Šis straipsnis apibendrina mano tyrimus, kuriuos pradėjau 2021 m. tirdamas Edmundo Medekszos (1907–1945) biografiją – mano senelio, dailininko, prieškarinio korporanto, Lenkijos antrosios respublikos karinės kontržvalgybos ir Ginkluotosios kovos sąjungos / Armia Krajowa (toliau – GKS/AK) žvalgybos padalinio karininko. Jis yra pagrindinis straipsnio veikėjas, tačiau taip pat paliečiu ir žymiai didesnės grupės žmonių likimus, tarp kurių yra tokie žinomi asmenys kaip Jerzy Hoppenas ar Marianas Morelowskis.
EDMUNDAS MEDEKSZA: BIOGRAFIJOS ESKIZAS
Medekszų giminė kelis šimtus metų gyveno Kauno apylinkėse. Apie 1815 m. tiesioginiai Edmundo Medekszos protėviai persikėlė į Kauną. Jis pats 1907 m. taip pat gimė Kaune1. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima turėjo bėgti į rytus. Lankyti pradinę mokyklą pradėjo Mogiliave. 1918 m. šeima apsigyveno Vilniuje. Tais pačiais metais Edmundas Medeksza pradėjo mokytis Lelevelio gimnazijoje. 1925–1926 m. gimnazijos piešimo mokytoju dirbo Jerzy Hoppenas2. 1928 m. Medeksza baigė mokyklą3. 1928–1929 m. tarnavo kariuomenėje. 1929 m. tapo Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto (toliau – SBU DF) studentu. Tarp jo dėstytojų buvo Ludomiras Slendzińskis, Hoppenas, Juliuszas Kłosas, Marianas Morelowskis. Šiandien sunku pasakyti, kas paskatino Medekszą tapti menininku. Gali būti, kad įtaką jam padarė du vilniečiai kūrėjai. Pirmasis – tai Medekszos pusbrolis Edwardas Karniejus. Antrasis – Hoppenas, kuris, kaip minėjau, mokė piešimo Lelevelio gimnazijoje, o paskui dėstė Medekszai SBU DF. Jų keliai dar ne kartą susikirs.
Edmundas Medeksza 1933–1935 m. buvo vienas studentų draugijos „Concordia vilnensis“ lyderių; draugijos garbės nariams priklausė Hoppenas ir Slendzińskis4. Dvi ar tris pusmetines kadencijas Medeksza buvo draugijos valdybos narys, kartą ar du – „oldermanas“ (atsakingas už jaunuosius korporantus), ir vieną kartą – maršalka, tai yra pagrindinis organizacijos vadovas5. Korporacijos nariais yra buvę taip pat žinomi Vilniaus ir Vilnijos AK vadovai Zygmuntas Andruszkiewiczius (Informacijos ir propagandos skyriaus vadovas)6, Bolesławas Nowikas (žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas)7 ar Antonis Burzyńskis-Kmicic (Vilniaus apskrities AK pirmojo partizanų dalinio vadas)8. Medeksza priklausė korporacijos valdybai tuo pačiu metu kaip ir Andruszkiewiczius, jiedu ir gyveno netoliese.
Nuo 1935 m. Medeksza buvo kariuomenės kontržvalgybos karininkas, dirbo vadinamajai „Dwójkai“ (Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo Antrajam skyriui), prieškarinės kariuomenės specialiajai tarnybai. Šito fakto šeima nežinojo. Šią informaciją pirmiausia suradau Tautos atminties instituto archyvuose9, vėliau ir kituose šaltiniuose: Vilniaus Urbanistikos biuro Medekszos asmens byloje10, jo byloje Centriniame kariuomenės archyve11 ar, pavyzdžiui, Tautos atminties institute saugomuose Józefo Ciecierskio tardymo protokoluose – jis pažinojo Medekszą būtent iš „Dwójkos“, o vėliau su juo tarnavo ir Vilniaus AK žvalgyboje12. Medeksza dalyvavo keliuose kontržvalgybos karininkų mokymuose Varšuvoje, atliko praktiką Gardino skyriuje. Be kita ko, buvo apmokomas korespondencijos cenzūros ir asmenų, įtariamų šnipinėjimu kitoms valstybėms, tardymo13.
1936 m. pradėjo dirbti braižytoju Vilniaus magistrato Urbanistikos biure. Buvo vienas iš trijų pirmųjų šios įstaigos darbuotojų14. Kaip braižytojas, be abejo, turėjo prisidėti rengiant grafinę dalį Vilniaus generalinio plano, kurio tuometinė miesto taryba ėmėsi 1938 m.15 Gali būti, kad dalyvavo kuriant Katedros aikštės maketą16.
Per 1939 m. rugsėjo kampaniją tarnavo kontržvalgybos karininku, vadovavo korespondencijos cenzūros padaliniui17. Buvo internuotas Kulautuvos stovykloje, grįžo į Vilnių 1939 m. rudenį18 arba 1940 m. vasarį19. Pasak šeimos, ištrūko iš stovyklos savo pusbrolio, Lietuvos policininko Česlovo Medekšos dėka. Aktyviai įsitraukė į lenkų pasipriešinimo judėjimą ir toliau dirbo Urbanistikos biure20.
Kūrė grafikos raižinius, piešė, tapė, projektavo logotipus. Dalyvavo Lenkijos Raudonojo kryžiaus parodoje 1937 m. ir didelėje Vilniaus dailininkų parodoje 1940 m. Deja, jo namai ir dirbtuvė kartu su ten buvusiais kūriniais sudegė bombarduojant miestą 1944 m. vasarą21.
Jo kūrybos stilius ir nuotaika būdingi prieškarinei Vilniaus dailei. Ta kūryba visų pirma nukreipta į patį Vilnių, jo miestovaizdžius ir pastatus. Orientuotasi į ekspresyvaus realizmo stilių, būdingą, pavyzdžiui, Hoppeno grafikai. Noriai naudojamasi istorine tematika – Medekszai, vėlgi panašiai kaip Hoppenui, orientyras visų pirma buvo XVII a. Vilnius, Baroko, kontrreformacijos, taip pat karo su Maskva laikų Vilnius. Medekszą Vilnius akivaizdžiai žavėjo kaip simbolinis, šventumą skleidžiantis miestas. Pilnas bažnyčių, su Trijų kryžių kalnu vidury jis gali būti ir šventos piligrimystės tikslas, ir Golgota. Taip suprantamas Vilnius primena viduramžiškus Jeruzalės atvaizdus. Medekszos kūrinių Vilnius panašiai kaip tuose atvaizduose yra apsuptas mūrų su saugomais vartais. Vis dėlto kartais virš tų mūrų, vartų ir bažnyčių pakimba tamsūs debesys. Tai dar vienas Vilniaus dailei būdingas motyvas: jį matome Ferdynando Ruszczyco paveiksluose, Jerzy Hoppeno raižiniuose ar netgi Adomo Mickevičiaus Pone Tade. Taigi simboline prasme Medekszos Vilnius yra saugomas, bet jam gręsia pavojus. O kadangi jis vaizduojamas kaip XVII a. miestas, tai nesunkiai galima atspėti, kad pavojus kyla iš Maskvos. Tokiame Vilniuje galime eiti į šventumą arba į kankinystę vedančiais keliais. Šis požiūris pasirodė pranašiškas paties Medekszos likimui22.
GKS/AK: LENKŲ PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAS VILNIUJE
Pirmosios lenkų pogrindžio organizacijos23 Vilniuje pradėjo kurtis jau 1939 m. rugsėjį24. Svarbiausios jų buvo vėliau AK pagrindu tapusios vietinės struktūros, iš pradžių veikusios kaip Tarnyba Lenkijos pergalei (Służba Zwycięstwu Polski), o nuo 1939 m. rudens kaip Ginkluotosios kovos sąjunga. 1939 m. lapkritį Tarnybos Lenkijos pergalei vyriausiasis vadas pasiuntė į Vilnių tris karininkus su uždaviniu vaivadijos lygmeniu suformuoti šios organizacijos vietines struktūras25. Jie užmezgė ryšį su vietinių politinių partijų lyderiais ir kai kurių naujų pogrindžio organizacijų vadovais.
