Posovietinės erdvės scenose išgarsėjęs dramaturgas Marius Ivaškevičius grįžo prie stambiosios prozos – turbūt sunkiausiai prijaukinamo lietuvių literatūros žanro. Teatro aura niekur nedingsta ir naujame romane, su tamsiu erotizmu ir nevaldoma agresija įsibrovusiame į globalių katastrofų prislopintą mūsų literatūros rinką. Tomas Mūras – dialogiškas, polemiką ir ginčus kurstantis kūrinys, kuriame išlaikoma intelektuali intriga, yra scenų su muštynėmis, daug lakstymo ir daiktų laužymo, laisvai liejasi alkoholis ir kraujas, detaliai užfiksuotas net seksualinės prievartos aktas. Siužetas puikiai tiktų kamerinei scenai, nes vaizduojamas uždaras menininkų rezidencijos pasaulėlis, kur sukasi vis tie patys tipiški personažai, nors pagrindinis veikėjas mintyse susikūręs kitą, erotinę euforiją žadantį erdvėlaikį, svaiginasi prisiminimais apie negrįžtamai nutolusią mūzą, „moterį-šventę“, kurios kerai neišsisklaidė per daugelį išsiskyrimo metų. Romane vaizduojamas ateities pasaulis (finale paminėta 2047 m. data), tačiau vargu ar galima jį priskirti fantastikos žanrui – pietų Vokietijoje, „Artemijos viloje“ įkurdinta izoliuota bendruomenė nesusiduria su technologine pažanga, žmonių komunikacijos priemonės tos pačios kaip ir mūsų dienomis, netgi archyvuojamos sename telefone išlikusios SMS žinutės – mat tokiu prieštvaniniu būdu išsiųsto pranešimo neįmanoma atšaukti ar redaguoti.
Vienintelis skirtumas nuo dabartinio pasaulio – totali kūrybos komercializacija, turtingiems stebėtojams atviro menininkų zoologijos sodo vizija: Tomo Mūro visuomenėje nebelikę vietos laisviems kūrėjams, visi jie uždaryti tobuluose getuose – rezidencijose, kartkartėmis migruoja tarp šių futuristinių komunų po visą pasaulį ir gali būti palyginami su skirtingų lygų sporto profesionalais, pakylančiais į reitingų viršukalnes arba negrįžtamai iškrentančiais į menkesnės vertės klubus. Menas tapęs paslaugų sfera, kuri aptarnauja tūkstančius turistų, atvykstančių paspoksoti į tai, kas jiems nesuvokiama, todėl ir rezidencijų čiabuviai turi taikytis prie lankytojų, įvairiais akibrokštais siekti jų dėmesio, atitikti banalius lūkesčius. Nepriklausomo, autentiško meno išvis nelikę, nes juk „esi tik nususęs mėgėjas, jei neturi rezidencijos“ (p. 17); negali būti rašytojas ar dailininkas, jei tavo kūrybos neaprobuoja dailės įrankių magnatas ar psichiatrų komisija. Menininkai tampa atrakciono eksponatais, jie vertinami kaip nenormalūs, radikaliai kitokie, pažymėti genialumo žyme, amžini vaikai, kuriems būtinas intelektualinis badas (p. 27). Kartu naiviai tikima, kad kūryba vis dar žadins ateities kartų smalsumą, kad menininkai, net ir suvaryti į rezervatus, nepraras charizmos keičiantis madoms ir skoniams.
