„Coffee Spells“ kavinėje sekmadienio rytą įspūdį padarė vidaus erdvė, šurmuliuojanti žmonių gausa prie staliukų ir ant sienos kabančios vynuogės. Taip, vynuogės. Ne paveikslas, tapybos darbas ar meno kūrinys, o pirmiausia vynuogės. Jos tokios tikroviškos, ir kartu – neįprastai didelės, dvelkiančios anapusybe – ypatingos. Sustoju, ir nebežinau: eiti link Algirdo Šeškaus, su juo susitikti čia ir atėjau, ar likti pirmojo įspūdžio įbestai stovėti priešais vynuoges, atidžiai jas apžiūrinėti ir gilintis į tai, ką matau, kol tarp manes ir vynuogių susikurs nematoma srovės grandinė, įžiebsianti mane nelyg lemputę.
Lieku. Vynuogės traukia, vilioja, veriasi man. Žalia ir violetinė jų spalva sąveikauja tarpusavyje švelniai kontrastuodama. Nutapytų vynuogių kontūrai, išplaukę pakraštėliai šviesoje ir šešėliuose balansuoja. Mano akys juda nuo šviesios žalios apačioje per centrą į tamsią violetinę viršuje. Panašaus dydžio uogų ovalumai kuria ritmą, formos kartojasi. Kelios violetinės vynuogės priartėja prie drobės kraštų ir kuria „sustabdytos galimybės“ arba to, kas netilpo, įspūdį. Lėkštės ovalas, ant kurio „sudėtos“ vynuogės, stabilizuoja kompoziciją. Paveikslas iš pažiūros veikia kaip harmoningas natiurmortas, bet iš kur ta įtampa, tas paslaptingas intensyvumas, kuriantis paveikslo spalvinių formų potencialą?
Paprastai įtampa meno kūrinyje tveriasi vaizdinių elementų santykyje arba santykių sistemoje, todėl Algirdo Šeškaus nutapytoje drobėje ieškau centro, simetrijos, hierarchijos. Matau, kaip spalvos, formos, jų dydžiai ir vektoriai tarpusavyje sąveikaudami kuria erdvės, gylio ir iš to išplaukiantį mastelio įspūdį. Jaučiu, kad per kompozicinį svorio disbalansą, kryptingas ir kartu destabilizuojančias horizontales bei diagonales, per spalvinį kontrastą, kai spalvos viena kitą aktyvina, per figūros ir fono kaitą, kai vaizduojamas objektas tarsi netelpa į drobės ribas, Algirdas sąmoningai trikdo pusiausvyrą ir kuria įtampą…
Sukurti ir iškelti įtampą vynuogėse buvo beprotybė, – sako Algirdas. – Suprantu, ko reikia, bet įtampa vis slidinėja. Ji nuo tokių niuansų priklauso, kad ui. Slidinėja ir slidinėja… Truputį tonas paveikslo kamputyje pasikeičia, ir jau neišlaikau, pametu ją. Vardan jos, vardan to siekio išgauti įtampą, paveiksle liko minimumas detalių, supaprastinta viskas. Gal kokius penkis kartus pertapiau. Suprantu, ko reikia, žinau, ko noriu, bet įtampa – nenusakomas dalykas – tai dvasios būsena, kurios nusakyti – neįmanoma.
Kokia buvo jūsų pradinė intencija, – klausiu aš, – arba kodėl sugalvojote nutapyti vynuoges, kurios paveiksle taip tikroviškai, na, fotografiškai atrodo ir tarsi savaime švyti? Ne spalvomis, o tonais, pustoniais ir atspalviais, tuo, kas tarsi iki spalvos ar už spalvos nutapyta.
