Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Julija Skudutytė. Kiškis. 2012. Pastelė, popierius

All historical detail would be verified and as

historically precise as possible, down to the last

ribbon on the sleeve or the contents

of thoughts pronounced by the characters.1

Kristina Sabaliauskaitė

Šio teksto nebūtų buvę, jei ne skaitytojų ažiotažas dėl Kristinos Sabaliauskaitės romanuose vaizduojamų istorijos realijų tikslumo ir pačios rašytojos deklaruota ambicija rašyti „istoriškai teisingai“. Pirmasis reiškinys vertintinas kaip neabejotinas komplimentas ir Sabaliauskaitės literatūrinio talento pripažinimas. Jono Užurkos ir kiti panašūs (nepavojingi) opusai mūšiams dėl istorijos neįkvepia. Kas kita – kerintis Sabaliauskaitės pasakojimas, užburiantis skaitytojus taip, kad šie pradeda regėti praeitį kaip šiuose romanuose adekvačiai atspindėtą tikrovę. Prieš metus (2019 m. pavasarį) Kęstas Kirtiklis taikliai pastebėjo: „Kristina Sabaliauskaitė yra istorikams iškėlusi didesnį iššūkį – tai iš jos apie baroką žinom. Žmonės tuoj galvos, kad Norvaišos yra kietesni už Radvilas. Jeigu dar negalvoja“. Panašu, kad šaukštai jau po pietų: Bažnytinio paveldo muziejus neatsigina lankytojų klausimų, kodėl šioje vietoje kadaise gyvenusios vienuolės vadinamos bernardinėmis, o ne klarisėmis (mat taip rašoma Sabaliauskaitės Silva rerum), Justinas Žilinskas džiaugiasi nesugadintu skaitymo malonumu neradęs istorinių klaidų2, o Jūratė Čerškutė žavisi autorės „atida istorinei tiesai ir atminčiai, fiksuotai archyvuose, istoriniuose šaltiniuose ir moksliniuose tyrimuose“ ir skelbia, kad romane (tiksliau, pirmojoje jo dalyje) nerasta nė vienos istorinės klaidos3.

Dėl tokio ažiotažo, kilusio apie Sabaliauskaitę kaip istorijos arbitrę, kaltas ne vien ribotas skaitytojų išsilavinimas, bet ir pačios autorės deklaracijos. „Reikia perskaityti 50 knygų, kad parašyčiau 5 eilutes. Toks yra santykis, kai esi mokslininkas-rašytojas“, – tvirtina Sabaliauskaitė4. Jai nekelia pasitikėjimo Herkus Kunčius, romane minintis ne tas Preobražensko pulko kareivių mundurų spalvas5, nei Petras Dirgėla, vaizdavęs istoriškai neįtikimą herojų elgesį ar nepaisęs vieno iš scenos dalyvių istorinio alibi6, nei Justinas Marcinkevičius, vadovavęsis „sovietinės lietuvybės“ ir klasių kovos ideologinėmis taisyklėmis7. Rašytoja tvirtina: „Jeigu matau akivaizdžias, visiškai su ano meto atmosfera, mentalitetu susikertančias faktines klaidas – man istorinis romanas neįvyksta“8. Taip griežtai į istorinio romano žanrą nežiūrėčiau, bet, jei jau tokios, priimkime Sabaliauskaitės principą ir juo vadovaudamiesi – tarsi į baziliską nukreipdami veidrodį – pažvelkime į pačios autorės romanus.

