Maždaug ketvirta valanda ryto, Lietuva vis dar okupuota, turėtų būti liepa ar rugpjūtis, nes dilgėlės jau sužėlusios man virš galvos. Kapoju jas pakrantėje nusilaužtu pagaliu, kitoje rankoje gniaužiu Raseinių univermage vakar nupirktą bambukinę meškerę ir bandau neatsilikti nuo tėvo, tarsi jaunas Dievas žengiančio palei Dubysą išmintu taku. Šiandien didi diena, šiandien mane pirmą kartą pasiėmė prie beržų.
Labai nudžiugau, kai Naujasis Židinys-Aidai pasiūlė parašyti tekstą apie žvejybą, bet štai jau trečia valanda spoksau į kompiuterio ekraną ir nežinau, ką dar galėčiau pridėti prie šios įžangos.
Ar turėčiau papasakoti, kaip sugauti lydeką? Patarti, kokį jauką maišyti, kad prisiviliotumėte karšių? O gal nurodyti tikslią vietą Neryje, kur po vandeniu slypi išsibarsčiusi virtinė nemažų riedulių, prie kurių vasarą mėgsta laikytis šapalai, o rudenį pailsėti sustoja neršti į upių aukštupius kylančios lašišos? Vargu ar šie puslapiai tam tinkama vieta, nors spėčiau, kad minėtas Neries akmenynas vieną kitą meškerę į rankas bent retkarčiais paimantį skaitytoją ir sudomintų.
Imtis kurti literatūrą – taip pat ne išeitis, kadangi ji jau sukurta.
„Kai man pasidarydavo geriau, galvodavau apie gražiausius gyvenimo dalykus. Negalvodavau nei apie meilę, nei apie tai, kaip klajodavau po pasaulį. Negalvodavau apie naktinius skrydžius per vandenyną nei apie tai, kaip žaidžiau Prahos „Spartoje“. Vėl eidavau žvejoti prie upelio, tvenkinio ar žuvų veisyklos, įsitikinęs, kad būtent tai ir buvo gražiausia, ką teko regėti šiame pasaulyje.“
Tai citata iš nepaprastai liūdnos ir nepaprastai juokingos žydų kilmės čekų rašytojo Ota Pavelo knygos Kaip aš sutikau žuvis. Pamenu, kaip užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, iškart atsiverčiau pirmąjį ir pradėjau skaityti iš naujo. Tas autobiografiškas, dabar įprasta sakyti – autofikcinis, pasakojimas apie vaikystę ir paauglystę nacių okupuotoje Čekijoje, o vėliau – ir gyvenimą komunistinėje Čekoslovakijoje, kažkokiu stebuklingu būdu buvo ir apie mane. Atrodė, kad su pasakotoju gaudome tą patį šapalą, tik vienas – Lužnicėje, o kitas – Dubysoje.
Tad mano rekomendacija – skaitykite Pavelą, kurį į lietuvių kalbą puikiai išvertė Vytas Dekšnys. Aš geriau nesugebėsiu, bet prisižadėjau – turiu rašyti. Todėl tiesiog pradėsiu nuo pradžių ir pažiūrėsiu, kur tai nuves.
„Prie beržų“ vadinome vietą, keturiais ar penkiais kilometrais nutolusią nuo Lyduvėnų kaimo, kuriame praleidau pirmuosius aštuonerius gyvenimo metus. Čia ant staigaus Dubysos posūkio suformuoto skardžio žėlė nedidelis beržynėlis, o upės vagoje išsibarsčiusios kelios salos ir išraiškingas dugno reljefas viliojo įvairias Dubysai tuomet būdingas žuvis – šapalus, žiobrius, į Raudonają knygą dar neįtrauktus skersnukius, upėtakius ir net retai pasitaikydavusius ūsorius.
Vieną dieną tėvui nusprendus, kad jau esu pakankamai didelis neniurzgėdamas atsikelti paryčiais ir įveikti per mišką bei ganyklas vedantį kelią iki beržų, mano pasaulis reikšmingai išsiplėtė, kadangi iki tol tekdavo žvejoti tik per kelis šimtus metrų nuo namų nutolusioje maudykloje, kurioje žuvis nuolat baidydavo atsigerti ateidavusios ir į upę subrisdavusios šalia plytinčiame kaimo mokyklos stadione besiganiusios karvės.
