Neseniai Vilniui dedikavau eilėraštį. Neilgą, bet neturėjau, ką daugiau pasakyti:
Nebemyliu šio miesto,
Ir jis man abejingas.
Kasdien prasilenkdami
Nė galvomis nepasilinksime.
Jis manęs net nepastebi,
O aš – iš išdidumo.
Prieš 22 metus atvažiavęs studijuoti, turėjau pakankamai išdidumo manyti, kad Vilnius tuoj pat puls man po kojomis. Šiandien turiu pakankamai išdidumo, kad to nebenorėčiau ir apskritai būtų nusispjaut. Žinoma, jei vieną dieną nutiktų taip, kad Vilnius panorėtų man skirti kokį medalį ar premiją, priimčiau, nes nesu durnas, bet tokia proga privalomoje kalboje būtinai išdidžiai pabrėžčiau, kad meilės už pinigus, juolab už medalį, nenupirksi.
Norėčiau papasakoti visą akimoju šiam miestui įsiliepsnojusios ir lėtai bei nuobodžiai išblėsusios meilės istoriją, bet veikiausiai nepavyks. Nesugebu Vilniaus įausti į vientisą pasakojimo giją, nors pasiteisindamas galiu pasakyti, kad tai ne mano, o jo problema. Jo, iki tol tik Rygą su mokykline ekskursija mačiusiam provincijos jaunuoliui buvusio Miestu, nuo kurio ilgainiui nubyrėjo ne tik didžioji raidė.
Nors atvažiavau į Vilnių, apsigyvenau ne visai mieste, o Pavilnyje, kuriame nuomojau palėpę individualiame name, pastatytame buvusiuose kolektyviniuose soduose. Palėpė turėjo rombo formos langą, tik stiklas jame, man atsikrausčius, buvo pakeistas storo kartono lakštu. Sudužo, netrukus pakeisime, sakė šeimininkai. Nieko tokio, rugsėjo naktys vis dar buvo šiltos, o saulės šviesos trūkumas jaunam ambicingam poetui netrukdė. Kaip ir Henrikui Radauskui, užteko „pageltusio lempos lavono“. Spalį atvažiavo meistrai ir išsimatavo rombo kraštinę. Po dviejų savaičių grįžo su išpjautu stiklu, kurį pusdienį bandė įstatyti vietoje kartono, kol teko konstatuoti, kad ne visos rombo kraštinės lygios. Įstatė kartoną atgal ir išvažiavo pjauti trapecijos.
Lapkritį palėpėje pradėjo darytis šaltoka, pro mano rombą sunkėsi vis daugiau lietaus, tad naktis mieliau leidau pas draugus, įsikūrusius Saulėtekio bendrabučiuose. Nervų sistema tuomet dar galėjo pakelti iki penktos ryto staugiamas bardų dainas, o kūnas aštuntą ryto į paskaitas Filologijos fakultete nugabenti gana guvias smegenis.
Tiesa, vieną vakarą nusprendžiau, kad kukučių su severiutėmis man jau gana ir reikia keliauti namo į Aukštąjį Pavilnį. Viešasis transportas nebevažiavo, pinigų taksi nebuvo, o kuprinėje turėtas už tuometinius telefonus išmanesnis popierinis Vilniaus žemėlapis aiškiai rodė, kad reikia eiti Dvarčionių link, tuomet sukti dešinėn, kirsti Rokantiškių kapines ir Sapieginės kalvas, o nuo ten jau netoli ir Belmontas. Kaip iš Belmonto pasiekti namus jau žinojau, nes keletą kartų buvau nuėjęs iki Vilnelės pagaudyti upėtakių ir grįžęs atgal – pereini kabantį tiltą, kerti geležinkelį, iš Žemojo Pavilnio užkyli vadinamuoju vieninteliu Vilniaus serpantinu, ir štai jis – Aukštasis Pavilnys!
Kai galų gale po Odisėjo vardo vertų klajonių sėdėjau ant lovos savo palėpėje ir stebėjau, kaip pro tuomet jau įstiklintą rombą veržiasi vis daugiau auštančios dienos šviesos, nusprendžiau, kad Vilnius yra labai didelis.
Dabar slampinėju, bandydamas pasiekti kasdienį 12 000 žingsnių tikslą, ir keikiuosi, koks Vilnius mažas. Jurgis Kunčinas iš Žvėryno į Užupį važinėjo autobusu Nr. 11, bet galėjo ir nueiti – viso labo 8000 žingsnių. Būtų sutaupęs talonėlį, jei kada tokį pirko.