Visiems kartu pavyko sukurti Tarnybos Lenkijos pergalei vadovybei pavaldžią politinę Vaivadijos tarybą, kurią sudarė pagrindinių partijų – nuo kairės iki dešinės – atstovai26. 1941 m. pavasarį NKVD smogė lenkų pogrindžiui, suėmė GKS apskrities vadą ir keletą svarbiausių karininkų27. Prieš pat vokiečių įžengimą į miestą 1941 m. birželį NKVD išvežė arba nužudė daug pogrindžio kovotojų28.
Konspiracines struktūras reikėjo atkurti29. Naujuoju GKS Vilniaus apskrities vadu tapo Aleksanderis Krzyżanowskis-Vilkas (Wilk)30. Vadovavo organizacijai net iki 1944 m. vasaros, kol buvo sovietų suimtas. 1942 m. GKS persivadino į Armia Krajowa. Didelė organizacijos veiklos Vilniuje dalis buvo padirbtų dokumentų gamyba, žvalgyba ir kontržvalgyba, propaganda ir informacijos rinkimas, asmenų, kuriems grėsė suėmimas, slapstymas, kolaborantų persekiojimas.
1943 m. buvo suformuotas pirmasis Vilniaus AK partizanų būrys, kuriam vadovavo Burzyńskis-Kmicic, kitados priklausęs „Concordia vilnensis“ korporacijai. Tačiau jį Maskvos įsakymu greitai sunaikino sovietų partizanai31. 1944 m. Vilniaus AK sukūrė kariuomenės dalinius, kurie tų metų liepą kartu su Raudonąja armija paėmė Vilnių. Nugalėję vokiečius, sovietai suėmė dalį AK vadų, tarp jų ir Krzyżanowskį-Vilką. Iš naujo reikėjo atkurti konspiracines struktūras32. 1945 m. pradžioje sovietų saugumas vėl ėmėsi areštų33. Ir vėl teko atkūrinėti konspiraciją34. 1945 m. vasarį AK vyriausiasis vadas oficialiai panaikino organizaciją. Vilniaus apskrities AK likučiai buvo permesti į pokarinės Lenkijos teritoriją, be kita ko – į Žemutinę Sileziją ir Vroclavą. Apskrities padalinys veikė net iki XX a. penkto dešimtmečio pabaigos, kol jį sunaikino lenkų saugumas. Pagrindiniai organizacijos vadai buvo suimti, kai kurie iš jų brutaliai tardyti ir po to nužudyti35.
EDMUNDAS MEDEKSZA GKS/AK
Apie Edmundo Medekszos vaidmenį Vilniaus AK šeima žinojo nedaug. Jis naudojo slapyvardžius „Proszcz“ ir „Horodniczy“. Žmona prisiminė, kad bendradarbiavo tiesiogiai su Krzyżanowskiu-Vilku, o tai liudytų, jog galėjo užimti įtakingą padėtį. Šiandien žinoma žymiai daugiau, nors vis vien tebėra daug spragų ir mįslių. Iki šiol man žinomi keturi informacijos šaltiniai, kurie tiesiogiai mini Medekszą ir jo pogrindžio veiklą. Trys iš jų – komunistų saugumo surašyti Józefo Ciecierskio-Rokitos36, Zygmunto Szymanowskio-Jezierza-Bez37 ir Jano Stafiejaus-Zator38 iš Vilniaus AK kontržvalgybos tardymo protokolai. Ketvirtas šaltinis – Longino Łokuciewskio trumpi atsiminimai, surašyti jau po komunizmo žlugimo39 (beje, Łokuciewskis taip pat priklausė „Concordia vilnensis“).
Anot šių šaltinių, Medeksza turėjo būti svarbi pogrindžio figūra. Priimdavo pavaldinių raportus, duodavo nurodymus, palaikė reguliarius ryšius su Vilniaus apygardos AK žvalgybos ir kontržvalgybos vadais. Tačiau visų pirma suvesdavo žmones, juos supažindindamas ir paskirstydamas vaidmenis. Taigi kūrė pogrindžio kontaktų ir pavaldumo struktūrą.
Tad kas jis buvo iš tikrųjų GKS/AK? Lenkų saugumas šešto dešimtmečio pradžioje jį apibrėžė kaip visos Vilniaus-Naugarduko apygardos, įkurtos prieš Vilniaus puolimą 1944 m., kontržvalgybos vadą40. Tačiau tai greičiausiai netiesa. Istorikai žino tas pareigas ėjusių asmenų pavardes, ir Medekszos tarp jų nėra. Ciecierskis, kuris pažinojo Medekszą iš prieškarinės kontržvalgybos, liudijo, kad 1941 m. Medeksza buvo vienas iš žvalgybos tinklo Vilniuje kūrėjų41. 1942 m. Vilniaus apygardos ofenzyvinės žvalgybos vadu tapo Janas Stafiejus-Zator, pakeitęs Bolesławą Nowiką. Pasak jo duotų parodymų, jam tiesiogiai pavaldūs buvo Edmundas Medeksza, atsakingas už žvalgybą Vilniaus mieste, ir Szymanowskis-Jezierza, atsakingas už žvalgybą Vilnijoje42. Szymanowskis-Jezierza taip pat Medekszą pavadino Vilniaus ofenzyvinės žvalgybos vadu43. Łokuciewskis, dirbęs žvalgyboje 1941–1944, nurodė Medekszą kaip vieną iš trijų asmenų, kuriems perduodavo raportus44. O jau minėtas Ciecierskis prisipažino, kad 1943 m. Medeksza buvo vienintelis žmogus, kuriam jis perdavė iš Czesławo Ancerewicziaus gautą informaciją apie Józefo Mackiewicziaus bendradarbiavimo su vokiečiais apimtį45. Tai buvo ir iki šiol tebėra vienas svarbiausių ir mįslingiausių dalykų, kuriais Vilniaus AK užsiėmė nuo 1943 m. (AK egzekutoriai nušovė Ancerewiczių už bendradarbiavimą su vokiečiais, Mackiewiczių taip pat turėjo nužudyti, tačiau nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas). Remdamasis šia informacija manau, kad Edmundas Medeksza vadovavo GKS/AK žvalgybai Vilniuje bent dalį laikotarpio tarp 1941 ir 1944 m.
TARP „LEGALIZACIJOS“ IR ŽVALGYBOS: VILNIEČIAI DAILININKAI GKS/AK
1939 m. rugsėjį prasidėjus okupacijai, nauji dokumentai tapo pirmo būtinumo dalyku. Be jų nebuvo galima nei legaliai dirbti, nei keliauti. Jų ypač reikėjo pogrindyje veikiantiems žmonėms, kurie dažnai naudojosi netikromis tapatybėmis. Dėl to jau 1939 m. rudenį būsimoji GKS įkūrė vadinamąją „Legalizaciją“ – specialią pogrindžio tarnybą, atsakingą už dokumentų padirbinėjimą46. Ji veikė šešerius metus, net iki 1945 m. rugpjūčio. Kitaip sakant, veikė ir karui oficialiai pasibaigus. „Legalizacijai“ darbo netrūko. Nuo 1939 m. rugsėjo iki 1940 m. gegužės pagamindavo maždaug po 500 netikrų dokumentų per mėnesį, taigi per visą tą laikotarpį galėjo pagaminti ne mažiau kaip 3000 tokių dokumentų47. Nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. gegužės pagamino apie 4000 dokumentų48. O per vokiečių okupaciją gamindavo maždaug po 850 dokumentų per mėnesį, taigi per daugiau negu trejus metus nuo 1941 iki 1944 m. iš viso pagamino daugiau kaip 30 500 dokumentų49.
„Legalizaciją“ sudarė du padaliniai. Pirmasis buvo „Kuźnia“ („Kalvė“), atsakingas už spaudų dokumentams antspauduoti gaminimą. Antrasis „Gospoda“ („Užeiga“) užsiiminėjo padirbtų dokumentų gamyba ir išrašymu50. Kartas nuo karto dėl saugumo abu padaliniai turėjo keisti savo būstines.
