Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Vaiva Grainytė, ROŽĖS IR BULVĖS: Koliažinis romanas = ROSES AND POTATOES: A collage novel, translator Karla Gruodis, Vilnius: Baltos lankos, 2022, 158 = 162 p., 2200 egz.
Dizaineris Zigmantas Butautis

Lietuvių prozoje rožių aptiksime rečiau nei bulvių – vis dėlto esame žemdirbių tauta, o rožėmis įpratome grožėtis iš tolo, jos kelia asociacijas su sentimentaliąja XIX a. dvarų kultūra. Nedaug turime ir tokių rašytojų kaip Vaiva Grainytė – pratinančių skaitytojus prie skandinaviško minimalizmo, vakarietiškos tolerancijos visokio plauko mažumoms, rytietiškų meditacijų, švelniai didaktiškų, tačiau išvengiančių egzaltacijos. Grainytė visoje savo kūryboje plaukia prieš srovę – jos eilėraščiai be poetizmų, operos be sceninių šablonų, o naujasis „koliažinis romanas“ – be tvirčiau suveržto siužeto, intrigos ir psichologiškai motyvuotų personažų. Tai tiesiog skirtingais balsais ir įvairiomis medijomis transliuojamas, išnašomis išmargintas referatas apie tai, kaip sunku apibrėžti laimę.

Grainytė – jau pašlovinta pasaulyje ir pripažinta namuose, jos regalijos pažymėtos ant naujos knygos viršelio ir pirmojo priešlapio. Sulaukus premijų ir apdovanojimų, galima sau leisti koliažinio žanro avantiūrą – improvizuoti klijuojant trumpas ir ilgesnes citatas, nesivarginant kai kurių versti iš anglų kalbos, kartais be jokio komentaro paliekant skyrelio užsklandai. Kad tarptautiškumas būtų dar akivaizdesnis, romanas turi veidrodinį atspindį – antrąją knygos pusę sudaro ang­liška versija, laukianti world literature žinovų dėmesio. Dvikalbis leidimas mūsų pačių hipsteriams ir influenceriams turėtų parodyti, kokia tai prestižinė, sėkmę nešanti knyga – juk seniai žinoma, kad Lietuvoje išleistos anglakalbės knygos platesnės tarptautinės audi­torijos nepasiekia.

Iš karto pripažinkime – tai ne romanas, žanrinė paantraštė mus apgavo. Tai panašiau į idėjų referatą, kurios nors humanitarinės disciplinos bakalaurinio darbo juodraštį, paįvairintą laiškų, monologų, pasakėčių intarpais, o visą naratyvą vainikuoja ironiškas eilėraštis „Hedonistinė adaptacija“, kartojantis seną kaip pasaulis Ekleziasto mintį: kad ir kaip džiaugtumeis ar kentėtum, viskas praeina ir baigiasi. Pasirenkama psichologų, teologų, sociologų ir kitokių gudragalvių nugrota laimės-malonumo-euforijos vs depresijos-kančios-Weltschmerzo plokštelė, vėl iš naujo zulinami antriniai šaltiniai, naršomi internetinių publikacijų archyvai, apsukamas hermeneutinis ratas nuo Aristotelio, Demokrito, pozityvistų, frenologijos šarlatanų, WładysławoTatarkiewicziaus prie hedonistinį malonumų sodą puoselėjusio Epikūro, kuriam laimė siejosi su būties netobulumo pripažinimu, nepasiekiamų troškimų atsisakymu. Pritrūksta kritiško santykio su šaltiniais ir to, kas paprastai apibūdina gerą romaną – netikėto siužetinio posūkio, įsijautimo į kūrinio atmosferą, įtaigaus pasakojimo – pojūčio, kad personažai iš tikrųjų gyvena, kenčia, kvėpuoja tuo, apie ką kalba, o ne vien sprendžia kažkieno pakištus rebusus.

