Trys prisiminimai apie strepečius

I. Garnizonas

Į garnizoną būdavo patenkama tik

per pažintis arba pro skylę tvoroje,

apaugusioje karklynu, kuriame mes,

vietos vaikai ir brakonieriai,

išmynėme slaptą taką iki upės.

O vietos garnizone buvo geriausios.

Šapalai ir lydekos, skersnukiai ir strepečiai

nardė uždraustose sietuvose, saugomose

spygliuotos vielos ir ginkluotų žmonių.

Niekad nežinojai, kas ten toks vaikšto –

nekreips dėmesio ar ims rėkti

nuo tilto lyg skerdžiamas.

Kaimo legendos sakė, kad jie turi teisę

šaudyti, bet prieš tai privalomi

du įspėjimai.

Kad tik greičiau, kad tik greičiau užkibtų,

prašydavau po pirmojo.

II. Ganykla

Vienam eiti žvejoti toliau ganyklos

buvo užginta, nes maždaug ten baigėsi

ir žmonių apgyvendinti plotai.

Į kitas visiems žinomas geras vietas –

prie beržų, ties posūkiais ar po laidais –

patekdavau tik pasiimtas tėvo.

Bet ir ganykla buvo neblogai,

nes vis tiek – kitas krantas, o

kabantis lieptas lengvai įsiūbuojamas,

reikia tik tūpčiot teisingu ritmu.

Tai siūbavau ir barsčiau strepečiams

vabzdžius iš sutrešusių rąstų.

III. Stadionas

Pavasarį stadioną užliedavo upė,

o vasarą driblingo įgūdžius tobulinau

tarp karvių išmatų ir pačių karvių,

su kuriomis dalinomės maudykla už vartų.

Aštuonbučiame mokytojų name mūsų

šeima vienintelė nelaikė jokių gyvulių, bet

į stadioną mama siųsdavo rūgštynių sriubai,

tuo pačiu prisigaudydavau ir žiogų masalui.

Dažniausiai kibdavo aukšlės, maži šapalai

ir strepečiai, o kartą pagavau kiršlį, tuomet

dar nežinojau, kas tai per žuvis, bet greitai

išsiaiškinau Virbicko knygoje

ir labai nudžiugau.

Stadione atradau, kad vinilo plokštelės

labai gerai skrenda, ir labai daug muzikos

išlėkė į orą.

Aštuonbučiame mokytojų name mūsų

šeima vienintelė turėjo patefoną.