Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Poetės Renatos Karvelis eilėraščių knyga – subtilių būsenų ir moteriškumo koncentratas. Kalbančiosios moteriškumas – moteriškai moteriškas ir moteriškai kritiškas. Jis išryškėja tvirtu moters pradu, jos figūros apmąstymu ar net išaukštinimu, tačiau kartu apmąstomos ir silpnosios feminizmo pusės, sarkastiškai pažvelgiama į daugelį moteriškumo aspektų. Knygoje stengiamasi išnarstyti kiekvieną detalę, kiaurai pamatyti visuomenę, asmenis, svarstoma meilės temomis, kritikuojama mūsų kasdienybė ir ja abejojama.

Poetė vykusiai perteikia aktualias problemas, asmens laisvės tematiką šiandieniniais laikais, kritikuoja interneto slapukus, kurie seka kiekvieną, žino kiekvieną asmens detalę: „viską žino […] kad skaitau / knygas apie meną ir filosofija kultūros politika / domiuos lyderystės mokymais kad traukia feminizmas tikriausiai mano kad neskutu / pažastų ir kojų […] jie pasiūlo / instaliuotis programėlę ir pasako / kad nuo šiol viskas bus ramu / mes padėsime jums“ (p. 8). Poetė ironizuoja – telefono atmintį, kurioje lieka mažai vietos, ji gretina su gyvenimu, kuriame žmogui lygiai taip pat nelieka vietos – jis tarsi užspeistas į kampą, tarsi privalo surasti gyvenimo sertifikatą, kad įrodytų, jog turi teisę kvėpuoti, gyventi ir čia būti. Eilėraštyje „jūsų telefone radome dublikatų / pageidaujate juos ištrinti? / jums liko pavojingai mažai vietos“ (p. 9) kalbančioji svarsto, kad reikia „ištuštinti galvą“ (p. 9), kitaip gyvenimas apsunksta.

Į moteriškumą žvelgiama postmoderniai ironiškai. Poetė apmąsto feminizmą, kartu jį ironizuoja, permąsto gaivališką moters pradą, kurį irgi ironizuoja, tad į viską žvelgiama atsitraukus, iš ironiškos distancijos. Viename eilėraštyje ji teigia: „žinai kobra būti visai / gerai visada keiti skūrą / keities iš kailio neries […] šiaip sau nepuoli ne tik / jeigu uodegą užmina / koks vaflis su kroksų / tapkėm“ (p. 29). Ironija ryški ir kitame eilėraštyje: „mano geologinė situacija menkai logiška / nukrypimai nuo normalumo matyti / nedažytose plaukų šaknyse auga / nepasitenkinimo galimybės radioaktyvūs / saulės pliūpsniai…“ (p. 28). Nors kyla pavojus šia ironija užsižaisti (ji visur turi gana panašų atspalvį – ima kartotis moteriška kritika ir kritiškas moteriškumas), daugelyje eilėraščių pusiausvyrą išlaikyti pavyksta. Nors gaivališkas moters pradas ir feministinis požiūris knygoje yra matomi kaip moteriškumo pagrindas, kurį poetė kritiškai ironizuoja, ji neužsiima rimta pačių idėjų dekonstrukcija, veikiau padeda suvokti daugelio jų įvairiapusiškumą ir vidinę problematiką. Kituose eilėraščiuose kai kurie žodžiai („karjeristė“, „pagyvenusi feministė“, p. 20, 24) itin kartojasi, ironizuojamas visuomenės primestas požiūris į žmogų – asmuo tarsi verčiamas sau kartoti ir kalti į galvą, koks jis yra ir koks turėtų būti.

