Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

VERTĖJOS ĮVADAS

1938 m. vasarą privačioje erdvėje Kembridže nedidelei grupelei studentų skaitydamas estetikos paskaitas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951) jau buvo daug ką patyręs. Ryškiausia ir mįslingiausia XX a. filosofijos žvaigždė, Austrijos plieno pramonės magnato aštuntasis vaikas, jau buvo studijavęs technikos mokslus ir aviacijos inžineriją, matematinę logiką, Gottlobo Freges patartas mokęsis filosofijos pas Bertrandą Russellą bei pats mokęs jį. Gyvendamas vienas nuošalioje trobelėje prie Norvegijos fiordo, per Pirmąjį pasaulinį karą Austrijos kariuomenės gretose kaudamasis Rytų fronte ir kitur, galiausiai patekęs į italų nelaisvę ramybės akimirkomis nesiliovė spręsti filosofijos problemų. Baigęs pradinių klasių mokytojo kursus ir mokytojavęs nuošaliuose Austrijos kaimuose, dirbęs vienuolyno sodininku ir suprojektavęs seseriai modernų namą, bandęs jėgas skulptūroje, galiausiai grįžo į Kembridžą. Čia maždaug po dešimties metų, ką tik Austriją prarijusio Vokietijos Reicho piliečiu tapusį ir pagal jos įstatymus čia pat žydu pripažintą ir pilietines teises praradusį, jį ir sutinkame – arogantišką ir nuoširdų, atvirą ir nesukalbamą, ieškantį meilės ir paliekantį tuos, kurie jį myli, kenčiantį ir drauge besidžiaugiantį savo slaptu gyvenimu. Jo pirmoji knyga, kurioje tarėsi „išsprendęs problemas“ (Tractatus Logico-Philosophicus, 1921, liet. 1995) jau buvo išleista, tad mąstant logiškai (o kaip kitaip galėtų mąstyti logikos genijus?), filosofijos srityje jam nebuvo ką veikti. Tačiau tikrovės, matyt, būta galingesnės. Atsisakęs milijoninio palikimo, laisvas nuo įtakų, patyręs prarastos draugystės ir meilės kančias, jis grįžo prie filosofijos ne kaip „universitetinės disciplinos“ (nors vis padėstydavo universitete, Kembridžo filosofijos profesūrą iš George‘o Edwardo Moore‘o jis perima tik 1939 m., kaip ir tampa Didžiosios Britanijos piliečiu), o kaip prie vidinio gyvenimo dienoraščio – jo paskaitos būdavo netolygus gyvo mąstymo srautas. Daugiausia jis mąstė apie kalbą, logiką ir matematiką, psichologiją (šiai temai daugiau minčių skirta dar vėlesniu jo gyvenimo tarpsniu), tačiau neapsirikime: Wittgensteinas, ne tik logikos, bet ir rašto genijus, buvo, jei taip galima pasakyti, „palytėtas transcendencijos“. Jis buvo mistikas bei itin jautrus grožiui estetas. Tiesa, dar savo Traktate Wittgensteinas teigė, kad „estetikos“ negalima išreikšti, išreikšti galima tik tai, ką įstengia „gamtos mokslų sakiniai“, t. y. faktus („Aišku, kad etika negali būti išreikšta […] (Etika ir estetika yra viena)“ (T 6.421, in: Liudvigas Vitgenšteinas, Rinktiniai raštai, iš vokiečių ir anglų kalbų vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995)). Tai – jo „oficiali“ pažiūra. Kita vertus, Wittgensteino „oficialieji“ ir asmeniniai raštai skiriasi. (Skaitytojas tuo gali įsitikinti, palyginęs Užrašus 1914–1916 (1961, liet. 2001) ir iš juos leidžiant nutylėtų bei vėliau iššifruotų paralelinių užrašų parengtus Slaptuosius dienoraščius 1914–1916 (1991).) Tad nors formaliai Wittgensteinas teigė, kad „estetikos negalima išreikšti“, privačiame gyvenime jis nuolat apie estetiką mąstė – mąstė apie tai, kas gražu (nes tai jautė ir į tai reagavo) ir kas vertinga (lietuviškai esama išversto jo užrašų rinkinio Kultūra ir vertė (2013)).

Todėl 1938 m. Paskaitos apie estetiką yra unikalus dokumentas. Čia Wittgensteinas į nominalų rangą pakelia tai, kas jam yra itin asmeniška, ir toks pasidavimas dalykui (o ne išraiškos formai) jo kūrybiniame palikime yra itin retas. Sakyčiau, jis čia „išsiduoda“, nes paprastai jo mintis dengia tam tikras loginės bravūros ir estetinio švitesio luobas, kurį nelengva pralaužti. Lemtinga čia, žinoma, tai, kad pats Wittgensteinas šių paskaitų neužrašė – jis tiesiog kalbėjo, reikšdamas mintis, todėl nespėjo jų aprengti jam būdinga rafinuota raiška. Kaip knygos įžangoje apibendrina rengėjas Cyrilas Barrettas, tai „studentų užrašai, kurių jis nei matė, nei tikrino. Netgi abejotina, ar būtų sutikęs juos leisti, – bent jau tokius, kokie yra“.

Ir štai – grupelė studentų ir jis, reto grožio, inteligencijos ir keisto rimtumo kupinas filosofijos genijus, vilkintis galbūt nuskalbta kario uniforma, galbūt marškiniais atlapa apykakle, iš pažiūros kur kas jaunesnis nei yra. Tai, ką jis sako, nėra išskaityta. Jeigu nusiteiksime šį tą patirti apie XX a. filosofiją ištikusią „tikrovės krizę“, čia jos nerasime nė ženklo – mat Wittgensteinas kalba ne „apie tikrovę“, o remdamasis ja. Būtent ji, o ne tekstai apie ją, yra tikrasis Wittgensteino minčių turinys. Čia jis kalba tai, ką mąsto, o mąsto gyvendamas. Visos jo mintys paženklintos didžiulės vidinės autonomijos. Trumpai apmeskime toliau skelbiamo fragmento mąstymo trajektoriją, kaip ji regisi vertėjos akimi.