Vaikystė Lyduvėnuose nesuteikė daug veiklos pasirinkimų. Galėjai žvejoti, skaityti knygas arba skaičiuoti per geležinkelio tiltą riedančių traukinių vagonus. Visus tris užsiėmimus labai mėgau, nors spoksoti į traukinius pabosdavo greičiausiai. Tuomet skaitydavau Karlą May’ų, Thomą Mayne Reidą, Liselottę Welskopf-Henrich ir panašią lektūrą apie indėnus, o prisiskaitęs eidavau spęsti spąstų švilpikams. Deja, Lyduvėnai, žinia, įsikūrę ne Šiaurės Amerikoje, o Raseinių rajone, tad apie pastaruosius žvėrelius apylinkėse retas buvo girdėjęs. O gal tiesiog mano spąstai buvo niekam tikę.
Tad liko žvejyba, kuriai ir skyriau daugiausiai savo beribio laiko. Meškerių buvo pilnas miškas, tereikėdavo susirasti tiesesnę lazdyno šaką. Valo ir kabliukų nugvelbdavau iš tėvo kuprinės, švino svareliams kiek tik nori buvo už lentpjūvės stūksojusioje metalo laužo krūvoje, o plūdę atstojo bet kas, kas plaukia, pavyzdžiui, didesnė vištos plunksna. Belikdavo už tvarto, kuriame kaimo mokytojai laikė savo kiaules, prisikasti sliekų, stadione prisigaudyti žiogų ar darže nuo bulvių lapų prisirinkti kolorado vabalų ir būdavo galima traukti prie Dubysos.
Didelių žuvų nepagaudavau, bet moksliniams tyrimams tikdavo ir mažos – išsiaiškinau, kad paprastoji aukšlė, užmauta ant karklo vytelės, keliskart pamojuota ore ir paleista atgal į vandenį, jau niekur nebeplaukia, o štai gyvybingesnei srovinei aukšlei tokia patirtis – nė motais.
Kai šiandien rašau apie lazdyno ar bambuko meškeres, iš atitarnavusių žemės ūkio technikos akumuliatorių svareliams lupamą šviną, kurį ant valo užspausdavome tiesiog dantimis, ir panašius dalykus, pačiam tai atrodo kaip kažkoks siurrealizmas, kažkas, ko būti negalėjo.
Bet buvo. Vadinamąjį latvišką teleskopą – iš stiklo pluošto kažkokioje Latvijos gamykloje pagamintą teleskopinę meškerę – gavau gal tik aštuntojo gimtadienio proga. Ne dėl to, kad tai būtų buvęs koks deficitas ar tėvams neįperkamas daiktas. Anksčiau to sovietinės pramonės šedevro tiesiog nebūčiau pakėlęs. Pasiekti „vyriško“ dviračio pedalus ne prakišus kojas pro rėmą, o normaliai atsisėdus ant sėdynės, ir pakelti latvišką teleskopą – tokie pasiekimai tuomet reiškė, kad vaikystė baigiasi.
Gal apie 1995-uosius Panevėžyje, į kurį Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ieškodami geresnio gyvenimo mus su broliu iš Lyduvėnų išsivežė tėvai, duris atvėrė žūklės reikmenų parduotuvė, greitai tarp vietos žvejų įgijusi pavadinimą „Pas amerikoną“. Savininkas – į Panevėžį grįžęs Amerikos lietuvis – tikriausiai buvo naivus idealistas, nes nusprendė atidaryti tokią parduotuvę, į kokias pats vaikščiodavo Jungtinėse Valstijose. Joje veikė kavinė, ant sienų kabėjo televizoriai, rodantys amerikietiškų televizijos laidų apie žvejybą įrašus, bet svarbiausia – stovėjo stendas su keliomis dešimtimis „St. Croix“ spiningų, kainavusių gal po 2000 litų. Absurdišką sumą, turbūt prilygusią tėvų pusmečio atlyginimams. Amerikonas buvo geras žmogus ir leisdavo tuos spiningus palaikyti.
