Prologas
Prieš septynis šimtmečius šį miestą įkūrė pagonių kunigaikštis. Vis dėlto pirmą kartą Vilniaus vardą užrašė krikščionio – brolio pranciškono – ranka. Tai buvo tarsi civitas christiana ateities pranašystė, netrukusi išsipildyti Gedimino anūko Jogailos laikais. Valdant Jogailos anūkui Aleksandrui, Vilnius įgijo vieną iš krikščioniškųjų Viduramžių Europos miestų atributų ir tapatybės ženklų – gynybinę sieną su vartais. Jų pavadinimai, lokalizacija, funkcija – raktai į visą krikščioniškojo Vilniaus istoriją. Pradėję nuo šiaurės pusės, apeikime miestą taip, kaip jį kasdien apeina saulė – iš rytų į vakarus.
I. Pilies vartai. Sostinė
Tai vieninteliai miesto vartai, kurie ne atsiverdavo į priemiesčius ar į užmiestį, o jungė savivaldų miestą su pilimi (valdovo teritorija), taip pat ir su joje stovinčia katedra (dar vadinta „pilies bažnyčia“). Jei ne ši pilis, Vilnius būtų buvęs eilinis miestas; tik valdovo rezidencija darė jį sostine. Tiesa, pastaruosius 200 metų (1795–1990) Vilnius tikros sostinės statuso praktiškai neturėjo. Vis dėlto jau pirmųjų istorijos amžių „įkrovos“ pakako, kad, sakydami „Vilnius“, tam tikrais atvejais galėtume turėti omenyje „Lietuvą“. Pilyje pastatytoji katedra, simboliškai įkūnijusi pagoniško krašto konversiją, tapo visų Lietuvos bažnyčių motina; šioje šventovėje prieglobstį po mirties radęs princas Kazimieras tapo visos Lietuvos šventuoju globėju. Sugriuvus ar apgriuvus valdovų rezidencijoms, o vėliau ir visai valstybei, būtent Katedra – kad ir be trofėjinių Žalgirio mūšio vėliavų, su užmarštin nugrimzdusiais valdovų kapais, išsisklaidžius didingiems Te Deum laudamus garsams po Oršos, Salaspilio, Chotino pergalių, – buvo gyva XIX ir XX a. lietuvių ir Lietuvos jungtis su didinga praeitimi. Tai, kaip valdovų istoriją absorbavo ir sublimavo Katedra, tapdama savotišku valstybingumo pakaitalu, regimai įkūnija jos varpinės bokštas: iš po žemės išaugęs gynybinio Žemutinės pilies bokšto pavidalu, jis stiebiasi aukštyn, remdamasis į praeities statinį tartum į naujos realybės, funkcijos ir epochos postamentą. Matyt, tokią Katedros kaip istorinės Lietuvos ir jos valstybingumo širdies tapatybę atpažino ir sovietų valdžia, iš pradžių pasirūpinusi, kad šventovė būtų uždaryta, o vėliau inicijavusi ir šventojo Lietuvos globėjo relikvijų iškraustymą.
II. Bernardinų vartai. Vienuolijos
Brolių ir seserų vienuolių bendruomenės yra vienintelė gyva jungtis, XXI a. pradžios Vilnių tebesiejanti su jo pradžių pradžia – kunigaikščio Gedimino ištarme. XIX–XX a. sąvartoje toji jungtis kabojo ant plauko – vienintelio oficialiai tebeveikiančio seserų benediktinių vienuolyno. Sovietmečiu tą jungtį tepalaikė pavieniui ar po kelias privačiuose butuose ar namuose gyvenančios seserys. Nors ši gija ir plonytė (o gal kaip tik dėl to), ji ypač brangi šaliai ir miestui, kuriuose daugumą senųjų tradicijų negailestingai sukarpė istorijos žirklės.