Ilgainiui Vilnius labai sumenko, ir štai jums puikiausias to įrodymas. Kai apie 2007 m. įsidarbinau Lietuvos ryto priede „Sostinė“, kasdien ruošdavome 16-os, o šeštadieniais – 24-ių puslapių numerį. Štai kokia buvo Vilniaus didybė! Šiandien iš „Sostinės“ likę, rodos, 12 puslapių kartą per savaitę. Akivaizdu, kad Vilnius sumenko dešimteriopai, nebėra apie ką rašyti.
Dirbdamas „Sostinėje“ dienas leisdavau savivaldybės tarybos posėdžiuose, tykodamas prie ko čia prisikabinti, arba ieškodavau miesto personažų, su kuriais būtų verta supažindinti plačią „Sostinės“ skaitytojų auditoriją. Netrukus paaiškėjo, kad personažai neretai gyvena ne senamiestyje, ne Aukštajame ar Žemajame Pavilniuose, ir net ne Rokantiškių kapinėse. Dauguma jų gyveno Pašilaičiuose, Karoliniškėse, Lazdynėliuose ir kitose vietose, kurių pavadinimus buvau girdėjęs, bet krypties pirštu nebūčiau sugebėjęs parodyti.
Sėsdavau į kurio nors Lietryčio fotografų vairuojamą „Škoda Oktavia“ ir važiuodavome kalbėtis su žmonėmis, kurie piktindavosi. Paprastai tuo, kad savivaldybė žadėjo, bet nepadarė. Tada grįždavome į redakciją Gedimino prospekte ir skambindavau valdininkui paklausti, kodėl nepadarė. Nėra pinigų, sakydavo.
Personažai ir patys ateidavo į redakciją. Paprastai nešini didele šūsnimi popierių. Popieriai, žinoma, būdavo prasti – kaimynas į butą leidžia dujas ir švitina elektromagnetiniais spinduliais, Zuokas informuotas, bet nieko nedaro, mane šiandien nužudys. Kai paklausdavau, ar ateisit ir rytoj, liepdavo pakviesti tą malonią kolegę, su kuria buvo bendrauta vakar.
Tuo metu Vilnių dar mylėjau, bet dabar suprantu, kad jau buvau pradėjęs ieškoti šios meilės patvirtinimų. Šeštadieniniuose „Sostinės“ numeriuose buvo rubrika „Vilnietis“, kurioje įvairius žinomus žmones kalbinome apie Vilnių. Tad naudojausi proga susitikti su tuometiniais savo autoritetais, kad iš jų išgirsčiau, jog mūsų miestas yra puikus ir vienintelis toks pasaulyje.
Pavyzdžiui, Sigitas Parulskis Užupio kavinės terasoje filosofavo apie krentantį lapą, nes buvo ruduo, paskui dėstė, kad Vilniaus senamiestis su savo bažnyčiomis – tai seksuali moteris, o miegamieji rajonai – grubus proletaras purvinais batais.
Aidą Marčėną vežiau iš Kareivių gatvės „Impuls“ baseino į redakciją pristatyti fotografui, o vairuodamas išklausiau pasipiktinimo tiradą dėl to, kad anksčiau laisvai pereinami Senamiesčio kiemai vis dažniau užveriami vartais – naujakurių privatumo siekiai atėmė galimybę pasiklysti. Iki tol nuo vaikystės Vilniuje gyvenantis poetas įeidavo pro vartus, pavyzdžiui, Bokšto gatvėje, ir nežinodavo, kur išlįs. Kam, o ypač poetams, nepasitaiko.
Iš tiesų paklysti Vilniaus kiemuose visai nesunku. Nuvežkite mane užrištomis akimis į Justiniškes ir palikite tarp tų daugiabučių. Kur eiti, kad pasiekčiau gatvę girdėtu pavadinimu, pasirinkčiau mesdamas monetą. Ką ir kalbėti apie tokias vietas kaip Visoriai, Zujūnai ir Gineitiškės. Arba Buivydiškės, mano sąmonėje buvusios ir likusios labiau Širvintomis nei Vilniumi, tačiau nekilnojamojo turto vystytojų šiandien išdidžiai vadinamos „Naująja Anglija“.
