Dailininkė Ieva Marija Sokolovaitė
Dailininko ir paveikslo, parodos eksponato ir žiūrovo, vaizduotės ir pojūčių įtampų židiniai nuo seniausių laikų susipynę į komplikuotą interpretacijų mazgą. Meno ir gyvenimo prieštara – vienas iš archetipinių siužetų, siejamas su Orfėjo, Pigmaliono, Narcizo mitais. Susidūręs su regimuoju grožiu ir bjaurumu, dailininkas (ir rašytojas) kuria savitą interpretaciją, neakivaizdžiai dalyvauja poliloge apie estezę ir mimezę. Kaleidoskopiškai mirgantys virtualūs avatarai, foto ir video naujienų srautas išrankesniam vertintojui sukelia nepasitenkinimo bangas – skundžiamasi dėl vis agresyviau plūstančios vizualybės, vulgarizuojančios juslinę patirtį. Į šį kritiškų nuomonių chorą įsilieja ir naujas balsas lietuvių prozos lauke – Ievos Marijos Sokolovaitės romanas Pozuotoja. Rašytojos įsitikinimu, nepaisant radikalių vertybinių pokyčių, meno pasaulis yra paskutinė priebėga, į kurią traukiasi vartotojiškos visuomenės autsaideriai. Jos sukurtame pasaulyje viskas laikina, anonimiška, Aristotelio minties tradicijoje materiją ir formą susiejęs entelechijos aktas diktuojamas vien atsitiktinumo (p. 10). Todėl neverta romano protagonistų vadinti vardais – autorės valia pasakojimo scenoje pasirodo anonimiški V. ir K., nors artimiesiems jie yra Veronika ir Konstantinas.
Romano siužetas – paradoksalus: dailininkas K., lyg postmodernus Orfėjas, apsisprendžia savo noru rinktis aklumą, kurti tobulą paveikslą nežiūrėdamas į modelį, nes nepasitiki tuo, ką mato akys, ir yra įsitikinęs, kad, aiškiai artikuliuodamas savo lūkesčius vaizdus interpretuojančiai „mūzai“ V., jis galės priartėti prie autentiško atvaizdo, kuris kartu bus absoliutus kičas. Pozuotoja jam reikalinga tam, kad galų gale pati pažvelgtų iš popieriuje gimstančio eskizo, taptų paveikslu dailininkui tarsi nedalyvaujant, panirus į apmąstymus, škicuojant iš atminties; todėl K. nuolat improvizuoja, „leidžia linijoms kergtis ir išsigimti“ (p. 28) ir nepailsdamas dalijasi išmintimi. Galų gale iš sterilios studijos užrištomis akimis K. išsiveržia į gatvę reikalaudamas, kad V. pati papasakotų jam paveikslą, lyg metafizinę „gerąją naujieną“, ir širsta, kad mergina neperpranta jo plano, jos žodžiai pasirodo beverčiai, prilyginami šiukšlėms, pakuočių sąvartynams (p. 124). Dailininkas žinovo tonu aiškina, kad menas turi būti nepatogus, netikėtas, jo nereikia specialiai ieškoti, jis pats turi surasti žiūrovą (p. 132).
Žinodama, kad niekada nebus pavaizduota „iš natūros“, su jai priskirtu sąlygišku pozuotojos amplua sutinkanti V. apmąsto savo tapatybės įgimtas ir aplinkos primestas savybes, jas hiperbolizuoja (lyg mantra kartojama, kad V. yra bailiausias, pavydžiausias, neryžtingiausias etc. gyvūnas žemėje), pati mėgina įminti kūrybos paslaptis. V. personažas įvairiaplanis: nuo šuniškai paklusnios, nieko neklausinėjančios paauglės iki rūsčios keršytojos, bato aule slepiančios chirurginį skalpelį. V. nekelia sudėtingų klausimų, gali ištisas valandas išbūti nejudėdama, yra įpratinta nepasitikėti tuo, ką mato akys, ir pasaulį pažinti iš pasakojimų, o apie save kalbėti trečiuoju asmeniu, atsiriboti nuo savo kūno – netobulo mechanizmo. Savistabos romane daugiau nei intriguojančių veiksmo posūkių, tačiau romanas išlaiko kino trileriui būdingą įtampą – rašytoja yra atviravusi, kad jai naratyvo komponavimas buvęs lyg filmo režisūra, kai prižiūrima, kad veikėjai tinkamai atliktų savo vaidmenis. V. ir K. santykiuose galima įžvelgti romantinio flirto užuomazgų, nors V. turi susitaikyti su dailininko abejingumu, priimti komunikacijos nesėkmes kaip teatrą, kur „vienintelis žiūrovas, režisierius, aktorius, kritikas – ji pati“ (p. 142). Dailininkui atrodo, kad jis neatrastų pasaulių demiurgas, o V. apsimeta, kad dalyvauja spektaklyje ir net jį režisuoja.