Vienuolių bendruomenės suformavo ir senojo Vilniaus architektūrinį veidą – tą bokštų, kupolų ir frontonų rezginį, kurį, žvelgdami nuo aplinkinių kalvų, regime išdrikusį žemai slėnyje, su vakaro saulės nutvieskiamais ir tomis akimirkomis kažin kokios mistiškos gyvybės įgaunančiais bažnyčių fasadais. Bemaž visos senojo Vilniaus šventovės (išskyrus katedrą, Šv. Jono, Švč. Trejybės (dabar – Dievo Gailestingumo) ir Šv. Stepono bažnyčias) radosi mieste įsikūrusių vienuolių bendruomenių dėka. Amžiams bėgant šios puošmenos, tarsi brangakmeniai, viena po kitos susijungė į Dievop kylančią ir keliančią Vilniaus kraštovaizdžio karūną.
III. Spaso (Išganytojo) vartai. Krikščionys Vilniuje
Gedimino Vilnius kūrėsi kaip kelių etnokonfesinių bendruomenių junginys. Be pranciškonų globoje susiformavusio Vokiečių kvartalo, rytų pusėje, prie Vilnios, išaugo ortodoksų rusėnų miestas, su savo cerkvėmis ir seniausiomis mieste XIII–XV a. kapinėmis (jose rasti 533 kapai). Ties šiuo nekropoliu ir stovėjo Spaso (Išganytojo) vartai, vedę į Užupio priemiestį anapus Vilnios ir tolyn – Polocko link. Nors vardą jie gavo nuo medinės stačiatikių cerkvelės, galima spėti, kad juos galėjo puošti ir ne rankų darbo Išganytojo atvaizdas – kaip vakarietiškasis Salvator mundi ant išorinės Aušros vartų sienos.
Ilgainiui katalikų ir stačiatikių Vilnius tapo gerokai margesnis. XVI a. savo bažnyčias mieste pasistatė ir evangelikai liuteronai bei evangelikai reformatai (šių bendruomenių kapinės įsikūrė užmiestyje – anapus Trakų ir Totorių vartų). XVII a. pradžioje bemaž visos stačiatikių šventovės drauge su Švč. Trejybės vienuolynu perėjo graikų apeigų katalikams; unijos nepriėmusi Rytų krikščionių bendruomenė tuomet susitelkė apie naują Šventosios Dvasios cerkvę ir vienuolyną.
IV. Subačiaus vartai. Miestiečiai
Subačius, kaip ir Savičius, buvo Vilniaus miestietis, kurio vardu vadinama gatvė, bet apie kurį ničnieko nežinome. Ir daugybę kitų savičių ir subačių dažnai nustelbdavo reikšmingesni sostinės asmenys ir institucijos – valdovas ir jo dvaras, vyskupas ir katedros kapitula, vienuolynai ir didikų dvarai. Bet būtent miestiečių kraujas cirkuliavo šio miesto gyslomis. Miestiečiams skirta parapinė Šv. Jono bažnyčia buvo viena erdviausių visame Vilniuje; daugelyje kitų amatininkų cechai turėjo altorių arba koplyčią. Konfesinė tapatybė lėmė miesto magistrato (savivaldybės) sudėtį: pusė burmistrų ir tarėjų turėjo priklausyti Romos, o kita pusė – graikų tikėjimui. Šis senųjų Vilniaus miestiečių pasaulis šiandien atrodo tolimas ir paskendęs praeities vandenyne. Dar XIX a. didžiumą senųjų tradicijų sunaikino Rusijos imperijos politika ir Bažnyčios bei visuomenės modernėjimas. Antrojo pasaulinio karo pervartos lėmė tai, kad daugumą Vilniaus autochtonų pakeitė atvykėliai, o genetinis vilniečių kodas buvo pakeistas. Netrukus po to, nusiritus stalininių represijų bangai, nutrūko ir daugelio šventovių, per kartų kartas „įmelstų“ senųjų vilniečių, istorija.