Tyrėjo, „laimės ieškotojo“ vaidmuo tenka į šiaurinę Kanadą pasitraukusiam homoseksualiam intelektua­lui Deiviui, tačiau neatskleidžiama, kokia šio tyrimo motyvacija, kas jo mecenatai. Tiek laimės apibrėžties ieškantis Deivis, tiek jo laiškų adresatė Vika skelbiasi atsiriboję nuo informaciniame triukšme skendinčių bendraamžių ir nuo socialinių tinklų, kuriuos pašiepia, bet akivaizdžiai negali be jų apsieiti. Autorės ir jos pasirinktų alter ego balsais skelbiama visuomenės kritika gana nuspėjama, slystanti banalybės paviršiumi. Daugelį čia suklijuotų tekstų galima skaityti kaip autobiografinius esė, nors bergždžiai lauktume autentiškesnio atsivėrimo, tiesaus atsakymo: kada aš laiminga(s)? kas man malonu? ko aš trokštu ir ko stengiuosi išvengti?

Mizantropiška vienišė Vika visaip demonstruoja nepakantumą jaunoms šeimoms su vaikais, nėščiųjų pokalbiai jai kelia fiziologinę atmetimo reakciją. Jos kovidinės eros kasdienybė apsiriboja nesibaigiančiu namų valymu, kulinariniais eksperimentais ir tarpasmeninių ryšių simuliacija – naršymu po tarptautines pažinčių svetaines. Blaškymasis tarp tūkstančių nepažįstamų žmonių paskyrų primena klajones prekybos centre, kur atsiduodama „gausos ir neprisirišimo praktikai“ (p. 44); svajojama apie galimybes, kurioms niekada nebus lemta realizuotis. Manipuliatyvūs virtualybės tink­lai veikia kaip pavojingi parazitai, nes jie užvaldo sąmonę ir nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų, ­todėl ateitis nieko gero nežada: „Ta bjauri, cookies sukelta, į sąmonės vidurius įsimetusi kirmėlė […] lašas po lašo galimai pratašys politinių pažiūrų akmenį, kuria nors linkme pakreips vartotojo pasaulėvokos kampą“ (p. 118). Ilgainiui išsipildys distopinės pranašystės – virtualybė įsiskverbs į pačią žmogaus prigimtį, apribos juslinio pažinimo galimybes, ims reguliuoti dienotvarkę: „neišmatuojamas dirgiklių vandenynas praris vakarėjantį dangų, gražuoles sniego pusnis, visą likusią dieną, o galiausiai pasigardžiuodamas apgrauš ir taip netvirtą nakties miego, poilsio skeletą“ (p. 119).

Nuolat postringaujama apie virusus, parazitus, kaspinuočius ar pelių lizdus sterilioje virtuvėje, animistines metamorfozes – nuolatinę agresyvią gamtos invaziją į žmonių sukurtą kultūrą. Konstatuojama, kad visuomenė serga, tačiau vengiama užsiimti jos gydymu, net nepasiūloma jokių terapinių receptų. Galbūt kančios priežastis – nesugebėjimas savyje išsiugdyti, ištreniruoti malonumą signalizuojančių refleksų, pernelyg lengvas pasidavimas melancholijai (nuo Antikos laikų pažįstamai „juodajai tulžiai“), depresijai („vidurdienio demonui“), dvasios paralyžius susidūrus su „pasaulio sielvartu“? Laimės ir kančios apmąstymai nuveda iki bendresnių svarstymų apie prasmę. Grainytė stengiasi susieti priešingybes, įžvelgti sąryšį tarp oksimoronų ir negrabiai suklijuotų koliažinių paradoksų: „Prasmė, kaip ir juodosios tulžies skystis, priklauso šnekamosios kalbos, vaizduotės poetizmų ir (į)tikėjimo žanrui“ (p. 95). Koliažiniame romane prasmę kuriančios smegenys virsta ir brokoliu, ir detaliu žemėlapiu su jame lokalizuojama Sveikatos sala, aplink kurią tyvuliuoja nesvetingas galimybių okeanas. Svarstydama apie intelekto galimybes, Grainytė kartu su tyrėju Deiviu atmeta bet kokią metafiziką – žmogaus smegenys pirmiausiai rūpinasi išlikimu, o jautrus organizmas funkcionuoja kaip neuromediatorių (dopamino, serotonino, oksitocino ir endorfino) ekosistema (p. 20). Vis dėlto Grainytės kuriamas pasaulis nėra vien biologiškai determinuota visata, jame daug vaizduotę žadinančių vizualinių metaforų: iš tautosakos ir senųjų mitų atplasnoja išminties saugotoja ir likimo lėmėja – pelėda/apuokė, o tai pačiai mitybos grandinei priklausanti pelė (vislumo, nesunaikinamos gyvybės simbolis) naiviomis vaiko akimis regima kaip vardan žmonijos gerovės laboratorinių eksperimentų metu paaukota kankinė – Kristaus kančios atšvaitas (p. 105). Šios metaforos tarsi „pakimba ore“, lieka neišplėtotos, pernelyg ambivalentiškos, kaip ir visą kūrinį įrėminanti rožių ir bulvių dvinarė opozicija.

