Jolita Skablauskaitė, FATUM: Novelės ir apysakos, sudarė Janina Riškutė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 343 p., 600 egz.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Jolita Skablauskaitė (1950–2018) vadinama viena originaliausių Lietuvos rašytojų. Tai banali ištarmė, nors, regis, toks apibūdinimas šįkart – labai taiklus. Autorė paliko mums septynis romanus, eilėraščių rinkinį, pagal jos kūrinius Algimantas Puipa sukūrė dvi kino juostas – Žuvies diena ir Žaibo nušviesti. O aš dar atsimenu, kaip laužiau galvą analizuodama Sado sindromą, kokį keistą įspūdį nešiojausi po jo skaitymo…
Gruodžio mėnesį dalyvavau Mariaus Buroko, Pauliaus Jevsejevo ir Agnės Cesiulės organizuotame bene pirmajame Lietuvoje siaubo literatūros festivalyje „Tamsumos“. Renginio leitmotyvu tapo Skablauskaitės kūryba – po skaitymų žiūrėjome apie rašytoją režisierės Agnės Marcinkevičiūtės sukurtą filmą Vienatvės gaudesys. Dar kartą įsitikinau, kad Skablauskaitė buvo nepaprasta, savita asmenybė, tokią ją mačiau ir kažkada skaitydama interviu Moters žurnale. O vartydama po autorės mirties išleistą novelių ir apsakymų rinkinį Fatum, regis, jutau rašytojos būdo, gyvenimo įvykių kvėptelėjimus. Aptikdama kūriniuose senų, apleistų sodybų motyvą, prisimenu minėto filmo kadrus – užžėlusią kaimo trobelę, kurioje rašytoja vasarodama kurdavo. Visada pakraščiuose, paribyje, nustumta ir nustumianti – tokia man Skablauskaitės kūryba, ir šie, bene per keturis dešimtmečius kurti tekstai.
Fatum – skirtingos apimties ir, nepaisant tematinio vientisumo, meninės kokybės tekstai, įtraukiantys it svetimos vaizduotės liūnas. Negaliu pasakyti, kad Skablauskaitė čia atsiskleidė kitomis spalvomis, regis – tematiškai ir net stilistiškai stebėtinai pastovi rašytoja. Vis dėlto pritarčiau kritikei Neringai Butnoriūtei, teigiančiai, „kad Skablauskaitei trumpos teksto distancijos paklūsta labiau nei ilgosios, nes ji puiki atskirų pasažų, epizodinių sapnų, sukrečiančių emocijų architektė“ („Lietuviškai rafinuota ezoterika“, in: http://www.skaitymometai.lt). Nors man įspūdį padarė didžioji dalis Skablauskaitės romanų, vis dėlto pastebėjau ištęstumą, nereikalingą kartojimąsi, kuris prislopindavo pirminį skaitymo įspūdį. Trumpieji žanrai – dėkingi, jie leidžia sukoncentruoti, išgryninti mintį, todėl prikausto iki pabaigos. O dabar – svarbiausi skaitymo akcentai.
Tematika ir veikėjai. Jie Skablauskaitės kūryboje išlieka panašūs. Pagrindiniai herojai – paribių žmonės, daug praradę, palikti, paliekantys – vaikas, auginamas atsiskyrėlio tėvo, kuris vėliau mįslingai dingsta, vyras, kurį paliko ir iš buto išmetė žmona, nemylima sesuo, neregys, atsiskyrėlis vyriškis, tenorintis žiūrėti į supuvusius obuolius, patėvio skriaudžiama mergina, kurią įsimyli pagrindinis novelės veikėjas, menininkas, apsėstas vinkšnoje apsigyvenusios senolės dvasios. Ribinės būklės leidžia atverti kitokios, sukeistintos tikrovės duris, regėti tai, ko įprasta šio pasaulio gyventojo akimi niekaip neišvysi. Taip Doris iš „Šunų Dievo“ susidraugauja su šunų viešpačiu ir išvysta skraidančius šunis, o „Navuke“ benamis Kasparas, įsikūręs apleistoje, prakeiktoje sodyboje, regi pakaruoklę motiną ir jos anksčiau nužudytą sūnelį. O jei kartais, iš