Kazys Bradūnas, KERTINĖ PARAŠTĖ: Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė, sudarė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, 326 p., [500] egz.
Dailininkas Rokas Gelažius
Informacinio potvynio ir pasąmonę atakuojančių suklastotų naujienų eroje pats popierinis laikraštis ne vienam dvelkia archyvų pelėsiais ir kerpėmis, tad galime suabejoti, ar apskritai prasminga sklaidyti pusės šimtmečio senumo publicistiką. Neskubėkime skeptiškai šypsotis – juk kalbame apie laikraštį, atkeliavusį tarsi iš kito pasaulio, iš anapus Geležinės uždangos. Jo savaitinių vedamųjų autorius – žemininkų kartos poetas, siekęs, kad užjūriuose lėtai tirpstanti lietuvių diaspora išlaikytų patvarų kultūros nugarkaulį. Tad kaip šiandien skaitome Kazio Bradūno kertines paraštes, išmargintas seniausio be pertraukų (nuo 1909 m.) leidžiamo Amerikos lietuvių Draugo dienraščio šeštadieninio priedo puslapiuose, o nuo šiol sutelktas Gedimino Mikelaičio parengtoje rinktinėje?
Kosmoso užkariavimų, Šaltojo karo ir kolonijinių imperijų žlugimo epochoje reikėjo suaktyvinti trūkinėjantį išeivių kultūros pulsą, tačiau ir nepersūdyti su kritika, vengti polemikos audrų. Kultūrinio priedo ilgametis (1962–1982) redaktorius Bradūnas turėjo taikytis prie marijonų kongregacijos globojamo Draugo prenumeratorių – pirmiausia vyresnės kartos parapijiečių ir nuolatinių lietuviškų leidinių pirkėjų. Turėdamas leidybinės patirties jis prisiminė, kad kosmopolitinio modernizmo vėliavą iškėlę ir negailestingos priešpriešos „literatūros kandims“ retorika išgarsėję Literatūros lankai ilgainiui liko be auditorijos ir finansavimo.
Išties, vartant straipsnių rinktinę gali pasirodyti, kad Bradūnui vienodai brangūs buvo Algimantas Mackus, Henrikas Nagys, Marius Katiliškis ir Jurgis Gliauda, Juozė Augustaitytė-Vaičiūnienė ar Juozas Balčiūnas-Švaistas – visi jie liudijo išeivijos literatūros gyvybingumą. Bradūnas buvo linkęs į kompromisus, siekė darnių santykių tarp skirtingų generacijų. Skeptiškai vertino viešus rašytojų demaršus, kai įžeistas savasis ego iškeltas aukščiau už bendruomenės sprendimą (į avangardo gretas nesiveržusį Balčiūną-Švaistą gyrė už tai, kad šis „niekam neužkliūdavo ir kitų nekliudydavo. […] dėl kokių premijų jam paskyrimo ar nepaskyrimo iš draugijos neišstojinėjo, žinodamas, kad rašytojo amžinumą laiduoja ne koks įgytas ar neįgytas žymuo, o paliktieji raštai ir jų kokybė“, p. 95). Tai atsakymas tiems, kurie maištavo prieš odiozinius Lietuvių rašytojų draugijos vadovus, perspėjo įsigalėjusių grafomanų. Vis dėlto Bradūnas suvokė, kad literatūros istorijoje išlieka būtent tie, kurie ir kliūva, ir kliudo – todėl aptarė Jono Meko Pavienius žodžius kaip poezijos grynuolį, nepaisydamas fakto, kad knygos autorius „ne kartą dėl savo užimtos linijos susikertąs su atitinkamomis viešosiomis institucijomis bei pareigūnais“ (p. 49). Tai, ką atranda amerikiečių spauda, galų gale patenka ir į pačios diasporos žiūros lauką.