Vienas iš „Legalizacijos“ kūrėjų buvo ne kas kitas, o Jerzy Hoppenas, žinomas Vilniaus grafikas. Jis asmeniškai padirbinėjo dokumentus savo namuose, gamino antspaudus ir parašus. Buvo pakviestas daryti šį darbą dėl tokio pobūdžio patirties slaptoje Lenkų karinėje organizacijoje (Polska Organizacja Wojskowa, POW) Pirmojo pasaulinio karo metais51. Hoppenas pasikvietė Edwardą Kuczyńskį-Kaliną, žinomą jaunosios kartos grafiką. Hoppenas taip pat įkalbėjo Zaniewskio cinkografijos spaustuvę bendradarbiauti su „Legalizacija“52.
Vėliau prie šios veiklos prisijungė jauni, bet labai aktyvūs broliai Warakomskiai. Romualdas Warakomskis-Hilary buvo dailininkas53. Michałas Warakomskis-Piotras dar buvo SBU DF studentas. Kaip ir Kuczyńskį į „Legalizaciją“ juos įtraukė Hoppenas54. Romualdas dirbo „Gospodoje“, Michałas tapo „Kuźnios“ vadovu55. Jie įėjo į istoriją kaip žinomiausi „Legalizacijos“ padirbinėtojai. Galiausiai Michałas Warakomskis 1941 m. tapo jos vadovu56. Abu broliai dirbo šioje pogrindžio institucijoje net iki 1945 m. „Legalizacijos“ egzistavimo pabaigoje 1945 m. liepą jos vadovu tapo Romualdas Warakomskis57. Jo atsiminimai, kupini daugybės detalių, šiandien yra pagrindinis žinių apie Vilniaus „Legalizaciją“ šaltinis58.
Pagal Warakomskio prisiminimus Hoppenas liovėsi dirbti „Legalizacijai“ 1939 m. pabaigoje59. Nežinoma, ar vėliau Hoppenas veikė Vilniaus pogrindyje. O Edwardas Kuczyńskis „Legalizaciją“ 1941 m. paliko „dėl griežto žmonos pasipriešinimo“60.
„Legalizacijai“ taip pat dirbo ir seserys Bobaryko. Vyresnioji – Halina Bobaryko (po karo Halina Bobaryko-Modelska) – buvo dailininkė, SBU DF absolventė61. Jaunesnioji Ewelina nestudijavo62. Abi buvo gerai pažįstamos su Edmundu Medeksza. Halina Bobaryko mokėsi su juo viename kurse63. Be kita ko, aktyviai veikė SBU DF studentų organizacijose64. Ewelina Bobaryko dirbo su Medeksza Urbanistikos biure. Kaip ir jis buvo braižytoja65. Jos duktė prieš keletą metų man sakė, kad Ewelina Bobaryko labai šiltai prisimindavo Medekszą. Jos motina turėjo būti iš prieškario spaudos fotografijų žinomo Katedros aikštės maketo viena autorių66. Vyresnioji iš seserų Halina vos tik baigusi studijas taip pat įsidarbino Urbanistikos biure67. Vėliau abi seserys dirbo su Medeksza šiame biure karo metais.
Ewelinos Bobaryko duktė tvirtina, kad „Legalizacijoje“ vyresnioji sesuo buvo atsakinga už antspaudų, o jaunesnioji – už dokumentų padirbinėjimą68. Tai reiškė, kad pirmoji dirbo „Kuźnioje“, o antroji „Gospodoje“. Dirbo kartu bendrame bute. Romualdas Warakomskis prisimena, kad 1942 m. abi seserys Bobaryko dirbo „Kuźnioje“, kur buvo atsakingos už propagandą. Piešė karikatūras pogrindžio spaudai. Tačiau 1943 m. „Legalizacija“ šią veiklą sustabdė, ją perėmė kitas GKS/AK padalinys – Informacijos ir propagandos biuras. Tuomet seserys Bobaryko paliko „Legalizaciją“ ir perėjo į žvalgybą69. Nežinau, kas jas paskatino. Vis dėlto spėčiau, kad tam tikrą įtaką šiam sprendimui galėjo padaryti abiejų seserų bičiulis ir kartu Vilniaus AK žvalgybos vadas Edmundas Medeksza.
Dar viena aktyviai „Legalizacijoje“ veikusi dailininkė buvo Maria Sadowska-Wiesława70. 1942–1943 m. visus metus vadovavo „Gospodai“71.
Tapytojas, grafikas ir piešėjas Adolfas Popławskis72 1945 m. gruodį buvo nuteistas penkiolikai metų sunkiųjų darbų. Tai buvo bausmė už jo veiklą AK73. Tačiau savo prisiminimuose rašo beveik vien tik apie buvimą lageriuose neaiškindamas, ką konkrečiai veikė Vilniaus pogrindyje74. Veiklą AK turėjo pradėti 1943 m.75 Kai 1944 m. pabaigoje sovietai susekė ir sunaikino pogrindyje veikusią Lenkijos Respublikos vyriausybės delegatūrą Vilniuje, Popławskis su vienu iš savo brolių buvo tarp tų žmonių, kurie atkūrinėjo šią pogrindžio instituciją. Buvo atsakingi už informaciją ir spaudą76. Įdomu, kad Popławskis buvo vienas artimiausių Ewelinos Bobaryko draugų. Draugystė juos susiejo dar prieš karą ir tęsėsi dar ilgai po to, kai Popławskis galiausiai grįžo iš Sibiro į Lenkiją77.
Kitas žinomas pogrindžio veikėjas buvo prof. Marianas Morelowskis, dailės istorikas, prieš karą dėstęs SBU DF78. Karo metais rašė į pogrindžio leidinį Niepodległość79. Slapta dėstė80. 1939–1941 m. bendradarbiavo su miesto muziejumi81. Taip pat bendradarbiavo su Urbanistikos biuro direktoriumi Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu82, kuris šias pareigas ėjo nuo trumpo lietuvių valdymo laikų ir išsaugojo per abi okupacijas – sovietų ir vokiečių. 1941–1942 m., padedant Medekszai ir Kazimierzui Stankiewicziui, irgi dirbusiam Urbanistikos biure, Morelowskis sukūrė XVII a. Vilniaus miesto planą83.
Galiausiai ir jis pats trumpai, kelis mėnesius – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1945 m. sausio – dirbo Urbanistikos biure84.
Morelowskis iš tiesų pogrindyje turbūt turėjo svarbesnį vaidmenį. Jo giminaitis buvo ne kas kitas, o Janas F. Morelewskis-Rolandas, garsių atsiminimų autorius85, dalyvavęs pogrindžio veikloje nuo 1939 m.86, 1942–1944 m. ėjęs karo policijos ir Vilniaus apygardos AK generalinio štabo apsaugos vado pareigas. 1943–1944 m. jis taip pat buvo Krzyżanowskio-Vilko patikėtinis – karininkas, atsakingas už specialiąsias užduotis87. 1944 m. tapo Vilniaus apskrities AK lauko štabo karo policijos vadu88. Taigi dirbo struktūrose, kurios vėliau 1944 m. liepą kartu su sovietais paėmė Vilnių. 1945 m. sausį AK apskrities komendantūros vardu kartu su Bolesławu Nowiku dalyvavo nesėkmingai pasibaigusiame bandyme susitarti su Vilniaus lenkų komunistais89. Atsiminimuose Morelewskis-Rolandas rašo, kaip Morelowskis jam ne kartą padėjo tiek karo metais, tiek po karo. Pavyzdžiui, 1939 m. pabaigoje Morelowskis prisidėjo išlaisvinant ir patį Rolandą iš kalėjimo90. 1945 m. pakeliui iš Vilniaus į Liubliną Morelewskis-Rolandas taip sunkiai susirgo, kad vos nenumirė. Tačiau Morelowskis Liubline jį priglaudė savo bute ir tris savaites rūpestingai slaugė. „Išgelbėjo man gyvybę“, – apibendrino Morelewskis-Rolandas91.
Morelewskio-Rolando prisiminimai nepalieka abejonių, kad Morelowskis jam padėjo, surasdavo saugias slėptuves, kartais su juo bendradarbiavo. Kitaip sakant, reikšmingai įsitraukė į pogrindžio veiklą. Jis visiškai atvirai prisipažįsta, kad „prisirišo“ prie Morelowskio kaip „prie tikro tėvo“92.