ZEITGEIST, ARBA (NE)BAROKO EPOCHOS DVASIA IR MENTALITETAS

Ne vienas Sabaliauskaitės romanų skaitytojas yra pastebėjęs, kad jos herojai turi markesiškų bruožų. Vis dėlto skirtumas tas, kad, kitaip nei Šimto metų vienat­vės personažai, jie gyvena labai konkrečiose istorinėse aplinkybėse, kurias dar labiau pagyvina autorės gausiai pateikiamos epochos detalės ir smulkmenos. Tokios konkretybės – labai kontrastingas fonas pagrindiniams veikėjams, kurie savo mąstymu labiau primena šiuolaikinės Lietuvos liberaliosios minties reiškėjus ir kurių samprotavimai, regis, tiesiogiai atliepia šių dienų visuomenės diskusijų „karštąsias temas“. Viešpats esąs vienas visiems (III, p. 80, 189) ir jį reikią „garbinti tik vienu būdu – iš širdies dirbant mylimą darbą“ (III, p. 188); ilgimasi eutanazijos (II, p. 222–223); homoseksualumas vertinamas kaip savos prigimties atradimas (III, p. 278–279); pragaro, girdi, nesą (III, p. 277), o gaisras – tai ne Dievo bausmė (III, p. 27). Tikima Dievu (III, p. 261 – deistiniu), bet ne jo kunigais (II, p. 179); seksualinė moralė – „ne kunigų reikalas“ (III, p. 78), tad Bažnyčia – tik pinigus godžiai melžianti institucija (III, p. 26); į šventovę savo noru einama vien „pasigrožėti paveikslais, paklausyti vargonų“ (II, p. 180; plg. III, p. 309). Smerkiamas antijudaistinis diskursas (III, p. 25), o visuomenėje visi – vyrai ir moterys – turį būti lygūs (III, p. 80). Nepaprastas seksualinis apetitas, netramdomas moralės normų, ir meilės technikų išmanymas (skaitant apie tėvo Norvaišos (sic) „seksua­linę mentorystę“ (IV, p. 168–170), nežinia, juoktis ar verkti), empatiškas žvilgsnis į konfesines ir tautines mažumas, instrumentinis religijos traktavimas, savos epochos mąstymo ir religingumo rėmus peržengiančios filosofinės įžvalgos – tai keli ryškiausi aistoriško protagonistų Norvaišų ir kai kurių jų bičiulių mentaliteto bruožai, paverčiantys juos „svečiais iš ateities“, kurie tarsi laiko mašina atklysta į sau daug kuo svetimą aplinką – ir patys taip ir lieka jai svetimi. Šį Norvaišų bruožą, kalbėdamas apie I tomą, taikliai pastebėjo Leo­nidas Donskis. Jis įvertino Sabaliauskaitės gebėjimą „kalbėti ne banalybes, o pasakyti kažką gilesnio apie moderniojo žmogaus[išskirta mano, – L. J.] ambivalenciją ir įtampas, jo traumas, moralines ir politines dilemas“ ir pastebėjo, kad „modernūs, mūsų jautrumui atliepiantys charakteriai […] byloja apie sava paverstos ir suaktualintos, o ne suvenyrinės istorijos atvėrimą“9. Iš esmės tą patį kaip ir Donskis pastebėjo ir viena pirmųjų I tomo recenzenčių Brigita Speičytė, tik romanų herojų „modernumą“ įvertino ne kaip privalumą, o kaip „gan tradicinį istoriniams romanams santykį su praeitimi – anachronišką santykį, kai istoriniu dekoru pridengiamas dabarties pasaulis“10.

XVII–XVIII A. LDK ISTORINĖS REALIJOS IR NOMINALIJOS

Stiprioji Sabaliauskaitės vaizduojamos istorijos pusė – daiktiškoji, buitiškoji romanų veiksmo „sceno­g­rafija“. Šiose vietose autorė turbūt galėtų parašyti išsamias akademines glosas-komentarus teksto paraštėse, kuriuose būtų pakomentuota kiekviena detalė ir jos istoriškumas; išeitų įdomi ir vertinga daiktiškosios LDK kasdienybės enciklopedija. Vis dėlto kiti istorinės tikrovės klodai romanuose pavaizduoti toli gražu ne be didesnių ar mažesnių klaidų. Vienur tai nominaliniai (vardų ir pavadinimų) riktai, kitur – aistorišką šiandienos mąstymą ir anuometinės visuomenės bei valstybės supratimo spragas atskleidžiančios formuluotės.