Bradūnas nuolat įtikinėjo, kad kultūros kūrėjai – ne antraeiliai viešųjų ritualų statistai: tauta, pralaimėjusi kariniu požiūriu pranašesniam okupantui, dar gali dėti viltis į Donelaitį ar Čiurlionį, tačiau be didžiųjų asmenybių negalime net tikėtis greito politinio išsivadavimo. Bradūno kultūros samprata susijusi su karine terminologija: knygomis, paveikslais, koncertais ir spektakliais bendruomenė mobilizuojama, jų įkvėpta ji gina savo egzistencines teises: „Mums kaip tik reikėtų vieną kartą ir visiems laikams įsidėmėti, kad tautai pralaimėjus kultūrinę kovą, ji pralaimi viską, laimėdama tik gražesnį ar menkesnį paminklą mirusių tautų kapinyne“ (p. 196).
Išeivijos menininkus Bradūnas ragino suvokti, jog jie dalyvauja rezistencijoje net ir atkirsti nuo savojo krašto – ne vien pagal kurio nors fondo užsakymą šlovindami laisvės kovotojus, bet autentiškai išgyvendami laisvės netektį kaip asmenišką žaizdą. 1966 m. vedamajame Bradūnas ragino nepamiršti, kad „karo stovyje esame ir dabar“ (p. 213), tik šis karas subtilesnis, jame privalu remtis ne grubia jėga, o kultūriniu pranašumu. Kiek daug gali pavienio žmogaus pastangos, rodo kalbininko, profesoriaus Antano Klimo protestas prieš prosovietinį straipsnį apie Lietuvą Encyclopedia Britannica 1974 m. laidoje, į kurį leidėjai sureagavo ir tekstą pakeitė. Kviečiama nustoti kapotis tarpusavyje kaip žvirbliams ir saugotis, kad mūsų kultūros laimėjimai neatitektų riebiam sovietiniam katinui (p. 258). Šiuolaikinio informacinio karo analitikams verta panagrinėti, kokių strategijų griebėsi išeivių intelektualai atsakydami į Vakarų respektabiliems leidiniams subtiliai peršamą sovietinę propagandą.
Apžvalgininkui ypač rūpėjo akademinė, aukštoji kultūra, humanitarinio elito puoselėjimas. Bradūną neramino išeivių jaunimo „atšalimas“, atsiribojimas nuo bendruomenės – tai lėmė ir jaunimui patrauklios lietuviškos lektūros stoka. Paaiškėjo, kad politinių demonstracijų išgarsinta lietuvių diaspora knygų tiražais negali lygintis net su daug mažesne estų bendruomene (ak, tie niekaip nepavejami estai!). Šaunu, kad rūpinamasi pradiniu švietimu, bet ne mažiau verta pasidžiaugti būsimu televizijos filmu apie Čiurlionį ar akademine Baltijos studijų konferencija, kurioje susiformuoja visas geležines uždangas išsprogdinantis „atominis kultūrinės energijos uranas“ (p. 254), o ypač džiugina 36 tomų fundamentalioji Lietuvių enciklopedija, įrodžiusi intelektualinių pajėgų stiprybę ir organizuotumą. Gera žinia, kad Čikagos judriausios sankryžos eismą reguliuoja lietuvis policininkas, tačiau bendruomenė turėtų žinoti ir apie universitetuose profesoriaujančius mūsų tautiečius (p. 249).
Bradūnas domėjosi tiek išeivijos kultūros populiarizacija, tiek atminties sauga. Jam atrodė svarbūs ir egzodo literatūros istorijos organizaciniai reikalai, ir lietuvių kūrybą įamžinančios plokštelės, filmai, televizijos projektai: garso ir vaizdo įrašai neleis pamiršti kalbos ir gins savosios kultūros prestižą. Poezijos žodis raketų ir kompiuterių amžiuje reikalingas „kaip dvasinis penicilinas, pravalantis visas užterštas egzistencijos ląsteles“ (p. 86). Be to, išsaugotas rašytojo balsas liks ateities kartoms, patvirtindamas, kad išeivija buvo gyvas, kūrybingas, idėjomis kibirkščiuojantis organizmas. Pagerbdamas Mariaus Katiliškio atminimą, Bradūnas teigė, kad tokias knygas kaip Užuovėja ar Miškais ateina ruduo galima buvo parašyti tik išeivijoje, žvelgiant į tėvynę iš nostalgiškos perspektyvos (p. 109). Taigi egzodas, gelbėjimasis iš sudužusio prieškarinių tradicijų laivo vieniems tampa kūrybinės atrofijos pretekstu, kitiems tai paradoksali kūrybos sąlyga.
