Siuntos ir užsakymai: +370 672 42271 | Redakcija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

KIAULIAPJOVIS

ir tada ateina laikas kiaulę pjauti

pamatuot kiek pribrendo

nes jau nebegali auginti

idant ligos nepultų

idant koks vėjas į kramę neįsimestų

taip sakysi kad kaimas

visiškas kaimas

kur kiaulę pjausi

snukį deginsi

kaimas

tik katedros bokštas

ir kalnas kryžių trijų

matos viršum garažynojų

ir ką tie patys žmonės

atsidusi tada prieš skerdynes

persižegnosi kad gerai pjautųs

kad nespurdėtų kiaulaitė

pagails jos bet ką ten

ne profas dar kad šmakšt ir baigtas kriukis

taip prieisi prie opelio

kurį tuojau teks pjauti

nes pasiryžai –

kol technikinis mus išskirs

ir išskyrė

dabar reikia sutvarkyt grobus priduot

gaila tau

opeliuku vadindavai

kartais sušukdavau o peliukas

palinksi prie jo

atsuksi kelis varžtus

tame sukime apmąstysi mylimąsias

oi pasakytų kad tikras vyras

ašara tikš į tepalų dykumą

vėl suksi varžtą

vilnius apsimes nieko nematąs

močiutė pamokytų pjauti

vėl ašara tvos į dykumą

susitepaluos

aplink susispietę kaimynai

nė nenutuoks kas tavy dedas

išimsi žibintus kapotą nulupsi

sudėsi į krūvą priduoti dalims

idant kas nors savąsias kiaulaites

dar pagydytų

tada drebančiom rankom paimsi bulgarkę

džyrkšt tvokstelės

darsyk

ims byrėti grobai

kadaise priminę variklį

išimsi žarnų purkštukus turbinos skrandį

sudėsi į krūvą mėsai

stogo nugarinę šalia

durelių šoninės tik pusė sveika bus

ir rūdžių nenuspuoguota

tada į atliekas dėsi organą po organo

dar kažkiek pavarų dėžę išardysi

ir veidrodėlius

idant šaltiena išeitų

tada susimesi į priekabą

veši priduot

paplos buvę kaimo išminčiai

garažų profesoriai

mokiniai pramigę pamokas

tada užvesi šaraną

jis sunkiai ropšis į kalvą

garuos metalo drožlės

ir šviežio pjovimo tvaikas

tada kopsi per kaimą

į barokinius bokštus

ir jausi kaip tos mylėtos ir močiutė

padangtėj šypsos

gerai anūkėlis

susitvarkė

ATOLAS

niekas nemokė

kaip dalgiu kirsti žolę švelniau

kaip švelniau paskleist

sutemų internetą

kaip perbraukt per ranką

kad ant pirštų liktų vasara

kaip su žaizdru nenusideginus

iš kišenės ištraukt reikiamą žodį

bet vis vien kertu

kuo kreiviau žolę pakerti

tuo atolas ryškesnis

SMĖLNEŠYSTĖ

jie prieina prie mūsų

paliečia smilkinius

perbraukia ranką

jie lėtai kasa vienas kitą

užpila dulkių ir palaimos ant galvos

tamsa lėtai apsemia jų kairę ranką

paskui kairę koją

šešėliai sutvinksta

jie užkasa lūpas

naktimis

pro kurias prasikala vėjas

ir žydi

juk matei kaip žmogus smenga į grindis

į šešėlius

į artimųjų glėbius

ir tirpsta negalėdamas atsilaikyti

nesupranti kodėl

bet tiki kad dar liko

saulėlydžių išbertų it monetos

nors tau turėtų būti vis vien

kad šešėliai ilgėja

o dumsumos plečiasi

kol ir vėl sutinki juos

jie smenga save atiduodami vaikams

darbui ir dumsumai

bandau nusisukti

nuo savo smėlėjimo

kai jie vėl ir vėl

veržiasi į atspindžius

nežinau

ar tai su manim susiję

bet vis labiau

praktikuoju

užsimerkimą

SAVAIME SUPRANTAMA

kažkada jis sumindė varlę

stovėjau nebandžiau sulaikyti

nieko nesakiau

tai buvo savaime suprantama

kai žudiką ir nužudytąjį

palaidojom kartu už kapinių tvoros

nes kapinėse neužteko vietos

bet su kunigu ir pasmilkymu

tikėjau kad kape jiedu susitaikė

juk tai savaime suprantama

kai mirė jos prosenelė

jos sesė nusižudė

o ji po traukiniu

įtikinėjau kad netyčia

kad užsigalvojo ir nežinodama žuvo

juk tai dega bet tai savaime suprantama

bet iki šiol negaliu eiti per tiltą

kur cigaretės operuoja išganymą

tai savaime suprantama

bet nepaaiškinama

kaip ir liūdesys meilė ir stebuklai

užlipu ant tilto

po manim traukinys

kažkur nuaidi

zachiejau lipk žemyn