Pagrindinė pirmosios paskaitos apie estetiką mintis, žyminti ir Wittgensteino pažiūrų pokytį: estetika yra išreiškiama. Paprastai manoma, kad estetika yra „išreiškiama“ žodžiu „gražus“. Tačiau, anot Wittgensteino, filosofai iškreipia šio žodžio vartojimą ir klaidingai jį taiko visai estetikai. Iš tikrųjų gi jos sritis esanti „labai plati“ (1). Ji prasideda nuo vaikiškų smagumo pojūčių jaustukais ir baigiasi galvojant apie Beethoveno simfonijas. Tai apžvelgus matyti, kad žodis „gražus“ pagal aplinkybes yra pakeičiamas vis kitais („ak!“, „miela“, „didinga“ etc.) žodžiais, atliekančiais tą vaidmenį, kurį jam priskiria filosofai. Estetinėse situacijose žodį „gražus“ (ar į jį panašius) dažniausiai pakeičia „teisinga“, „taisyklinga“, reiškiantys „pritarimą“ ar pataikymą (8). Galiausiai Wittgensteinas taria: tikroji estetikos išraiška yra ne žodis, o visas sudėtingas reakcijos kompleksas – žodžiai, gestai, veido išraiškos, pasakymo aplinkybės etc. Tokias reakcijas galima būtų perteikti kad ir nupiešiant žmonių veidus (10). Vadinasi, estetiką gali išreikšti bet kas.

Kas gi dar (be žodžių, gestų, veido išraiškų etc.) gali „išreikšti estetiką“? Jei kalbėsime apie madą (kuklusis Wittgensteinas juto stiliaus ir laiko reikalavimus), estetinės reakcijos į gerai pasiūtą drabužį išraiška išvis bus ne žodžiai, o „dažnas dėvėjimas“, „žiūrėjimas į jį“ (13). Vadinasi, estetiką išreiškia ir tyla. Tačiau ta tyla turi būti iškalbinga – tik tada ji išreikš estetinę reakciją. Mūsų estetines reakcijas gali įtraukti mūsų gyvenimo praktika, ir mes galime netgi nežinoti, kad taip reaguojame! (Mat mėgti drabužį galima ir be refleksijos. Ir antai daug kartų skaityti tą pačią knygą visai nesusimąstant, patinka ji ar ne, – mums tiesiog gali norėtis vėl ir vėl ją skaityti.) Vadinasi, visas mūsų gyvenimas mums nežinant gali būti estetinė reakcija.

Žodis „gražu“ susijęs su žodžiu „patinka“. Wittgensteinas gi truputį kitaip pakreipia mintį ir kalba apie pritarimą („pritarimą kostiumui“ (13)). Tai, anot jo, viena „žemesniųjų“ estetinės patirties pakopų, panaši į tą, ant kurios stovintis vaikas reaguoja į skanų maistą (5). Toks „pritarimas“ dažniausiai reiškiamas jaustukais ar nebyliais, pasitenkinimą išreiškiančiais veiksmais (Wittgensteinas pasakoja, kaip iš pasitenkinimo pasiglosto pilvą (7)). Aukštesnė už šią būtų sprendimas, pagrįstas taisyklių išmanymu (15). Neišmanėlis neįstengia atlikti estetinio sprendinio, estetikos srityje vadinamo „vertinimu“. „Kas yra vertinimas?“ – klausia Wittgensteinas (18). Tai, anot jo, „neįmanoma aprašyti“ (20) struktūra. Tačiau išmanantis žmogus, „vertintojas“, „žinovas“ „vertinimu“ vadinamą veiksmą geba atlikti be jokios teorinės operacijos – tiesiog pažiūrėjęs. (Taisyklė veikia
mums nežinant.)

Kita vertus (čia prisiminkime Beethoveno simfonijas ir gotikines bažnyčias), „niekas nekalbėtų apie didžių meno kūrinių vertinimą“ (23). Taigi vertinimas neaprėpia visos estetikos srities ir taisyklių išmanymas nebūtinai lemia estetinę reakciją. Esama dalykų „žemiau“ vertinimo („pritarimas“) ir dalykų „aukščiau“ jo. Iš to galime padaryti išvadą, kad snobiškas puikavimasis taisyklių išmanymu ne visada nulemia meno kūrinio (ar kito estetikos objekto) supratimą ir ne visada yra jo kriterijus. („Žinovai“ turėtų būti labai savikritiški. Jie kartais gali neatpažinti, kas „aukščiau“ jų ir taip, regis, neretai atsitinka.)

„Vertinimą“ galima vadinti tam tikru „kalbos žaidimu“. Jis priklauso nuo kultūros ir kinta istoriškai kartu su ja. Tarę, kad „vertinimas“ priklauso nuo kultūros ir istorinių aplinkybių, mes turėtume vengti pretenduoti savo estetiniais sprendiniais į absoliutumą, nes esame palytėti esmingo reliatyvumo (pavyzdžiui, negalime būti tikri, vertindami kitas kultūras (28)). Ir – sako Wittgensteinas – kaip negalime persikelti į kitų kultūrų asmenis, taip negalime persikelti ir į kitas istorines aplinkybes, todėl „kalbos žaidimas“, žaidžiamas kitais laikais, negali būti atgamintas. Toks dalykas kaip „karūnavimo drabužis“ (31) mums – jei gerai apmąstysime – yra visiška mįslė. Net jei „tų laikų žmogus galėjo pasakyti „koks dailus karūnavimo drabužis!“ lygiai taip pat, kaip žmogus sako dabar“ (31), šie žodžiai mūsų laikų žmogaus lūpose reikš visai ką kita. Ir to reikšmės pokyčio neįmanoma apčiuopti, – jį galima tik numanyti.