Romano dėmesio centre atsiduria senamadiškas, neurotiškas, žalingų įpročių ir žemiškų aistrų kamuojamas intelektualus patinas, pasaulinio garso rašytojas, išleidęs vos vieną knygą. Tai anachroniškas, lyg iš XX a. vidurio atklydęs egzistencializmo laikų herojus, personažas, iki skausmo ir banalybės nugludintas Ernesto Hemingway‘aus, Alberto Camus, Henry Millerio kūryboje. Mūras pats save sukūrė kaip rašytoją, nuo viskio butelio etiketės nusižiūrėjęs pseudonimą, visiškai išsižadėjęs savo ankstesnės tapatybės ir smagiai postringaujantis knygines banalybes: „Drąsa – kai jau įveiki baimę, o laisvė – kai jos neturi“ (p. 48). Jis nuolat demonstruoja erudiciją: jį išgarsinęs vardas – aliuzija į XVI a. britų katalikų kankinį ir mąstytoją šv. Tomą Morą bei jo Utopiją; jis diskutuoja apie Friedrichą Nietzschę ir Vladimiro Nabokovo Lolitą, apmąsto George Sand ir Fryderiko Chopino meilės istoriją. Jis nori mokytis iš genijų, laiko save patologiniu perfekcionistu ir taip pateisina ilgalaikę kūrybinę negalią, kita vertus, neprimena solidaus profesoriaus, pasislėpusio tarp knygų. Trylika metų praleidęs įvairiose rezidencijose, save jis laiko tikrąja šio kūrybinio geto žvaigžde, spinduliuoja panieka kolegoms, neadekvačiai vertina lyčių santykius, pabrėžia gyvuliškąją savo prigimties pusę, mėgaujasi išviešindamas privačius atsiminimus apie ryškiausią gyvenimo pasiją. Didžiuodamasis savo išskirtine padėtimi, Mūras negali sau prisipažinti esąs nevykėlis, kuriam nepasisekė literato karjera, jis ilgainiui prarado ryšius su žmonėmis, likusiais už burbulo sienų, ir yra priverstas kovoti su vidiniais demonais. Kūryba jam ilgai atrodė efektyviausia tokios kovos priemonė, padedanti atkurti išsiskaidžiusios asmenybės integralumą.
Romanas užtikrintai gravituoja į pornografijos pusę, stengiamasi erotiškai sudirginti skaitytojus, nors tai padaryti šiais laikais be galo sunku. Mūras labai sunkiai susitaiko su vienatve, o beveik vegetatyvinė egzistencija rezidencijos „narvuose“ provokuoja jį maištauti. Kad ir koks išsilavinęs ir talentingas, Mūras yra pernelyg siauro akiračio – malonumas, pasitenkinimas, susižavėjimas jam neatsiejami nuo fiziologijos ir sekso. Šią savybę jis priskiria ir savajai mūzai Anai, kurią gamtos ir meno grožis „žavi, gniuždo ir užburia“ (p. 70), kurią kadaise užvesdavo net aistra pulsuojantys rašytojo žodžiai, pasiekdavę svarbiausią erogeninę zoną – vaizduotę. Jis gerai išmokęs pamoką, kad egzistuoja dviejų rūšių mūzos, „įkraunančios“ gyvenimo ir kūrybos variklį – vienos jaukiai šildo, kitos fatališkai degina. Ana, kuri kadaise galėdavo patenkinti slapčiausias Mūro fantazijas, tikrai nespinduliavo jaukumu ir ramybe, ji visą laiką asocijavosi su nesaugumu, įtampa, ribinėmis patirtimis.
Mūro seksualumas agresyvus, egoistiškas, jo beatodairišką pasitikėjimą savimi pakursto į jo narvą atklydusios gerbėjos pareiškimas, jog literatūros istorijoje lieka tik hemingvėjiški herojai: „Jeigu tu esi genijus, privalai ant visų dėti skersą. Kartais net būti žiaurus“ (p. 108). Rašytojas išties žiaurus ir sau, ir greta esantiems, psichiatrai įžvelgia jame polinkį į autodestrukciją. Jį greitai užvaldo aistra, pereinanti į apsėdimą, kai net rezidencijos kolegoms kyla abejonių dėl jo dvasinės pusiausvyros. Neurozių kamuojamas rašytojas išoriškai stengiasi atrodyti nepriklausomas nuo viešosios nuomonės. Vis dėlto be savo pasijos jis jaučiasi neįgalus, tuščias: juk „Ana yra kaip skylė, pro kurią manyje pučia skersvėjis, ir kol aš jos ten negrąžinsiu, siaubsiu save visą likusį, niekam nejausdamas gailesčio“ (p. 265).