 Sarkastiško poetės vertinimo sulaukia ir sovietmetis, jo įtaka dabartiniam gyvenimui. Kalbančioji nepasiduoda absurdui, ji juokiasi, nes žino savąją tiesą, turi tvirtą stuburą: „laba diena, taip, aš esu durnelė […] jūs netikite istorija. istorija – tai prostitutė / ne, aš nesu aukštesnio išsilavinimo / savo magistrą sugraibiau tik po blatu / tėvai turėjo penkis maišelius bulbių nuvežti katedros vedėjui […] žinokit, vienas sirgo šizofrenija. ai, dabar per youtubą filmuojasi, kaip perka maksimoj kopūstą / taip, taip, mano braižybos dėstytojas […] vėl sako / kamšysim tavimi skyles / valstybė labai skylėta“ (p. 38–39). Sovietmečio traumos jungiamos su šiandieninio gyvenimo pašiepimu.

Eilėraščiuose gajus škėmiškumas, suvokimas, kad asmuo yra tik mechanizmo sraigtelis, tačiau poetės kalbančioji atkakliai priešinasi, ji bando visą mechanizmą pristabdyti, kad kiti pastebėtų, jog kažkas yra ne taip, kad laimė gali ir neegzistuoti, kad žmogus naikinasi ir yra naikinamas to nė nenujausdamas.

Eilėraštis „Instruktažas darbo vietoje“ (p. 42) pateikiamas kaip dekalogas, tai liudija, kad daugelis ir kasdienius darbus sudievina: „1. negalima apsivilkti raudonos suknelės […] 5. negalima užsitepti pudros ant veido […] 8. negalima jai girdint kalbėti su vyrais […] 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti“ (p. 42). Nors ironija gana subtili, daugelis tariamo dekalogo eilučių galėtų būti skirtingesnės ir ne tokios nuspėjamos.

Poetė žaidžia vaidmenimis, kritikuoja nuasmeninimą, bendrų dėsnių ir savybių primetimą visiems. Viename eilėraštyje moterys tampa „moterimi nr 1“, „moterimi nr 2“, kalbančioji ironizuoja banalią darbo kasdienybę, pastebi visuomenės ydas, kai biudžetinės „įstaigos koridoriuose įsigali tiršta paslaptis – visuotinis nežinia ko laukimas“ (p. 34), pastebi visuomenės suvienodėjimą, įsijautimą į darbą, kuriame imame nebepastebėti patys savęs.

Eilėraštyje „seserys“ lyginamos dvi sesės, gyvenančios skirtingus gyvenimus, skirtingai jaučiančios pasaulius. Pateikiamos jų savybės, trumpai po kelis žodžius, apibūdinančios daugiau nei apibūdintų smulkūs aprašymai:

                              1988     1991

                         mergelė     vandenis

     devyni pakeisti darbai     vienas ir tas pats

     nebaigta doktorantūra     baigtas vidurinis

penki šimtai ant popieriaus  septyni šimtai juodais

                             poetė     bandelių pardavėja

                                172     165

                                  65     55

                                   D     B

                                  du     devyni

                       ištekėjusi     susimetusi

           santuokinis sūnus     dukra iš pirmos santuokos

                         nedažyti     priauginti

               kelio pakraščiu     per kelio vidurį

     atiduoda zakristijonui     pasilieka sau saldainiams

                 kaltina mamą     gina tėvą

                       vyresnėlė     jaunėlė

seserys (p. 30)

Eilėraštyje pateikiamos išorinės savybės, pagal kurias dažniausiai sprendžiama apie žmogų, kai nebandoma gilintis į žmogaus vidų, kai apie jį sprendžiama iš akivaizdžiausių dalykų. Savybės išryškėja, seseris lyginant tarpusavyje, per lyginimą atsiskleidžia kiekvienos jų savitumas. Matome kaip išėjusios iš vieno taško seserys yra perkeičiamos gyvenimo ir viena nuo kitos vis labiau tolsta.

Yra dialoginių eilėraščių, kur kalbančioji tarsi diskutuoja su savimi. Viename eilėraščių sakytojos bando susikalbėti, bet nesusikalba: „karoliai tik euras su centukais // tu moki išsirinkti / nu gaunas gaunas […] kokia faina maikutė // tavo batai baisiai gražūs // iš kur parovei?“ (p. 16). Kalbėtojų diskusija primena Samuelio Becketto pjesių dialogus, kurie niekur neveda, kuriuose komunikacijos aktas neįvyksta ir nepavyksta užčiuopti prasmės. Net kai eilėraščio kalbančiųjų mintys susitinka ir viena kitai atsako, kalbos turinio nėra, žodžiai nieko nepasako, primena pokalbius apie orą.
Situacijos, kai susitikę pažįstami žmonės kalba neturėdami apie ką kalbėtis, ironizuojamos gan neblogai, gal tik norėtųsi kiek daugiau netikėtumo.

