Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Poetai retai sulaukia įspūdingų jubiliejų – jie gyvena audringai, sugeria į save epochos skausmą, aukojasi dėl nedėkingų amžininkų ir jaučiasi slegiami metafizinės pareigos prieš ateities kartas, neretai skęsta depresijoje ir užsiima savinaika. Labiau pasiseka nuosaikiesiems, kurie pernelyg nemaištauja, greičiau prisitaiko prie aktualijų, atidžiai seka oficialiosios propagandos vėtrungių kryptelėjimus, tausoja sveikatą ir nervus, neišgyvena staigių krizių keičiantis santvarkoms ir generacijoms. Žinoma, yra poetų, kurie mūzų globos nepraranda net ir sulaukę brandaus amžiaus, – jie geba derinti stiliaus meistrystę ir nesilpstantį jautrumą kalbos paradoksams, nuolat išsinerti iš sudėvėtų motyvų „odos“. Vis dėlto sulaukus devyniasdešimtmečio išleisti naujų eilėraščių knygą – unikalus ir jau savaime pažymėjimo vertas žygis. Algimantas Baltakis atvirauja, kad tam ryžosi ne iš karto, ne dėl to, kad norėtų apie save priminti ar pasiskųsti pensininko būtimi, o veikiau įkalbėtas kolegų, pamąstęs, kad geriau rašyti eilėraščius nei dienoraštį: „Juk maloniau kažką daryti, negu spoksoti į lubas“ (p. 21). Skrynelė dvigubu dugnu gali būti perversta vienu ypu, ir veltui joje ieškotume kokio nors paslėpto gilesnio turinio: „antrasis dugnas“ – tai dainomis virtę seniau rašyti eilėraščiai, reikšmingi poeto savivertei, tapę jo atpažinimo ženklais ir iki šiol nešantys labai apčiuopiamus dividendus. O didžioji rinkinio dalis – tiesiog pavargę žodžiai, sklidini pasikartojančių motyvų: dažnos lėkimo (lekia laikas, debesys ir pats subjektas sapnuose) ir kritimo į duobę (gyvenimo riedėjimas į pakalnę) situacijos.
Kadaise Baltakis buvo reprezentatyvus „socializmo žmogišku veidu“ poetas – vienas tų, kurių dėka lietuvių „atlydžio“ laikų poezija vadavosi iš privalomos, pagal socrealizmo direktyvas sustyguotos retorikos, gręžėsi į neparadinę proletarinės visuomenės pusę, atspindėjo jaunos sovietinės inteligentijos, pirmosios kartos nuo žagrės kasdienybės poetines properšas. Net ir baladiškais velnio tiltais vaikydamasis abstrakčias metaforų antilopes ar nedrąsiai prabildamas erotinėmis temomis, Baltakis nepamiršdavo esąs darniai funkcionuojančio poetų cecho sraigtelis, reguliariai deklaruodavo ištikimybę partijai, tačiau išlaikydavo emocinį, žmogišką santykį su komplikuota būtimi. Kai kuriuose eilėraščiuose slypi maištingi ezopinės kalbos palimpsestai, liudijantys, kad net ir oficialiąją poeziją reikia mokėti skaityti „tarp eilučių“. Antai 1968 m. superhite „Gimiau pačiu laiku“ greta plakatinės frazės apie visais laikais vienodą laisvės troškimą įterpta užuomina laužtiniuose skliausteliuose: „[Tarp vergų visados atsiranda Spartakas]“ – tolimas Prahos pavasario atgarsis. Skelbtas egzistencinis nerimas dėl žmonijos likimo urano irimo epochoje, nors tai nė kiek nesikirto su įsitikinusio komunisto moralinėmis nuostatomis – antikarinė tematika buvo sovietinio poetinio kanono dalis, o laisvės šūkius buvo galima susieti su antikolonijiniais Afrikos ir Azijos sąjūdžiais. Naujojoje knygoje iš ano Baltakiui itin reikšmingo laiko įdėtas pluoštas nelabai rimtų, bohemiška dvasia dvelkiančių eilėraščių, stokojančių optimistinio moralo, nesiderinusių su užtarnautu laureato ir literatūros valdininko statusu.