Kad ir kaip optimistiškai vertintų Amerikoje augusios kartos (Danguolės Sadūnaitės, Marijos Jurgitos Saulaitytės ir kt.) poetinius bandymus, Bradūnas ilgainiui pripažino, kad „laiko dantis kartais atrodo tiesiog gyvatiškai nuodingas“ (p. 236). Todėl ragino steigti kultūros archyvus, rinkti laiškus ir atsiminimus, fotografuoti be priežiūros yrančias pirmosios bangos išeivių – Pensilvanijos angliakasių statytas bažnyčias. Apgailestavo, kad kunigas ir šiaip jau abejotino talento rašytojas Stasius Būdavas nepaliko atsiminimų apie savo pažintį su pasauline literatūros garsenybe Ernestu Hemingway‘umi – egzodo situacija ne vienam lietuviui leido megzti pažintis su to laiko meno korifėjais, pažinti pokarinę Vakarų kultūros atmosferą.
Studentiškus metus praleidęs tarp literatūros korifėjų, poetas ir pats paliko vertingų atsiminimų apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą ir Vytautą Mačernį. Sruogą laikė tipišku atlapaširdžiu rytų aukštaičiu, netgi manė, kad jis „lietuviškai sielai lieka artimesnis negu šaltas, problematiškas Putinas“ (p. 10). Tačiau neigė mitus apie Putino uždarumą – juk daugelį jaunųjų žemininkų jis dengęs savo autoritetu, kai karo metais už auditorijos durų tykojo gestapininkai. Neoficialios Putino globojamos jaunųjų literatų popietės ir seminarai ant uždarymo ribos balansavusio Vilniaus universiteto studentams – „tikras dvasios pravėdinimas“ (p. 48). Putinas jautė stiprų ryšį su žemininkų karta: iš Vizijų atpažino Mačernio talentą, Broniui Krivickui buvo numatęs savo įpėdinio vietą lietuvių literatūros katedroje, jau po karo susirašinėjo su Bradūnu. Pastarasis Putinu rėmėsi įrodinėdamas Antano Jasmanto (Maceinos) rinkinio Gruodas novatoriškumą (p. 205). Stebėjosi: jei cenzūros suvaržytame krašte pasilikęs profesorius nebijo išreikšti palankumo Jasmanto lyrikai, kodėl tyli laisvojo pasaulio recenzentai? Kai kurie katastrofų laikotarpio autoritetai Bradūno atmintyje atgimsta netikėtu rakursu: pasirodo, Vincas Krėvė pirmojo „raudonojo tvano“ (1940–1941) dienomis ragino studentus ateitininkus neišsižadėti savo tėvų tikėjimo, o Mykolas Biržiška kvietė nepaisant jokių sunkumų tikėti Lietuvos stebuklu, nes juk ir jis pats 1939 m. lankydamasis lenkų valdomo Vilniaus universitete negalėjo tikėtis, kad po metų jau būsiąs jo rektoriumi.
Savo bendrakarčių atžvilgiu Bradūnas negalėjo jaustis neutralus. Graužėsi, kad išeivijoje žemininkai nepakankamai įvertinti, sunkiai įsileidžiami į gimtosios literatūros vadovėlius, vis dar laikomi pamokymo nusipelnančiais „jaunaisiais“, o sovietinėje Lietuvoje jie visiškai ištrinti iš istorijos. Kita vertus, Bradūnas polemizavo su Vytautu Kavoliu: naujai nukaltas „nužemintųjų generacijos“ terminas atrodė menkinamojo pobūdžio, o ir pati Kavolio klasifikacija – dirbtinė, paremta vien sociologinėmis prielaidomis: juk „nužemintasis“ Mackus savo stilistika nedaug skyrėsi nuo žemininko Nykos-Niliūno. Bradūnas buvo linkęs pabrėžti egzodo kultūros polifonišką harmoniją, o ne šaižius disonansus, sankirtas.
