Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Paveldo įamžinimo būdų esama įvairių – objektų restauravimas/atstatymas, naujų pavadinimų aikštėms, skverams, gatvėms ir tiltams suteikimas arba keitimas, paminklų, atminimo lentų, kitokių ženklų statymas. Kiekvienas įamžinimo būdas konstruoja naratyvus, nebūtinai derančius tarpusavyje ir priklausomus nuo atminimo ženklo pastatymo vietos, iniciatorių, pasakotojų. Vienas ženklas gali būti iškeliamas į pirmąjį planą ir tapti didžiojo pasakojimo dalimi, o kitas – net netilpti į mažojo naratyvo rėmus ir likti nuošalyje, nesuprantamas daugumai visuomenės. Jeigu būtų įmanoma papasakoti, kaip jaučiasi kuris nors minėtų paveldo memorializacijos būdų, manau, kad atminimo lentos dažnu atveju jaustųsi užmirštos ir nereikšmingos. Memorialinės lentos nereikalauja daug erdvės, finansinių išteklių ar išskirtinių kūrybinių sprendimų. Kaip ir paminklai, gatvių, skverų, aikščių pavadinimai, tokios lentos atidengiamos, norint įamžinti istorines asmenybes ar objektus, įvykius, o kartu įprasminti ir savo esamos ar buvusios bendruomenės istoriškumą kaip teisėtumo ženklą būti Vilniaus mieste. Kaip teigia Rasa Antanavičiūtė, tyrinėjusi Vilniaus viešąsias erdves nuo XIX a. pabaigos iki stalinmečio pabaigos, į tokį įprasminimą orientavosi ir didžiojo, ir mažojo naratyvo pasakotojai. Pavyzdžiui, žydų bendruomenė, nors ir buvusi itin gausi mieste tam tikrais laikotarpiais, niekada politiškai nekontroliavo Vilniaus viešosios erdvės, tad savo pasakojimą vystė ne per apčiuopiamus įamžinimo ženklus, o per simbolinę reikšmę – suteikdama ją pačiam Vilniaus miestui (kaip Šiaurės Jeruzalei) ir kai kurioms miesto vietoms (YIVO institutui, senosioms žydų kapinėms Šnipiškėse)1. Šiuo metu ribojimo etninėms ar kitokioms bendruomenėms reikštis ir įamžinti jos narius atminimo ženklais nėra, tačiau norint pastatyti ženklus viešojoje erdvėje, Vilniaus miesto savivaldybės taryba vis dėlto turi juos patvirtinti. Politiškumo svoris sprendžiant atminimo klausimus išlieka nemažas.

Pagrindiniai lentų „skaitytojai“ ir „lankytojai“ – turistai ir/ar specialistai, studentai ar tiesiog smalsūs praeiviai, tačiau tikėtina, kad pastarieji atranda atminimo lentas kaip „atsitiktinumus“, nesiekdami pažinti Vilniaus žydų pasaulio kaip visumos. Viena tokių lentų nepastebimumo priežasčių galėtų būti nenuoseklus išdėstymas – ir fizine forma, ir turinio pateikimu. Tyrimo metu užfiksuotos 44 Vilniaus žydų paveldą ženklinančios lentos, kurias galima kategorizuoti į skirtąsias: 1) objektams (bendruomenės institucijoms, maldos namams); 2) išskirtinėms asmenybėms; 3) Holokaustui atminti. Atminimo lentos formatas riboja ir galimą pateikti turinį, tad čia itin svarbus atrankos momentas: kas išryškinama ir kas nutylima.

