Trys prisiminimai apie strepečius
I. Garnizonas
Į garnizoną būdavo patenkama tik
per pažintis arba pro skylę tvoroje,
apaugusioje karklynu, kuriame mes,
vietos vaikai ir brakonieriai,
išmynėme slaptą taką iki upės.
O vietos garnizone buvo geriausios.
Šapalai ir lydekos, skersnukiai ir strepečiai
nardė uždraustose sietuvose, saugomose
spygliuotos vielos ir ginkluotų žmonių.
Niekad nežinojai, kas ten toks vaikšto –
nekreips dėmesio ar ims rėkti
nuo tilto lyg skerdžiamas.
Kaimo legendos sakė, kad jie turi teisę
šaudyti, bet prieš tai privalomi
du įspėjimai.
Kad tik greičiau, kad tik greičiau užkibtų,
prašydavau po pirmojo.
II. Ganykla
Vienam eiti žvejoti toliau ganyklos
buvo užginta, nes maždaug ten baigėsi
ir žmonių apgyvendinti plotai.
Į kitas visiems žinomas geras vietas –
prie beržų, ties posūkiais ar po laidais –
patekdavau tik pasiimtas tėvo.
Bet ir ganykla buvo neblogai,
nes vis tiek – kitas krantas, o
kabantis lieptas lengvai įsiūbuojamas,
reikia tik tūpčiot teisingu ritmu.
Tai siūbavau ir barsčiau strepečiams
vabzdžius iš sutrešusių rąstų.
III. Stadionas
Pavasarį stadioną užliedavo upė,
o vasarą driblingo įgūdžius tobulinau
tarp karvių išmatų ir pačių karvių,
su kuriomis dalinomės maudykla už vartų.
Aštuonbučiame mokytojų name mūsų
šeima vienintelė nelaikė jokių gyvulių, bet
į stadioną mama siųsdavo rūgštynių sriubai,
tuo pačiu prisigaudydavau ir žiogų masalui.
Dažniausiai kibdavo aukšlės, maži šapalai
ir strepečiai, o kartą pagavau kiršlį, tuomet
dar nežinojau, kas tai per žuvis, bet greitai
išsiaiškinau Virbicko knygoje
ir labai nudžiugau.
Stadione atradau, kad vinilo plokštelės
labai gerai skrenda, ir labai daug muzikos
išlėkė į orą.
Aštuonbučiame mokytojų name mūsų
šeima vienintelė turėjo patefoną.