Linas Daugėla. Sfera, tik ar mikro? (NŽ-A nr. 3)

Justinos Žvirblytės poezija girdėta daugeliui tų, kurie lankosi jaunimo poezijos skaitymuose. Pirmosios knygos konkursą laimėjusi poetė rašo subtiliai, įsižiūrėdama į detales, viską pindama su biologiniais motyvais, šiek tiek maištauja, ironizuoja supančią aplinką. Kaip teigia poetė Patricija Gudeikaitė, „autorė stebi mikroskopinę, plika akimi nematomą realybę, todėl čia apstu sapniškų asociacijų, astronominių kūnų, neuromokslinių metaforų“ („Justina Žvirblytė: mikrokosmiški tyrinėjimai“, in: http://www.pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas). Žvirblytė viską suveda į mikrosferą, tampančią tarsi ląstele, kurioje susiveda visas gyvenimas.

Knygoje kalbančioji bando pasaulį skirstyti į mikrosferas ir suvokti, kas jai išties svarbu. Mikrosfera įgyja daug reikšmių: tai ir jos pasaulis, kuris būna įvairiapusis, ir sava sfera, kurią ji bando apsibrėžti, kad ji būtų artima, jauki, apsaugotų nuo atšiauraus pasaulio. Be to, kalbančioji suvokia savo menkumą visatoje: ji ir jai svarbūs asmenys irgi yra mikrosfera. Mikrosferoje ji bando suvokti, kas yra laisvė, bando atrasti ramybę, meilę, kad mikrosfera išsipildytų.

Knygą sudaro šeši skyriai, pavadinti skaičiais, su kiekvienu skyriumi skaičiai mažėja – nuo šešių iki vieno, taip akcentuojamas mažėjimas, mikrosferos nykimas, kartu ir jos išsigryninimas, priėjimas prie pačios esmės, bandymas grįžti namo, į save.

Mikrosferoje tarsi ląstelės citoplazmoje vyksta viskas, ji tarsi apipavidalina pasaulį ir jo tėkmę. Viename iš eilėraščių autobuso vairuotojas, kalbančiosios paprašytas ją išleisti pusiaukelėje, vis klausia, ką ji čia veiks. „…stebėsiu kaip mielės pripildo dienas / tankaus oro kišenėmis / kaip traukiasi / tanki savaitgalio luoba // iš vienos sporos / pasidengsiu pelėjūnu / minkštu užmaršties žvėreliu / švelniu gyvybės įrodymu“ (p. 17), – teigia kalbančioji, suvokdama, kad gyvybė ryškiausiai jaučiama mažmožiuose, menkose detalėse, kurios dažnai prasprūsta kaip savaime suprantamos.

Mikrosferai būtina ramybė, tačiau ji dažnai nepasiekiama. Eilėraštyje „Kirmgrauža“ (p. 15) kalbančioji tapo kaimo vaizdą, kuriame „tik šunys linksmomis akimis“, kur „stogai atmuša dangaus malones“, kuriame gyvenantys laukia pavasario, kurio kapinėse vietos – sočiai, o pro šalį važiuojančių sunkvežimių šviesos primena Vėlinių žvakes. Tai slogus vaizdas, kalbančioji jaučiasi svetima: „šito kaimo paukščiai yra kito kaimo“ (p. 15). Vaizdinys proziškas, truputį aputiškas, tarsi kalbėtoja lauktų, kol kas nors sustos ir jai pasiūlys keliauti kartu. Antroje teksto dalyje kalbančioji teigia, kad „kaimas įsikūręs obuolio akelėj“ (p. 16). Pats kaimas yra lyg atskirta mikrosfera. Vis tik kalbėtoją graužia ne jos pačios menkumas, o aplinka ir suvokimas, kad kaimo ir jos santykio pakeisti neįmanoma, kad susvetimėjimas ir tuštuma čia neišvengiami. Kaimas yra tarsi kitapus kirmgraužos, tarsi kita planeta, kitame erdvėlaikyje. Sugrįžimas į kaimą atrodo sunkus – sugrįžtama lyg į paralelinę visatą, kurioje bandoma dar atrasti kažką savo, ir randama – kaime yra viena „saldūninė“ obelis. Nors kaimas ir svetimas, ta paralelinė visata – saldi. Į savą pasaulį, lyg per kokią membraną, bandoma įsileisti ir patį svetimumą, kuris slegiantis, bet, deja, nebeišvengiamas. 

Svetimumą, tampantį žaizdomis, padeda užgydyti žaismė. Ji atgaivina eilėraščius ir suteikia netikėtumo. Viename eilėraščių kalbančioji stebi Siksto koplyčią, kurioje musė ropinėja „sutvėrėjo / pirštais, sprandu“ (p. 21). Ji prašo tą apgamą panaikinti, išgydyti, tarsi ji ir pati išgytų. Vietomis rasime žaismingos ironijos kasdienybės atžvilgiu. Eilėraštis „Aktualijos google“ konstruojamas tarsi į Google paiešką vedant užklausas, kurias sistema pati pasiūlo užbaigti: „kaip // pavogti žmoną / mesti rūkyti […] numesti svorio / prisijaukinti slibiną / megzti kojines“ (p. 25). Ji svarsto, kodėl „pasauliui reikia maištininkų / vyrai myli kales […] vėluoja mėnesinės / dangus mėlynas / rūkas neskaidrus“ (p. 25). Eilėraštyje faktai surašomi nenuosekliai, tarsi atsitiktine tvarka, atkartojant įvairiausias Google pateikiamas užklausas, o eilėraštis tampa veidrodžiu skaitytojui, kuriam tos frazės atpažįstamos. Tai perteikia ne tik interneto pajautą, bet ir kasdien žmogui į galvą plūstančius minčių pliūpsnius, skubesį, gerai neapsvarstytas išvadas, chaosą, kurį kiekvienas turime išgyventi.