Kertinėse paraštėse aprėpta egzodo dailės gyvenimo panorama. Bradūnas kolekcionavo Vakaruose įsikūrusių lietuvių dailininkų darbus, neignoravo nė drąsiausių anuomet madingo abstrakcionizmo eksperimentų. Čiurlionis jam buvo neabejotina vertybinė konstanta, tačiau suprato, kad tapytojai, kurie pasilieka prie čiurlioniškojo ar šimoniškojo simbolizmo, netenka kūrybinio dinamizmo, įkalina savo vaizduotę. Bradūnas nepamiršo, kokį reikšmingą postūmį žemininkų kartai suteikė Viktoro Petravičiaus grafika, tapusi modernistinės estetikos pradžiamoksliu.
Mene, kaip ir gyvenime, Bradūnas norėjo atskirti putas (tuščius įvaizdžius, išmoktą pozą) ir gilmenis (meną kaip egzistencinę misiją, pretenduojantį į išliekamąją vertę). Per daug nesvarstydamas į nuostolius nurašė neformalius bohemiečius, 1965 m. besibūriuojančius aplink Čikagos Meno institutą – reikšmingiausią šio didmiesčio dailės muziejų: „daug kur matysite slampinėjančius jaunus, barzdomis apsiželdinusius žmones; ir vyriškieji, ir moteriškosios apsirengę kone maišais, vieni apsimovę auliniais batais, kiti gi ir visai basi. Ir kiekvienas jų turbūt šventai įsitikinęs, kad jo barzdoje ar dirbtiniuose skuduruose slepiasi nepralenkiamas geniališkumas“ (p. 133). Menas Bradūnui – ne lengvabūdiškas karnavalas, o šventoji apeiga ir net skaudi pareiga, todėl maišto dvasią pajutęs, bet moralės ir estetikos pagrindų stokojantis Vakarų jaunimas jam kėlė nerimą.
Į Rytų pusę, svetimųjų okupuotą Lietuvą jis žvelgė su lūkesčiu – sekė pogrindinės spaudos nedrąsius krustelėjimus, pergyveno, kad „partiniai šaltyšiai“ greitai nutildo kritiškesnius balsus. Pripažino, kad Lietuvoje nepaisant sovietizacijos tebėra rūpinamasi muziejais, leidžiami liaudies meno albumai, vykdomi tautosakos tyrimai (tiesa, ideologizuojamos liaudies dainos), tačiau perspėjo, kad okupantas, siekdamas susidoroti su bet kokiomis rezistencijos užuomazgomis, nori paversti kraštą visiškai paklusniu rezervatu, įdomių senienų saugykla, skirta turistams pralinksminti. To laiko Lietuvą kaustė tikras spaudos draudimas: cenzoriai neįleido į šalį jokių režimui neparankių išeivių knygų. Bradūnas ragino padėti menininkams, perbėgusiems iš Sovietijos į Vakarus, pavyzdžiui, teatro režisieriui Jonui Jurašui, kuris galėtų atgaivinti Čikagos lietuviškų spektaklių repertuarą – tai būtų „šviežio kraujo transfuzija silpstančiam, ypač merdinčiam mūsų teatriniam gyvenimui“ (p. 263). Išeiviams reikia atnaujinti savo ryšius su Lietuva ir nepasiduoti uždaro geto, rezervato apatijai. Kreiptasi į Lietuvių fondą raginant paremti humanitarikos iniciatyvas, negailėti pinigų, kol dar yra kam juos duoti.
