Jūsų penkių dalių fotodokumentikos knyga Sibiro tremtys, skirta Lietuvai, buvo išleista pernai, per pandemijos įkarštį. Tai galbūt sutrukdė leidiniui sulaukti atitinkamo dėmesio, tačiau šiemet Lietuva mini 1941 m. tremčių aštuoniasdešimtmetį, tad Sibiro tremtys yra tikras paminklas Lietuvos žmonėms, ištremtiems į praktiškai negyvenamas teritorijas anapus poliarinio rato. Kas jus paskatino imtis tokios temos?
Tikrai buvo šiek tiek sudėtinga išleisti knygą prasidėjus pandemijai, nes teko atšaukti daugybę renginių, bet net ir esant tokioms sudėtingoms aplinkybėms, leidinys sulaukė didžiulio dėmesio čia, Nyderlanduose, ir Belgijoje. Spaudoje pasirodė didelis straipsnis apie Sibiro tremtis, leidinys pateko į geriausių 2020 m. fotoknygų, išleistų Nyderlanduose, dešimtuką ir buvo apdovanotas Deutscher Fotobuchpreis sidabro medaliu. Sulaukiau kvietimų dalyvauti įvairiose radijo laidose. Visa tai leido papasakoti tremtinių istorijas plačiajai auditorijai, tad esu labai dėkinga už tokią galimybę.
Pirmą kartą apie Sibiro tremtis sužinojau rengdama Lietuvoje ankstesnę nuotraukų knygą Wolfskinder: Pokario istorija, 2015 m. pelniusią daugybę apdovanojimų. Joje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo našlaičius, pabėgusius iš Karaliaučiaus į Lietuvą ieškoti maisto ir prieglobsčio. Daugelį jų priglaudė lietuvių ūkininkai. Per pokalbius vilko vaikai dažnai minėdavo, kad juos priglaudę ūkininkai rizikavo atsidurti Sibire, jei sovietų valdžia sužinotų, kad jie slepia vokiečių vaikus. Viena mano kalbintų vilko vaikų kartu su sesute buvo ištremtos į Sibirą. Iki tol nieko nebuvau girdėjusi apie moterų ir vaikų trėmimus. Žinojau, kad Sovietų Sąjungoje milijonai žmonių buvo išsiųsti į Gulago lagerius, bet nežinojau apie moterų ir vaikų trėmimus į atkampiausias vietoves, taip pat man stigo žinių apie deportacijų poveikį Baltijos valstybėms ir okupaciją apskritai. Pradėjau skaityti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, jos istorija mane sukrėtė. Tą akimirką aiškiai supratau, kad imsiuosi naujo fotoprojekto šia tema ir pradėjau rinkti medžiagą. Šis istorijos tarpsnis yra visiškai neatspindėtas Vakarų šalyse, tad nusprendžiau, kad privalome daugiau sužinoti apie
jūsų istoriją.
Kaip pasirinkote pasakojimo būdą? Kas tapo jūsų atskaitos tašku? Kaip atradote „balsą“, per kurį pasakojote šių tremčių istorijas?
Pradėjusi rinkti medžiagą, pirmiausia apsilankiau keliuose Vilniaus, Rygos ir Talino archyvuose, norėdama įsitikinti, kokia medžiaga yra pasiekiama šia tema. Iš pradžių buvau sumaniusi vieną bendrą knygą apie trėmimus iš Baltijos valstybių į Sibirą, bet mane užliejo tokia gausybė unikalios ir įdomios medžiagos, kad nusprendžiau rengti trilogiją: kiekvienai šaliai atskira knyga ir skirtingas temos vystymo kampas.
Trijų tūkstančių Lietuvos moterų ir vaikų ištrėmimas į Arkties regioną, prie Laptevų jūros, mane sukrėtė labiausiai. Jų istorijos iliustruoja, kad sovietų režimui žmogaus, netgi vaiko gyvybė neturėjo jokios vertės. Todėl nusprendžiau, kad Lietuvai skirta trilogijos dalis bus apie ištremtus vaikus. Parengiau interviu su šešiais tremtiniais: Irena Valaityte, Nijole Lelkaite, Jonu Markausku, Viliumi Kairiu, Jonu Puodžiumi† ir Vaidučiu Kasperavičiumi†, kurie išgyveno tremtį prie Laptevų jūros. 1941 m. jų šeimos buvo deportuotos į Altajaus regioną, o 1942 m. jie, kartu su trimis tūkstančiais kitų lietuvių, buvo perkelti prie Lenos upės deltos. Tremtiniams buvo pavesta sukurti žuvininkystės pramonę už poliarinio rato, kur dešimt mėnesių per metus viešpatauja žiema, o temperatūra nukrenta žemiau penkiasdešimt laipsnių. Tai buvo absurdiškas uždavinys: tremtiniai buvo atvežti ir palikti be jokio būsto, šiltų drabužių, maisto ar techninės įrangos. Siaučiant pūgoms, jie turėjo pasistatyti lūšneles plikomis rankomis. Mažiems vaikams teko kurstyti ugnį ir rinkti į krantą išplautas medienos nuolaužas, vyresni vaikai buvo pristatyti dirbti vaikų brigadose. Tremtiniai kentė nuolatinį alkį, juos alino skorbutas ir daugybė kitokių ligų. Daugeliui tai reiškė mirties nuosprendį.