Sabaliauskaitė itin šiandieniškai (kartais – tiesiog nelogiškai) supranta anuometinės valstybės ir miesto savivaldos funkcionavimą. Anuometinis įstatymų leidybos procesas įsivaizduojamas tarsi daugiapakopė rutiniškai veikiančių biurokratinių instancijų sistema (III, p. 144); anachroniškai kalbama apie „seimo rinkimus“ (III, p. 185) ar „seimo narį“ (IV, p. 213). Valstybė sup­rantama kaip moderni, Apšvietos epochoje gimusi galia, kontroliuojanti visas gyvenimo sritis, iš čia ir visos Anglijos „švietimo sistema“ (IV, p. 247), ir LDK „valstybinės pajamos“ (III, p. 7) – šiuo atveju, matyt, turėtos omenyje valdovo stalo valdų įplaukos. Modernaus „etatistinio“ visuomeninės santvarkos modelio ausys kyšo ir kituose epizoduose – kai sakoma, kad „miesto valdžia mieliau auksavo kupolus ir jų kryžius, užuot pasirūpinusi šiukšlėmis ar srutomis“ (II, p. 7), ir kai aimanuojama, kad miesto magistratas kaltininkui neiškėlęs bylos (III, p. 177). Abiem atvejais tai buvo ne miesto valdžios, o savininkų ir suinteresuotų asmenų reikalai, kuriuos jie patys ir turėjo spręsti. Kalbant apie teisminius dalykus, šiai epochai nebuvo būdinga kalinimo iki gyvos galvos bausmė (II, p. 226), o bažnytiniam teismui – kankinimai (II, p. 218). Baigiamoji II tomo scena, kai žygūnas pavėluoja į egzekuciją atnešti sprendimą dėl malonės suteikimo, kelia veikiau juoką nei įtampą (II, p. 294) – juk magistratas posėdžiavo rotušėje, o bausmė buvo vykdoma aikštėje, tiesiog po šio pastato langais!

Ne vienoje vietoje prasikiša ir šiandieniškas katalikų Bažnyčios liturginio gyvenimo suvokimas: einant Komunijos, stojama į eilę (III, p. 252); maro užkratas plinta „užgeriant šventinto vyno iš taurės“ (II, p. 163), vieni kitiems linki ramybės (IV, p. 63), dažnai minimos „vakarinės mišios“ (tokia praktika atsirado tik Pijaus XII laikais, XX a. viduryje). Kitais atvejais į akis krenta ne tiek „modernizavimas“, kiek klaidos ar nevykę „išmislai“ – per laidotuvių Mišias giedama Te Deum (II, p. 267), išpažinties metu nuodėmklausys kvočia penitentę apie trečiuosius asmenis (III, p. 268), Petras Antanas Norvaiša apsisprendžia išsiskyręs su žmona vesti Balbetę (III, p. 254). Placida Amelija iš tiesų galėjo prašyti separacijos, norėdama gyventi Dievui pašvęstą gyvenimą (įstoti į vienuolyną), tačiau jos vyras būtų turėjęs duoti skaistybės įžadą, o apie jokią naują jo santuoką, sutuoktinei esant gyvai, negalėjo būti nė kalbos. Neįtikima, kad nesantuokinį vaiką XVIII a. viduryje tiesiog „būtų atidavę auginti vienuolėms“ (III, p. 38) – gailestingųjų seserų įsteigta Vaikelio Jėzaus prieglauda atidaryta tik 1791 m. „Naujas plakimosi paprotys“ (III, p. 250) galėjo būti taip pavadintas tik XVII a. pradžioje, bet ne XVIII a. viduryje, kai ši praktika jau išgyveno savo saulėlydį. Norvaišaitės ir Bironto desperatiški mėginimai rasti antrą santuokos liudytoją, būtinai moterį (I, p. 273–274) visiškai nemotyvuoti – anuomet dažniausiai santuoką liudydavo vien vyrai. Laidotuvės „po antros nakties budynių“ (II, p. 149) anuomet būtų buvusios perdėm vėlyvos – kaip matyti iš ne itin gausių XVIII a. metrikų įrašų, kuriuose pažymėtos ir mirties, ir laidojimo datos, eilinius numirėlius buvo įprasta laidoti dar tą pačią arba (dažniausiai) rytojaus dieną. Priešingai, įsitikinimas, kad Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslas bus karūnuotas popiežiaus karūnomis (II, p. 109), pačioje XVIII a. pradžioje, kai už Italijos ribų dar nebuvo nė vieno taip pagerbto Marijos atvaizdo, yra per ankstyvas. Maro aukos iš principo nebuvo laidojamos bažnyčių kriptose, juoba masiškai, tad sugestija, kad bažnyčių rūsiai „lig viršaus prisipildė lavonų“ (II, p. 184), istoriškai nepagrįsta.

