Šiuolaikiniai rašytojai neretai užsiima postmoderniais žaidimais perkonstruodami archajiškus mitus, iš naujo atpažindami klasikinius literatūros siužetus, poliruodami seniai atrastus deimantus iš kolektyvinės atminties ar šeimos istorijos skrynelių. Panašiu keliu eina ir naują prozos knygą pristatanti Jurga Tumasonytė, kurios novelių romanas Naujagimiai skaitytinas kaip klasikinių agrarinės, patriarchalinės, katalikiškos vaizduotės archetipų mozaika: kaip ir prieš šimtmetį, į sceną išvedami klebonas ir gaspadinė, praktiško proto ūkininkai ir likimo nuskriausti kaimo kvaileliai, raganos ir davatkos, ekonominio nuosmukio prislėgti dvarponiai ir jų paniurę tarnai; kaip ir senovėje, dėl dominavimo kultūros lauke ginčijasi dvaras ir sodžius, o vėlesnius laikus vaizduojant praverčia industrinę pažangą žadančio miesto, sovietmečio priverstinį kolektyvizmą įkūnijusių naujos statybos gyvenviečių, standartizuotų sodų bendrijų topografija. Užsimojama vienoje pasakojimų grandinėje aprėpti kelis šimtmečius, siužetas nusidriekia nuo pobaudžiavinės gadynės iki netolimos ateities, tačiau chronologinės jungtys lieka fragmentiškos. Atskiri veikėjai susiejami giminystės ryšiais, parodant iš kartos į kartą nusidriekiantį mistinį prakeiksmą.
Skaitytojas panardinamas į sakmių apie laumes, demonus ir užkerėtus naujagimius stichiją. Pasakojimuose dažni skendimo, plaukiojimo, apeiginio prausimosi motyvai, į utopines erdves išplukdančius sraunius gyvybės vandenis keičia gramzdinančios mirties pelkės. Gyvybės, išlikimo, globos, motinystės instinktai neapleidžia veikėjų (pirmiausia moterų) net tais laikotarpiais, kai pasaulyje karaliauja mirties ir naikinimo jėgos. Naujagimis tokiame sąlygiškame pasakojimų audinyje iškyla kaip pasaulio nenutrūkstančio atsinaujinimo, naujo gyvenimo ciklo steigties metafora. Nesugebėjimas pradėti naujos gyvybės ne vienoje novelėje sukursto įtampą: siekiant išspręsti problemą, šaukiamasi raganos galiomis apdovanotos Elžbietos, kuri turi ne vien pasaulį kuriančio demiurgo, bet ir naikinančio demono bruožų – padėdama bevaikėms moterims ji pati nusižengia gamtos valiai, net išprovokuoja žmogžudystę.
Gimtis visada netoli mirties, lyg slenksčio tarp šiapus ir anapus peržengimas. O mirties, merdėjimo, kūniškojo marumo ir dvasinio nuosmukio motyvų Tumasonytės novelėse apstu. Net ir pasaulio sukūrimo motyvas neatsiejamas nuo kruizo tarp fantastiškų salų, kurias valdo grėsmę keliančios, nugalabyti grasinančios dievybės („Pradžių pradžia“). Jaunas kaimietis Anicetas po patirtos galvos traumos kliedėdamas susiduria su nuodėmių iškankintais gyvamiriais, klaidžioja po vaizdingą pomirtinį pasaulį, o atsigaivelėjęs apsisprendžia nutraukti sužadėtuves, nes jaučiasi pažeidęs Dievo kurtą tvarką („Anicetas ir nuodėmės“).
