Dailininkas Zigmantas Butautis
Debiutavęs Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamame „Pirmosios knygos“ konkurse, Mindaugas Jonas Urbonas pristato naująjį savo romaną. Antikos mitų atgarsių literatūroje aptikti galima neretai, tačiau dažnu atveju tai veikia kaip nutolęs intertekstas. Šiuo atveju nudžiugau – Antikos dievų pasirodymas literatūroje visuomet teikia žavesio, nors tai reikalauja išmanymo ir reikalo pažinimo.
Debiutavęs novelių rinktine, autorius mėgsta žengti rizikingu keliu – visos trys jo knygos skiriasi stiliumi ir tematika. Belieka spėlioti, ar tai – savojo stiliaus paieškos, ar negebėjimas jo atrasti.
Žudant Dzeusą veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Tikslus laikas nenurodomas, tačiau nuorodų pagalba leidžiama suprasti, kad tai apytiksliai 2050-ieji metai. Tiksli vieta nutylima, o nuoroda apie veiksmo vietovę slepiasi pačioje romano pabaigoje ir ketvirtajame viršelyje – prie Arkties.
Romano protagonistui Martinui tenka susidurti su precedento jo gyvenime neturinčiu įvykiu – karo laukimu. Jis, dėstytojas, tebegyvena su motina. Ji kasdien laukia grįžtančio iš darbo sūnaus, ruošia jam maistą. Kadangi gyvenvietė ruošiasi karui, maisto atsargos ribotos – vietinis mėsos fabrikas aprūpina beskonėmis, kaulų ir gyslų pilnomis mėsos dešrelėmis. Tai – mėgiamiausias Martino motinos maistas, kuri yra tokia apkūni, kad vos geba atsikelti iš lovos. Tekste daug kalbama apie neįgalumu virtusį motinos apkūnumą, jos negebėjimą lipti laiptais ar savarankiškai susitvarkyti tualete, tačiau ji, būdama neįgali, rūpinasi Martinu ir gamina jam maistą – ne itin nuoseklu.
Iš dėstytojo Martino paskaitos policija staiga išveda visas merginas. Niekas nežino, kur ir kodėl jos išvedamos. Nežinia, ar bus sugrąžintos. Martinas bando save įtikinti, kad karui netinkama lytis (moterys) turi būti išgabentos kuo toliau – jų pačių labui. Dėstytojas tiki vietos valdžia ir jos teisingumu, tačiau nerimą jam sukelia vienos studentės nenoras eiti su pareigūnais ir būdas, kuriuo ji išvedama. Mergina skubinama, ant jos rėkiama, išsigandusi ji klumpa. Martinui giliai atmintin įsminga vaizdinys apie raudonus studentės aukštakulnius. Kontempliuodamas, kodėl nieko nepasakė ir nepagelbėjo išvedamoms studentėms, ne kartą prisimena būtent aukštakulnius. Dėstytojas Martinas pastabus detalėms, tačiau ne itin empatiškas. Jo susirūpinimas ir nerimas reiškiamas per daiktus, ne dvasinius potyrius, sukuria rūpesčio dirbtinumo įspūdį.
Romanas konstruojamas pasitelkiant antikinių mitų paraleles. Mitas, aktualus romanui, pateikiamas įžanginiame romano puslapyje. Pateikiu sutrumpintą versiją, priminimui: titanas Kronas, nuvertęs tėvą Uraną, susilaukęs vaikų juos prarydavo, bijodamas, kad šie gali atimti jo valdžią. Krono žmona Rėja slapta pagimdo Dzeusą. Suaugęs šis pakartoja savo tėvo kelią ir nuverčia Kroną. Dzeusas, bijodamas savo tėvo likimo, praryja besilaukiančią Metidę, tačiau vaikas – Atėnė – vis dėlto gimsta iš Dzeuso galvos. Autorius šiuo mitu remiasi dviejose paraleliai kuriamose istorijose – tėvo meilės nejautęs ir už motinos kančias norintis atkeršyti Martinas svajoja nužudyti tėvą, o šalia romane plėtojamoje milžinų istorijoje motinoms sumaitinami jų vaikai. Istorija perkuriama, tačiau išlaikoma simbolinė mito struktūra. Tai vienas sėkmingesnių romano simbolinių perkėlimų. Kitais atvejais mitais romane remiamasi labai paviršutiniškai – detalės vien paminimos, bet neįpinamos į teksto rezginį, tik paminimi iš graikų mitologijos atkeliavę vardai.