Viena pirmųjų atminimo lentų Vilniuje – rusiška, išlikusi iki šių dienų – buvo skirta vietos žydų šeimoje gimusiam Markui Antokolskiui (Didžioji g. 25, namo tarpuvartėje). Memorialinė lenta atidengta 1906 m., spėjama, kad ją parūpino giminės, ne siekdami įamžinti skulptoriaus atminimą, o prisiteisti jo palikimą2. XIX–XX a. pradžioje pirkliui Leibai Mejerovičiui Feigelsonui (Aušros vartų g. 3, namo tarpuvartėje) įrengtoje atminimo lentoje rusiškai rašoma, kad jis šiuos namus po mirties paliko Vilniaus žydų senelių prieglaudai, Talmud-Torai, labdaros valgyklai ir Mišmeres Choilim draugijai. Apie lentos sumanytojus informacija neišlikusi, bet jau ji pati yra paveldinė, kaip ir pirmoji, pragyvenusi ne vieną politinės valdžios kaitą. Tačiau jų tekstai yra nesuprantami neskaitantiems rusiškai, prieinamumą visuomenei mažina ir jų lokacija – pakabintos tarpuvartėse, tad tik žinantieji tiksliai gali jas surasti. Visos likusios dabar Vilniuje aptinkamos atminimo lentos, susijusios su vietos žydų bendruomenės paveldu, pakabintos jau po 1990 m.

Tuo pamatinių politinių permainų laiku, nuo 1988 m., visoms etninėms ir tautinėms bendrijoms ėmė klostytis laisvesnio kultūrinio ir religinio gyvenimo sąlygos. Šį procesą lydėjo įvairūs atminimo įamžinimo veiksmai, radosi viešosiosios erdvės ir muziejai, susiję su žydų istorija ir kultūra. Pirmieji žydų paveldo įamžinimo ženklai po Antrojo pasaulinio karo – paminklai, statyti dar sovietmečiu, masinių žudynių, kartu ir kapų vietose. Nepriklausomybės išvakarėse ir pradžioje paminklai ir atminimo ženklai taip pat daugiausia kilo žydų kapinėse, kaip antai Sudervės paminklas Geto aukoms (1989) ar mokytojams, žuvusiems Vilniaus gete (1992)3. Iš šių pavyzdžių gali susidaryti įspūdis, kad buvo tveriamas išnykusios žydų kultūros naratyvas. Tik po kelerių metų laipsniškai pereita į Vilniaus viešąsias erdves, kur ir šiuo metu kuriama daugiausia įamžinimo ženklų, susijusių ne tik su Holokausto atminimu. Vis dėlto pirmosios žydams pagerbti skirtos memorialinės lentos, atidengtos 1992 m., ir yra susijusios būtent su Holokausto atminimu: tuometinio Valstybinio žydų muziejaus darbuotojo Genricho Agranovskio iniciatyva ant Gaono g. 5 ir Rūdninkų g. 18 namų sienų pakabintos granitinės lentos su Vilniaus Didžiojo ir Mažojo getų planais ir informacija apie juos, taip pat lenta Rūdninkų g. 8 kieme, žyminti, kad čia veikė Judenratas, kuriame 1941 m. lapkričio 3 d. 1200 žydų buvo atrinkti sunaikinimui; lenta Lydos g. 3, skirta atminti 1941 m. rugsėjo 7 d. į šią gatvę suvarytiems ir vėliau Paneriuose sušaudytiems žydams; ant Subačiaus g. 47 namo pakabinta lenta, žyminti, kad 1898 m. Vilniuje Barono Hiršo lėšomis žydų varguomenei buvo pastatyti 2 gyvenamieji namai. 1941 m. vokiečių okupantai juos iškeldino, dalį nužudė Paneriuose, kitus kieme, o 1943 m., prieš pat likviduojant Vilniaus getą, buvo įsteigta HKP darbo stovykla. Lentos ant namų Rūdninkų ir Lydos gatvėse pakabintos tą pačią dieną, 1992 m. sausio 29 d., Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. Kaip ir getų lentos su planais, jos identiško dizaino, skiriasi tik tekstas.

Suprantama, kad daugiausia žydų istorijos įamžinimui skirtų memorialinių lentų aptiksime Senamiestyje – 30, tačiau jų galima rasti ir Naujamiestyje – 9, Šnipiškėse – 2, ir po vieną minėtose Sudervės kapinėse, Užupio senosiose žydų kapinėse ir Vilkpėdėje. Daugiausia lentų skirta asmenims – 28 iš užfiksuotųjų 44, o istorijos ir kultūros objektams (egzistuojantiems ir nebe) – 12–14. Keletą atminimo lentų galima priskirti daugiau nei vienai kategorijai, antai ant Šv. Ignoto g. 1 ir Benediktinių g. 4/1 kampe esančio pastato pakabintą lentą, žyminčią Vilniaus vyriausiosios rabinų tarybos namų vietą ir kartu įamžinančią sionizmo tėvo Teodoro Herzlio apsilankymą 1903 m. (inicijavo Pranas Morkus, dailininkas Vladas Kančiauskas).