Kultūros teoretikai ir filosofai, ką jau kalbėti apie kritikus ir žurnalistus, tikrai bent šimtmetį noriai kalba apie „nuosmukį“. Wittgensteinas sutinka, kad šiuo žodžiu žmonės paprastai išreiškia nepritarimą, bet pastebi, kad šiaip šis „žodis gali būti pasitelktas ir apsieinant be jausminio elemento“ (34). Taip, tai „vertinimas“, tačiau toks, kurį galima būtų palyginti su nubraižyta oro temperatūros kreive. Tam, kas iš pažiūros atrodo kaip nuosmukis, juk galima ir „pritarti“ (mėgti šaltesnį orą).

Kas tuomet yra „estetinis sprendinys?“ Remdamasi 35 fragmentu, galiu atsakyti: mįslingo „gesto lydima sudėtinga veikla“ (tokia sudėtinga, kad sunku ją ir apibrėžti). Kai mūsų gyvenime dalyvauja estetika, visas mūsų gyvenimas yra lyg kažko „lydimas“. O kadangi neįmanoma, kad ji nedalyvautų, tariu: estetinis sprendinys, anot Wittgensteino, gali būti ir neišsakytas, bet jis visuomet veikia ir būtent jis suteikia mūsų gyvenimui formą („Gyvenimas kaip estetinis sprendinys“).

Paskaitos – interaktyvus tekstas. Skaitant jį galima nusibrėžti ir kitokias Wittgensteino minčių trajektorijas (vertėjos požiūris išdėstytas plačiau, pavyzdžiui: „Įžangos žodis: Wittgensteino minčių pasaulyje“, in: Ludwig Wittgenstein, Apie tikrumą, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2009). Šiame NŽ-A numeryje publikuojamame Paskaitų fragmente (jų pradžioje) ypač krenta į akis kalbėjimas paprasta šnekamąja anglų kalba (Wittgensteinui – ne gimtąja, vadinasi, dar labiau supaprastinta), įspūdingos pauzės, improvizaciniai minčių šuoliai, taip ir besiprašanti įsivaizduojama jo mimika ir kūno kalba, studentų reakcijos į ją. Paskaitų klausėsi šešetas studentų, pirmųjų trijų paskaitų apie estetiką užrašai yra išlikę trimis versijomis – Rusho Rheeso, Yoricko Smythieso ir Jameso Tayloro. Rengdamas knygą Barettas tekstui pasirinkdavo išsamiausią versiją, reikšmingesnes variacijas nurodydamas išnašose, kai kur, dėl sklandumo, įtraukdamas jas laužtiniuose skliaustuose į tekstą. Visais atvejais prie variantų knygos rengėjas nurodė jų autoriaus pavardės pirmąją raidę – R, T, S, taip palikta ir vertime; originale ir vertime taip pat pažymėti ir rengėjo redakciniai komentarai. Užrašai buvo publikuojami tokie, kokie buvo padaryti, išskyrus nežymias gramatines pataisas ir kupiūras, kur originalas buvo neįskaitomas, tai knygoje pažymėta (…). Vertėjos pastabos pažymėtos riestiniais skliaustais {…}.

Tekstas verstas iš: Ludwig Wittgenstein, Lectures and Conversations on Aesthetics, Psychology and Religious Belief, compiled from the Notes, taken by Yorick Smythies, Rush Rhees and James Taylor, edited by Cyrill Barrett, Oxford: Basil Blackwell, 1970 (Berkeley Los Angeles: University of California Press, 11966).

Saulenė Pučiliauskaitė

I

1. (Estetikos) tema yra labai plati ir, kiek galiu įžvelgti, visiškai klaidingai suprantama. Žodžio „gražus“ vartojimą žmonės netgi linkę suprasti klaidingiau nei daugumos kitų žodžių, jei tik pažvelgtumėt į kalbinę formą sakinių, kuriuose jis aptinkamas. „Gražus“ [ir „geras“, – R] yra būdvardis, taigi jūs linkę sakyti: „Tai turi tam tikrą savybę, savybę būti gražiam“.

2. Mes einame nuo vienos filosofijos temos prie kitos, nuo vienos žodžių grupės prie kitos žodžių grupės.

3. Protingas būdas filosofijos knygai suskirstyti būtų pagal kalbos dalis, žodžių rūšis. Iš tikrųjų {taip darydami} turėtumėt išskirti kur kas daugiau kalbos dalių, nei numato įprasta gramatika. Jūs valandų valandas kalbėtumėt apie veiksmažodžius „matyti“, „jausti“ etc., apie veiksmažodžius, aprašančius asmeninę patirtį. Mes patenkame į tam tikrą sąmyšį ar sąmyšius, kuriuos sukelia visi šie žodžiai1. Dar vieną skyrių paskirtumėt skaitvardžiams, kur kiltų nauja sąmyšio rūšis; skyrius apie „visi“, „nė vienas“, „kai kurie“ etc. – dar kita sąmyšio rūšis; skyrius apie „tu“, „aš“ etc. – dar kita; skyrius apie „gražus“, „geras“ – dar kita. Mes patenkame į naują sąmyšių grupę; kalba krečia mums vis naujus pokštus.

4. Esu dažnai lyginęs kalbą su įrankių dėže, kurioje yra plaktukas, kaltas, degtukai, vinys, varžtai, klijai. Ne atsitiktinumas, kad visi šie daiktai sudėti draugėn, bet paskiri įrankiai reikšmingai skiriasi, jie naudojami būdais, kurie sudaro atskiras šeimas, nors niekas nesiskiria labiau nei klijai ir kaltas. Kai tik patenkame į naują sritį, kalbos pokštai mūsų nepaliauja stebinti.