Vienas geriausių Morelewskio-Rolando draugų buvo skulptorius Edwardas Nowickis93. 1940–1943 m. jis dirbo Urbanistikos biure kaip miesto skulptorius. Tuo tarpu „jo tėvų namuose […] buvo AK ryšių taškas“94. Prieš karą Nowickis studijavo SBU DF viename kurse su Medeksza ir Halina Bobaryko.
AK veikloje dalyvavo architektas, urbanistas, tapytojas ir grafikas Januszas Tłomakowskis-Berstenas, be kita ko, kovojęs mūšiuose dėl Vilniaus 1944 m.95 AK karys buvo grafikas ir tapytojas Bronisławas Józefas Tomeckis-Kocikas96. Grafikas Leonas Kosmulskis „bendradarbiavo su pogrindžio spauda kaip iliustruotojas“97. Okupacijos metais slapta mokytojavo tapytojos ir grafikės Leokadia Januszkiewicz98 ir Krystyna Wróblewska99. Tapytojas profesionalas buvo taip pat Vilniuje besilankantis Władysławas Kołodzińskis-Ali100, partizanų būrio vadas AK Naugarduko apygardoje, prieš karą „Dwójkos“, t. y. Karinės žvalgybos, karininkas101. Tačiau Vilniaus dailės dokumentiniuose šaltiniuose ir tyrimuose jo pavardės iki šiol neradau.
URBANISTIKOS BIURAS – GKS/AK ŽVALGYBOS PADALINYS?
Karo metais Urbanistikos biuras buvo išskirtinai įdomi vieta. Kaip žinome, ten dirbo Edmundas Medeksza, seserys Bobaryko ir Edwardas Nowickis. Su Urbanistikos biuru bendradarbiavo, o karo pabaigoje jame jau dirbo Marianas Morelowskis. Vadinasi, tarp šių penkių asmenų buvo Vilniaus AK žvalgybos vadas (Medeksza) ir dvi žvalgybai dirbusios seserys Bobaryko. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų tyrimas leidžia prie sąrašo pridėti dar vieną asmenį – Tomaszą Czerwińskį. Jis buvo priimtas į Urbanistikos biurą inžinieriumi102. Nebuvo dailininkas. Apie jį iki šiol nedaug žinoma. Tačiau Czerwińskį kaip artimą Medekszos bendradarbį žvalgyboje per tardymus minėjo Zygmuntas Szymanowskis. Tai Czerwińskis po karo apie Medekszos mirtį pranešė jo žmonai103. Szymanowskis Czerwińskį vadina „inžinieriumi“ ir prisimena, kad paskutinį kartą jį matė Vilniaus savivaldybėje 1944 m. rugsėjį104. Kažkoks Tomaszas Czerwińskis 1928 m. laikė su Medeksza brandos egzaminus Lelevelio gimnazijoje105. Spėju, kad tai tas pats asmuo.
Mūsų šeimos archyve išliko greičiausiai XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių sandūroje mano močiutės, Edmundo našlės Elżbietos Medekszos ranka užrašyti atsiminimai. Viename iš puslapių ji išvardija šešias pavardes – turbūt tai jai žinomi vyro bendradarbiai iš AK. Paeiliui: 1) Czarny – A. Piwowarski (Antonis Piwowarskis – netikra pavardė, kurią naudojo Szymanowskis106), 2) Jan Matulewicz, 3) Józef Ciecierski, 4) Jan Ciecierski, 5) Tomasz Czerwiński, 6) Leszek Dąbrowski107. Tikrai žinoma, kad keturi iš šių asmenų – Szymanowskis, Matulewiczius, Józefas Ciecierskis ir Czerwińskis – dirbo Vilniaus AK žvalgyboje. Janas Ciecierskis buvo Józefo brolis, davęs priesaiką jam ir Medekszai108. Tad galima spėti, kad jis irgi buvo susijęs su žvalgyba. Vis dėlto įdomiausias šeštasis – Leszekas Dąbrowskis. Tai garsus lenkų urbanistas, karo metais Vilniaus Urbanistikos biuro bendradarbis109. Manau, kad Elżbietos Medekszos sąraše jis atsirado neatsitiktinai. Greičiausiai priklausė AK, o galbūt ir tarnavo žvalgyboje.
Taigi Urbanistikos biure telkėsi daug AK žvalgybininkų. Dirbdami tokioje vietoje galėjo daug žinoti apie okupantų kuriamus miesto erdvės ir aplinkos planus, infrastruktūros, pastatų paskirties pokyčius. Karo metais biurui vadovavo jau minėtas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris tas pareigas ėjo tiek sovietų, tiek nacių okupacijų laikotarpiu, o 1959 m. po keliolikos emigracijoje praleistų metų sugrįžo į Lietuvą. Kokie buvo jo santykiai su lenkų pogrindžiu, o ypač AK žvalgyba, kuri juk veikė jo vadovaujamame biure? Šis klausimas laukia tolesnių tyrimų. Viena vertus, Ewelinos Bobaryko duktė prisimena, kad Urbanistikos biuro darbuotojai veikė pogrindyje ir nemėgo savo lietuvio šefo110. Antra vertus, 1973 m. buvo paskelbta informacija, kad okupacijos metais Urbanistikos biure „iš dalies konspiracijos sąlygomis ir bendradarbiaujant su prof. V. Žemkalniu, okupacinei vokiečių valdžiai nežinant ir neturint jos pritarimo, buvo kuriama tai, ką būtų galima vadinti Vilniaus generaliniu planu“111. Landsbergis-Žemkalnis, apie ką jau rašiau, bendradarbiavo su Morelowskiu.
Be kita ko, Ewelinos Bobaryko dukra atsimena, kad Halina Bobaryko (taigi vyresnioji iš dviejų seserų, jos teta) buvo įspėta, jog ją seka slaptoji policija (tačiau neaišku, apie kokią slaptąją policiją konkrečiai kalbama). Ji turėjo slapstytis. Tuomet kilo įtarimas, kad ta slaptoji policija turi agentą Urbanistikos biure. Įtarimas niekad nebuvo patvirtintas112.
SERGIUSZAS PIASECKIS APIE DAILININKUS GKS/AK
Vilniaus pogrindis yra ne tik prisiminimų ir istorinių tyrimų tema, jis aprašytas ir romanuose. Žinomiausi, be abejo, Józefo Mackiewicziaus kūriniai Kelias į niekur ir Nereikia garsiai kalbėti113. Vis dėlto susitelkčiau ties Sergiuszo Piaseckio kūryba. Tai garsi ir spalvinga asmenybė. Prieš karą buvo ir kontrabandininkas, ir šnipas. Nemažai metų praleido kalėjime. Pagarsėjo neilgais apsakymais, įkvėptais jo paties nuotykių. Karo metais įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą Vilniuje. Iš pradžių dirbo „Legalizacijai“, vėliau vadovavo mirties nuosprendžius kolaborantams vykdžiusiai grupei114.
Po karo išleido du romanus, pasakojančius apie karo metų Vilniaus pogrindį: Vilku paverstas žmogus ir Organizacijos garbei115. Tiek veikėjus, tiek ir romanuose aprašytus nuotykius įkvėpė tikri įvykiai. Tad Piaseckio knygas galima skaityti kaip paradokumentus, betgi nepamirštant, kad juose taip pat gali būti fikcijos ir kūrybinių elementų, neaišku, kur baigiasi tiesa ir prasideda įsivaizdavimas.
Piaseckis kritiškai vertino AK. Nors bendradarbiavo su pogrindžiu, atsisakė duoti priesaiką116. Šis motyvas pasirodo abiejuose romanuose. Jų pagrindinis veikėjas yra Piaseckio alter ego. Iš pradžių dirba su falsifikuotojais, paskui tampa egzekutorių vadu. Abiejų knygų daugelyje veikėjų nesunku atpažinti konkrečius XX a. penkto dešimtmečio Vilniaus asmenis. Tarp jų yra ir žinomi konspiratoriai.