Žydų paveldo memorializacijos pasakojimas, kuriamas per atminimo lentas, kito ir tebekinta. Nuo paminklų kapinėse ir su Holokaustu susijusių įvykių ženklinimo mieste pamažu pereita prie asmenybių minėjimo. Vis dažniau kalbama apie Pasaulio tautų teisuolių ir šito pripažinimo negavusių žydų gelbėtojų atminimo reikšmę, peržengiančią žydų bendruomenės ribas bei įgalinančią ir lietuvius bei lenkus vienijantį pasakojimą. Tai žymi atminimo lentos (Šv. Ignoto g. 5 vidiniame kieme trims Pasaulio tautų teisuoliams, Čijunei Sugiharai, Onai Šimaitei – skulptorius Jonas Naruševičius, architektas Vytautas Zaranka) ir paminklinis akmuo, esantis O. Šimaitės gatvėje, būsimam Pasaulio tautų teisuolių paminklui. Nors šis projektas užstrigęs jau penkerius metus, bet miesto erdvėje atsiranda kitų įamžinimo formų, kaip antai tipinė atminimo lenta Pasaulio tautų teisuolei Stefanijai Ladigienei ir turėsianti atsirasti kita – kunigui Alfonsui Lipniūnui, karo metais gelbėjusiam žydus ir padėjusiam badaujantiems4. Ankstesniojo Holokausto pasakojimo, perteikiančio įvykius per gedulo ir tragedijos prizmę, nužyminčio žydų bendruomenės patirtis Katastrofos metu, ženklų mieste mažėja, atsiranda vis daugiau naujajam, didžiajam lietuviškam pasakojimui priskirtinų lentų, kalbančių apie žydų gelbėjimą per Holokaustą.

Įprasta ir dažniausia lentų užrašų formuluotė: „Šiame name gyveno/kūrė/dirbo“, visų lentų užrašai – būtuoju laiku. Neišvengiama ir epitetų – žymiausias, didysis ir pan., siekiant įrodyti asmens ar objekto įamžinimo svarbą, tačiau taip sukuriant klišinį, niekuo be vardo ir gimimo bei mirties datų nesiskiriantį lentos tekstą. Mano nuomone, tai tik maža dalis, ką galima pasakyti apie įamžintą asmenį memorialinėje lentoje. Puikus pavyzdys čia gali būti atminimo lenta Mošei Kulbakui: „Šiame name gyveno didis žydų poetas Mošė Kulbakas 1896–1937“ (dailininkas Gitenis Umbrasas). Pasirinktas šabloniškas atminimo turinys apie čia gyvenusį didį poetą, tačiau papildymas bi(bli)ografiniu koloritu, pavyzdžiui, kokia kalba jis kūrė, arba priminimas apie jo poemą Vilnius ir lokalizuotų kūrėją mieste, ir leistų prakalbinti vietos žydų istoriją. Žinoma, visos biografijos į atminimo lentą neįmanoma ir nereikia sudėti, bet kiek kitokia formuluotė ar papildomas „įdomus faktas“ pritrauktų daugiau lentų „skaitytojų“ ir leistų Vilniaus žydų istoriją atrasti tiems, kurie apie ją iki tol mažai žinojo. Turinio originalumu būtų galima išskirti lentą Abraomui Suckeveriui (J. Basanavičiaus g. 22 / Algirdo g. 2): „Šiame name vykusiuose menininkų susivienijimo Jung Vilne (1929–1939) vakaruose savo kūrybą deklamuodavo žymus žydų poetas Abraomas Suckeveris (1913–2010)“. Memorialinė lenta pažymi tiek Suckeverio atminimą, tiek Jung Vilne, tiek atkreipia dėmesį į gyvą kūrybos atlikimo veiksmą. Į akiratį pakliūva ir lentos, skirtos pasižymėjusiems žmonėms, kurie priskiriami ne vienai tautybei ar valstybei. Romaino Gary atminimo lentoje minima, kad jis – „prancūzų rašytojas ir diplomatas“, tekstas lietuvių ir prancūzų kalbomis, taip nepaminint jo žydiškos kilmės (skulptorius Vytautas Zaranka). Atkreipkime dėmesį ir į vienakalbes lentas, kurių trečdalis: tekstai jose tik lietuvių kalba, nors jos pasakoja ne vien lietuvišką, bet ir žydišką Vilniaus istoriją.