Romane galima atpažinti daug intelektualių citatų, nuorodų į klasikinius mitus (bakchantės, nimfos, sirenos), dailės (ypač XX a. modernizmo) istoriją. Asketiška K. studija – „siurreali, de kirikiška laukimo, nokstančios būtinybės […] visata“, kurios centre – raudona sofa, stilizuotos „Man Rėjaus lūpos“ (p. 24); trokšdamas radikalaus autentiškumo, K. atsimena Modiglianį, kuris piešė moteris be vyzdžių, nes nepažino jų dvasios, tik regimą, „daiktišką“ jų pavidalą (p. 87). Romane prasilenkiama su kino personažais (Wernerio Herzogo Fickaraldas), egzistencialistinės literatūros archetipais (kelis kartus šmėkšteli škėmiški šinšilai), daug idėjų, sąvokų perimta iš gamtos mokslų, stengtasi apibrėžti tai, kas sukasi sąmonėje. Gyvenamoji aplinka trapios sielos būtybei V. atrodo nestabili, rizikinga, ji jaučiasi esanti „vienintelė nejudri vertikalė paklaikusiame kaleidoskope“ (p. 19). V. savivertė ne itin aukšta, ji pačią save reflektuoja kaip efemerišką būtybę, išsprūstančią iš fotoobjektyvo židinio lauko, kita vertus, užsiima narciziška savojo atspindžio medžiokle atspindinčiuose paviršiuose, išsivaduodama iš kompleksų ir trauminio paveldo.
Kartais kiek prikišamai demonstruojama erudicija, skaitytojas kviečiamas atsiversti enciklopediją, pasitikslinti kai kurių terminų reikšmes ar net įsitraukti į disputą su naujųjų laikų Sokratu – vizualybės hegemoniją neigiančiu dailininku. Kaip įprasta postmodernistams, kultūriniais intertekstais bent perkeltine prasme įsirašoma į Europos meno istoriją. Trokštama perskelti banalybės lukštą, alkstama pirmapradės, nuo stilistinių konvencijų apvalytos saviraiškos. Kita vertus, romane svarbūs matematinės logikos dėsniai, geometrinė idealių proporcijų vizija, kurios padiktuotas gimsta idealusis kūrinys. Mene iš anksto užprogramuoti geometriniai dėsningumai, užtikrinantys portreto ir žiūrovo žvilgsnio susikirtimą. Dailei priešinga gamta – aritmiška, asimetriška, nenuosekli, betikslė. Romanas žanriškai mišrus, jis nėra nei intymi išpažintis (nors sudarytas iš dienoraščio fragmentų), nei savitikslis intelektualus rebusas.
Romane daug dėmesio skiriama kūno potyriams, kai užmerkus akis atrandami įmantrūs jutimų tvariniai: „olfaktorinis konglomeratas“ (p. 22), „lipni, gosli difuzinė tyla“ (p. 93). Vizualinės juslės netobulumą lemia tai, kad akys – prietaisas su defektu, stokojantis naudojimo instrukcijos; juk tokį sudėtingą mechanizmą valdant, būtina kaskart „pasitikrinti, kaip eksploatuoti akis pagal paskirtį“ (p. 101). Apie kūno ribotumą liudijama šaržuotu scientistiniu žargonu – pretenzingi terminai ir definicijos maskuoja sutrikimą dėl to, kad ne viską įmanoma įvardinti, numatyti, sudėlioti į pozityvistinio gamtamokslio lentynėles. Tapytojas K. tikina, kad kūniškoji regimybė neatskleidžia sielos, nepriartina prie autentiškos esaties. Kita vertus, erotiniai apnuoginto kūno atvaizdai iškart pavergia žiūrovus, jie veikia sąmonę kaip kasdienio vartojimo prekė, pigus kičas, gali virsti garbinimo objektu: „Kūnui kiekviename pasaulio kampe įsteigta daugiau šventyklų ir maldyklų nei bet kuriam kitam dievui“ (p. 91). K. ir V. ginčas apie kūno vaizdavimą vyksta išlaikant saugų atstumą: K. neslepia homoseksualių polinkių, pasak V., jis neturi „patino kvapo“, gali atsidėti tobulo grožio meditacijoms, todėl nėra pavojaus, kad jie peržengs estetinių disputų ribas ir pasikėsins vienas kitą suvartoti (p. 37). Menas – irgi tam tikra „suvartojimo“ forma, kai dailininkas akivaizdžiai primeta savo pasaulėžiūrą, o pozuotoja pasiduoda manipuliacijoms.