Į akis krenta ir smulkesnės, konkrečios klaidos nomenklatūros ir topografijos detalėse. Antakalnyje stovinti Laterano kanauninkų bažnyčia kažkodėl lokalizuojama Žvejų priemiestyje (II, p. 159, 162), figūruoja XX a. Vilniaus topografijos nesusipratimai (Vilniaus, Tilto gatvės), Bernardinų bažnyčios globėjas šv. Bernardinas vadinamas šv. Bernardu (IV, p. 8), Juozapas Fontana – Jokūbu (III, p. 225, 261), klaidingai nurodomas Stalovičių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios titulas (III, p. 225), Vilniaus Šv. Jono bažnyčia vadinama šiuolaikine „Šv. Jonų“ forma, o liuteronas Glaubicas tituluojamas „bambizu“ (III, p. 173) – Biržų apylinkių evangelikams reformatams taikoma pravarde. Prie Šv. Teresės bažnyčios kažkodėl įkurdinamos basosios karmelitės (II, p. 159), bernardinės vadinamos klarisėmis, o jų vienuoliniai vardai pateikiami (II, p. 107) tokia forma, kuri būdinga basosioms karmelitėms. Painiojamos XVIII a. pradžios karo partijos: švedų šalininkas Sapiega vadinamas „išdaviku, pasidavusiu rusų ciesoriui“ (II, p. 28), o Žemaičių vyskupas Kiršenšteinas, su Sapiega kovojusio Vilniaus vyskupo Bžostovskio rėmėjas – Sapiegos šalininku (II, p. 29). Teritorija „50 mylių spinduliu“ Biržų apylinkėms gerokai per didelė (II, p. 142) – pap­rastai LDK „mylia“ buvo vadinama vokiškoji „mylia“, maždaug 7–8 km atstumas (Sarbievijaus apdainuotas pilig­rimų kelias iš Vilniaus į Trakus sudarė viso labo 4 mylias). Pasažai apie pranciškoną, atvykstantį „iš Šventojo Nikodemo brolijos“ (II, p. 187), ir apie „jungtinę šventojo Bernardo seseriją ir Šventojo Arkangelo Mykolo bažnyčią“ (II, p. 188) apskritai nesuprantami – kaip ir ne vienas lotyniškas žodis ar frazė (II, p. 41; III, p. 246; IV, p. 160, 212). Dažnai ir netikusiai naudojamas ad privatum keistinas privatim, o nežinia kaip išgalvotas subpoena ad testificandum (II, p. 206, 216), sprendžiant iš paslaugaus vertimo išnašoje, turėtų būti citatio ad comparendum. Šv. Jurgio bažnyčia Vilniaus priemiestyje ištisai ir įkyriai vadinama parapine (ir minimas jos klebonas), nors per visus penkis amžius ji tokia nebuvo nė dienos (veikė tik kaip karmelitų konvento, o vėliau – kaip seminarijos šventovė). Kalbėdama apie Nesvyžiaus vaizdavimą savo romanuose Sabaliauskaitė pabrėžia, kaip atidžiai ji žvalgėsi Dievo Kūno bažnyčioje ir pilyje, mentališkai rekonstruodama vėliau pertvarkytų patalpų vaizdą11. Ironiška, kad tiek dėmesio detalėms paskyrusi autorė pražiūrėjo „dramblį kambaryje“. Artėjantis prie Nesvyžiaus Petras Antanas Norvaiša išvysta pilį ir „didingą bažnyčią“ (III, p. 58; plg. IV, p. 25). Bet juk tai šiandieninis miesto vaizdas, kai bažnyčia (veikianti) tėra viena ir nėra reikalo jos papildomai įvardyti! Iki pat XIX a. Nesvyžiaus centre stovėjo dar ir bernardinų bei dominikonų šventovės, o benediktinių vienuolyno ir bažnyčios pastatai tebestovi ir dabar.