Kita kategorija – Holokausto įamžinimas, kurį galima atskirti ir geografiškai. Šios atminimo lentos išdėstytos buvusių Mažojo ir Didžiojo getų teritorijose ir tokių jų atidengimai ne vienerius metus vyko artėjant Holokausto atminimo dienoms – Vilniaus geto likvidavimo – rugsėjo 23 dienai, Tarptautinei Holokausto aukų atminimo – sausio 27 dienai. Visos šios lentos žymi datas, vietas ir įvykius, susijusius su Vilniaus getu, primena Holokaustą išgyvenusius žmones. Iš to matyti, kad Holokaustas yra „švenčiamas“, kuriant oficialų naratyvą, kuris formuojasi ne organiškai, o biurokratiškai – atsimenant tą dieną, kuri skirta atsiminti, ir eliminuojant prisiminimą bei apmąstymą iš kasdienybės lauko. Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-metį, ant Žygimantų g. 6 esančio namo fasado buvo atidengta atminimo lenta žydų našlaičiais besirūpinusiam profesoriui Josifui Rebelskiui (skulptorius Marijonas Šlektavičius). Ši lenta jau kiek kitokia, kadangi ji primena asmenį, veikusį ne karo, o pokario metais.

Žydų istorijos ir kultūros objektai memorialinėmis lentomis irgi pažymimi atmintinų dienų proga. Verta išskirti vieną ankstyviausių lentų Rūdninkų g. 8, kurioje rašoma: „Šiame pastate buvo geto taryba (Judenratas), kurio kieme 1941 m. lapkričio 3 d. buvo atrinkta sunaikinimui 1200 žydų“ (tekstas lietuvių ir jidiš kalbomis, atidengta 1992 m.). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lenta pažymi Judenrato atminimą, tačiau iš tiesų ji skirta atminti žmonėms, kurie nukentėjo nuo kontroversiškai vertinamo Judenrato, turėjusio atrinkti žydus, kurie vėliau buvo sunaikinti. Negatyvus lentos turinio krūvis, uždėtas ant Judenrato veiklos, nepalieka vietos tolesnėms diskusijoms. Ši lenta taip pat yra vienas iš selektyvios informacijos pavyzdžių – daugybė senojo Vilniaus pastatų ir vietų turi persidengiančias istorijas, bet memorialinėse lentose pasirenkama tik viena. Taip ir čia: pasirenkama minėti tik Judenratą, nors prieš karą tame pačiame pastate veikė bendruomenei svarbi Vilniaus žydų realinė gimnazija. Galime išskirti ir atminimo lentą, skirtą Maksui Vaynraychui ir YIVO institutui (J. Basanavičiaus g. 16, atidengta 2004 m., skulptorius Mindaugas Šnipas). Tai ne vienintelė lenta ant to paties pastato, kita žymi pirmosios Vilniaus lietuvių gimnazijos veiklos pradžią ir jos steigėjus (atidengta 2015 m.). Abi lentos pasakoja skirtingas istorijas, svarbias skirtingoms etninėms bendruomenėms. Taip paradoksaliai lentos prisideda prie atminties erozijos – priklausomai nuo atrinktos informacijos, kai kurie praeities elementai demonstruojami, o kiti – lieka nuošalyje5; greta koegzistuojantys pasakojimai apie tą patį dalyką vienas kitą ignoruoja ir taip niveliuoja, trina.