Kita vertus, atvertus Skrynelę dvigubu dugnu, akivaizdu, kad subjekto savivertė dešimtmečiams bėgant nesumenko – šiandien Baltakio lyrinis „aš“ tebesuvokia savo istorinę misiją ir mano, kad ją sėkmingai atliko, tik laikai pasikeitė, todėl belieka į juos (ir kartu į save – anuometinį) nostalgiškai gręžiotis: „Gal mes ir buvom Atlydžio druska, / Pasūdyt bandžius prėską dvasios peną“ (p. 65). Pasitikėjimas savimi įkvepia poetą pasivaržyti su pačiu Maironiu – taip gimsta dar vienas chrestomatinio eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ sekimas. Poetas aiškiai suvokia rašąs ne sau, kreipiasi į sau palankią auditoriją, su ja koketuoja (tam skirtos „kronikėlės“, kuriose eilėraščiai pakomentuojami, paliekamas autorinės jų interpretacijos įspaudas). Į savo kartą jis įsižiūri iš distancijos: daugelis moksladraugių jau anapus, retėja pažįstamų būrelis, traukiasi kasdien apeinamo ir atpažįstamo pasaulio erdvė, nors stengiamasi išlaikyti įprastus ritualus, džiaugiamasi malonumo akimirkomis – galimybe pasivaikščioti po mišką už rankos vedant proanūkiams.
Daug kalbamasi su mirusiais, tačiau neapleidžiami ir tie, kurie vis dar šalia. Senatvėje polėkiai neaukšti, džiaugsmai – naiviai intymūs: „Man didžiausia / dovana – / kai rytais atbundu / ir šalia / tave randu“ (p. 91). Krėslas, kuriame per dienas sėdima, vaizduotėje tampa pasaulio ašimi. Užsiėmus gamtos stebėjimais, dėmesį pirmiausia traukia kelmai – medžių antkapiai. Knygoje yra ir palaikių minčių, eskizų, „nuobirų“, tačiau ne vienas tekstas galėtų būti skaitomas kaip poetinis testamentas, išgryninantis esmines temas. Aklinai neužsidaroma epitafijų, atsisveikinimų ir autorefleksijos rate, net įsiklausoma, kaip naujos epochos vėjas diktuoja naujakalbės diktantą XXI a. kartai: „Vėjas tas pats. Ir vis kitas. Jo slengą / Mudu šifravome daug valandų. / Žinom, vaikai, kad ir jums bus nelengva / Vėjo žodžius užrašyt be klaidų“ (p. 29). Pačiam Baltakiui poetinio įkvėpimo šaltinis – „gyvenimo gęstantis geismas“, kurio priešingybė – mirties pusbrolis miegas, slopinantis jusles ir egzistencinį instinktą: „Ir aš nenoriu nieko, vien tik miego. / Koks skirtumas – ant žemės? Po žeme?“ (p. 104).
Kaip ir galima būtų tikėtis, knygoje gausu savistabos pratybų, laisvų eseistinių variacijų, deklaracijų apie poilsį, pensininko laisvę, nardymo po prisiminimus, kurie ne visada malonūs, susiję su šeimos tragedijomis. Žinoma, tinkamiausias adresatas tokiems tekstams – empatiškas, panašios patirties nugairintas, gyvenimo balansą suvedantis ir tradicinėje lyrikoje paguodos ieškantis skaitytojas. Baltakio poezija randasi iš pareigos, ji paties kūrėjo suvokiama kaip prasmingos būties liudijimas. Savo tiesą ir prasmę subjektui reikia nuolat įrodinėti – net ir mėginant aplenkti gerai pažįstama Mildos gatvės promenada šliaužiantį vikšrą (p. 49).
Dainomis virtę senieji Baltakio eilėraščiai, kuriais jis ir šiandien transliuojamas radijo bangomis, neakivaizdžiai dalyvauja viešajame gyvenime. Šie tekstai daug pasako apie lietuvių popmuzikos turinį ir kokybę, apie tai, kas buvo emociškai jautru sovietmečiu ir kas išlieka aktualiame repertuare iki šiol. Paskelbta ir daina, prie kurios paliktas prierašas: „Dainininko ieškome“, turint vilties, kad įbalsinus eilėraštį, jam bus suteiktas antras kvėpavimas. Baltakis, nesivaikydamas naujų madų, nesiekdamas dirbtinai pasijauninti, vis dėlto išlaikė gerbėjų ratą (tegul ir retėjantį) – tai rodo faktas, kad pirmasis knygos tiražas sėkmingai išparduotas. Skrynelė dvigubu dugnu jauki, nerėksminga, dekoruota priblėsusiais tonais, puikiai priglundanti prie anksčiau išleistų knygų, nors ir nenustebinanti neregėtais turtais. Vis dėlto septynis dešimtmečius išlikti knygų lentynose, radijo eteryje, užstalės dainose ir kelių kartų atmintyje – kone klasiko verta lemtis.