Protagonistas tėvą vadina Dzeusu – vaikystėje gimdytoją matęs kaip pusdievį, suaugęs suvokia, kad dieviškumo aura tebuvo iliuzija. Martinas svajoja apie tėvažudystę, tačiau išdrįsti to įgyvendinti nesugeba net ir progai pasitaikius. Autorius pasitelkia ir standartinį Edipo kompleksą – svajonę nužudyti tėvą ir iškreiptą meilę motinai. Dėl vaikystėje patirtų traumų Martinas negeba palaikyti santykių su moterimis. Vienintelis žmogus, su kuriuo jis gali įsivaizduoti lytinį ir dvasinį suartėjimą, yra jo motina.
Nors anotacijoje žadami Antikos mitai, pagrindinis romano variklis – veikiau froidiškieji daddy issues. Disfunkcinėje šeimoje augęs Martinas, susidurdamas su dabarties problemomis, reflektuoja savo vaikystę ir tėvo vaidmenį savo brandoje. Tėvas piešiamas kaip save genijumi laikantis ir smurtaujantis prasigėręs tapytojas. Vienas pagrindinių jo interesų – nuogi modeliai, su kuriais nevengdavęs mylėtis net mažamečio Martino akivaizdoje. Šie vaikystės prisiminimai, šmėsčiojantys pasakojime, kuria protagonisto kaip suluošintos asmenybės portretą. Vienintelė jį mylėjusi ir guodusi motina tampa Martino pasirinkta atsakomybe ir meile.
Moterų vaidmuo romane – menkas, jos veikia tik kaip epizodiniai veikėjai. Martinui trūksta vienintelės moters – motinos. Motinai mirus, dėl prieškarinių sąlygų negalėdamas palaidoti palaikų, uždaro juos šaldiklyje. Kurį laiką pats, kaip nesunku nuspėti, vengia sau pripažinti, kad motinos nebėra. O kitos moterys tokio svarbaus vaidmens protagonisto gyvenime atlikti negali.
Paraleliai pagrindinei Martino istorijai pasakojama ir fikcinė paties protagonisto kuriama istorija apie milžinus, kurių palaikus jis tyrinėja. Istoriją jis kuria siekdamas atsiriboti nuo realybės įvykių, tačiau fikcija dar žiauresnė ir brutalesnė už pastaruosius. Kuriamas mitas apie narsų vyrą ir jo gentį, kuri išmiršta nesulaukusi grįžusio savo didvyrio.
Romane žiaurumas pasitelkiamas kaip kasdienė kontrolės priemonė, tekstas persunktas krauju ir prievarta. Ties romano viduriu atskleidžiama, kur gabenamos moterys – iš jų bus gaminamos anksčiau minėtos dešrelės. Romanas kalba apie nužmogėjimą, šeimos santykius, tačiau šios temos paliečiamos labai aptakiai – jos neanalizuojamos, skaitytojui paliekama spręsti pačiam. Autorius pasirenka šalutines temas. Knygoje gausu kanibalizmo aprašymų, šleikštulį keliančių pasažų: „Moterį nusviedė į kampą, po to atitempė kitą. Šioji dar turėjo jėgų ir bliaudama spyriojosi, kabindamasi į aslą, tačiau nebuvo nieko, į ką galėtų įsitverti. Vyrai prispaudė ją prie žemės ir pražiodę grūdo dar šiltas sukapotas vaiko kūno dalis. Vėliau ji viską išvėmė ant aslos, todėl vyrai dar kartą ją prispaudė ir išvemtą turinį sukimšo atgal. Kad nežiaugčiotų ir vėl neišvemtų, trenkė per galvą ir šioji prarado bet kokį ryšį su pasauliu“ (p. 213). Tokios ir panašios smurto scenos užima didelę romano dalį, o skaitant kyla natūralus klausimas: kam to reikia? Romane juntamos autoriaus pastangos ieškoti savojo stiliaus – užkabinamos intelektualinės, siaubo, net romantinės stygos. Bėda, kad visumoje tos stygos nedera. Tartum balalaika su dviem nutrūkusiomis stygomis. O ir ta likusi – išsiderinus.