5. Dalykas, kurį aptardami žodį darome visada, yra klausti, kaip buvome jo mokomi. Viena vertus, šitaip pašaliname daugybę nesusipratimų, kita vertus, tai parodo primityvumą kalbos, kurioje žodis vartojamas. Nors ši kalba nėra tokia, kokia kalbate būdami dvidešimties, šitaip jūs apytiksliai priartėjat prie to kalbos žaidimo, kuris čia žaidžiamas. Plg. kaip išmokstama „Sapnavau tą ir tą“? Įdomu, kad šito neišmokome, kai mums parodė sapną. Jei savęs paklausiat, kaip vaikas išmoksta {žodžius} „gražus“, „dailus“ etc., jūs atrandat, kad jis juos išmoksta apytiksliai, kaip jaustukus. (Kalbėti apie žodį „gražus“ yra keista, nes jis retai kada vartojamas.) Žodį, panašų į „geras“, vaikas paprastai pirmiausia pritaiko maistui. Mokymui itin svarbus vienas dalykas – perdėti gestai ir veido išraiškos. Žodis mokomas kaip veido išraiškos ar gesto pakaitalas. Gestai, balso intonacijos etc. šiuo atveju yra pritarimo išraiškos. Dėl ko žodis tampa pritarimo jaustuku?2 Dėl žaidimo, kuriame jis pasitaiko, ne dėl žodžių formos. (Jei turėčiau nurodyti pagrindinę šios kartos filosofų – taip pat ir {George’o Edwardo} Moore’o – klaidą, pasakyčiau, kad žvelgdami į kalbą jie žvelgia į žodžių formą, o ne į žodžių formos vartojimą.) Kalba yra būdinga didelei veiksenų grupei – šnekėjimui, rašymui, keliavimui autobusu, susitikus žmogų etc.3 Mes sutelkiam dėmesį ne į žodžius „geras“ ar „gražus“, kurie visiškai nieko neapibūdina, tiesiog būna subjekto predikatai („tai yra gražu“), bet į jų pasakymo aplinkybes – nepaprastai sudėtingą situaciją, kurioje pavartojama estetinė išraiška, kai pati išraiška joje visiškai nesvarbi.

6. Jei patektumėt į svetimą gentį, kurios kalbos visai nemokėtumėt, ir norėtumėt sužinoti, kokie žodžiai atitinka „geras“, „dailus“ etc., ko ieškotumėt? Ieškotumėt šypsenų, gestų, maisto, žaislų. ([Atsakas į prieštaravimą:] Jei nuvyktumėt į Marsą ir žmonės būtų rutuliai su kyšančiomis iš jų lazdomis, jūs nežinotumėt, ko ieškoti. Arba jei patektumėt į gentį, kur burnos skleidžiami garsai būtų tik kvėpavimas ar muzika, o kalbama būtų ausimis. Plg.: „Kai matot linguojančius medžius, jie kalbasi vienas su kitu“. („Visa kas turi sielą.“) Jūs lyginate šakas su rankomis. Žinoma, mes turime interpretuoti genties gestus pagal analogiją su mūsiškiais.) Kaip tai nutolina mus nuo įprastos estetikos [ir etikos, – T]. Mes pradedam ne nuo tam tikrų žodžių, bet nuo tam tikrų aplinkybių ar veiksenų.

7. Mūsų kalbai būdinga, kad labai daug šiomis aplinkybėmis vartojamų žodžių yra būdvardžiai – „dailus“, „mielas“ etc. Bet matot, kad tai visai nėra būtina. Jūs pamatėt, kad pirmiausia jie buvo vartojami kaip jaustukai. Ar būtų svarbu, jei užuot sakęs „kaip miela“, aš tiesiog ištarčiau „ak!“ ir nusišypsočiau, arba tiesiog pasiglostyčiau pilvą? Kiek siekia šios primityvios kalbos, visai nekyla problemos, apie ką yra šie žodžiai, koks yra jų tikrasis dalykas [vadinamas „gražiu“ ar „geru“, – R]4.

8. Svarbu pastebėti, kad tikrame gyvenime estetiniuose sprendiniuose tokie estetiniai būdvardžiai kaip „gražus“, „dailus“ etc. bemaž neatlieka vaidmens. Ar estetiniai būdvardžiai vartojami muzikos kritikoje? Sakot: „Pažvelk į šį perėjimą“5, arba [Rhees] „Šis pasažas nedera“. Arba poetinėje kritikoje [Taylor] sakote: „Jis tiksliai vartoja įvaizdžius“. Žodžiai, kuriuos vartojat, yra giminingesni „teisinga“ ir „taisyklinga“ (kaip šie žodžiai vartojami kasdienėje kalboje)6 nei „gražus“ ir „mielas“7.

9. Tokie žodžiai kaip „mielas“ pirmiausia vartojami kaip jaustukai. Vėliau jie pasitaiko labai retai. Apie muzikos kūrinį galėtume pasakyti, kad jis mielas, – bet ne girdami jį, o apibūdindami. (Žinoma, daugelis tinkamai išsireikšti negebančių žmonių šį žodį pasitelkia labai dažnai. Tuomet jie jį vartoja kaip jaustuką.) Galėčiau paklausti: „Kokią melodiją nusakyti pirmiausia būčiau linkęs žodžiu „mielas“? Galėčiau rinktis melodiją vadinti „miela“ arba „jaunatviška“. Kvaila muzikos kūrinį pavadinti Pavasario melodija arba Pavasario simfonija. Bet žodis „pavasariškas“ visai nebūtų absurdiškas, ne daugiau nei „didingas“ ar „iškilmingas“.

10. Jei būčiau geras piešėjas, keturiais brūkšniais galėčiau perteikti galybę išraiškų –

veideliai.tif

Tokie žodžiai kaip „iškilmingas“ ir „didingas“ galėtų būti perteikti veidais. Tai darant, mūsų aprašymai būtų daug lankstesni ir įvairesni, nei yra perteikiant juos būdvardžiais. Jei apie Schuberto kūrinį sakau, kad jis melancholiškas, taip lyg suteikiu jam veidą (neišreiškiu pritarimo ar nepritarimo). Vietoj to galėčiau pasitelkti gestus ar [Rhees] šokį. Iš tiesų, jei norim būti tikslūs, tikrai pasitelkiam gestą ar veido išraišką.

11. [Rhees: Kokią taisyklę pritaikom ar nurodom sakydami: „Tai teisingas būdas“? Jei muzikos mokytojas sako, kad pjesę reikia atlikti šitaip ir sugroja, kuo jis remiasi?]