Atskiro dėmesio prašosi šiuolaikiniai bukletai, gidai po Vilnių ir juose minimos lankytinos atminimo lentos6. Tarp populiariausių lankytinų Vilniaus miesto vietų dažnai išskiriama ir Vilniaus Gaono Elijahu asmenybė – paminklas ir atminimo lenta Žydų g. 3; Cemachui Šabadui skirtas paminklas Rūdninkų aikštėje, tačiau „užmirštama“ jam skirta atminimo lenta Kauno g. 7; tokia pati situacija ir su Romaino Gary memorialine lenta – paminklas „Pirmoji meilė“ ją nustelbia; pristatant žydų kvartalą, neretai išskiriamos Didžiojo ir Mažojo getų, egzistavusių nacių okupacijos metais, ribos ir lentose žymimi planai. Gausiau žydų paveldo memorializacijos vietų išskiriama vadovuose po žydiškąjį Vilnių7. Minimi vietinei žydų bendruomenei svarbūs paveldą žymintys objektai ir asmenybės bei keliaujama per žydų kultūros ir istorijos naratyvą, nekeliant integruotumo į bendrąjį miesto kontekstą klausimo.

Memorialines lentas inicijuoti gali bet kas – pati Vilniaus miesto savivaldybė, valstybinės įstaigos, užsienio šalių atstovybės, bendruomenės ar privatūs asmenys. Atminimo įforminimo procesą prižiūri savivaldybė, tvirtindama arba atmesdama prašymus įrengti atminimo lentas. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo pirmojo dešimtmečio veikė savivaldybės sudaryta Paminklų, memorialinių lentų, biustų statybos komisija8, kurios pavadinimas ir sudėtis kito. 2019 m. įsiplieskus aštrioms diskusijoms dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos (Žygimantų g. 1), kuri irgi tapo paradoksaliai įtraukta į Lietuvos žydų istorijos naratyvo lauką, savivaldybė šios srities reglamentavimą iš administracinio lygmens perkėlė į politinį, taip suteikiant daugiau svorio pirmiems sprendimams dėl iki tol neegzistavusios atminimo ženklų įrengimo ir nuėmimo tvarkos. Buvo įkurta nauja, Istorinės atminties komisija, kurios sudėtis iš pradžių nepakito, bet, pasak miesto tarybos narės Kamilės Šeraitės, pasikeitė funkcijos ir komisijos svarba atminties kultūros ir įamžinimo procese9. Šios komisijos sprendimai ir siūlymai yra privalomi rengiant ir svarstant tarybos sprendimų projektus dėl atminimo lentų įrengimo ir kitais klausimais.

Pokyčių jau esama. 2020 m. savivaldybė patvirtino tipinių atminimo lentų įrengimą ir jų rekomendacijas lentų dizainui (dydžiui, formai, spalvoms, grafiniam vaizdui, medžiagiškumui), gamybos technologijai ir pagrindinių įrengimo vietos parinkimo principų pateikimui. Šiuo sprendimu priimta, kad atminimo lentos turėtų siūlyti vizualiai vientisą memorialinį pasakojimą, bet ar taip yra iš tikrųjų? Šiuo metu tokios tipinės atminimo lentos atidengtos pasaulio tautų teisuolėms Onai Šimaitei (Savičiaus g. 13) ir Stefanijai Ladigienei (Trakų g. 10), jos praeiviui – praktiškai nepastebimos. Tipinės atminimo lentos neišsprendžia nevientisumo problemos, jei senosios nėra pakeičiamos naujomis, o ir žvelgiant iš meninės pusės – lentos nei dizainu, nei medžiaga, nei forma neišsiskiria ir neatkreipia į save dėmesio. Kitas svarbus aspektas – fizinis lentų vientisumas nebūtinai kuria naratyvinį vientisumą. Komisija ar lentų iniciatoriai tekste vis tiek gali minėti tik jiems svarbius įvykius ir neplėtoti vientiso pasakojimo.