JĖZUITŲ GYVENIMAS SILVA RERUM ROMANUOSE

Kaip atrodo Sabaliauskaitės istorija pažvelgus į ją ne iš „paukščio skrydžio“, o iš labai artimo atstumo, pasirinkus kokią nors konkrečią, specifinę sritį ar perspektyvą?12 Esmingi dalykai mėginant sukurti istoriškai įtikinamą Silva rerum IV romano protagonisto portretą – jėzuitų gyvenimas ir jų švietimo sistema. Nekalbant apie karikatūrišką ir primityvų (bei atgyvenusį) jėzuitų įvaizdį (galingi, gudrūs ir sukti sąžinių prievartautojai, atsilikę nuo pijorų įgyvendintų reformų), gal paveldėtą dar iš carinės Rusijos ar sovietų propagandos, visiškai neįtikimas Pranciškaus Ksavero Norvaišos, vaikystėje nukentėjusio nuo jėzuitų ir jų nekentusio, sprendimas tapti vienu iš jų, pragmatiškai ir veidmainiškai naudojantis gyvenimo ordine teikiamomis galimybėmis atsidėti mokslui. Toks elgesys neįmanomas herojaus psichologijos požiūriu (pamėginkite neturėdami pašaukimo, netgi be trauminės patirties ilgesnį laiką pagyventi tokio tipo bendruomenėje!); taip pat ir motyvacija – siekis pabėgti nuo skurdo ir gauti galimybę mokytis – istoriškai neįtikina. Juk galimybė tokiu būdu – tampant jėzuitu – išsilavinti ir „prasimušti“ anuo metu anaiptol nebuvo vienintelė; neturtingas, bet gabus bajoraitis būtų gavęs vietą kokioje nors bursoje (bendrabutyje), o po to galėjo tikėtis būti priglobtas kokio nors didžiūno (tarkime, kurio nors iš Radvilų ar Tyzenhauzo). Be to, jis visada galėjo rinktis ne vienuolio, o diecezinio dvasininko kelią ir siekti bažnytinės karjeros; jei jau būtų norėjęs tapti vienuoliu (nors tokios inklinacijos nedemonstravo), protagonistas, tikėtina, būtų pasirinkęs ne jo skriaudėjų jėzuitų, o jų konkurentų pijorų ordiną.

Leidžiantis į šios temos konkretybes, galima konstatuoti: blogai, skandalingai blogai. Sabaliauskaitė ne tik (pakankamai) giliai neišmano savo aprašomų realijų, bet jų apskritai nesupranta. Nežinia, ar neperskaitė 50 knygų, ar perskaitė, bet ne tas, ar perskaitė tas, bet ničnieko nesuprato. Pranciškus Ksaveras, atvykęs mokytis į Nesvyžiaus jėzuitų kolegiją, negalėjo būti apgyvendintas pačių jėzuitų bendruomenės buveinėje ir maišytis kolegijos celėse (beje, jėzuitai jas vadino kambariais), dormitorijuose, refektorijuje ar „infirmarijoje“ – tokiems mokiniams buvo skirti atskiruose pastatuose įkurdintos bursos arba konviktai. Nepasiturinčių mokinių labui tarnavo geradarių aprūpinti bendrabučiai, o individualios stipendijos nebuvo teikiamos, tad jėzuitų gerovė nepriklausė nuo vieno ar kito pono palankumo. Magnatų vaikai, tokie kaip Žuvelės sūnus Karolis Stanislovas, buvo privačiai mokomi namie/dvare, tad, žinoma, negalėjo būti išmesti iš kolegijos (IV, p. 60–61). Kolegijos mokiniai nevilkėjo abitų (kaip, beje, ir patys jėzuitai; Sabaliauskaitė neskiria „abito“ ir „sutanos“ ir abu šiuos žodžius vartoja pramaišiui, sinonimiškai); fizines bausmes mokiniams turėjo vykdyti ne patys jėzuitai mokytojai, o pasaulietis „korektorius“. Na, o vonią tėvo Ignacijaus celėje (sic! IV, p. 67) reikėtų laikyti tikru istorijos prievartavimu – privati vonia anuomet buvo tokios prabangos dalykas, kokios vienuolių gyvenime apskritai negalėjo (ir negali) būti.