12. Įsivaizduokit klausimą: „Kaip skaityti poeziją? Koks teisingas skaitymo būdas?“ Jei kalbat apie baltąsias eiles, teisingas skaitymo būdas galėtų būti teisingai jas pabrėžti – jūs aptariat, kiek pabrėžti ritmą ir kiek jį nuslėpti. Antai žmogus sako, kad reikia skaityti šitaip ir perskaito. Jūs sakot: „O, taip. Dabar suprantu“. Poezijoje esama atvejų, kai reikia kone skanduoti, – kur metras aiškus kaip kristalas, ir tokių, kai metras – visiškai antrame plane. Kartą teko skaityti XVIII a. poetą Klopstocką8. Atradau, kad jį reikia skaityti neįtikėtinai pabrėžiant metrą. Savo eilėraščių pradžioje jis užrašydavo ᴗ – ᴗ (etc.). Kai šiuo naujuoju būdu perskaičiau jo eilėraščius, ištariau: „Aha, dabar žinau, kodėl jis taip padarė“. Kas nutiko? Buvau skaitęs tokius dalykus ir ganėtinai nuobodžiavęs, bet kai perskaičiau būtent taip, intensyviai, nusišypsojau ir pasakiau: „puiku“ etc. Bet galėjau nieko nė nesakyti. Svarbu, kad skaičiau jį ir skaičiau. Skaitydamas šiuos eilėraščius gestikuliavau ir vaipiausi, ką galima pavadinti pritarimo gestais. Bet svarbu, kad eilėraščius skaičiau visai kitaip, intensyviau, ir kitiems sakiau: „Žiūrėkit! Štai kaip reikia juos skaityti“9. Estetiniai būdvardžiai bemaž neatliko jokio vaidmens.

13. Ką sako asmuo, nusimanantis apie gerą kostiumą, kai matuojasi jį pas siuvėją? „Toks ilgis – geras“, „Per trumpa“, „Per siaura“. Pritarimo žodžiai nesvarbūs, nors jis ir atrodys patenkintas, kai kostiumas jam tiks. Vietoj „per trumpa“ galėčiau pasakyti „žiūrėk!“, o vietoj „gerai“ – „palik taip“. Geras sukirpėjas gali apskritai apsieiti be žodžių, tik pažymėti kreida ir vėliau pakeisti. Kaip parodau pritarimą kostiumui? Paprastai dažnai jį dėvėdamas, mėgdamas į jį žiūrėti etc.

14. (Jei kūną paveiksle apšviečiu ir užtamsinu, taip parodau jo formą. Bet jei paveiksle pateikiu tik šviesos efektus, jūs nežinot, kokia jo forma.)

15. Su žodžiu „taisyklinga“ susiję daug kas. Pirmiausia jūs išmokstat taisykles. Sukirpėjas išmoksta, kokio ilgio turi būti paltas, kokio pločio rankovė etc. Jis išmoksta taisykles pratybomis, panašiai kaip muzikoje jūs mokomi harmonijos ir kontrapunkto. Tarkime, aš eičiau mokytis siūti ir, pirmiausia išmokęs visų taisyklių, įgyčiau dviejų rūšių nuostatą. (1) Lewy sako: „Tai per trumpa“. Aš sakau: „Ne. Viskas gerai. Tai pagal taisykles“. (2) Aš išsiugdau taisyklių jausmą. Interpretuoju taisykles. Galėčiau pasakyti: „Ne. Taip negerai. Tai ne pagal taisykles“10. Čia išsakyčiau estetinį sprendinį apie dalyką, kuris yra pagal taisykles pirmąja prasme (1). Kita vertus, jei nebūčiau mokęsis taisyklių, neįstengčiau išsakyti estetinio sprendinio. Mokantis taisyklių, jūsų sprendinys tampa vis rafinuotesnis. Taisyklių mokymasis tikrai keičia jūsų sprendimą. (Nors nesimokę harmonijos ir neturėdami geros klausos, jūs vis dėlto akordų sekoj galit aptikti nedermę.)

16. Palto matmenims nustatytas taisykles galėtumėt laikyti tam tikrų žmonių norų išraiška11. Žmonių nuomonės apie palto matmenis skyrėsi: vieniems buvo nė motais, platus jis ar siauras etc.; kitiems tai buvo be galo svarbu12. Galit sakyti, kad harmonijos taisyklės išreiškė žmonių norą, kaip turi sekti akordai – šiose taisyklėse išsikristalizavo jų troškimai (žodis „troškimai“ yra pernelyg miglotas)13. Visi didžiausi kompozitoriai rašė pagal jas. ([Atsakas į prieštaravimą:] Galit sakyti, kad kiekvienas kompozitorius keitė taisykles, bet keitimų būta labai nežymių; ne visos taisyklės buvo pakeistos. Muzika vis dar buvo gera, nors ir {parašyta} pagal didžiumą senų taisyklių. – Tai neturėtų čia būti svarbu.)

Augustas Bidlauskas. Ausis. 2017. Mecotinta

17. Vadinamuosiuose menuose asmuo, gebantis spręsti, tobulėja. (Asmuo, gebantis spręsti, nėra toks, kuris apie tam tikrus dalykus sako „nuostabu!“14) Kalbėdami apie estetinius sprendinius, šalia tūkstančio kitų dalykų, galvojame apie menus. Išsakydami estetinį sprendinį apie dalyką, mes tiesiog nežiopsome ir nesakome: „O! Kaip nuostabu!“ Asmenį, kuris žino, ką kalba, mes skiriame nuo tokio, kuris nežino15. Jei kas žavisi anglų poezija, jis turi mokėti anglų kalbą. Įsivaizduokit rusą, nemokantį anglų kalbos, ir pakerėtą soneto, kuris laikomas geru. Pasakytume, kad jis nė nenutuokia, kas jame yra. Apie asmenį, neišmanantį metrų, bet pakerėtą, pasakytume panašiai – jis nežino, kas čia yra. Dar ryškiau {tai matyti} muzikoje. Įsivaizduokit asmenį, kuris žavisi ir gėrisi tuo, kas laikoma geru {kūriniu}, bet negali įsiminti paprasčiausių melodijų, nežino, kada pasirodo bosas etc. Pasakytume, kad jis nemato, kas jame yra. Kai sakome „žmogus yra muzikalus“, tai nenorime muzikaliu pavadinti žmogaus, sakančio „ak!“, skambant muzikos kūriniui – ne daugiau, nei muzikaliu pavadinti šuns, kai jis, skambant muzikos kūriniui, vizgina uodegą16.