V. Aušros vartai. Šventenybės
Apie ką kalbėti sustojus priešais Aušros vartus? Iškalbingiausia būtų nuščiūti: stabtelti, palenkti galvą ir pasveikinti Gailestingąją Dievo Motiną, nudelbusią akis į žemai, po jos sukryžiuotomis ilgapirštėmis rankomis gulintį miestą. Bet šioje vietoje galima prisiminti ir dar du maloninguosius atvaizdus, kuriems XX amžiaus istorija nebuvo tokia gailestinga. 1750 m. „popiežiškosiomis“ (Vatikano bazilikos kapitulos) karūnomis buvo vainikuotas seserų bernardinių Šv. Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslas. Sovietų valdžiai bažnyčią uždarius, jis neteko visų savo pagarbos ženklų – karūnų, aptaisų ir votų, tačiau maldingos vagystės dėka pats buvo išgelbėtas ir rado naują buveinę Vilniaus katedroje. Kitas Švč. Mergelės paveikslas, vadintas Vilniaus Dievo Motinos vardu, sietas su Aleksandro Jogailaičio žmona Elena ir gerbtas iš ortodoksų į graikų katalikų rankas ir atgal ėjusioje Švč. Trejybės cerkvėje, pradingo 1915 m. jį išvežus į Rusiją. Šiandien Ukrainos graikų apeigų katalikų bendruomenė Vilniuje prašo savo globėjos užtarimo žvelgdama į šio atvaizdo kopiją, pakabintą senojoje vietoje – viename iš šoninių altorių.
VI. Rūdninkų vartai. Šventieji
Ankstyvuoju istorijos laikotarpiu, XVI–XVII a., per šiuos vartus į miestą įvažiuodavo karaliai – iš Krokuvos / Varšuvos atvažiuojantys gyvi ar atvežami mirę (kaip, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė). Nenuostabu, kad 1604 m. toks „ingresas“ surengtas ir šventojo Kazimiero kulto patvirtinimo proga: procesija, kurioje nešta šv. Kazimiero vėliava ir popiežiaus brevė, pajudėjusi iš Šv. Stepono bažnyčios, per šiuos vartus įžengė į miestą.
Tad ties Rūdninkų vartais dera prisiminti ir paminėti kilminguosius dvasia, kurių Vilnius per septynis šimtmečius matė ne vieną. Čia brendo, lavinosi, tapo vienuoliu, o vėliau – ir vienuolyno vyresniuoju kankinys, graikų apeigų katalikų vyskupas šv. Juozapatas (2023 m. minimi jo jubiliejiniai metai). Šv. Juozapato amžininkas – kitas kankinys, tėvas jėzuitas Andriejus Bobolė – iki šiol yra ilgiausiai Vilniuje gyvenęs šventasis. XIX amžius Vilniui dovanojo kol kas vienintelį šventąjį vilnietį – čia gimusį Juozapą (Rapolą) Kalinauską. XX a. pimoje pusėje Vilniaus vyskupo pal. Jurgio Matulaičio valdomoje vyskupijoje darbavosi pal. kunigas Mykolas Sopočka, vėliau tapęs sesers šv. Faustinos Kovalskos dvasios tėvu. Jie visi jau yra tapę (ar pamažu tampa) Vilniaus tapatybės dalimi. Gal kada nors ateis laikas ir tiems su Vilniumi ir Vilniaus arkivyskupija susijusiems ir popiežiaus Jono Pauliaus II 1999 m. palaimintaisiais paskelbtiems lenkų kunigams ir vienuoliams, kurie savo tikėjimo liudijimą užantspaudavo kankinyste Antrojo pasaulinio karo metais.
VII. Trakų vartai.
Piligrimystė ir egzodas
Ties Trakų vartais kitados baigėsi viena svarbiausių miesto arterijų, išvedanti į kelią senosios Lietuvos sostinės link. Vartuose kabėjusi Trakų Dievo Motinos – garbingiausio katalikiškojo Marijos atvaizdo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – kartotė (dabar atsidūrusi Nemenčinės bažnyčioje) dažnam keliauninkui nurodydavo jo piligrimystės tikslą. Kasmet šiuo keliu leisdavosi ir kuklesnės vienuolių grupelės, ir bažnyčių brolijos, mėgdavusios pasipuikuoti savo šventąja procesijų „ginkluote“ – vėliavomis, būgnais, o kartais – ir patrankėlėmis.