Sužinojęs, kad jo ilgai ignoruota meilužė Borneo džiunglėse užsiima orangutangų priežiūra, Mūras apsisprendžia trauktis iš kultūros į gamtos pasaulį – taip prasideda jo sugyvulėjimo kelias, kuriam reikia valios pastangų, būtina atsisakyti civilizacijos teikiamo komforto. Jam jau gerokai pakyrėjęs uždaras rezidencijos burbulas, lyg autobuso stotelė, kurioje niekas nestoja – elitinės kūrėjų bendruomenės, ateities Parnaso parodija. Neįkvepia ir kolegos – naivuoliai, intrigantai, kompleksuoti dvasios vargetos. Iš šio burbulo galima ištrūkti tik nusimetus kultūrinio paveldo kevalą.
Romanas dvelkia dekadanso nuotaikomis: menininkai, anksčiau svajoję pakeisti visuomenę, čia beviltiškai įklimpę tarp banalių tauškalų. Moterys traktuojamos kaip patinų medžiojamas grobis, sekso objektai arba nevykėlės, kurioms nelemta priartėti prie kūrybos paslapčių. Rezidencijos lingua franca – anglų kalba, tačiau Mūras įsitikina, kad artėjant prie autentiško gyvuliškumo ir komunikacijos priemonės tampa labai elementarios – belieka kliautis trumpais šūksniais ir keiksmažodžiais. Atsidavus erotikos stichijai, Mūrui paaštrėja visos juslės.
Erotiniame diskurse svarbi gastropoetinė simbolika: siekiama išragauti visus gyvenimo skonius, apipinti erotinę komunikaciją kulinariniais ritualais, galų gale skandinti neišsipildymo neviltį 57 buteliuose Hennessy konjako. Godžiai ryjant, siurbiant į save juslines patirtis, užmirštama, kad gardžiausias, amžiną meilę išreikšti turintis maistas ilgainiui virsta pražūtin tempiančiu masalu ir mirtinais nuodais. Nebelieka jokios bendros ateities su Ana perspektyvos, neriama į metafizinį viską nuplaunančios užmaršties ežerą – kūrybišką Eroso dvasią įveikia destruktyvus Tanatas.
Akivaizdu, kad Ivaškevičiaus romanas rašytas dar gerovės ir taikos laikais, kai atrodė, kad globali vakarietiško stiliaus rinkos ekonomika ir liberali pasaulio tvarka nepajudinama, o marginalioms grupėms (kokia galima laikyti menininkus) garantuota apsauga ir tam tikros privilegijos. Ši tvarka nepatinka ne vien vidinių demonų kankinamam Mūrui. Ją bando drumsti rezidencijos naujakurys – rusas Vasia, jaunas, pripažinimo karštligiškai siekiantis kompozitorius, Mūro konkurentas zoologinėje kovoje dėl teisės dominuoti. Kiti burbulo gyventojai į Vasios prastas manieras žvelgia atlaidžiai, lengvai nusileisdami pretenzingam barbarui. Tam tikra prasme Mūras, stojęs į kovą su Vasia, įkūnija senąjį Vakarų modernistinės kultūros kanoną, kurio centre – komplikuota, kenčianti, maištinga, savo pastangų bergždumą suvokianti asmenybė. Idiliškoje „Artemijos viloje“ galima stebėti egzistencializmo ideologijos saulėlydį, kai nesugebama nieko sukurti, tik reflektuojama praeities genijų (kurie veikė kaip „šedevrų štampavimo staklės“, p. 292) didybė. Sterilus rezidencijos burbulas visiškai atribotas nuo išorės kataklizmų, jis nuostabiai ir įtartinai apolitiškas. Tokia kraštutinė meno autonomijos forma šiandien gali būti traktuojama kaip aiški politinė pozicija – teigdamas visišką neutralumą ir nesuinteresuotumą menininkas rizikuoja tapti lengvu grobiu agresoriams. Nežinia, kas mūsų laukia 2047-aisiais, bet 2022 m. savo sultyse verdančių meno burbulų pasaulis atrodo lyg distopinė egzotika, bohemiškų svajonių apie kūrybinę laisvę karikatūra. Tiems menininkams niekad neįtiksi – duok jiems prabangius rūmus, ir jie pavers juos konclageriu, iš kurio patys bandys bet kokia kaina išsiveržti.