18. Žodis, kurį turim aptarti, yra „įvertino“. Kas yra vertinimas?

19. Jei žmogus pas siuvėją peržiūri galybę raštų [ir] sako: „Ne. Čia kiek per tamsu. Čia kiek per ryšku“ etc., tai jį vadiname medžiagos vertintoju. Tai, kad jis vertintojas, rodo ne jo vartojami jaustukai, bet pasirinkimo, atrankos etc. būdas. Muzikoje panašiai: „Ar čia dera? Ne. Bosas nepakankamai garsus. Čia norėčiau kažko kito…“ Tai vadiname vertinimu.

20. Kas yra vertinimas, aprašyti ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Aprašydami turėtume aprašyti visą aplinką.

21. Tiksliai žinau, kas nutinka, kai pas siuvėją eina žmogus, daug išmanantis apie kostiumus, ir kas nutinka, kai eina žmogus, apie kostiumus neišmanantis nieko – ką jis sako, kaip veikia etc.17 Esama nepaprastai daug skirtingų vertinimo atvejų. Ir, žinoma, tai, ką aš žinau, yra niekis, palyginti su tuo, ką galima žinoti. Štai aptardamas vertinimą, pavyzdžiui, turėčiau paaiškinti tokią milžinišką {jo} ataugą kaip menai ir amatai, tokią ypatingą ligos atmainą. Taip pat turėčiau paaiškinti, ką šiandien daro mūsų fotografai – ir kodėl nėra įmanoma gauti padorios draugo nuotraukos, net jei sumokėtum tūkstantį svarų.

22. Galit susidaryti vaizdą to, ką pavadintumėt labai aukšta kultūra, pavyzdžiui, šio ir ankstesnio šimtmečio vokiečių muzikos, – ir kas nutinka, kai ji smunka. Vaizdą to, kas nutinka architektūroje, kai kuriamos tik imitacijos arba kai tūkstančius žmonių domina smulkiausios detalės. Vaizdą to, kas nutinka, kai valgomojo stalas pasirenkamas daugiau ar mažiau atsitiktinai, kai niekas nežino, iš kur jis18.

23. Kalbėjom apie taisyklingumą. Geras sukirpėjas nevartos jokių žodžių, išskyrus „per ilga“, „tinka“. Kalbėdami apie Beethoveno simfoniją, nekalbam apie taisyklingumą. Atsiranda visai kiti dalykai. Niekas nekalbėtų apie didžių meno kūrinių vertinimą. Tam tikro architektūros stiliaus durys yra taisyklingos, ir jūs jas vertinat. Bet gotikinės katedros atveju tai, ką darom, visai nėra jos taisyklingumo pripažinimas – ji mus veikia visai kitaip19. Skiriasi visas žaidimas. Skiriasi taip, tarsi būtų sprendžiama apie žmogų ir, viena vertus, sakoma „jis gerai elgiasi“, o, kita vertus, „jis padarė man didžiulį įspūdį“.

24. „Taisyklingai“, „žavingai“, „dailiai“ etc. atlieka visai kitą vaidmenį. Plg. garsiąją Buffono – nepaprasto žmogaus – kalbą apie rašymo stilių; jis aptiko tiek daug perskyrų, kurias suprantu tik miglotai, bet jam jos nebuvo miglotos – visi tie niuansai tarp „didis“, „žavingas“, „gražus“20.

25. Žodžiai, kuriuos vadinam estetinio sprendinio išraiškomis, vadinamojoje epochos kultūroje atlieka labai sudėtingą, bet ir labai apibrėžtą vaidmenį. Norėdami aprašyti jų vartojimą arba tai, ką laikote išlavintu skoniu, turite aprašyti kultūrą21. Mūsų vadinamojo išlavinto skonio Viduramžiais veikiausiai nebuvo. Skirtingais amžiais žaidžiamas visai kitas žaidimas.

26. Kalbos žaidimui priklauso visa kultūra. Aprašydami muzikinį skonį, turite aprašyti, ar vaikai rengia koncertus, ar moterys, ar tik vyrai, ir t. t.22 Vienos aristokratijos rateliuose žmonės turėjo [tam tikrą] skonį, tada jis perėjo į buržuazijos ratelius, moterys pradėjo dainuoti choruose etc. Tai muzikos tradicijos pavyzdys.

27. [Rhees: Ar egzistuoja negrų meno (Negro Art) tradicija? Ar europietis galėtų įvertinti negrų meną?]

28. Kokia turėtų būti negrų meno tradicija? Kad moterys dėvi nupjautos žolės sijonus? etc. etc. Nežinau. Nežinau, kaip Franko Dobsono negrų meno vertinimą palyginti su išprususio negro23. Jei sakot, kad jis jį vertina, aš dar nežinau, ką tai reiškia24. Jis gali pripildyti savo kambarį negrų meno objektų. Ar jis tik sako: „Ak!“? Ar daro tai, ką geriausi negrų muzikantai? Sutinka ar nesutinka su kuo nors dėl jo? Galit vadinti tai vertinimu. Visiškai skirtingu nuo išprususio negro. Nors išprusęs negras irgi gali savo kambaryje laikyti negrų meno objektus. Negro ir Franko Dobsono vertinimai iš esmės skiriasi. Jūs su jais darot ką kita. Tarkime, negrai rengiasi savaip ir aš sakau, kad vertinu gerą negro tuniką – ar tai reiškia, kad norėčiau tokią pasisiūdinti, ar kad (kaip pas siuvėją) pasakyčiau: „Ne… čia per ilga“, o gal tai reiškia, kad sakau: „Kaip žavu!“

29. Įsivaizduokit, kad Lewy turi vadinamąjį išlavintą skonį tapybai. Tai visai kas kita nei vadinamasis išlavintas skonis XV a. Buvo žaidžiamas visai kitas žaidimas. Jis daro visai ką kita nei žmogus darė anuomet.