Iš tolimesnio Norvaišos – jau jėzuito – gyvenimo vaizdavimo, nesileidžiant į gausias detales, matyti, kad Sabaliauskaitė nesuvokia pamatinių vienuolinio gyvenimo principų. Norvaiša, noviciate patyręs, kad jėzuito paskirtis – „pavargėlių šalpa, ligonių slauga ir kenčiančiųjų guodimas“ (sic! IV, p. 138), kažkokiu būdu toliau gyvena kaip savarankiškas, nepriklausomas asmuo – iš pradžių studijuodamas apsirūpina taikydamas tikimybių teoriją lošdamas kortomis (IV, p. 50), o tapęs dėstytoju gauna butą ir tarną, vaikšto kur ir kada nori, pats perkasi rūbus, savarankiškai maitinasi, gauna atlyginimą, turi santaupų ir kitokios privačios nuosavybės (biblioteką, auksinį laikrodį, kelias drabužių ir batų pamainas), kuria disponuoja kaip tinkamas. Tai, kad autorė nesupranta dvasininko ir vienuolio tapatybės sampynos, demonstruoja toks „šedevriukas“: jėzuitas Norvaiša „dar po metų priėmė šventinimus ir tapo kunigu grynai dėl pragmatinių priežasčių, tiesiog neturėdamas kur dėtis, nes šitaip atsivėrė ir klebonijų bei kitų pelningų bažnytinių pareigybių vakansijos“ (IV, p. 215).

Sabaliauskaitės akimis, Vilniaus universitetas iki 1773 m. ir čionykštė jėzuitų bendruomenė yra du (kažkokiu neaiškiu būdu) skirtingi dalykai. Dėl tokio mentalinio dvejinimosi romanuose universiteto profesorius matome ne kaip vienuolius, skiriamus į pareigas ir atleidžiamus vienuolijos vyresnybės, o kaip pasauliečius, besikviečiančius kolegas pas save į pompastiškus priėmimus (IV, p. 200) ir besirenkančius sau patogų rektorių (I, p. 204). Jėzuitų universiteto ir noviciato bibliotekos traktuojamos ne kaip uždari rinkiniai, skirti šiuose namuose gyvenančios bendruomenės poreikiams, o kaip viešosios institucijos, kurių rinkiniai prieinami ir studentams (IV, p. 135–137). Nesuvokiama, kas yra noviciatas: minimi kažkokie formalumai, paruošti stojimui į noviciatą (IV, p. 95), be galo keistas kandidato ištyrimas-egzaminas (IV, p. 134), poetikos ir matematikos studijos (IV, p. 135, 144), ir netgi „baigiamasis darbas iš lotynų kalbos ir retorikos“ (sic! IV, p. 89). Taip pat išrandami kažin kokie „novicijaus įžadai“ (IV, p. 132) ir „trečiojo laipsnio įžadai“ (IV, p. 138), o jėzuitų pašaukimas nuolatos vadinamas „ganytojišku“ (tai – diecezinių dvasininkų, vyskupų ir parapijų klebonų, misija).

Visiškai nesuvokiama ir jėzuitų dėstymo sistema bei akademinė santvarka; šiandiene prasme vartojamos „fakulteto“, „katedros“, „katedros vedėjo“, netgi „stojimo į magistrantūrą“ (I, p. 212) sąvokos. Kolegijų humanitarinėse klasėse italų kalbos nebuvo mokoma apskritai, o graikų kalbos – tik pradmenų (IV, p. 66); daktaro laipsniui gauti nereikėjo rašyti disertacijos (IV, p. 78). Žemiausioje klasėje – infimoje (Sabaliauskaitė ją – tarsi ligonę – sistemingai vadina „infirma“) – buvo dėstomi lotynų kalbos gramatikos pagrindai, tad įsivaizduoti poetikos dalykus dar neišmokusiems gramatikos mokiniams dėstantį (ir liūdintį, kad jam užginta dėstyti matematiką) Norvaišą neįmanoma (IV, p. 210–213). Protagonisto dėstymas infimoje vienerius mokslo metus anaiptol nereiškė pažeminimo ar tremties iš Vilniaus; tai buvo įprasta jėzuitiškos formacijos praktika. Juokinga, kad vienu atveju Norvaiša sako kalbą „pagal gražiausius, taisyklingiausius poetikos [sic!] principus“ (IV, p. 18), o kitu – „pagal geriausiąsias slaptojo [sic!] retorinio poveikio taisykles“ (IV, p. 166). Beje, Birontas stoja studijuoti retorikos į Filosofijos fakultetą (sic!) tik baigęs parapinę mokyklą (sic! I, p. 87) ir netgi turi ginti „licenciato darbą iš retorikos meno srities“ (I, p. 267) – nors anuometiniame Vilniaus universitete mokslo laipsniai buvo teikiami tik iš filosofijos, teologijos ir teisės.