Žaismingai žiūrima ir į pačią poetinę kūrybą, kuri, panašiai kaip mitochondrijos ląstelei, padeda kvėpuoti. Kornelijus Platelis nesyk juokavęs, kad rašyti apie kūrybą yra nuodėmė, kuriai jis dažnai pasiduoda. Į nuodėmę krenta ir Žvirblytė, ironiškai permąstydama jauno žmogaus požiūrį į eilėraščių rašymą. Viename eilėraštyje kalbančioji teigia: „o aš jums parodysiu / kaip nerašyti nesėkmingų / eilėraščių / kaip nerašyti sėkmingų / eilėraščių / kaip sėkmingai nerašyti / jokių eilėraščių“ (p. 58). Ji tikina, kad spalį „startuoja / knygų nerašytojų grupė“ (p. 58), kur kiekvienas gali išsivaduoti iš rašymo kančių, suvokti, jog galima nerašyti. Taip pašiepiamos įvairios rašymo dirbtuvės, terapinis rašymas, rašymas dėl paties rašymo. Eilėraštis gal kiek primena tekstą iš knygos Svetimi po 20, kurioje pateikta 20 ironiškų punktų-įžvalgų apie kūrybą, kūrybinį gyvenimą, autorių pasirinkimus ir kūrybos dvilypumą.

Mikrosferos branduoliu tampa meilė, kuri Žvirblytės poezijoje įvairiapusė. Kalbančioji dažnai suvokia, kad viskas vyksta tarsi ne iki galo, nėra galutinio išsipildymo. Viename eilėraščių kalbėtoja svarsto, jog kad ir kiek besilaikytų už rankų, ji su mylimuoju nesusikibs, nes elektronai skirtingose orbitalėse, jie šaudo „bevardėmis kulkomis“, „bevardžiais spinduliais“ (p. 35), tarsi meilė būtų be tikro atsako galimybės. Ji suvokia, kad nežino, kas yra tikra: „nežinau kuo laikytis nes / neturiu nežinau kaip įmatyti / kokia tikimybė kad esam / stebuklingos sužadintos būsenos / kokia tikimybė kad esam tie / kurie atsispindim vienas kito vyzdžiuose / kokia tikimybė kad esam virpteliu / švelniai perbrauki man per skruostą“ (p. 35). Kalbėdama apie tikimybes, ji meilę bando įsprausti į logikos rėmus, tačiau mylimasis bandymą nutraukia, perbraukdamas per skruostą. Mažuose dalykuose telpa viskas – tai išgydo nuo dvejonių ir nerimų. Kalbančioji pripažįsta, kad meilė kupina dvejonių, bando ją jausti tokią, kokia ji yra: „niekad nesu iki galo gyva // ir tu nesi / ir aš tavęs niekad / iki galo nemyliu“ (p. 67). Kitame eilėraštyje kalbančioji mini, kad ketvirtą dieną paleidžia valą ir krenta iš valties, tarsi į mylimąjį, tarsi jam atsiduoda. Ji pripažįsta: „šeštą dieną / sapnuoju mus / septintą / ilgiuosi“ (p. 20). Biblinės istorijos pagrindu ilsėjimąsi pakeitęs ilgesys taikliai perteikia suvokimą, jog meilė kalbančiajai labai svarbi ir be jos neįmanoma susikurti jaukios mikrosferos. 

Knygos vientisumą kuria biologiniai motyvai, kurie poeziją padaro išskirtinę – biologiniai (ar bendrąja prasme moksliniai) vaizdiniai gretinami su jausmais (pavyzdžiui, jausdamasi menka, kalbančioji pasaulį gretina su pelės akies stiklakūniu (p. 53), įvykiais, tikrovės vaizdiniais; visoje knygoje motyvai nuosekliai pasikartoja). Tokie motyvai gana vykusiai perteikia mikrosferą, ląstelių pasaulį, sukuria paralelę tarp menkumą svetimame juos supančiame pasaulyje jaučiančių subjektų. Galima, žinoma, tai matyti ir kaip trūkumą – lengva nuspėti, kad tekste pasirodę jausmai bus sugretinti su mikropasaulio reiškiniais. Kartais į savo sferą ji bijo įsileisti kažką svetimo, jaučiamas šioks toks pasikartojimas.

Knyga intriguoja naujais vaizdiniais, metaforomis. Tekstai lengvi, išgyventi, neperkrauti stilistiškai, bet daugiaprasmiai. Tiesa, skyriai vieni nuo kitų blankiai skiriasi – jei knygoje jų nebūtų, mažai kas tepasikeistų. Autorės rašymo stilius šiek tiek artimas Linai Buividavičiūtei, Kristinai Tamulevičiūtei, tačiau Žvirblytės kuriami įvaizdžiai, jų daugiaprasmiškumas ir ironiškas lengvumas suteikia savitą balsą. Ne visose mikrosferos ląstelėse galima rasti originalų balsą, yra per daug citoplazmos ir mitochondrijų priemaišų, tačiau kai kurie poetės eilėraščiai (p. 35, 36, 30) drąsiai leidžia ją matyti jaunosios lietuvių poezijos (ląstelės) branduolyje.