Parduotuvė, aišku, ilgai neišsilaikė, šalis tokiam iššūkiui dar nebuvo pasiruošusi. Bet tuos „St. Croix“ spiningus iki šiol atsimenu kaip pirmąjį susidūrimą su Vakarų pasauliu. Ne „Coca-Cola“, ne „Snickers“ ir ne „Turbo“ kramtoškė su automobilių lipdukais, o „St. Croix Wild River“ atvėrė akis ir tapo aiškiu įrodymu, kad iki šiol murkdėmės visiškame šūde.
Pasaulis, beje, kartais įdomiai apsiverčia. „St. Croix“ spiningą šiandien galėčiau nusipirkti praktiškai bet kurioje žūklės reikmenų parduotuvėje, ir tai net nebūtų geriausias pasirinkimas. O štai bambukinei meškerei tektų gerokai pataupyti. Dabar muselines ar spiningus iš bambuko daro tik aukščiausią lygį pasiekę japonų meistrai. Sėdi tokie mažyčiai budos, laukia, kol gretimoje giraitėje nupjautas bambukas tinkamai išdžius, ir šypsosi.
Nežvejojantys žmonės, beje, neretai galvoja, kad žvejyba tam tikra prasme budizmui artima veikla. Vienovė su gamta, jokių minčių galvoje, nirvana ir taip toliau, ir panašiai. Anaiptol. Žvejyba gali tapti labai erzinančiu užsiėmimu, kai žuvys nekimba. O jos niekada nekimba – tą gali paliudyti ir Pavelo aprašytas tramvajaus vairuotojas Kotalikas, kuris „skiaurę nešdavosi ant peties. Keikdavosi tyliai, tarsi iš kur nors pūstų vėjelis. Jis niekuomet nieko nesugaudavo ir, parėjęs namo, sakydavo savo senutei: „Žuvys niekada nekimba“.
Aišku, reikėtų koreguoti lūkesčius. Štai nuvažiuoju į Merkį prie Turgelių kaimo Šalčininkų rajone, pagaunu keletą nedidelių upėtakių, o jau po žvejybos, kraunantis daiktus į mašiną, užkalbina pro šalį traukiantis gerokai pagėręs čiabuvis.
– Kaip sekėsi?
– Vidutiniškai.
– O, tai gerai! – nudžiunga ir pasuka į laukus, trumpindamas kelią į kapines.
Kartais pagalvoju, kiek žuvų sugaučiau vaikystės Dubysoje, turėdamas šiandieninius įrankius, ir kaskart padarau tą pačią išvadą – labai daug. Bet šiandien, jei nepatingėčiau per pusę šalies važiuoti iki Dubysos, labai tikėtina, nepagaučiau nieko.
„Mes sustojom prie upės, o upėje pilna gyvybės“, – kadaise rašė Aidas Marčėnas ir buvo teisus, bet jau žinau, kad entropija nesigaili nei upių, nei poetų.
„Šimtą kartų norėjau nusižudyti, nebegalėdamas daugiau ištverti, bet niekada taip nepadariau. Galbūt tiesiog pasąmoningai tikėdavausi dar sykį pabučiuoti upę į lūpas“, – pridėjo Pavelas ir taip pat buvo teisus. Bet jau žinau, kad teisus buvo ir Herakleitas.
Praėjusią vasarą su tėvais nuvažiavome į Lyduvėnus, į ekskursiją ant geležinkelio tilto.
Po visko su tėvu tiesiai per stadioną patraukėme iki Dubysos, norėjome bent šiek tiek paėjėti taku beržų link, bet nepavyko. Niekas nebeveda į ganyklas karvių, todėl ir jokio išminto tako nebėra, viskas apaugę pakrantės krūmynais, o ir Dubysa nebepanaši į upę, kurią sapnuoju.
Stovėjome abu, į Dievus nebepanašūs liūdnų akių žilabarzdžiai, ir žiūrėjome į smėliu užneštą rėvą, tapusią povandenine dykuma, kurioje nebeplaukioja net gružliai, ką jau ten šapalai su skersnukiais.
Tada tylėdami apsisukome ir grįžome atgal. Tarsi dvi srovinės aukšlės.