Tarpuspalvyje, – sako Algirdas. – Sugalvojau naują terminą dabar, ką tik (juokiasi). Pamenu, žaliosios buvo per rūgščios, rausvosios – salstelėjusios ir be skonio. Tarsi nevalgoma viskas. Kai pamačiau tas vynuoges savo lėkštėje – buvo labai graži lėkštė su vynuogėmis. Vynuogės labai greitai supuvo, bet mintis liko. Gal metus dirbau prie šios drobės. Tapiau, tapiau, tapiau, net tapytoju tapau (juokiasi). Tapiau priešokiais, vis pakeisdamas drobes, patapydamas kitas, paskui vėl prie vynuogių. Būdavo, kad mėnesiui, dviem jas palieku, paskui patikrinu, ar liko įtampa. O ji būdavo, kad krisdavo (nusileisdavo), tada būdavo gaila savo įdirbio, paties darbo gaila, – tada vėl tapydavau. Nors šiaip tai turiu tokių užmestų paveikslų, kuriuose įtampa dingo ir jau nebegaliu jos išgauti, – nes dirbtinai neišgausi.
Turite nemenką įdirbį tapydamas paveikslus. Ar jau galite pajusti, pagauti, suvokti, numatyti tą momentą, kai įtampa meno kūrinyje atsiranda arba tuoj tuoj dings? Atpažįstate tą būseną, apčiuopiate tą jausmą, kai įtampa menksta, mažėja arba slysta, kaip sakote, ir tuoj tuoj išslys?
Būna, vakare galvoju, kad neblogai padirbėjau, o iš ryto žiūriu, žiūriu ir man nebepatinka. Padžiūvo spalvos, pasikeitė atspalvis… Užtenka to vos vos, kad viskas sugriūtų. Žiūriu į drobę kaip į kokį lokatorių ir matau, kaip jis veikia, ar iš viso veikia. Nors ir mažiausiai smulkmenai paveiksle pasikeitus – lokatorius netransliuoja.
Meno magija. Sunku ją aprašyti. Man pačiai, pavyzdžiui, lengviau jį – tą meną – sukurti, nei tai, kas sukurta, aprašyti.
Dvasia yra neaprašoma ir neapibūdinama. Galima tik per aplinkui, netiesiogiai dvasios dalykus žodžiais čiupinėti, pajaučiant vietas, kur šilta, šilčiau, bet karšta nebus. Niekada nebus.
Tačiau pačiame vizualiniame kūrinyje, jo vaizdo semantikoje gali būti karšta ?
Taip.
O kai jas, tas vynuoges, prieš pradėdamas tapyti fotografavote, kad sukurtumėte sau nuorodą ar išsaugotumėte prisiminimą, įtampa fotografijoje buvo svarbi? Ieškojote tinkamo rakurso ar apšvietimo, kažko, kas fotomedijoje susitiprintų jūsų patirtą įspūdį?
Ne. Fotografavau grynai formaliai – tik kad formą prisiminčiau ir tą santykį tarp šilto ir šalto užfiksuočiau. Stebėjau tik, kad nebūtų jis įkyrus, tas santykis.
Net vynuogių nepadėliojote ir nepasukiojote taip, kaip jums gražiau atrodytų? Nufotografavote jas tiesiog taip, kaip nuplautas lėkštėje padėjote ir valgyti ketinote, dar net nežinodamas, kad jas tapysite?
Truputį pataisiau kompoziciją, nes išraiškingumą reikėjo padidinti.
Jeigu jau kalbame apie įtampą meno kūrinio viduje, tai įdomu įsivaizduoti, kas bus, kai parsivešite vynuoges namo jau pakabėjusias čia? Bus jos sukaupusios ar praradusios dalį savo energijos? Ar nebus kuri suvalgyta, ar nereiks trūkstamų pripiešti?..
Pasisuku į vynuoges vėl. Šįkart iš tolesnio žiūros taško stebėdama. Na, labai atmosferiškas kūrinys, mano vaizduotėje žadinantis kitokį erdvės ir laiko suvokimą, kitokio interjero vizijas. Neįprastas vynuogių dydis ir toliau stebina. Bandau įsivaizduoti jas dar didesnes. Ar mano įsijautimas ir nuostaba dėl to padidėtų? Viena aišku, Algirdo Šeškaus nutapytas paveikslas yra akivaizdi potencialaus dvasios poslinkio arba galimybės išraiška.
