografiškumu – imponuoja Cicėnaitės įvardyta galimybė rašyti savimi, per save ir – apie kitus: „Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių, tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas“ (p. 184). Svarbu ir tai, kad literatūra tikima kaip kone didžiausiu galimu tikrumu – liudyti ir pasakoti istorijas apie žmones, miestus ir žemę. Net jei tik mažas procentas rankraščių atsilaiko prieš visa siaubiančią laiko ugnį.
Apibendrinant belieka konstatuoti, kad Akvilinos Cicėnaitės romanas iš tiesų yra labai talpus, daugiasluoksnis, o šiame tekste tilpo aptarti tik dalis aktualių ir svarbių jo aspektų. Sveikinu autorę parašius įtaigų, svarbų, reikalingą kūrinį. Tikrai ne veltui jis tapo portalo 15min.lt organizuojamų geriausių metų knygų rinkimų laureatu. Vertas.