Apibendrinant galima pasakyti, kad iš užfiksuotų 44 atminimo lentų Vilniuje, skirtų žydų paveldo memorializacijai, daugiau nei pusė yra skirtos asmenybėms, kita nemaža dalis – Holokaustui, likusios kultūros ir istorijos objektams (egzistuojantiems ir jau nebe). Matoma tendencija atidengti lentas ar kitus atminimo ženklus per minėjimų dienas ir konferencijas – didelė dalis atidengtos prieš rugsėjo 23 d. Lentų tekstinis turinys pasirenkamas šabloniškas, „čia gyveno/dirbo“, retai kuri lenta išsiskiria kūrybiškumu. Dėl to yra sunku formuoti atskirą pasakojimą vien per lentas. Atminimo įamžinimas ir memorialinėmis lentomis, ir kitais atminties ženklais vyksta „iš apačios“ – bendruomenių, organizacijų ir paskirų asmenų iniciatyva, kas lemia dizaino, formos, medžiagiškumo įvairovę ir nevientisumą. Suvienodinto tipo atminimo lentų įrengimo nustatymas turėjo pradėti nuoseklų tiek žydų istorijos atminimo, tiek bendro įamžinimo procesą, tačiau ryškesnių pokyčių kol kas nematyti.

Straipsnis parengtas įgyvendinant studentų vasaros tyrimų projektą „Žydų paveldo memorializacija per atminimo lenteles: Vilniaus atvejis“, finansuotą Lietuvos mokslo tarybos (Nr. P-SV-23-267; projekto vadovė dr. Akvilė Naudžiūnienė).

1 Rasa Antanavičiūtė, Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, Vilnius: Lapas, 2019, p. 27.

2 „Markas Morduchas Antokolskis“, in: Vilnijos vartai, in: https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/markas-morduchas-antokolskis/, (2023-08-06).

3 Zigmas Vitkus, Atminties miškas: Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje, Vilnius: Lapas, 2022, p. 267–268.

4 Dėl leidimo įrengti atminimo lentą Alfonsui Lipniūnui, Sprendimas Nr. 1-105, 2023-06-23, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, in: https://aktai.vilnius.lt/document/30395108, (2023-08-17).

5 Agnes Eross, „Living Memorial and Frozen Monuments: The Role of Social Practice in Memorial Sites“, in: Urban Development Issues, 2017, t. 55, p. 20, in: http://real.mtak.hu/86853/1/UDI_vol55_02_Eross.pdf, (2023-08-17).

6 Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilniaus skulptūrų kelias: Kultūrinis gidas, Vilnius: Modernaus meno centras, 32016; „Vilniaus mini gidas“, in: GoVilnius, 2023, in: https://www.govilnius.lt/api/files/642ed064785e311b6729e595/EN%20Vilnius%20Mini%20Guide_2023.pdf, (2023-08-06); Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai, sudarė Zita Tiukšienė, Nijolė Sisaitė, Vilnius: Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, 2015, in: https://amb.lt/data/public/uploads/2017/01/pasizvalgymai_po_vil_2015_1.pdf, (2023-08-06); Tomas Venclova, Vilnius: Vadovas po miestą, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2008; Audra Kairienė, Vilnius: A City of Heritage and Tradition, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2001; Karolina Mickevičiūtė, Vilnius: Vadovas po miestą, Vilnius: Briedis, 2009; Laima Laučkaitė, Septyniolika pasimatymų Vilniuje, Vilnius: Alma littera, 2005.

7 Vilnius: 100 Memorable Sites of Jewish History and Culture, edited by Genrich Agranovski, Irina Guzenberg, Vilnius: Vilniaus valstybinis Gaono žydų muziejus, 32008; Irina Guzenberg, Vilnius: Žydų istorijos ir kultūros atmintinos vietos, Vilnius: Pavilniai, 2013; Izraelis Lempertas, Mūsų Vilne, Vilnius: Lietuvos žydų bendruomenė, 2003; Žydų palikimas Vilniuje, in: GoVilnius, in: https://www.govilnius.lt/api/files/5f71a2fbb0522b6d1b6d5b9f/EN%20Discover%20Jewish%20Heritage.pdf, (2023-08-06).

8 Dėl visuomeninių komisijų sudarymo, Sprendimas Nr. 32, 1995-06-09 (1 redakcija), Vilniaus miesto Taryba, in: https://aktai.vilnius.lt/document/21001442, (2023-08-06).

9 Rūta Miškinytė, „Vilniaus miesto taryba pritarė Istorinės atminties komisijos sukūrimui“, 2019-10-16, in: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vilniaus-miesto-taryboje-del-istorines-atminties-komisija-56-1217994, (2023-08-06).