Tumasonytės pasaulyje tebegajūs bendruomenės palaikomi katalikiškos moralės imperatyvai, nuodėmės ir atgailos dualizmas, verčiantis manyti, kad pasaulyje nieko nevyksta be priežasties. Tas pats Anicetas vėliau taps kunigu, kaip savo vaiką globos raganos Elžbietos dukrą Pauliną, o sovietmečio pradžioje bus rastas miręs kompromituojančiomis aplinkybėmis – su gaspadine lovoje. Elžbieta, žadėjusi padėti našlaitei Bronei pastoti be vyro įsikišimo, prisideda prie burmistro sūnaus nužudymo per Užgavėnių šventės sumaištį („Prieglauda“). Klajodama per dvarus gyvybės slėpinių saugotoja galop pati paslaptingai dingsta, besirodydama tik dukters Paulinos košmariškuose sapnuose. Patamsių, gelmių būtybės – paslaptingieji aksolotliai, „mielos, sapniškos vandens būtybės“ (p. 95), salamandrų šeimos gyvūnai, iš kurių aristokratų aplinkoje prasisukęs gamtos mokslų entuziastas Boleslovas bando išauginti tobulą pirmykščių žmonių rasę, primindamas XX a. pradžios vokiečių ekspresionistų, Franzo Kafkos, Karelo Čapeko distopines vizijas apie naujo tipo žmogaus konstravimą, Gustavo Meyrinko Golemą, Mary Shelley Frankenšteiną. Boleslovas įsitikinęs, kad aukštesnės jėgos laimina jo zoologinius eksperimentus, bet neatmeta prielaidos, kad būsimieji mutantai – piktųjų dvasių vaikai: juk „šėtonų šiais laikais irgi netrūksta“ (p. 107). Natūraliosios atrankos idėjomis įtikėjęs net nemokytas kaimietis, savo pašiūrės prietemoje veisiantis žiurkes ir siekiantis sukurti stipriausią jų veislę (p. 70). Naujagimių personažai kišasi į prigimtinius gimimo ir mirties ciklus, domisi pomirtiniu pasauliu, nesidrovi demonstruoti savo fiziologinių reakcijų, zoologinių instinktų, subjaurotų kūnų ir ne ką dailesnių dvasios užkaborių.
Plačiai eksponuojama seksualinė vaizduotė. Intymi komunikacija retai susijusi su euforija, emocine egzaltacija (išimtis – trumpas, bet audringas Boleslovo homoseksualinis romanas), daug dažniau – su nuodėme, išdavyste, nevaisingumo grėsme, prievarta. Katalikiškas moralinis kodeksas smerkia gašlumą, bet žmones valdo už tradicijas ir konvencijas stipresnė geismo energija. Novelių veikėjai negali pabėgti nuo savo prigimties, nors patys bjaurisi neestetiška sueities vizija („iš šalies veikiausiai atrodome kaip susigrūmusios gleivėtos sraigės“, p. 92) ar paverčia ją abejinga rutina, „nieko nereiškiančia kūno akrobatika“ (p. 94). Magiškojo realizmo, folklorinių „šiurpių“ stilistiką paįvairina natūralistiniai inkliuzai, kurių gausėja fragmentiškai novelių chronologijai artėjant prie mūsų laikų. Atrodo, tam tikrą įtaką daro ir vizualinės popkultūros (siaubo filmų, anime) estetika: vaizdai kartais staigiai keičia vienas kitą lyg šiuolaikiniame kine.
Erotines svajas ir žmonių giminės pagerinimo vizijas užgesina totalitarinio režimo padiktuota, lyg iš socrealistinės propagandos nusižiūrėta „geresnio pasaulio“ utopija, kurioje nėra vietos privatiems malonumams, kur valdžia viską reglamentuoja, keisdama miestų vardus, įvesdama naujus papročius, perimdama šeimos tėvo ir globėjo funkcijas. Pozityvistinis tikėjimas mokslo pažanga diskredituojamas, o raganų, spiritistų ir savamokslių eksperimentatorių biografijos tragiškai nutrūksta Sibiro taigoje ar požemių slėptuvėse. Tais rūsčiais laikais dauginimosi instinktus nustelbia elementarus siekis išgyventi, netgi intymi scena tarp „savivaldos“ viršininko ir sekretorės primena nebe akrobatiką, o bejausmę mechaniką (p. 182). Vis dėlto išsaugoma šeimos institucija ir naujiems laikams pritaikomas ankstesnių kartų paveldas, vyresnieji vis dar turi ką papasakoti jaunimui, tik sunkiai suranda išklausančią auditoriją.