Tačiau Piaseckio romane pasirodo ir motyvas, kurį šiandien sunku identifikuoti, o jis skamba gana sensacingai. Taigi romane šalia (o gal virš?) AK Vilniuje veikia dar vienas, mažesnis, labiau užsislaptinęs tinklas. Jo nariai į AK žiūri skeptiškai, tačiau su ja bendradarbiauja. To mažesnio tinklo vadas yra kažkoks Tomas („Tomasz“). Tai bene vienintelis iš pagrindinių abiejų romanų veikėjų, kurio iki šiol nepavyko susieti su nė vienu iš Vilniaus pogrindžio narių. Sunku pasakyti, ar Tomas ir jo tinklas iš tiesų egzistavo, ar Piaseckis juos išsigalvojo, kad suteiktų veiksmui daugiau patrauklumo. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į vieną detalę: pagrindinis veikėjas – taigi Piaseckio alter ego – susipažįsta su Tomu per savo kolegą Antaną („Antoni“). Antanas priklauso Tomo tinklui ir yra skeptiškai nusiteikęs AK atžvilgiu. Įdomu, kad jis yra tapytojas117. Antanas buvo atpažintas kaip galimai Edwardas Kuczyńskis, kitaip sakant, vienas „Legalizacijos“ šulų. Šią Piaseckio knygų veikėjų tikrųjų tapatybių rekonstrukciją atliko jo literatūrinės biografijos autorius Krzysztofas
Polechońskis118.
Beje, Piaseckis taip pat aprašo brolius Warakomskius, kurie pasirodo kaip „Wicek“ ir „Wacek“119. Jie vaizduojami labiau ironiškai, švelniai tariant, kaip ne itin geri konspiratoriai. Tas nepalankumas buvo abipusis. Tikrovėje Warakomskiai atvirai pykosi su Piaseckiu, laikė jį blefuotoju120. Antaną – tikrumoje greičiausiai Edwardą Kuczyńskį – Piaseckis aprašo labai šiltai, kaip gerbtiną žmogų. Nieko nuostabaus, juk Piaseckis ir Kuczyńskis buvo bičiuliai121.
Piaseckis leidžia suprasti, kad Kuczyńskio padėtis pogrindyje tikrovėje galėjo būti svarbesnė nei atrodytų iš darbų „Legalizacijai“. Jis galėjęs turėti ryšių su gilesniais pogrindžio sluoksniais, jei tokių iš tiesų būta.
Pagrindinis romano herojus palaiko ryšius su Vilniaus meno pasauliu. Vienu metu įsidarbina modeliu sovietiniame dailės institute. Šis epizodas leidžia Piaseckiui aprašyti institutą, jo profesūrą, studentus, kitus modelius.
Kaip matome, dailininkai vaidino reikšmingą vaidmenį vilnietiškame pasipriešinimo judėjime. Jerzy Hoppenas buvo vienas „Legalizacijos“ kūrėjų. Ji rėmėsi didžiąja dalimi jaunosios kartos dailininkų, tarp kurių buvo broliai Warakomskiai, seserys Bobaryko. Edmundas Medeksza buvo Vilniaus žvalgybos vadas. Marianas Morelowskis globojo Morelewskį-Rolandą – karo policijos vadą. O Edwardas Kuczyńskis buvo Sergiuszo Piaseckio aprašytas kaip asmuo, turintis rimtų kontaktų su pogrindžiu. „Legalizacija“, žvalgyba, karo policija buvo svarbios pasipriešinimo judėjimo veikimo sritys. Neįmanoma rašyti Vilniaus lenkų pogrindžio istorijos, neatsižvelgiant į svarbų dailininkų vaidmenį jame.
PO 1945 M. SAUSIO: TOLESNI LIKIMAI
1945 m. sausio 29 d. sovietų saugumas suėmė Edmundą Medekszą ant Žvėryno tilto122. Tai buvo dalis tuometinės areštų bangos, kuri tarp kitų palietė ir Vilniaus AK vadovybę (pavyzdžiui, 1945 m. kovą buvo suimtas kontržvalgybos vadas Mirosławas Głębockis-Wisińcza, balandį – pats apygardos vadas Stanisławas Heilmanas-Vilnietis („Wileńczyk“)123. Medeksza pateko į Lukiškių kalėjimą. Iš ten 1945 m. kovą124 buvo išsiųstas į Jelšankos lagerį prie Saratovo. Ten jo pėdsakai dingo. Pasak šeimos, buvo nežinoma, kas nutiko Medekszai, bet kažkas jo žmonai (mano močiutei) Elżbietai sakė, kad jis tikriausiai mirė lageryje. Šiandien žinoma, kad Medeksza mirė kelionėje, tad net nepateko į Jelšanką125. Žmona apie jo mirtį žinojo jau 1948 m. – apie tai jai pranešė jau minėtas Tomaszas Czerwińskis126. Man nepasisekė gauti senelio mirties liudijimo, nors pagal „Represuotųjų sąrašą“ toks dokumentas egzistuoja ir yra saugomas Rusijos valstybės archyvuose127. 1959 m. Edmundas Medeksza buvo oficialiai pripažintas mirusiu128. Jo simbolinis kapas yra mūsų šeimos kapavietėje Vroclavo Šv. Šeimos kapinėse.
Jerzy Hoppenas 1946 m. apsigyveno Torunėje, kur dalyvavo kuriant Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą. Tas padalinys tęsė SBU DF tradicijas. Hoppenas buvo stebimas komunistų saugumo dėl jo ankstesnės konspiracinės veiklos Vilniuje129.
1946 m. Torunėje įsikūrė ir Edwardas Kuczyńskis. Dirbo viename fakultete su Hoppenu.
Romualdas Warakomskis įstojo į karmelitų vienuoliją. Daug metų slapstėsi pakeitęs tapatybę Černos karmelitų vienuolyne prie Krokuvos130. Michałas Warakomskis 1946 m. dar vadovavo „Legalizacijai“ ir buvo atsakingas už Vilniaus apygardos AK ryšius su Vakarais131. Vėliau emigravo.
Vyresnioji iš seserų Bobaryko ištekėjo ir išvažiavo į Angliją, kur gyveno iki mirties. Jaunesnioji pasiliko Lenkijoje. Maria Sadowska 1945 m. pateko į lagerį. Į Lenkiją sugrįžo 1956 m. Po trejų metų mirė Krokuvoje132. Adolfas Popławskis grįžo iš Sibiro ir apsigyveno Sopote. Draugavo su Ewelina Bobaryko. Rėmė antikomunistinę opoziciją Lenkijoje iki pat mirties devintame dešimtmetyje. Marianas Morelowskis pateko į Vroclavą, kur dalyvavo kuriant Vroclavo universiteto Dailės istorijos fakultetą. Šešto ir septinto dešimtmečių sandūroje buvo stebimas saugumo, kuris jį įtarė dalyvaujant galimai egzistavusiame „dešiniųjų liaudininkų judėjimo“ tinkle133. Jo pusbrolis Morelewskis-Rolandas 1945 m. buvo AK Vilniaus apygardos ryšininkas su lenkų armija Vakaruose134. Paskui apsigyveno ten pastoviai, galiausiai įsikūrė JAV, kur sukūrė laimingą šeimą ir sėkmingą profesinę karjerą. Dalyvavo lenkų išeivių veikloje. 1984 m. iš prezidento Ronaldo Reagano rankų priėmė medalį „Legion of Merit“, skirtą generolui Stefanui Grotui-Roweckiui, legendiniam AK vyriausiajam vadui135.
Mano rinkiniuose saugoma neišvaizdi nuotrauka, kurioje matyti dvi pagyvenusios moterys prie kažin kokio namo tarp medžių. Fotografuota 1967 m. Viena šių moterų – tai mano teta Halina Rogowska, jaunesnioji Edmundo Medekszos sesuo, po karo nuteista už dalyvavimą AK veikloje ir dešimt metų praleidusi Sibire. Kita – Ewelina Bobaryko. Draugystės ir konspiracijos ryšiai tebesitęsė ir po karo.
ŁUKASZ MEDEKSZA – strateginio planavimo, duomenų analizės, viešosios politikos formavimo ekspertas, Vroclavo savivaldybės Strategijos ir miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas. Urbanisto ir dailininko Edmundo Medekszos (1907–1945) anūkas, nuo 2021 m. rekonstruoja senelio biografiją. NŽ-A specialiai parengtą straipsnį iš lenkų kalbos vertė Giedrė Jankevičiūtė.