Deja, ne visada iš Vilniaus būriais traukdavo piligrimai, tik trumpam išvykstantys iš savojo miesto. XIX ir ypač XX a. ir šiuo, ir kitais keliais ne savo noru Vilnių apleido daugybė įvairių tautų tremtinių ir repatriantų. Jų keliai vedė į Sibirą, Kauno Lietuvą, Vokietijos ir Lenkijos žemes. Antrojo pasaulinio karo metais nemažai daliai vilniečių (daugiausia žydams, bet ir kai kuriems krikščionims) kelias iš miesto buvo itin trumpas – iki miškingų Panerių kalvų, kur paskutinis jų ausis pasiekdavęs garsas buvo ne Vilniaus varpai, o nuožmiai kategoriškos automatų papliūpos.
VIII. Vilijos vartai.
Svetimšaliai
Per Vilijos vartus buvo išeinama Neries prieplaukos link; iš čia pirkliai ir prekės vytinėmis keliavo į Prūsiją ir atgal. Iš Prūsijos ar kitų vokiečių kraštų į Vilnių atkakdavo ir nemaža naujųjų miestiečių – įvairių amatų meistrų ir pirklių, daugiausia katalikų ir liuteronų. Vokiečių katalikus iki XX a. pradžios Vilniuje jungė Šv. Martyno brolija, iš pradžių veikusi prie Šv. Ignoto, o vėliau – prie Šv. Onos bažnyčios. Jos dėka XIX a. pradžioje Užupyje buvo įkurtos naujos – Bernardinų – kapinės.
Ne visi vokiečių kilmės vilniečiai buvo katalikai, tačiau ir jie kūrė miesto katalikiškųjų šventovių išvaizdą ir skambesį. Po didžiųjų XVIII a. vidurio gaisrų ne vieną Vilniaus bažnyčią plastiškais bokštais, fasadais ir altoriais papuošė baroko genijus Johannas Christophas Glaubitzas. Tuomet Vilniaus šventovėse sugriaudė ir liuteronų meistrų Zelle‘s, Schellio, Jantzono ir Casparini vargonai, o viršum miesto stogų iš bažnyčių bokštų nuplaukė Gustawo Mörko lietų varpų skambesys. Vienas iš jo instrumentų ir šiandienos vilniečiams kas ketvirtį valandos iš katedros varpinės tebeskelbia apie nepaliaujamai bėgantį laiką.
IX. Totorių vartai.
Nekrikščionys Vilniuje
Krikščioniškai miesto bendruomenei nekrikščionys tradiciškai buvo pavojaus šaltinis ir drauge misijų objektas. Vilniuje tokių bendruomenių nuo seniausių laikų būta dviejų – žydų ir totorių. Pastarieji buvo įsikūrę už miesto sienų, Lukiškėse; manoma, kad jų apsaugai buvo patikėti vieni iš miesto vartų. Daug artimesnis ryšys – ir perkeltine, ir tiesiogine, fizinio atstumo prasme – krikščionis siejo su pačiame mieste įsikūrusiais žydais. Šiai bendruomenei ar jos nariams Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai dažnai patikėdavo valdyti fundacines sumas; tai buvo patikimas investavimo būdas. Vis dėlto bendradarbiavimas niekada nenustelbė rūpesčio vyresniųjų tikėjimo brolių at(si)vertimu. Retkarčiais pasitaikantys žydų krikšto atvejai buvo švenčiami iškilmingai, tačiau jokių socialinių ryšių neturintiems neofitams naujoje visuomenėje įsitvirtinti buvo nelengva. Todėl 1737 m. prie Šv. Stepono bažnyčios Vilniaus vyskupijos kunigas Steponas Turčinavičius įkūrė neofičių prieglaudą, o drauge – ir ja besirūpinančią Marijos gyvenimo seserų (marijavičių) kongregaciją – pirmąją lietuvišką neklauzūrinę moterų bendruomenę.
X. Šv. Marijos Magdalenos
vartai.