Tumasonytės projektuojama Naujagimių visata nors ir telpa į numanomus skirtingų epochų rėmus, yra sąmoningai nuistorinta, apvilkta sąlygiškumo šydu, joje nutrinti politiniai riboženkliai, nėra ir nuorodų į konkretų etnografinį regioną ar miestą. Kelių novelių veiksmo scena – fikcinis Paukštyčių (dar vadinamų Paukšteliais) bažnytkaimis, sovietmečiu kažkokio irgi fikcinio funkcionieriaus garbei pervadintas Rožokovu. Didžioji istorija neaplenkia net ir tokių užkampių, tačiau reikšmingi jos įvykiai, net katastrofos reflektuojami kaip mitiniai įvykiai. Grėsmę keliantys kareiviai nematytais veidais neturi skiriamųjų ženklų, jų ginamos vėliavos vienodai bereikšmės. Mitinio pasaulio piliečiui nėra mūsiškių ir svetimųjų, jis apolitiškas ir abejingas ideologijų grumtynėms: „O kas nutiks po tų trijų ugnimi spjaudančių smakų susidūrimo – ne mano reikalas“ (p. 144). Su primetama ideologija susitaikoma, nes juk „kartais geriau nesigilinti į tai, ko negali pakeisti“ (p. 148). Tokia užguitų, apsisprendimo laisvės neturinčių, istorijos smagračiais triuškinamų „mažųjų žmonių“ logika.
Žmonės negali paveikti „didžiojo pasakojimo“, tik saugosi, kad nepaskęstų nešami epochos srauto. Istorinė savimonė nebūdinga net vadinamajam visuomenės elitui – aristokratijai, inteligentijai; visi jie stengiasi pernelyg neišsišokti, slėpti savo pažiūras ir pomėgius. Štai talentingas kardiochirurgas Vytautas po sėkmingos operacijos negali sulaukti viešo pripažinimo, duoti interviu televizijai, nes jam vis primenami karo metais emigravę tėvas ir brolis („Vytautas ir širdys“). Daugelis veikėjų naivūs lyg naujagimiai – vienodai tiki ir evoliucijos idėjomis, ir raganų burtais.
Posovietinis laikotarpis šaržuojamas kaip dvasinės tuštumos ir griuvėsių erdvėlaikis, atminties pilkoji zona. Dramatizuota vestuvių kaimo sodyboje (iš tikro – daugiadienio svaiginimosi orgijos) scena, kurioje susitinka kai kurie anksčiau pažinti veikėjai, primena stereotipų prikaišytą TV serialą: žmogiško artumo, giminystės, bičiulystės ryšiai atrodo vis labiau trūkinėjantys, atveria susvetimėjimo bedugnę, kurios negali pridengti plepalai apie seksą. Paskutinėje novelėje iškyla nesvetingas ateities pasaulis, kuriame, atrodytų, išsipildys visos dabartinių hipsterių svajonės apie tausojamą gamtą, komfortabilią egzistenciją vyresniame amžiuje, visuotinę demokratiją bendraminčių kolektyve. Vis dėlto tai distopinis pasaulis, virstantis dar viena diktatūra, nes jame varžomas vienas prigimtinių instinktų – troškimas sulaukti palikuonių, kad ir sukurtų mėgintuvėlyje. Bendruomenė stato užkardas gindamasi nuo naujųjų barbarų – vis naujas teritorijas užimančių neandartalių, bet pati atrodo prislėgta dvasinio dekadanso.
Svarbieji novelių personažai psichologiškai pažeidžiami, balansuoja ant psichinio išsekimo ribos, gręžiasi į pojūčiais suvokiamos tikrovės paribius, peržengia metafizikos slenksčius. Nėra visažinio moralizuojančio pasakotojo, kuris mėgintų atstatyti pažeistą mitinės pradžių pradžios harmoniją. Novelės sunkiai jungiasi į romaną, yra pernelyg fragmentiškos, o patys veikėjai – punktyriškai apibrėžti, neišplėtoti. Su jais žaidžiama, lyg kuriant tobulesnę veislę, improvizuojama, nes galutinis eksperimentų tikslas lieka nenuspėjamas. Naujagimiai ir gyvamiriai blaškosi Eroso ir Tanato įsuktoje centrifugoje, neįsišaknydami istorijoje, palikdami vaiduokliais, mozaikiškos atminties fantomais. Knygoje galima rasti įdomių istorijų, magiškų sakmių, įtikinamų smulkiosios prozos eskizų, bet didžiojo pasakojimo pažadas neišpildomas.