30. Esama daug žmonių – pasiturinčių, lankiusių geras mokyklas, galinčių sau leisti keliauti ir pamatyti Luvrą etc., kurie daug žino ir gali sklandžiai kalbėti apie tuzinus dailininkų. Ir štai kitas žmogus, matęs labai nedaug paveikslų, bet įdėmiai žiūrintis į vieną ar du, padariusius jam gilų įspūdį25. Dar kitas – atviras, nei gilus, nei platus. Dar kitas – labai siauras, susitelkęs ir ribotas. Ar visa tai – skirtingos vertinimo rūšys? Jos visos gali būti pavadintos „vertinimu“.

31. Apie Edvardo II karūnavimo drabužį jūs kalbat visai kitaip nei apie dėvimą kostiumą26. Ką jie darė ir sakė apie karūnavimo drabužius? Ar karūnavimo drabužį siuvo siuvėjas? Gal jį sukūrė italų menininkai, turėję savo tradicijas, ir Edvardas II jo nematė, kol neapsirengė. Klausimai, kaip antai „kokie standartai galiojo tada?“ etc., siejasi su klausimu „ar galėtumėt taip spręsti apie kostiumą, kaip sprendė jie?“ Jūs vertinat jį visai kitaip; jūsų nuostata jo atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo asmens, gyvenusio jo sukūrimo metu. Kita vertus, tų laikų žmogus galėjo pasakyti „koks dailus karūnavimo drabužis!“ lygiai taip pat, kaip žmogus sako dabar.

32. Aš kreipiu jūsų dėmesį į skirtumus ir sakau: „Žiūrėkit, kaip skiriasi šie skirtumai!“, „Žiūrėkit, kas bendra skirtingiems atvejams“, „Žiūrėkit, kas bendra estetiniams sprendiniams“. Nuošalyje lieka nepaprastai sudėtinga atvejų šeima, ją nušviečiant susižavėjimo išraiška, šypsena ar gestu etc.

33. [Rheesas paklausė Wittgensteino apie jo nuosmukio „teoriją“.]

Manot, turiu teoriją? Manot, sakau, kas yra nuosmukis? Aš tik aprašau skirtingus dalykus, vadinamus nuosmukiu. Galėčiau nuosmukiui pritarti: „Viskas gerai, jūsų muzikinė kultūra puiki; labai džiaugiuosi, kad vaikai dabar nesimoko harmonijos.“ [Rhees: Ar tai, ką sakot, nerodo, kad tam tikrai žodžio „nuosmukis“ vartosenai teikiat pirmenybę?]27 Gerai, jei norit, bet tik tarp kitko – ne, nesvarbu. Mano nuosmukio pavyzdys yra pavyzdys to, ką žinau, gal to, ko nemėgstu – nežinau. „Nuosmukiu“ nusakau mažytę dalelę to, ką galbūt žinau.

34. Mūsų drabužis tam tikra prasme paprastesnis nei XVIII a. drabužis, ir labiau pritaikytas konkrečių pastangų reikalaujančioms veikloms kaip važiavimas dviračiu, vaikščiojimas etc. Tarkime, kad panašų pokytį pastebim architektūroje ir plaukų kirpime etc. Tarkime, kalbėčiau apie gyvenimo stiliaus nuosmukį28. Jei kas manęs klausia, „ką vadini nuosmukiu?“, aš aprašau, pateikiu pavyzdžius. Viena vertus, žodį „nuosmukis“ jūs taikot tam tikros rūšies raidai nusakyti, kita vertus – nepritarimui išreikšti. Galiu jungtis prie dalykų, kuriuos mėgstu; jūs – prie tų, kurių nemėgstat. Bet žodis gali būti pasitelktas ir apsieinant be jausminio elemento; jūs taikot jį tam tikram įvykusiam dalykui nusakyti29. Tai buvo labiau lyg techninio termino pavartojimas – galbūt, nors visai nebūtinai, čia būta ir nuvertinimo elemento. Kai kalbu apie nuosmukį, jūs galit protestuodami sakyti: „Juk tai buvo labai gerai“. Aš sakau: „Puiku. Bet aš kalbėjau ne apie tai. Aš jį pasitelkiau tam tikros rūšies raidai nusakyti“.

35. Estetinių žodžių aiškumui pasiekti turite aprašyti gyvenimo būdus30. Manom, kad turim kalbėti apie estetinius sprendinius, tokius kaip „tai yra gražu“, bet atrandam, kad turėdami kalbėti apie estetinius sprendinius tokių žodžių visai neaptinkam; žodis čia pasitelkiamas lyg gestas, lydintis sudėtingą veiklą31.

36. [Lewy: Jei mano šeimininkė sako, kad paveikslas mielas, o aš – kad jis šlykštus, mes vienas kitam neprieštaraujam.]

Tam tikra prasme [ir pateikus tam tikrus pavyzdžius, – R] jūs tikrai vienas kitam prieštaraujat. Ji rūpestingai šluosto nuo jo dulkes, dažnai į jį žiūri etc. Tu nori sviesti jį į ugnį. Tai ir yra tas kvailas pavyzdys, pateikiamas filosofijoje, tarsi būtų įmanoma pasakyti tik „tai šlykštu“ arba „tai miela“. Bet tai tik vienas dalykas iš milžiniškos kitų srities – vienas ypatingas atvejis. Tarkime, šeimininkė sako, kad „tai šlykštu“, o tu – kad „tai miela“; viskas tvarkoj, tebūnie.

1 Čia mes aptinkame panašumus – ypatingas sąmyšio rūšis, susijusias su visais šiais žodžiais (R).

2 O ne, pavyzdžiui, nepritarimo ar nuostabos? (Vaikas supranta gestus, kuriais jį mokot. Jei ne, negalėtų suprasti nieko) (R).