Bradūnas – krikščioniškos intelektualinės tradicijos tęsėjas, išugdytas Stasio Šalkauskio ateitininkų ideologijos dvasia ir kartu ilgėjęsis vakarietiškos veržlios, dinamiškos kultūros. Jo straipsnių stilius pilnas agrarinio konteksto metaforų, atpažįstama beveik archetipinio Suvalkijos ūkininko pasaulėžiūra. Savo vedamuosiuose jis ragino nepavargti lietuvybės dirvą bepurenant, bet nepamiršti kažką vertinga pasėti (p. 222); išeiviškoje kasdienybėje įžvelgdavo daug „programinio-pramoginio burbuliavimo“, kai verda liesas viralas, be jokio kultūrinio uždaro – nuo to svaigaus viralo iškritę iš vežėčių liktume gulėti vieškelio pašalėje (p. 267); perspėjo, kad po sovietinių folkloristų tyrinėjimų žiedeliais slypi riebūs sovietinio marksizmo kirminėliai (p. 304). Nevalingai prisimename kaimiškojo lyrizmo tradiciją, ankstyvojo Bradūno poetinius motyvus, ataidi jo Pėdos arimuos (1944): šio eilėraščių rinkinio žemdirbiška atmosfera šiandien dvelkia tokia pat archaika, kaip išsilavinusiam italui – darbų ir dienų ciklą įprasminusios Vergilijaus Georgikos.
Knygos sudarytojas, atlikęs įspūdingą atrankos darbą, apsiribojo vedamojo žanru bei publikacijomis daugiausia iš vieno periodinio leidinio ir šiuolaikiniam skaitytojui pateikė tekstus, kurie jam atrodė būdingiausi ir aktualiausi. Žinoma, Bradūno straipsnių tonacija būtų kitokia, jei jis būtų tęsęs Literatūros lankų poleminės publicistikos tradiciją. Kita vertus, manytina, kad krikščioniškos orientacijos, bendruomenę telkiantis ir ginčus mandagiai išsprendžiantis Draugas visiškai atitiko jo etines nuostatas. Rinktinę veikiausiai būtų pagyvinę interviu žanro tekstai, nes Bradūnas buvo sumanus pašnekovas, mokėjęs klausti, klausytis ir išsipasakoti.
„Redakcinėse pastabose“ teigiama, kad tekstai redaguoti minimaliai. Deja, palikta, o gal naujai privelta gana daug korektūros klaidų – retkarčiais dėl jų net pasikeičia bendroji sakinio prasmė (vodovėly, p. 44; praėjusiame savaitgalį, p. 182; ryžkiai, p. 195; papuošę (=paruošę), p. 213; kreiptį dėmesį, p. 250; pavargę (=pavergę), p. 251; pereigos (=pareigos), p. 258; tragiškajį, prasmingiaus, predentuoti (=pretenduoti), p. 262; kanapomis (=kanopomis), p. 275 ir t. t.). Painiavą kelia klaidingai rašomi asmenvardžiai: Gari (=Carl) Sandburgas, p. 42; Matuzavičius (=Matuzevičius), p. 47; Francois Pouge (turbūt Francis Ponge?), p. 84; Českivas Rukniža (turbūt Česlovas Rukuiža?), p. 244; Rouauls (=Rouault), p. 246. Net jei pats Bradūnas per neatidumą taip parašė, būtų buvę korektiška šiuos slystelėjimus ištaisyti. Išnašose pateikti komentarai dažnai elementarūs, interneto amžiuje gresiantys virsti informaciniu balastu. Dėl būtinybės sutalpinti kuo daugiau teksto į ribotą spaudos lankų erdvę, leidinio šriftas tiek susmulkėjęs, kad skaitant sunku išsiversti be papildomos optikos.
Nepaisant visų šių smulkių trikdžių, knyga svarbi ne tik kaip paminklas vienam reikšmingiausių egzodo kultūrinės spaudos fenomenų ar priminimas, kad vienas reikšmingiausių išeivijos poetų buvo ir kasdienybės pulsui jautrus spaudos darbuotojas. Nesibaigiančios švietimo sričių optimizacijos sąlygomis tebėra aktualūs svarstymai apie humanitarikos vietą (post)modernybės laikais, kvietimas ugdyti kultūros elitą ir saugoti tai, ką lengviausia prarasti. Tai reikšmingas pokarinio egzodo kultūros spiritus movens Kazio Bradūno, gimusio 1917 m., šimtmečio įprasminimas.