1 Pagrindinių Medekszos biografijos duomenų šaltiniai yra įvairios jo asmens bylos: SBU DF studento Edmundo Medekszos asmens byla, in: LCVA, f. 175, ap. 9 (XI), b. 32, l. 183–194; Edmundo Medekszos asmens byla, [1930], in: LCVA, f. 51, ap. 3, b. 1210; [Akta personalne Edmunda Medekszy], in: Wojskowe Biuro Historyczne im. gen. broni Kazimierza Sosnkowskiego, Centralne Archiwum Wojskowe, sygn. AP 1127; Edmund Medeksza, asmens byla, [1936], in: LCVA, f. 64, ap. 3, b. 722; Edmundas Medekša [asmens byla], in: LCVA, f. R-643, ap. 1, b. 2507.
2 Jerzy Hoppen, Curriculum vitae, in: LCVA, f. 175, ap. 13, b. 316, l. 38–39.
3 Plg. Tegoroczni maturzyści gimn. im. J. Lelewela, in: Słowo, 1928-06-13, Nr. 132, in: jbc.bj.uj.edu.pl/dlibra/publication/245391/edition/233640/content; Egzamin dojrzałości w gim. Lelewela, in: Dziennik Wileński, 1928-06-13, Nr. 132, p. 3, in: elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/23272/65033m1928n132.pdf?sequence=133&isAllowed=y.
4 Pagrindiniai „Concordia vilnensis“ istorijos šaltiniai: Korporacja Akademicka „Concordia Vilnensis“, 1933/34–1937/38, in: LCVA, f. 175, ap. 15, b. 37; [Dokumenty korporacji akademickich działających na Uniwersytecie Stefana Batorego], in: LCVA, f. 175, ap. 1 (IA), b. 576; Akademicka Młodzież Państwowa U.S.B., 1933/34–1939, in: LCVA, f. 175, ap. 15, b. 28. „Concordia vilnensis“ svarbiausia istoriografija: Polskie Korporacje Akademickie, sąs. 9: Zbysław Popławski, Związek Polskich Korporacji Akademickich w latach 1928–1939, Warszawa: Stowarzyszenie Filistrów Polskich Korporacji Akademickich, 1995; Polskie Korporacje Akademickie, t. 1: Almanach i Skład osobowy na r. ak. 1992/1993, red. Leon Ter-Oganjan, Warszawa: Stowarzyszenie Filistrów Polskich Korporacji Akademickich w Warszawie, 1993; Polskie Korporacje Akademickie, t. 15: Biuletyn Korporacyjny na rok 1999, red. Leon Ter-Oganjan, Krzysztof A. Tyszka, Warszawa: Stowarzyszenie Filistrów Polskich Korporacji Akademickich w Warszawie, 1999; www.archiwumkorporacyjne.pl/; apie „Concordia vilnensis“: Akademicka Korporacja „Concordia Vilnensis“ (Wilno), opracował Bartłomiej P. Wróblewski, in: www.archiwumkorporacyjne.pl, (2020-07-20); www.archiwumkorporacyjne.pl/index.php/muzeum-korporacyjne/wilno/k-concordia-vilnensis/; Patryk Tomaszewski, Polskie korporacje akademickie w latach 1918–1939: Struktury, myśl polityczna, działalność, Toruń: Cycero.pl, 2011, p. 180–192, in: repozytorium.umk.pl/bitstream/handle/item/4449/Tomaszewski_Polskie%20korporacje%20akademickie%20w%20Polsce.pdf?sequence=1; Patryk Tomaszewski, Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie w latach 1919–1939: Studium z dziejów organizacji i postaw ideowych studentów, Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2018, p. 256–258.
5 Studentų korporacija „Concordia vilnensis“, 1933/34–1937/38, in: LCVA, f. 175, ap. 15, b. 37.
6 Ši garsi ir tragiška Vilniaus AK asmenybė dar laukia biografinės studijos. Apie jį plačiau rašo: Tomasz Balbus, „Fakir“: Sergiusz Kościałkowski. Biografia egzekutora Kedywu, dowódcy szwadronu brygady „Juranda“, komendanta oddziału partyzanckiego Armii Krajowej (na tle historii Okręgu Wileńskiego), t. 1: Życie i wojna na Wileńszczyźnie, Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, Komisja Ścigania Zbrodni Przeciwko Narodowi Polskiemu, 2018, p. 721–740. Zygmuntas Andruszkiewiczius taip pat yra vienas iš veikėjų romane: Józef Mackiewicz, Nie trzeba głośno mówić, Londyn: Kontra, 2017 (liet.: Józef Mackiewicz, Nereikia garsiai kalbėti, iš lenkų kalbos vertė Aldona Baliulienė, Vilnius: Briedis, 2015).
7 Plg., pvz.: Tomasz Balbus, „Kapitan Bolesław Nowik (1909–1987): Od oficera kontrwywiadowczego do szefa wileńskiej „dwójki“, in: Wrzesień 1939 r. z perspektywy służb specjalnych II Rzeczypospolitej, opracował Robert Majzner, Radomsko: Wydawnictwo „Taurus“, 2017.
8 Zygmunt Mieczysław Grunt-Mejer, Partyzancka Brygada „Kmicica“. Wileńszczyzna 1943, Bydgoszcz: Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, Oddział w Bydgoszczy, 1997.
9 Pirmą kartą: Nielegalne organizacje, in: IPN BU 00231/154/20 (sena signatūra 905/d/9; 905/IV/20, k. 166).
10 Edmund Medeksza, asmens byla, [1936], in: LCVA, f. 64, ap. 3, b. 722, l. 10.
11 [Akta personalne Edmunda Medekszy], in: Wojskowe Biuro Historyczne im. gen. broni Kazimierza Sosnkowskiego, Centralne Archiwum Wojskowe, sygn. AP 1127.
12 Ciecierski Józef Stanisław, in: IPN BU 01251/120.
13 Tuos mokymus gana išsamiai aprašo Józefas Ciecierskis, dalyvavęs juose kartu su Medeksza (Ciecierski Józef Stanisław, in: IPN BU 01251/120). Medekszos likimo pėdsakų galima surasti vartant turtingus „Dwójkos“ archyvus, skelbiamus Wojskowe Biuro Historyczne im. gen. broni Kazimierza Sosnkowskiego interneto puslapyje: Sprawy personalne 1935 O. II. S.G., CAW I.303.4.900, k. 204, 309, 315, in: wbh.wp.mil.pl/pdfviewer/?f=/c/scans/oddzial_II/I_303_4_900.pdf.
14 Edmund Medeksza, [1936], in: LCVA, f. 64, ap. 3, b. 722.
15 Apie planą rašo: Marija Drėmaitė, Rasa Antanavičiūtė, Neįgyvendintas Vilnius, Vilnius: Vilniaus muziejus, Lapas, 2022, p. 18–20; Marija Drėmaitė, „Urban Development“, in: Vilnius, Wilno, Vilne: One City – Many Stories, 1918–1948, edited by Giedrė Jankevičiūtė, Andrzej Szczerski, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Muzeum Narodowe w Krakowie, 2023, p. 69.
16 Piotr Śledziewski, Stanisław Bukowski, „O projekcie regulacji Placu Katedralnego w Wilnie w związku z zamierzoną budową pomnika pierwszego Marszałka Polski Józefa Piłsudskiego. Według koncepcji miejskiego Biura Urbanistycznego pod kierunkiem prof. R. Gutta“, in: Architektura i budownictwo, 1938, t. 14, Nr. 11–12, p. 371–372, in: bcpw.bg.pw.edu.pl/dlibra/publication/2469/edition/2471/content; Kazimierz Kieniewicz, „Problem Placu Katedralnego w Wilnie“, in: Architektura i budownictwo, 1938, t. 14, Nr. 11–12, p. 373, in: bcpw.bg.pw.edu.pl/dlibra/publication/2469/edition/2471/content; Marija Drėmaitė, op. cit., p. 72.
17 Ciecierski Józef Stanisław, in: IPN BU 01251/120.
18 Ibid.
19 Elżbieta Medeksza, [Notatka na temat działalności Edmunda Medekszy podczas II wojny światowej, jego dalszych losów i nazwisk współpracowników], in: Šeimos archyvas.