pirmo žvilgsnio, veikėjai atrodo ganėtinai įprasti, juos tuoj ištinka dalykai, nusitaikantys į normalumo ribas. Pavyzdžiui, novelėje „Nelaimė Tavo namuose“ į alsią vasaros popietę nuobodžiaujančio Aliaus gyvenimą įsiveržia bene apokaliptiniai įvykiai – staiga sutemsta, gatvėse nelieka nė vieno žmogaus ir jis sutinka keistus nepažįstamuosius, sūnų ir mirštančią jo motiną. Novelėje „Beržo lapai“ tėvų sodyboje įprastai gyvendama Laura vis labiau traukiasi į keistųjų brolių gyvenimą atokioje trobelėje. Taip „Apsigaubusi vėjais“ įprastą dailaus vyriškio Ernesto gyvenimą sutrikdo grobuonė harpija…
Dera pastebėti, kad Fatum apysakose ir novelėse veikia ne vien tik žmonės – čia yra gausybė įvairių religijų ir mitų figūrų – harpija, dvergas, navukas, demonai, laumės, keršvabalės… Žmogaus padėtis ir galimybės susidūrus su tokiomis būtybėmis Skablauskaitės kūriniuose varijuoja – nuo bejėgiškumo („demonas laikė delne mano mažutę pulsuojančią širdį“), kai susiduriama su virš-žmogiškumu (laumė-ragana Anastazija, aprašiusi savo orgijas juodajame sąsiuvinyje), iki gudravimų (Ernestas pergudrauja harpiją), atkerėjimų (užkerėjusią veikėją senę norima paveikti sugirdant jai vyno su herojaus sperma), religinių ritualų (švęstas vanduo ir maldos „Navuke“). Vis dėlto bendrasis knygos tonas – niūri, gotiška atmosfera, sukeistinta tikrovė, keistinanti ir pačius veikėjus, ribinė situacija, po kurios jau niekas nebūna kaip buvę (veikėjas, po avarijos imantis rašyti senoviškais rašmenimis) ir dažniausiai – ne į gerąją pusę.
Autorei pavyksta sukurti tamsų, siurrealų pasaulį, ezoterinę virš-tikrovę, egzistuojančią visai šalia, atsiskleidžiančią asmeninių ir globalių apokalipsių fone. Kas padeda Skablauskaitei sukurti tokią atmosferą? Visų pirma, tamsos ar sukeistinimo nuojautą atnašauja ir pats chronotopas – labai dažnai autorė renkasi ribinius erdvėlaikius (niūrus ruduo, pereinantis į žiemą, Vėlinės, snygis, pūga arba vasaros alsuma, kai oras raibsta nuo karščio). Visi šie laikai tarsi paralyžiuoja veikėjų kasdienybę, sukelia sumaištį, nuovargį, suteikia prieigą sielų haliucinacijoms, kuria saspenso nuotaiką. Sniegas, balta drobulė, užklojanti įprastus tikrovės pavidalus, karštis, išlydantis sąmonę, iškviečiantis pasąmonės pavidalus į paviršių. Chronotopo raiška ir kuria minėtą sukeistinimą, ir atspindi, sutampa su veikėjų psichikos būsenomis, pavyzdžiui: „Atrodė, pats dangus spaudžiasi prie žemės; šlykštūs, sunkūs debesys nejudėdami kybojo virš laukų. Iš jų sklido nemalonus garsas, panašus į kimų švarkštimą, tarsi ten, aukštybėse, gulėtų didelis ligonis, tampomas paskutinių konvulsijų“ (p. 8). Autorė dažnai renkasi apokaliptinio pasaulio motyvą – ištuštėjusios gatvės, tamsa, pradingę žmonės, vėtros ar… skraidantys šunys.
Pats pirminis, paviršinis skaitymas tarsi diktuoja galimybę, kad veikėjai yra labiau pasyvūs, paveikti nuo jų nepriklausančios ištikties, būties force majeure. Tačiau kai kurios veikėjų charakteristikos liudija sukeistintos tikrovės metaforiškumą, kaip jau minėta, vidinių baimių, košmarų, kolektyvinių ir asmeninių traumų – pasąmoninių reiškinių – išvirtimo į gyvenamąją tikrovę tikimybę. Kad makabriška, demoniška lemtis – tai pačių veikėjų vidinių užkaborių išsipildymas.