Nors šiame mieste gyvenu jau septintoje vietoje, suskaičiavau, kad beveik visos jos buvo kairiajame Neries krante. Visas dešinysis, išskyrus Žirmūnus, kuriuose buvau įsikūręs porai metų, taip ir liko kažkuo už Vilniaus ribų. Tiesa, ir Žirmūnai, pasirodo, nebe Žirmūnai – šiandien čia kyla naujas NT projektas, pavadintas „Kaip Niujorke“. Galėtų ir Laisvės statulą pastatyt, jau senokai besiginčijome dėl kokio balvono.
Geografiškai Vilnius išsiplėtė, bet sumenko tiek, kad nebenori būti Vilniumi. Niujorkai, naujosios anglijos, mažieji paryžiai ir net venecija Paneriuose. NT pardavėjai – ne kvailiai, jie daro išsamius rinkos ir pirkėjų nuomonių tyrimus bei geriausiai žino, ko nori miestiečiai, o jie nori bet ko, kas nebūtų Vilniumi. Pavadink namus Buivydiškėse namais Buivydiškėse, ir niekam neįdomu. Bet „Ežero vilos“ su vaizdu į 3-iąjį Buivydiškių tvenkinį – visai kas kita. Girdi, kaip kurkia varlės? Ak, visai kaip Naujojoje Anglijoje!
O iš tiesų Vilnius šiandien yra tapęs naujuoju Minsku. Kas sekmadienį keliauju į Gedimino prospekto „Lidl“ savaitei pripirkti maisto ir stebiu tuos „Baltarusijos opozicijos atstovus“ Vinco Kudirkos aikštėje, mojuojančius baltai raudonomis vėliavomis. Paskui jie tas vėliavas susirenka ir važiuoja namo į Baltarusiją, grįžta ir vėl mojuoja. Mojuokite ten, aš Vilniuje noriu mojuoti savo vėliava, kas, kad neturiu vėliavos ir nemojuočiau, net jei turėčiau. Nes mano Vilnius vėliavomis nemojuodavo, jis mane jomis rūpestingai užklodavo, nugriuvusį kur nors Saulėtekio bendrabučiuose ar Vilnelės pakrantėje.
Anądien nuėjau į „Neringos“ viešbučio barą ir netyčia pataikiau ant būrio kaip reikiant įpešusių ir garsiai apie kažką diskutuojančių lenkų. Įprastai būčiau suirzęs, kad po sunkios dienos negaliu tyliai ir ramiai savo išdidžioje vienatvėje išgerti bokalo alaus, bet klausiausi tų „mylisz się, kurwa“ riksmų ir tai buvo balzamas ausims – pagaliau mūsiškiai, pagaliau diskusija apie tikrus dalykus.
Koks šiandien yra Vilniaus identitetas, ko nori šiame mieste gyvenantys žmonės, kokia yra šito miesto ambicija? Joks, nieko, jokia. Anądien perskaičiau, kad esame „žalioji Europos sostinė 2025“, todėl meras nuties vandens kelią iki Baltijos jūros. Tuo keliu naudosis Jakilaitis, kad nuplauktų iki Kauno. Nes jis labai myli Vilnių, ir visa tai tik dėl jo, to vienintelio miesto, kuris, pasirodo, yra uostas. Naujasis Amsterdamas turbūt.
Per du mano šiame mieste praleistus dešimtmečius keitėsi viskas, nesikeitė tik Neris. Šiandien žiūriu į ją pro buto A. Goštauto gatvėje langą ir suprantu, kad viskas. Neišvengiama, bet vis dar naiviai neigta pabaiga jau visai čia pat. Vilnių pervadinome Naująja Anglija, dabar Nerį pervadinsime Naująja Temze. Ir taip išnyks viskas, dėl ko aš nekovojau, nes nenorėjau, nes būčiau nelaimėjęs, nes bijojau pralaimėt.
Tad nusileidžiu prie upės, žiūriu kaip nuo Žaliojo tilto ant vandens krenta žaižaruojančios šviesos, kaip upės srovė jas išnešioja, plukdo žemyn, atsimušusi į akmenis išsklaido į begalybę švytinčių atomų, ir man labai liūdna. Bet, kaip viltingai sakė Davidas Lynchas, vieną dieną liūdesys praeis, tik nemanau, kad ta diena yra šiandien.
Tad nuspriegiu nuorūką, atsidūstu, švilpteliu prieš metus nugaišusiam šuniui, ir einame namo.
