KIAULIAPJOVIS
ir tada ateina laikas kiaulę pjauti
pamatuot kiek pribrendo
nes jau nebegali auginti
idant ligos nepultų
idant koks vėjas į kramę neįsimestų
taip sakysi kad kaimas
visiškas kaimas
kur kiaulę pjausi
snukį deginsi
kaimas
tik katedros bokštas
ir kalnas kryžių trijų
matos viršum garažynojų
ir ką tie patys žmonės
atsidusi tada prieš skerdynes
persižegnosi kad gerai pjautųs
kad nespurdėtų kiaulaitė
pagails jos bet ką ten
ne profas dar kad šmakšt ir baigtas kriukis
taip prieisi prie opelio
kurį tuojau teks pjauti
nes pasiryžai –
kol technikinis mus išskirs
ir išskyrė
dabar reikia sutvarkyt grobus priduot
gaila tau
opeliuku vadindavai
kartais sušukdavau o peliukas
palinksi prie jo
atsuksi kelis varžtus
tame sukime apmąstysi mylimąsias
oi pasakytų kad tikras vyras
ašara tikš į tepalų dykumą
vėl suksi varžtą
vilnius apsimes nieko nematąs
močiutė pamokytų pjauti
vėl ašara tvos į dykumą
susitepaluos
aplink susispietę kaimynai
nė nenutuoks kas tavy dedas
išimsi žibintus kapotą nulupsi
sudėsi į krūvą priduoti dalims
idant kas nors savąsias kiaulaites
dar pagydytų
tada drebančiom rankom paimsi bulgarkę
džyrkšt tvokstelės
darsyk
ims byrėti grobai
kadaise priminę variklį
išimsi žarnų purkštukus turbinos skrandį
sudėsi į krūvą mėsai
stogo nugarinę šalia
durelių šoninės tik pusė sveika bus
ir rūdžių nenuspuoguota
tada į atliekas dėsi organą po organo
dar kažkiek pavarų dėžę išardysi
ir veidrodėlius
idant šaltiena išeitų
tada susimesi į priekabą
veši priduot
paplos buvę kaimo išminčiai
garažų profesoriai
mokiniai pramigę pamokas
tada užvesi šaraną
jis sunkiai ropšis į kalvą
garuos metalo drožlės
ir šviežio pjovimo tvaikas
tada kopsi per kaimą
į barokinius bokštus
ir jausi kaip tos mylėtos ir močiutė
padangtėj šypsos
gerai anūkėlis
susitvarkė
ATOLAS
niekas nemokė
kaip dalgiu kirsti žolę švelniau
kaip švelniau paskleist
sutemų internetą
kaip perbraukt per ranką
kad ant pirštų liktų vasara
kaip su žaizdru nenusideginus
iš kišenės ištraukt reikiamą žodį
bet vis vien kertu
kuo kreiviau žolę pakerti
tuo atolas ryškesnis
SMĖLNEŠYSTĖ
jie prieina prie mūsų
paliečia smilkinius
perbraukia ranką
jie lėtai kasa vienas kitą
užpila dulkių ir palaimos ant galvos
tamsa lėtai apsemia jų kairę ranką
paskui kairę koją
šešėliai sutvinksta
jie užkasa lūpas
naktimis
pro kurias prasikala vėjas
ir žydi
juk matei kaip žmogus smenga į grindis
į šešėlius
į artimųjų glėbius
ir tirpsta negalėdamas atsilaikyti
nesupranti kodėl
bet tiki kad dar liko
saulėlydžių išbertų it monetos
nors tau turėtų būti vis vien
kad šešėliai ilgėja
o dumsumos plečiasi
kol ir vėl sutinki juos
jie smenga save atiduodami vaikams
darbui ir dumsumai
bandau nusisukti
nuo savo smėlėjimo
kai jie vėl ir vėl
veržiasi į atspindžius
nežinau
ar tai su manim susiję
bet vis labiau
praktikuoju
užsimerkimą
SAVAIME SUPRANTAMA
kažkada jis sumindė varlę
stovėjau nebandžiau sulaikyti
nieko nesakiau
tai buvo savaime suprantama
kai žudiką ir nužudytąjį
palaidojom kartu už kapinių tvoros
nes kapinėse neužteko vietos
bet su kunigu ir pasmilkymu
tikėjau kad kape jiedu susitaikė
juk tai savaime suprantama
kai mirė jos prosenelė
jos sesė nusižudė
o ji po traukiniu
įtikinėjau kad netyčia
kad užsigalvojo ir nežinodama žuvo
juk tai dega bet tai savaime suprantama
bet iki šiol negaliu eiti per tiltą
kur cigaretės operuoja išganymą
tai savaime suprantama
bet nepaaiškinama
kaip ir liūdesys meilė ir stebuklai
užlipu ant tilto
po manim traukinys
kažkur nuaidi
zachiejau lipk žemyn