Silva rerum autorės intencijos pavaizduoti mažiau žinomą (XVII–XVIII a.) Lietuvos istorijos epochą ir sutelkti dėmesį į jos bajorijos gyvenimą, be abejonės, sveikintinos. Tikėtina, kad romanų populiarumas pozityviai prisidės (ir jau prisidėjo) ir prie Lietuvos istorijos samp­ratos kaitos visuomenės istorinėje sąmonėje. Personažų charakteriai, jų emocijos ir pojūčiai, herojų likimo vingiai, dalis istorinių realijų – neabejotinas Kristinos Sabaliauskaitės romanų privalumas. Vis dėlto užmojis parašyti istoriškai precizišką ir laisvą nuo išankstinio vertybinio angažavimosi rekonstrukciją – tik naivoka ambicija. Trumpai tariant, svečiuose sulaukėme išdidaus bajoro, pasipuošusio madinga Slucko manufaktūrose austa juosta ir lūšies kojų kailiu pamuštu gelumbės kontušu, po kuriuo vilkimas senas, nutrintas, o vietomis – ir skylėtas žiponas.

1 Kristina Sabaliauskaitė, „Silva Rerum I, Silva Rerum II, and Silva Rerum III – between Fact and Fiction. Recreating the Early Modern Culture of the Polish Lithuanian Commonwealth in Contemporary Literature“, in: The Polish Review, 2015, t. 60, nr. 1, p. 53–54.

2 Žr. Mantas Tamošaitis, „Pastanga grąžinti epochą. Silva rerum kaip kultūros reiškinys“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, nr. 3, p. 31.

3 „Vargu ar kas Lietuvoje žino faktą, cirkuliuojantį Lenkijoje: garsiosios Krokuvos leidyklos Znak, kuri išleido pirmąją lenkišką Silva rerum, istorikai romane nerado nė vienos istorinės klaidos. Ir šis faktas, nepaisant asmeniškai girdėtų keistų purkštavimų iš lietuviškojo cecho, atrodo pasakantis viską – tyrėjos preciziką ir išmanymą“ (Jūratė Čerškutė, „Dešimtmečio pop ginčas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, nr. 3, p. 28).

4 Ibid.

5 Autorius nebesuranda Sabaliauskaitės interviu, skaityto kažkuriame periodikos leidinyje.

6 „Tarsi Anti-Antigonė“, Kristiną Sabaliauskaitę kalbina Tomas Vaiseta, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, nr. 3, p. 17.

7 Ibid., p. 18.

8 Ibid., p. 17.

9 Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum II, Vilnius: Baltos lankos, 2011 (3 laida, galinio viršelio aplankas).

10 Brigita Speičytė, „Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum“, in: http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/106-s/5610-brigita-speicyte-uodas-menka-bjaurybe-arba-smulkiu-sriftu-apie-silva-rerum-kristina-sabaliauskaite-silva-rerum

11 Kristina Sabaliauskaitė, „Silva Rerum I, Silva Rerum II, and Silva Rerum III“, p. 58.

12 Jau pastebėta, kad škotus vaizduojančiame Silva rerum epizode (I, p. 208–209) neįtikimos dvi detalės: kiltų nešiojimas ir tai, kad škotai pirkliai nesupratę lenkų kalbos; žr. Michael Broun Ayre, The Scottish Community in the Grand Duchy of Lithuania, 1630–1750, Vilnius-Kaunas: Humanitas, 2019, p. 201, išn. 147.