Stebina autoriaus noras šokiruoti – tai dažniau būna pradedančiųjų, pirmąją knygą rašančiųjų koziris. Šokiruojančios romano vietos nėra suvaldytos – trūksta įtikinamumo, jos silpnos, neatlieka jokios kitos funkcijos, tik šokiravimo. Besikartodamos tokios scenos tampa tik balastu.
Romanas neva labai muzikalus – jame nuolat skamba muzika. Dažniausiai tai Amy Winehouse ir Lana del Rey. Joms kūrinyje skiriama daug vietos, tačiau perteklinis atlikėjų vardų ir dainų kartojimas stringa kaip klišinė plokštelė. Winehouse minima taip dažnai, kad tampa pasyvia romano veikėja. Ji žvelgia iš vinilinės plokštelės viršelio, Back to black skamba paruošdama dirvą niūriems įvykiams ir suteikdama muzikinį foną veikėjų kančioms. Sunku įsivaizduoti, kaip karo belaukiantys žmonės klauso Winehouse Back to black ir Lanos del Rey Born to die. Banalus sprendimas virsta netyčine parodija.
Viena esminių romano bėdų – autoriui nepavyksta atsikratyti klišinių situacijų ir personažų. Nors jaučiamos pastangos kurti intelektualų tekstą, jos nepakankamos. Nuorodos į (pseudo)intelektualią muziką, kritikų pripažintus romanus (Margaret Atwood) ar Paulo Coelho menkinimas savaime nesuteikia romanui intelektualinio užtaiso. Silpname turinyje šios nuorodos neprigyja, funkcionuoja tik kaip svetimkūnis ir balastas.
Pasakotojas seka perkeltinę protagonisto kelionę žemyn. Pasakojama istorija apie žmogaus krytį link tamsiausių sąmonės klodų, į beprotystę. Užmojis papasakoti žmogaus, kaip mąstančios asmenybės, žlugimo istoriją yra labai ambicingas. Jai tinkamai atskleisti reikia ir pakankamai gilaus žmogaus psichikos suvokimo. Romane to trūksta. Veikėjas „persijungia“ ir tampa pamišęs per vieną dieną. Protagonistas patiria aibę psichologinių sukrėtimų, yra kankinamas ir prievartaujamas. Tam kariai pasitelkia net šunį. Prievartos scenos aprašymo stilius neatspindi bendros atmosferos ir tematikos. Aprašomi vaizdiniai ir pasakojimo stilius neveikia kaip vienis: „Martinas žiūri į kruvinas savo rankas, o šuo darbuojasi. Kokios baisios rankos, galvoja jis, kaip greitai džiūsta ir kręšta. Tas kraujas, koks jis baisus, ir visas jis telpa žmogaus kūne. Tai iš jo kūno šis skystis srūva ir viską teršia“ (p. 256); „Šuo, baigęs aktą, nulipa nuo dėstytojo, visi ploja tarsi po spektaklio, kaso Dikiui galvą, vadina jį „draugužiu“, netgi „tikru būrio vyru“ (p. 257). Lyg dar ko trūktų, kareiviams pasišalinus, Martinas masturbuojasi. Jaučiamas ryškus autoriaus noras pasakoti makabrišką istoriją, tačiau jai stinga vidinio užtaiso, o sentimentalokas stilius ima viršų. Romane gausu grotesko, tačiau atskiestas sentimentalumu jis nesuveikia.
Autorius į šį romaną norėjo sudėti daug – Antikos istorijas, klimato kaitą, žmogaus žlugimą, santykius su tėvu ir jų psichologinę įtaką visam gyvenimui. Tekstas turi potencialo, tačiau viskas, kas liko užvertus knygą – tai pasišlykštėjimo jausmas ir makabriškumo įspūdis. O karas, kurio laukė miestas, taip ir neatėjo – triukas, išbandytas ne tik Konstanino Kavafio eilėraštyje, bet ir Johno Maxwello Coetzee to paties pavadinimo romane Barbarų belaukiant. Jo laukimas tampa karu tarp savų.