Knygoje įamžintos karantininės tikrovės groteskiškos aktualijos šiandien dvelkia vakarykščiu laikraščiu, virtualiųjų tinklų dominavimo fobiją pakeitė realesnė Ukrainos karo ar net branduolinės katastrofos grėsmė. Kai kurie hipotetiniai svarstymai, tarkime, apie pasaulį be žmonių, kuriame prarastas teritorijas atsikovotų triumfuojanti gamta, dabarties kontekste įgyja papildomo dramatizmo, tačiau daugelis kovidinio laikotarpio šiurpulių atrodo nublankę (nors pats kovidas vis dar už kampo šiepia dantis), o pasakojimai apie laimę matuojančias silikonines apyrankes skamba kone infantiliai.

Karantinas iki minimumo apribojo socialinius kontaktus, o juk bendravimas Grainytės kuriamo pasaulio veikėjams yra viena iš psichologinio komforto (gal net ieškomos laimės) sąlygų. Rožėse ir bulvėse gausu kalbos triukšmo, šūksnių, šnekamosios kalbos frazių. Net ir rašydamas privatų el. laišką adresantas neranda progos stabtelėti ir apmąstyti, ką pats išlieja virtualybės ekrane. Kritikuodamas vakarietišką dirbtinių šypsenų kultūrą Deivis šokinėja nuo vieno konteksto prie kito konstatuodamas, kad meno kūriniuose dantis demonstruoja tik prastos reputacijos veikėjai, o gyvūnai šiepiasi iš baimės. Vis dėlto jis irgi paklūsta post­moderniam epistoliariniam etiketui: įpratęs kiekvieną mintį ramstyti mokslo šaltiniais, staiga susirūpina, ar sugeba išlaikyti adresatės dėmesį („:) Nu bet čia užsivedžiau truputį…“), o laiško pabaigoje palieka daugybę grafinių šypsenėlių (p. 102). Siekiama prilygti mokslo populiarinimo žanro pavyzdžiams, tačiau „džiazuojančio“ teksto pasažai nelabai dera su sausos faktografijos intarpais.

Klijuojant koliažą vis lenda į akis skirtinga stilistika ir teksto kaip balasto pojūtis – atrodo, kad pašalinus kai kurias pastraipas ar net skyrelius prasminė struktūra nė kiek nenukentėtų. Postmodernioje pasaulio knygų mugėje nieko nestebina atviri, mozaikiški, eskiziški eseistinės stilistikos romanai, ir Grainytės suklijuotas „hibridinis tekstų Frankenšteinas“ (p. 9) taip pat neturėtų mūsų gąsdinti, bet ar jis pajėgs ilgėliau išlaikyti popierinių knygų nebeįveikiančių influencerių kartos dėmesį? Pasak vienoje iš koliažo „skiaučių“ cituojamo žinių portalo Delfi.lt, bulvių darže rožės geriau prigyja, gausiau žydi (p. 153) – ar tik tiek mums reikėjo sužinoti, kad patirtume, kas yra laimė?