Seksualumas – gaivališka jėga, ardanti įsivaizduojamą geometriją ir logiką, neatšaukiama ir sunkiai kontroliuojama. Nesidrovima į refleksyvų dienoraštį įpinti intymių detalių apie periodiškai, prieš patekant „kruvinajam mėnuliui“, nutinkančią „kūno žydėjimo“ šventę, kai V. tarsi grįžta iš kultūros į gamtą, tampa minkštakūniu, pažeidžiamu gyvūnu. Artėjant neišvengiamam virsmui, įsitikinama, kad kūnas nebėra gėdos ar nepasitikėjimo savimi kurstytojas, o stebuklo, estetinio pasigėrėjimo šaltinis: V. malonu savo žingsniais mėgdžioti baltaveides senovės deives ar švelniakailę katytę, ji mėgaujasi tuo, kaip atrodo ir kokį energijos lauką sukuria aplink save. Menas, gebėjimas ne vien kaip mediumui „transliuoti vaizdus“, bet ir pačiai juos kurti jaunai intelektualei V. yra ir būdas išsilaisvinti iš biologinės neišvengiamybės, iš seksualizuotos kultūros padiktuotų bakchantės, nimfos, gundytojos vaidmenų. K. seksualumas sublimuotas, jis siekia „dzeniško neskausmingumo“, todėl renkasi būti turtingo partnerio išlaikytiniu, egzotiniu žvėreliu, lepinamu prabangiuose namuose. Radikali tapybos kaip egzistencinės kovos, nuožmios vaizdų medžioklės vizija kertasi su konformistine asmeninio gyvenimo realybe.
Aktyvioji seksualinė energija siejama su žvėriška agresija, vyrišku dominavimo poreikiu, tuo tarpu moteris seksualumas ištinka netyčia kaip triumfuojanti, baugi stichija arba kaip estetizuota savirefleksija – romantizuojama šviesioji akimirka, kai „kūnas ūmai pasirodo besąs lankstus, kvapnus ir gražus“ (p. 73). Reikšmingą įspaudą Sokolovaitės prozoje paliko feministinė „moteriško rašymo“ pasaulėžiūra, kai V. vardu skelbiama, kad visatos demiurgas iš tiesų buvo mergaitė, sukūrusi liūdną pasaulį, perpildytą kraujo ir ašarų (p. 80). Liūdesys, melancholija, skepticizmas, atsargumas persmelkia ir V. kaip pozuotojos bei didžiojo kūrinio bendraautorės savivoką. Lytinis tapatumas – kertinis saviidentifikacijos dėmuo: V. siaubą kelia froidistinis klausimas, „kaip gyventų, jei turėtų tą tarpukojy kabalduojantį organą“ (p. 21).
Pretenzingasis dailininkas K. – tipiškas sociopatas, nepripažintas genijus, pakylėtas, nutolęs nuo žemiškų rūpesčių: jam nereikalingi žiūrovai, mecenatai, net ir pats vaizduojamasis objektas, nors jo kūryba neperžengia figūratyvumo ribos. Jis neigia įsitikinimą, kad menas garantuoja amžiną atmintį, reikalauja, kad palėpėse ir rūsiuose sukrautiems paveikslams būtų suteikta teisė trūnyti, supelėti, pasenti, nukaršti, nes menas irgi esąs gyvas organizmas. Kūrinius, kurie nesulaukia vertinančio žvilgsnio, jis be gailesčio atiduoda gamtai, pasmerkia užmarščiai. Jam nebūdinga empatija, jis žvelgia į daiktus esteto ir gurmano akimis, „taip, lyg jie būtų sukurti vien stebėjimui, stebėjimuisi, skonėjimuisi“ (p. 71). Kita vertus, K. anksčiau studijavo analitinę chemiją, jam net priskiriamas alchemiko genas, jis žavisi gamtamokslio teorijomis apie pirmapradės energijos atsiradimą iš molekulių mišrainės. Meną jis sieja su užvaldymu, pasisavinimu, pavergimu, nors ir renkasi rafinuotesnes veikimo formas nei jo tėvas, irgi nenusisekęs dailininkas, nuteistas kalėti už tai, kad prievartaudavo pozuotojas. K. apsėstas minties, kad menininkas savo galiomis prilygsta metafiziniam lėmėjui, maišančiam pirmapradę „molekulių sriubą“, besitaškančiam energijos purslais.