20 Edmundas Medekša [asmens była], in: LCVA, f. R-643, ap. 1, b. 2507; Helena Syrkus, „Działalność urbanistów polskich w okresie drugiej wojny światowej i okupacji hitlerowskiej 1939–1945“, in: Towarzystwo Urbanistów Polskich 1923–1973, opracował Edward Usakiewicz, Warszawa: Wydawnictwo Arkady, 1972, p. 48.
21 Edmundo Medekszos meninės biografijos duomenys pateikiami šiuose šaltiniuose: Wileńskie środowisko artystyczne 1919–1945: Malarstwo, grafika, rzeźba, rysunek, fotografia, opracował Kazimierz Brakoniecki, Olsztyn: Biuro Wystaw Artystycznych w Olsztynie, 1989, p. 73; Encyklopedia Ziemi Wileńskiej, t. 3: Sztuka. Malarze, rzeźbiarze, graficy, fotograficy, opracował Mieczysław Jackiewicz, Bydgoszcz: Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, 2005, p. 144; Jan Kotłowski, Grafika wileńska okresu międzywojennego wykładowców i absolwentów Wydziału Sztuk Pięknych Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie ze zbiorów Biblioteki Uniwersyteckiej w Toruniu, Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2020, p. 96–97.
22 Plačiau žr. Łukasz Medeksza, „Universum ideowe twórczości Edmunda Medekszy“, in: Ananke, [spausdinama].
23 GKS/AK veiklai Vilniuje skirta literatūra gausi. Daugiausia naudojausi šiais veikalais: Jarosław Wołkonowski, Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach 1939–1945, Warszawa: Oficyna Wydawnicza „Adiutor“, 1996; Piotr Niwiński, Garnizon konspiracyjny miasta Wilna, Toruń: Wydawnictwo Adam Marszałek, 1999; Longin Tomaszewski, Wileńszczyzna lat wojny i okupacji 1939–1945, Warszawa: Oficyna Wydawnicza RYTM, 2010.
24 Longin Tomaszewski, Wileńszczyzna lat wojny i okupacji 1939–1945, p. 70.
25 Ibid., p. 81–82.
26 Ibid., p. 82–85.
27 Ibid., p. 154–157, 162.
28 Ibid., p. 168–179.
29 Ibid., p. 208–220.
30 Krzysztof Tarka, „Generał Wilk“: Aleksander Krzyżanowski – komendant Okręgu Wileńskiego ZWZ-AK, Łomianki: Wydawnictwo LTW, 2012.
31 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 396–401; Zygmunt Mieczysław Grunt-Mejer, op. cit.
32 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 517–520.
33 Ibid., p. 529–531.
34 Ibid., p. 541–542.
35 Piotr Niwiński, Działania komunistycznego aparatu represji wobec środowisk kombatantów wileńskiej AK 1945–1980, Uniwersytet Gdański, Warszawa: Instytut Studiów Politycznych PAN, Oficyna Wydawnicza Rytm, 2009; Piotr Niwiński, Okręg wileński AK w latach 1944–1948, Warszawa–Kraków: Oficyna Wydawnicza Mireki, 2014.
36 Ciecierski Józef Stanisław, in: IPN BU 01251/120.
37 [Szymanowski Zygmunt, Zeznania], in: IPN BU 0259/437; Akta śledztwa w sprawie przynależności do AK prowadzonemu przeciwko: Zygmunt Szymanowski-Piwowarski…, in: IPN BU 01439/18.
38 Nepasirašyti Jano Stafiejaus parodymai: Akta dotyczące Armii Krajowej, in: IPN BU 00231/169/9 (sena signatūra 954/IV Tom 9, k. 66-70, k. 200–206); taip pat žr. Piotr Niwiński, Działania komunistycznego aparatu represji…, p. 138–142.
39 Longin Łokuciewski, „Życiorys“, in: Ankieta „Słownika Polski Walczącej na Kresach Północno-Wschodnich II Rzeczpospolitej“, Bydgoszcz: Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, in: kpbc.umk.pl/dlibra/publication/252899/edition/249549/content.
40 Nielegalne organizacje, in: IPN BU 00231/154/20 (sena signatūra: 905/d/9; 905/IV/20, k. 166).
41 Ciecierski Józef Stanisław, in: IPN BU 01251/120, p. 67–68 (pagal elektroninę numeraciją).
42 Akta dotyczące Armii Krajowej, in: IPN BU 00231/169/9 (sena signatūra 954/IV Tom 9, k. 66–70, 200–206).
43 [Szymanowski Zygmunt, Zeznania], in: IPN BU 0259/437, k. 32.
44 Longin Łokuciewski, „Życiorys“.
45 Ciecierski Józef Stanisław, in: IPN BU 01251/120, p. 93–94 (pagal elektroninę numeraciją).
46 Romuald Warakomski, Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL. Komórka Legalizacyjna Sztabu Okręgu Wileńskiego Armii Krajowej w latach 1939–1947, Krzeszowice: Wydawnictwo Kubajak, [s. d.]; detaliai apie „Legalizaciją“ taip pat rašoma: Longin Tomaszewski, op. cit., p. 180–185.
47 Romuald Warakomski, Wileńskie dramaty…, p. 76, 107.
48 Ibid., p. 107.
49 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 253.
50 Romuald Warakomski, op. cit., p. 78–80; Longin Tomaszewski, op. cit., p. 180–185.
51 Romuald Warakomski, op. cit., p. 72–75.
52 Ibid., p. 73.
53 Jan Kotłowski, Grafika wileńska okresu międzywojennego…, p. 137.
54 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 181.
55 Romuald Warakomski, op. cit., p. 72–80.
56 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 249.
57 Ibid., p. 542.
58 Romuald Warakomski, op. cit.
59 Ibid., p. 74.
60 Ibid., p. 87.
61 Wileńskie środowisko artystyczne 1919–1945, p. 54.
62 Už svarbiausias žinias apie seseris Bobaryko esu dėkingas Annai Pociejewskai, Ewelinos Bobaryko dukrai, su kuria susitikau 2021 m. ir apsikeičiau keletu elektroninių laiškų. Apie seseris Bobaryko taip pat rašė: Dorota Abramowicz, „Ciocia fałszerka z AK“, in: Dziennik Bałtycki, 2011-04-09, in: dziennikbaltycki.pl/ciocia-falszerka-z-ak/ar/390071.
63 Žinių apie 1935–1936 m. dailės studentus yra: SBU DF IV kurso studentų dokumentai, [1935–1936], in: LCVA, f. 175, ap. 13, b. 285.
64 SBU DF studentų būrelis, in: LCVA, f. 175, ap. 15, b. 85.
65 Žinių apie Urbanistikos biuro darbuotojus suteikia šie šaltiniai: Edmundas Medeksza, asmens byla, [1936], in: LCVA, f. 64, ap. 3, b. 722; Edmundas Medekša, asmens byla, in: LCVA, f. R-643, ap. 1, b. 2507.
66 Annos Pociejewskos pranešimas Edmundo Medekšos asmens byloje, in: LCVA, f. R-643, ap. 1, b. 2507.
67 Ibid.
68 Ibid.
69 Romuald Warakomski, op. cit., p. 110–111; tačiau jis abiejų seserų vardus nurodo klaidingai.
70 Jan Kotłowski, op. cit., p. 125.
71 Warakomskis jai skiria pakankamai daug vietos savo atsiminimuose, tačiau ją vertina ne itin pozityviai; žr. Romuald Warakomski, op. cit., p. 133–138.
72 Jan Kotłowski, op. cit., p. 102–103.
73 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 558.
74 Adolf Popławski, 12 lat katorgi, Gdańsk: Wydawnictwo „Albatros“, 1992.
75 Jan Kotłowski, op. cit., p. 102.
76 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 543–553.