3 Kai statom namus, kalbam ir rašom. Kai įlipu į autobusą, palydovui sakau: „Už tripensį“. Mes susitelkiame ne tiek ties žodžiu ar sakiniu, kuriame jis vartojamas – kas visiškai neiškalbinga, – bet ties jo pasakymo aplinkybėmis: struktūra, kurioje (nota bene) faktinis estetinis sprendinys praktiškai yra niekas (R).

4 Koks yra dalykas, kuris yra tikrai geras (T).

5 „Perėjimas padarytas teisingai“ (T).

6 Orig. right ir correct. Kitur Wittgensteinas dažniau vartoja žodį correct abiem reikšmėmis – ir „teisingumui“, ir „taisyklingumui“ nusakyti. Pavyzdžiui: „Koks teisingas (correct) skaitymo būdas?“ (12) ir „Su žodžiu „taisyklinga“ (correct) susiję daug kas“ (15). Verčiant buvo rinktasi pagal prasmę (vert. past.).

7 Verčiau „mielas“ vartoti deskriptyviai, kaip „didingas“, „iškilmingas“ etc. (T).

8 Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803). Wittgensteinas kalba apie jo odes (Gesammelte Werke, Stuttgart, 1886–1887). Klopstockas manė, kad poetinė dikcija skiriasi nuo populiariosios kalbos. Atmetęs rimą kaip vulgarų, vietoj jo taikė antikinės literatūros metrus (orig. red. past.).

9 Jei kalbam apie teisingą būdą skaityti eilėraštį – pritarimas atsiranda, bet situacijoje atlieka labai menką vaidmenį (R).

10 „Ar nematai – jei praplatinsim, nebus gerai ir nebus pagal taisykles“ (R).

11 Jie gali būti itin aiškiai reiškiami ir jų mokoma, bet gali būti ir visai nesuformuluoti (T).

12 Bet – tai tik faktas, kad žmonės nustatė vienokias ar kitokias taisykles. Sakome „žmonės“, bet iš tiesų tai – tam tikra klasė… Kai sakom „žmonės“, tai reiškia tam tikri žmonės (R).

13 Ir nors čia kalbėjome apie „troškimus“, faktas tik tas, kad šios taisyklės buvo nustatytos (R).

14 Vadinamuosiuose menuose atsirado vadinamasis „žinovas“, t. y. tas, kuris geba spręsti. Tai nereiškia tik žavėjimosi ar nesižavėjimo. Šis elementas – visiškai naujas (R).

15 Jis turi ilgą laiką reaguoti tuo pačiu būdu. Žinoti begalę dalykų (T).

16 Plg. asmenį, kuris mėgsta klausytis muzikos, bet visai negali apie ją kalbėti ir visai jos neišmano. „Jis yra muzikalus.“ Mes to nesakom, jei klausydamasis muzikos jis yra tiesiog laimingas, o kitų dalykų stinga (T).

17 Tai yra estetika (T).

18 Paaiškinkit, kas atsitinka, kai amatas smunka. Laikotarpis, kai viskas nustatyta ir itin daug dėmesio skiriama tam tikroms detalėms; ir laikotarpis, kai viskas kopijuojama ir apie nieką negalvojama (T).

Dauguma žmonių labai domisi valgomojo kėdės detalėmis. Ir štai staiga užeina metas, kai valgomojo kėdė stovi svetainėje ir niekas nežino, iš kur ji ar kad žmonėms kadaise prireikė įdėti šitiek pastangų jos pavidalui sukurti (R).

19 Ir tai nėra laipsnio klausimas (R).

20 Discours sur le style: jo priėmimo į Prancūzijos Akademiją kalba. 1753 (orig. red. past.).

21 Išsamiai aprašyti estetinių taisyklių rinkinį iš tikrųjų reiškia aprašyti epochos kultūrą (T).

22 Kad vaikai mokomi suaugusiųjų, kurie lanko koncertus etc., kad mokyklos tokios, kokios yra etc. (R).

23 Frankas Dobsonas (1888–1963) – tapytojas ir skulptorius; pirmasis Anglijoje įžiebė susidomėjimą Afrikos ir Azijos skulptūra, būdingą Picasso ir kitų kubistų kūrybai prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir tuoj po jo (orig. red. past.).

24 Čia jūs nepaaiškinot, ką vadinat „negrų meno vertinimu“ (T).

25 Kas nors, kas nekeliavo, bet kurio pastebėjimai rodo, kad jis „tikrai vertina“ (…) vertinimas, susitelkęs ties vienu dalyku ir yra labai gilus – toks {gilus}, kad už jį atiduotumėt paskutinį pensą (R).

26 Edvardo Išpažinėjo (T).

27 Angl. you – ir „jūs“, ir „tu“. Tiesa, kad Wittgensteino santykiai su studentais buvo draugiški, artimi ir galbūt netgi familiarūs, bet verčiant buvo pasirinkta mandagi raiška – be abejo, Wittgensteinas galėjo sakyti savo studentams „tu“, tačiau studentas paskaitoje turbūt turėjo kreiptis pagarbiai (vert. past.).

28 Stiliaus ir gyvenimo nuosmukį (R).

29 „Nuosmukis“ įgyja prasmę dėl pavyzdžių, kuriuos pateikiu. „Tai nuosmukis“ gali būti nepritarimo išraiška arba aprašymas.

30 Plg. „Daili suknelė“ (R).

31 Sprendinys yra gestas, lydintis milžinišką struktūrą veiksmų, neišreiškiamų vienu sprendiniu (R).

„Tai yra dailu“ yra beveik tokio pat lygmens kaip gestas – susijęs su įvairiausiais kitais gestais ir veiksmais, visa situacija ir kultūra. Tai, ką vadinome ekspletyvais {expletives – angl. čia „prasmei nereikalingi žodžiai, profaniškos replikos“ (vert. past.)}, estetikoje, kaip ir menuose, atlieka labai menką vaidmenį. Juose vartojami būdvardžiai, artimesni žodžiui „teisinga“ (correct) (T).