Kai kur šalia eilėraščių pateikiami piešiniai. Dinozauro skeletas ir variklis įkūnija eilėraščius, juos tarsi iliustruoja: „sijonų ir kavos nešiotojų mamutai ganos modifikuotų rapsų pievose tyliai su dronais be praradimų ir be kraujo juos galima užmušti“ (p. 23). Eilėraštyje, kurį reprezentuoja variklis, ironizuojama kūryba: „poetas dirba prie variklio laidų bučiuoja tykiai į skruostą lyg kristų ant žemės ruduo“ (p. 74). Vis dėlto pastarajame eilučių kartojimas tik užpildo puslapį ir sukuria labiau vizualinį vaizdą nei prasmę.

Kai kurie eilėraščiai šešėliuoja, šalia pateikiamos eilutės išblukusiu šriftu, tarsi ataidėtų sakytojos žodžiai
(p. 29). Yra eilėraščių, pateikiamų kaip elektroniniai laiškai (p. 41), sarkastiškai svarstoma, kaip kreiptis į nekenčiamą pašnekovą.

Knygos koncepcija įdomi, puslapiai netikėti, nemažai grafinių eilėraščių. Yra ir tokių, kurių dalis žodžių užspalvinta, tad skaitytojas pats gali susikurti prasmę, yra eilėraščių, kur žodžiai pateikiami gulsčiai, kai kur puslapyje itin dideliu šriftu pateikiamos kelios eilutės.

Kai kurie žaidimai nors ir užpildo knygą, tačiau lieka tik avangardiniais žaidimais. Eilėraštis „apsinuodijau“, kurio kalbančioji teigia, kad į kavą pribiro žiurknuodžių vos pažvelgus į „tavo FB paskyrą“ (p. 11), nepasako nieko, yra nuspėjamas ir banalus. Eilėraštis „Kobra“ (p. 18) – tik gana tuštokas žodžio „kobra“ palinksniavimas, ir, nors jis perteikia agresyvų moteriškumą ir šiek tiek ironijos, tačiau gilesnės prasmės nekuria.

Kai kurių eilėraščių deklaratyvumas virsta šaukštu deguto: eilėraštyje „neturėk kitų dievų tik mane vieną“ pabaigoje kalbančioji nusprendžia, kad turės tik save vieną kaip dievą (p. 36). Kai kur deklaratyvumas lieka vieninteliu eilėraščio komponentu: „apvartytum tą / mėsos gabalą / rastum krū- / tis vaginą // tipo moteris?“ (p. 60).

Prie dalies eilėraščių stabtelėjęs iškart ir nusuki akis. Eilėraštis „Pagirios“ perteikia gana įprastą vaizdą, kur skaitytojas gali nebent truktelėti pečiais – na taip – ir apatiškai perversti puslapį: „rūgštis gerklėj ir nenuvalytas tušas / 6 eurų bauda už stovėjimą nesusimokėjus […] išdraskyta širdis / neišplautos grindys / neplauti indai“ (p. 72).

Renata Karvelis kuria ironišką santykį su feminizmu, tačiau akcentuoja moterišką pradą, aptardama socialines problemas, bandydama permąstyti asmens laisvės aspektus. Jos poezija kažkur tarp Laimos Kreivytės, Aušros Kaziliūnaitės ir Kristinos Tamulevičiūtės. Žvilgsnis kiek ironiškesnis nei Kreivytės, ne toks atviras kaip Tamulevičiūtės, kiek labiau socialinis ir nuasmenintas nei Kaziliūnaitės. Nemažai kitoniškumo suteikia avangardinė žaismė, vizualiniai niuansai, tik ne visur jie tampa gilūs ir išsipildantys.