77 Annos Pociejewskos pranešimas Edmundo Medekšos asmens byloje.
78 Piotr Paweł Chabiera, Marian Morelowski (1884–1963) – historyk sztuki, kolekcjoner, ekspert komisji rewindykacyjnych: Dysertacja doktorska, Uniwersytet Kardynała Stefana Wyszyńskiego w Warszawie, Wydział Nauk Historycznych, 2020, in: docplayer.pl/208024456-Uniwersytet-kardynala-stefana-wyszynskiego-w-warszawie-wydzial-nauk-historycznych-piotr-pawel-chabiera-numer-albumu-3074-historia.html. Tekstą papildo iliustracijos: bip.uksw.edu.pl/sites/default/files/rozprawa%20doktorska%20cz.2-skompresowany.pdf. Taip pat žr. Karolis Kučiauskas, „Profesoriaus Mariano Morelowskio kelias į 1944-uosius: valdžios, kolegos, vertinimai“, in: Acta academiae artium vilnensis, 2015, Nr. 77–78, in: leidykla.vda.lt/Files/file/Acta%2077_78/Acta_77_78_net_11_K_Kuciauskas_2.pdf.
79 Piotr Paweł Chabiera, op. cit., p. 152; Longin Tomaszewski, op. cit., p. 246.
80 Piotr Paweł Chabiera, op. cit., p. 144–145; Morelowski Marian s. Juliana, l. 1947–1963, profesor, Uniwersytet Wrocławski, in: Archiwum Uniwersytetu Wrocławskiego, RK-120 Akta Osobowe, Sygn. 138 / Morelowski M., k. 6.
81 Morelowski Marian s. Juliana, l. 1947–1963.
82 Piotr Paweł Chabiera, op. cit., p. 160–162.
83 Ibid., p. 161–162; taip pat žr. 1944 m. datuotą XVII a. Vilniaus planą, kurio autoriai yra Morelowskis ir Medeksza (Karolis Kučiauskas, op. cit., p. 226).
84 Morelowski Marian s. Juliana, l. 1947–1963.
85 Jan F. Morelewski, Pokolenie akowskie, Bydgoszcz: Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, Oddział w Bydgoszczy, 1995.
86 Ibid., p. 98–101.
87 Ibid., p. 144.
88 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 429.
89 Jan F. Morelewski, op. cit., p. 195–196.
90 Ibid., p. 96.
91 Ibid., p. 202.
92 Ibid., p. 201. Apie Mariano Morelowskio ryšius su Morelewskiu-Rolandu taip pat žr. Piotr Paweł Chabiera, op. cit., p. 153–158.
93 Encyklopedia Ziemi Wileńskiej, t. 3, p. 155–156; Jan F. Morelewski, op. cit., p. 34, 58–59.
94 Encyklopedia Ziemi Wileńskiej, t. 3, p. 156.
95 Jan Kotłowski, op. cit., p. 132.
96 Ibid., p. 135.
97 Ibid., p. 83.
98 Ibid., p. 76.
99 Ibid., p. 137.
100 Prisiminimus apie jį žr. Tomasz Balbus, „Fakir“: Sergiusz Kościałkowski, p. 928.
101 Halinos Lenkowskos parodymai, duoti 1950 m.: Nielegalne organizacje, b. członkowie NSZ, AK, środowisko endeckie, in: IPN BU 00231/154/18 (sena signatūra 906/IV, k. 27–28).
102 Edmundas Medekša [asmens byla], in: LCVA, f. R-643, ap. 1, b. 2507.
103 [Szymanowski Zygmunt, Zeznania], in: IPN BU 0259/437, k. 33.
104 Ibid., k. 13.
105 Plg.: Tegoroczni maturzyści gimn. im. J. Lelewela, in: Słowo, 1928-06-13, Nr. 132, p. 3, in: jbc.bj.uj.edu.pl/dlibra/publication/245391/edition/233640/content; [z], Egzamin dojrzałości w gim. Lelewela, in: Dziennik Wileński, 1928-06-13, Nr. 132, p. 3, in: elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/23272/65033m1928n132.pdf.
106 Piotr Niwiński, Zygmunt Szymanowski, „Bez“, „Jezierza“, „Korwin“, „Cis“, in: Zapomniani Wyklęci: Sylwetki żołnierzy powojennej konspiracji antykomunistycznej, opracował Jerzy Bednarek, Monika Biernat, Warszawa: Biuro Bezpieczeństwa Narodowego, 2019, p. 425, in: www.bbn.gov.pl/download/1/24983/ZAPOMNIANIALLmin11MB.pdf.
107 Elżbieta Medeksza, [Notatka].
108 Jan Ciecierski, Zwyczajne życie aktora, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1989, p. 345.
109 Helena Syrkus, op. cit., p. 48.
110 Relacja Anny Pociejewskiej.
111 Helena Syrkus, op. cit., p. 48.
112 Relacja Anny Pociejewskiej.
113 Józef Mackiewicz, Droga donikąd, Londyn: Kontra, 2019 (liet.: Józef Mackiewicz, Kelias į niekur, iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas, Vilnius: Aidai, 2009); Józef Mackiewicz, Nie trzeba głośno mówić, Londyn: Kontra, 2017 (liet.: Józef Mackiewicz, Nereikia garsiai kalbėti, iš lenkų kalbos vertė Aldona Baliulienė, Vilnius: Briedis, 2015).
114 Piaseckio karo metų likimas rekonstruotas: Krzysztof Polechoński, Żywot człowieka uzbrojonego: Biografia, twórczość i legenda literacka Sergiusza Piaseckiego, Warszawa–Wrocław: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2000, p. 54–64.
115 Sergiusz Piasecki, Człowiek przemieniony w wilka, Łomianki: Wydawnictwo LTW, 2019; Sergiusz Piasecki, Dla honoru organizacji, Dziekanów Leśny: Wydawnictwo LTW, 2020.
116 Krzysztof Polechoński, op. cit., p. 55.
117 Pirmųjų pagrindinio herojaus pokalbių su „Antanu“ ir pirmųjų susitikimų su „Tomu“ seka pateikiama: Sergiusz Piasecki, Człowiek przemieniony w wilka, p. 46–58, 71–74.
118 Ibid., p. 148.
119 Pvz., Sergiusz Piasecki, Dla honoru organizacji, p. 93–97.
120 Romuald Warakomski, op. cit., p. 121.
121 Krzysztof Polechoński, op. cit., p. 56.
122 Elżbieta Medeksza, [Notatka].
123 Longin Tomaszewski, op. cit., p. 531.
124 1945 m. kovo 10 d. data pateikta: Elżbieta Medeksza, [Notatka].
125 Ši informacija buvo paskelbta 1999 m., tačiau Medeksza minimas su nedidele klaida kaip „Modeksza“: Indeks represjonowanych, t. VIII: Uwięzieni w Donbasie i pod Saratowem. Alfabetyczne wykazy 4782 osób wywiezionych w 1945 roku z Wilna do obozów kontrolno-filtracyjnych NKWD ZSRR nr 240 w Donbasie i nr 0321 pod Saratowem, Moskwa: Centrum Przechowywania Zbiorów Historyczno-Dokumentalnych, Wilno: Centrum Badań nad Ludobójstwem i Ruchem Oporu Mieszkańców Litwy, Moskwa: Ośrodek Badań, Informacji i Upowszechniania (NIPC) „Memoriał“, Warszawa: Ośrodek KARTA, 1999, p. 226.
126 [Szymanowski Zygmunt, Zeznania], in: IPN BU 0259/437, k. 33.
127 Indeks represjonowanych, t. VIII, p. 226.
128 Postanowienie [o uznaniu Edmunda Medekszy za zmarłego], in: Sąd Powiatowy dla m. Wrocławia Wydział Niesporny, Sygn. Akt II Ns. 302/59, 21 września 1959 r.
129 Piotr Niwiński, Działania komunistycznego aparatu represji…, p. 206.
130 Anna Kubajak, „Pod kontrolą Służby Bezpieczeństwa – lata powojenne“, in: Romuald Warakomski, op. cit., p. 216–247.
131 Piotr Niwiński, Okręg wileński AK w latach 1944–1948, Warszawa–Kraków: Oficyna Wydawnicza Mireki, 2014, p. 218–219, 230.
132 Jan Kotłowski, op. cit., p. 125.
133 Piotr Paweł Chabiera, op. cit., p. 158–159.
134 Piotr Niwiński, op. cit., p. 165–167, 187–192.
135 Jan F. Morelewski, op. cit., p. 304–305.