Vilniaus vargšai ir špitolės
Miesto sienos perimetrą ties pilimi užbaigę vartai, kaip ir andai Šventaragio gatvė, vadinosi Šv. Marijos Magdalenos špitolės – prieš pusę tūkstantmečio įkurtos seniausios Vilniaus prieglaudos – vardu. Šie vartai dar buvo vadinami Šlapiaisiais – sakoma, dėl to, kad stovėjo drėgnoje vietovėje. Bet gal tas pavadinimas sietinas su ašaromis? Gal Išganytojo Kryžių apkabinusios Marijos, o gal čia prisiglaudusių vargšų, apkabinusių vienišumo, skurdo, ligos, senatvės kryžių?
Vilniaus kanauninko, medicinos daktaro Martyno Dušnikiečio įkurta špitolė dideliame Vilniaus mieste nebuvo vienintelė. Netrukus prie jos prisidėjo Švč. Trejybės vardu pavadinta prieglauda; artimo meilę – caritas – liudijanti jos bažnytėlė Apvaizdos lėmimu XXI a. pradžioje tapo Dievo Gailestingumo šventove. 1624–1625 m. maro epidemijos metu Vilniaus gyventojai – kunigai ir vienuoliai, kilmingieji ir miestiečiai, nelikę abejingi gatvėse mirštantiems nelaimingiesiems ir nepalaidotiems jų kūnams, – susibūrė į Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo broliją ir įkūrė špitolę priemiestyje, už Aušros vartų (katedros požemiuose galima pamatyti apdužusią jos bažnyčios fasade buvusią memorialinę plokštę). Tuomet brolijos nariai, nebodami mirties, gabeno špitolėn maro ligonius, juos slaugė ir laidojo. Vėliau, XVIII a. pradžioje, per didįjį marą, atlikdami tokią tarnystę (laidodami maro aukas už Žaliojo tilto, priešais Šv. Rapolo bažnyčią), išmirė visi pirmieji rokitai – Vilniuje įkurtos pirmosios „lietuviškos“ vienuolijos (Šv. Roko brolijos) nariai. XVIII a. Vilniuje nauja rokitų karta drauge su „geraisiais broliais“ (bonifratrais) ir gailestingosiomis seserimis (šaritėmis) išlaikė tris pirmąsias miesto ligonines: slaugė ligonius ir rengė juos susitikimui su tuo, kuris galiausiai nušluostys kiekvieną ašarą tame mieste, kur „nebebus mirties“ (Apr 21, 4).
Epilogas
Apreiškimo regėtojas, aprašydamas dangiškąją Jeruzalę, išskaičiavo dvylika šio miesto vartų: „Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai“ (Apr 21, 13). Vilniaus vartų tebuvo dešimt, ir į pasaulio šalis jie žvelgė ne taip tvarkingai. Jų skaičių ir padėtį nulėmė miesto topografija ir gatvių, virstančių užmiesčio keliais, tinklas. Vis dėlto poetinė laisvė leidžia šį skaičių skaityti ir kaip nuolankų pripažinimą, kad iki tobulo dangiškojo miesto, į kurį orientuojamės, dar toloka. Ir kartu kaip nedrąsų lūkestį, kad jau šiame – kaip ir anas, tobulasis, juosiamame sienos ir vartų – galime tikėtis išgyventi vieną kitą dangiškojo miesto piliečių patirties užuominą.
Laiko ir kismo nepažįstanti tobulybė – dieviškos būties prerogatyva; žemiškojo miesto gyvybę palaiko tik judėjimas. Tai primena ir Vilnių supančios upės – jų krantai lieka tie patys, tačiau į tą patį vandenį įbristi neįmanoma. Tą patį atkartoja ir miesto siena bei jos vartai: miestas gali užsidaryti nuo plėšikų, gintis nuo užpuolikų, tačiau kartu turi būti atviras pasauliui: pirkliams ir elgetoms, piligrimams ir šiaip perėjūnams, saviems ir svetimiems, patogiems, naudingiems ir keliantiems iššūkių. Kad neužsisklęstų įsivaizduojamoje „puikiojoje izoliacijoje“. Kad neišleistų iš akių būties krypties ir kelionės tikslo – Amžinojo miesto.