Kaip įprasta jaunųjų rašytojų prozoje, Sokolovaitės romane atveriama trauminė skirtingų kartų, tėvų ir vaikų (ne)susikalbėjimo gelmė. Vis atsigręžiama į vaikystę ir paauglystę – lyg per psichologinės autoterapijos seansą, įsiklausoma į nutylėjimus, mėginama užduoti klausimus, į kuriuos nebėra kam atsakyti (depresija sirgusi motina žuvo autoavarijoje). Tėvų pasaulis nuo pat ankstyvos vaikystės atrodė nykstantis, nesaugus, gaubiamas nesibaigiančio gedulo, be galimybės įsižiūrėti į save (iš namų pašalinti veidrodžiai), motina paauglės vaizduotėje buvo virtusi tyliu, nerimą savyje sutelkusiu geometriniu kubu, o tėvas stengėsi pataisyti nevykusį šeimos pasaulį, lyg tai būtų paveikslo eskizas. Tėvas suvokė, kad moterų pasaulis jam lieka net intuityviai nepažinus, nes visas šios terra incognita, pasak Freudo, „tamsiojo kontinento“ teritorijas siejo gilus prieštaringumas: visos moterys kartu su jaudinančiu žiedo šviežumu savyje nokina mirtiną nuovargį ir liūdesį (p. 171). Būdamas plačių pažiūrų, nuolat susidurdamas su motinos neurozėmis ir užsisklendimu, tėvas išsiugdė tai, ką laikė universalia pagarba moters teisei kentėti (p. 174). Bręstančioje V. sąmonėje neišsakytas skausmas, nepaguodžianti užuojauta ir įkyriai persekiojantis mirties kvapas liko susieti su giminės, genties, lyties istorija, su neišvengiamu paveldu. Prisimindama tėvų komplikuotus santykius V. mąsto apie dailę, apie kas vakarą prie vakarienės stalo tapomą vis tą patį paveikslą; gimtuosiuose namuose mergina jautėsi esanti ne asmenybę išryškinančio portreto, o trapius ir nykstančius daiktus įamžinančio natiurmorto objektas.
Romano kalba plastiška, intelektuali, nors veikėjai dažnokai pratrūksta monologų tiradomis. Stilius primena filosofinį esė, rafinuotus Platono dialogus apie meno nenaudingumą, kur pašnekovas reikalingas tam, kad neleistų išminties mokytojui nukrypti nuo pagrindinės temos. V. išsiugdė tokį moderatoriaus gebėjimą, kai vaikystėje teko tarpininkauti tarp tėvų, atlikti atspindžio vaidmenį, pavaduoti trūkstamą veidrodį. Kita vertus, ji gali reikštis ir kaip antikinių tragedijų personifikuoto likimo iškilmingas balsas: „Aš esu neganda, kurios pažadu mane pavertei, ir privalau tą pažadą ištesėti“ (p. 241). K. mėgaujasi savo intelektualiniu pranašumu, nuolat svaidosi deklaratyviais šūkiais („Atsikniskit nuo meno pagaliau! Leiskit jam gyventi, velniai jus parautų!“, p. 68), suvokdamas, kad jo kūrybinis planas sunkiai iššifruojamas, o norint užmaišyti tobulą „molekulių sriubą“, talento nebeužtektų, prireiktų begalinės vaizduotės.
Stilistiškai pasakojimas atrodo eklektiškas, juntama įvairiapusiška erudicija, galima atpažinti klasikinius asmenybės tapsmo romano ir pasakojimo apie menininko tragediją archetipinės struktūros elementus, tačiau pati istorija nėra laiko patikrintų modelių sekimas – joje pulsuoja autentiškos patirties nervas. Išlaikoma pagarba žodžiui, formuluojama preciziškai, tarsi sekant romano veikėja V., kuri įtampos momentais „pasistengia tvirtai suklijuoti žodžius, kad paleisti iš burnos nesubyrėtų“ (p. 207). Juntama ir pasakojimo aistra, kai vaizdai plūsta stichišku srautu, „įsižodindami purslais rašiklio smaigalyje“ (p. 260).
Skurdėjančiame šiuolaikinės lietuvių prozos peizaže Ievos Marijos Sokolovaitės Pozuotoja – viltinga knyga. Rašytoja prasitarė, kad savo herojus įsivaizduoja kaip Egono Schiele’s ekspresionistinių paveikslų nervingus, netobulus, eskiziškai trūkinėjančių linijų pavidalus, kurie, nepaisant nenatūraliai išlankstytų kūno formų, vis dėlto atrodo giliai žmogiški. Romane ne vien „transliuojami vaizdai“, kaip to reikalavo dailininkas K., bet ir suvaldomas tų vaizdų potvynis, įtikinamai ir subtiliai atskleidžiamos kūrybinės vaizduotės naujos galimybės, iš įžodintos energijos purslų suplakamas svaigus naratyvinis kokteilis.