Iš bendro novelių turinio tematiškai aiškiai išsiskyrė dvi – „Kovos klubas“ (su aiškia intertekstualia nuoroda) ir „Kruvinas sniegas“, su istoriniu motyvu, kurią atkodavau kaip Sausio 13-osios įvykius. Pastaroji novelė išsiskyrė daliniu atmosferiniu skaidrumu. Čia yra įvardytų nuorodų, leidžiančių atpažinti laikotarpį – Lenino skulptūra, „Astros“ cigaretės, eilės prie duonos, barikados ir kt. Vidiniai veikėjo išgyvenimai atliepia visuotiniam vyksmui: „Miestas apsivilko lavoniškai baltą suknelę. Prie spaudos kioskelio, laikydama rankose laikraštį, verkė moteris. Žmonių veiduose – įtampa. Kažkas nerealaus buvo šiame siaube, nes niekas nieko nežinojo, bent šie žmonės… Kiekvienas savyje nešiojosi nelaimę ir viltį. Kiekvienas žmogus – kaip ginklas“ (p. 100). Graži novelės pabaiga – atrasta Tėvynė, žmogus-Tėvynė ir „tu manęs niekada nepalik“.
Dar norėtųsi trumpai pamąstyti apie moters vaidmenį Skablauskaitės kūryboje. Ir šiame rinkinyje greta paprastos moters yra daug mitinių būtybių ir jų konotacijų (harpijos, keršvabalės-kanibalės, „larva-kruvinalūpė“, pakaruoklė vaikžudė, Astrancija, seseržudė – modifikuotas Kaino motyvas, laumės-raganos, kerėtojos). Nepaisant to, kad vyriškos lyties būtybių taip pat yra visokių (dvergas, demonai, šunų dievas, navukas), moterys atrodo aprašytos su daug daugiau „bjaurumo estetikos“, įniršio, makabriškumo ir gaivališkumo. Man šis ypatumas labai skablauskaitiškas, būdingas bene visai rašytojos kūrybai.
Keli žodžiai apie raišką. Čia taip pat atpažįstu autorės braižą – vaizdinga, raiški, judri kalba, sudurtinių žodžių gausa, saviti epitetai ir veiksmažodžiai (nuklebetavo, rukšloti lapai, santėmis, gražialiūdnis, miruoliškas ir kt.). Autorei būdinga tai, kad vietomis įprastai prasidėjęs ar besitęsiantis kūrinio pasaulis perveriamas sukeistintos realybės inkliuzų, pavyzdžiui, jau minėta tradiciškai, net sausokai prasidedanti novelė „Navukas“ („Kasparą paliko žmona. Išėjo pas kitą. Jos vardu buvo užrašytas butas. Pardavė jį. Kasparas tapo benamiu“, p. 29) tuoj pat padengiama anapusinio pasaulio tikrove.
Pabaigoje norėčiau pasiūlyti prieigos prie Skablauskaitės kūrybos būdą. Analizuodamas paraboliškąją lietuvių literatūrą mano mokytojas Aleksandras Krasnovas naujosios parabolės bruožų įžvelgė ir Skablauskaitės kūryboje. Jis pastebėjo Sauliaus Tomo Kondroto, Jolitos Skablauskaitės, Jurgos Ivanauskaitės prozos bruožų bendrumą, specifiškumą, sunkiai nusakomą panašumą ir pasiūlė paraboliškosios prozos terminą: „Susiformavo savita moderniosios prozos kryptis. Literatūros kritikai suvokė šios grupės rašytojų bendrumą, bet ilgai nerado jai tinkamo vardo. […] Kartais šie prozininkai vadinami konstruktyvistais, […] kartais siurrealistais, kartais magiškaisiais realistais […]. Kartais ta proza vadinama paraboliška“ (Atgimimo proza: XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių prozos ir kritikos studija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011, p. 185). Kokia ta paraboliškoji literatūra? Sukeistinto pasaulio ir realybės dermė, mito, tikrovės ir virš-realybės sankirtos, artimumas magiškai realybei, svarbi moralinio, filosofinio ar religinio pobūdžio tiesa, gausūs simboliai, sapniškas, magiškas, stebuklinis chronotopas, sukeistinti, simboliški veikėjų paveikslai. Manau, ši sąvoka ir jos turinys tinka tiek šiai knygai, tiek visai Skablauskaitės prozai.
Pasilieku su smalsuliu – kaip šią knygą būtų sudėliojusi pati autorė? Deja, jau niekada nesužinosim. Ak, tas miruoliškas, miruoliškas pasaulis…