Kartu su Arnoldu Foku, vienu iš „Misija Sibiras“ vadovų, nuvykau į Sibirą ieškodama šių istorijų pėdsakų, ten susitikau su tremtiniais, likusiais gyventi Altajuje ir Jakutijoje, vietiniais tų laikų liudininkais, aplankiau lietuvių kapus. Archyvuose radau nuotraukų, žemėlapių ir piešinių. Šios medžiagos pagalba galėjau susieti praeitį su dabartimi ir papasakoti pilną istoriją. Olandas grafikos dizaineris Sybrenas Kuiperis, su kuriuo kartu rengėme knygą apie vilko vaikus, sukūrė ir šio leidinio dizainą. Rezultatas – 818 puslapių fotodokumentikos knyga, suskirstyta į 5 tomus, kartu su rodykle ir atskiru vertimu į lietuvių kalbą.
Tremtinių, ypač iš 1941 m., atsiminimai yra tokie geliantys, kad kartais neįmanoma jų nė skaityti. Kaip jūs, kaip fotografė, prisijaukinote šią medžiagą? Ko gero, tokį patį klausimą galima užduoti gydytojui, kunigui, kariui ar kitos profesijos atstovui, kuriam tenka susidurti su žmogaus kančia, tačiau kaip jūs įžengėte į tą pasaulį?
Apie tai galima daug kalbėti, bet visų pirma pasakysiu, kad istorijos, kurių klausiausi, įvyko praeityje. Tai iš esmės skiriasi nuo tokių profesijų kaip gydytojo, kuris susiduria su didžiule kančia čia ir dabar. Liudininkai, su kuriais kalbėjausi, atlaikė tuos pasibaisėtinus išgyvenimus ir yra labai tvirti, stiprūs žmonės, bet vis tiek aš elgiuosi labai atsargiai. Pokalbių metu stengiuosi koncentruotis į emocinę liudininkų stiprybę. Labai atsargiai formuluoju klausimus, nes kapstymasis po kadaise traumavusius prisiminimus gali labai prislėgti žmogų. Stengiuosi klausti visko, ko reikia istorijai papasakoti, bet tik tada, kai jaučiu, kad žmogus gali tą pakelti. Kartais tenka aplankyti liudininką kelis kartus, nes vienai dienai visko būna per daug. Šios istorijos būna labai emocingos, kartais ašaros teka upeliais, taip pat ir man, bet manęs tai neatbaido, man niekada nebūna per sunku. Aš labai vertinu tų žmonių pasitikėjimą ir jaučiu, kad iš to susitikimo gaunu kai ką neapsakomai brangaus, o mano pareiga yra perduoti tai, ką gavau, ir pasidalinti su platesne auditorija. Tačiau po ilgų pokalbių mes visada grįžtame į dabartį, geriame kavą, valgome tortą ir juokiamės, ir tai vėl sukuria reikalingą atstumą nuo tų dalykų, apie kuriuos kalbėjomės.
Kai kuriose jūsų fotografijose Arkties kraštovaizdis įamžintas su visa savo baugia didybe. Ar įmanoma žvelgti į tas žemes ir tiesiog žavėtis jų atšiauriu grožiu, negalvojant apie neapsakomas kančias, kurias ten patyrė tragiško likimo žmonės?
Man tai tikrai buvo įmanoma, aš keliauju dabartyje ir leidžiu sau grožėtis kraštovaizdžiu. Mane lydi prabanga – šilti drabužiai, kažkur laukianti šilta vakarienė ir lova viešbutyje. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, labai lengva sugerti į save atšiaurų tų kraštų grožį. Tačiau tuo pat metu mano mintys sukasi ir apie mano darbo temą, apie tremtinių pėdsakus. Pavyzdžiui, keliaujant prie Lenos Stulpų, tenka važiuoti virš užšalusios Lenos upės. Stovėdama ant ledo ir fotografuodama mėginau įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis tremtiniai – be šiltų drabužių, plikomis rankomis kirsdami eketes lede ir visą dieną gaudydami žuvis, be paliovos kęsdami alkį… Arba mėginau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei mano vaikai būtų ten, sušalę, išbadėję, o aš negalėčiau jų apsaugoti nuo to siaubo. Oro sąlygos ten labai nuožmios, šaltis, neįtikėtina Jakutijos tolybė, atšiaurus regionas, į kurį buvo nutremti žmonės, leido įsijausti į jų istorijas. Mano pagarba visiems tremtiniams dar labiau išaugo tą akimirką, kai stovėdama ant užšalusios Lenos ledo suvokiau, kad tai yra viskas, kiek galiu priartėti prie jų išgyvenimų.
Viena jūsų knygos dalių yra skirta Šimulionių šeimos likimui. Sovietų represijos palietė tris šeimos kartas, o paskutine auka tapo septyniolikmetis sūnus Ignas, žuvęs prie TV bokšto Vilniuje 1991 m. sausio 13-osios naktį. Kaip atradote jų istoriją?
Kai rinkau archyvinę medžiagą Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje, Istorijos skyriaus vadovė Ramunė Draučiūnaitė parodė man daugybę tremtinių nuotraukų ir Šimulionių šeimos albumą. Nuotraukos prasideda nuo Nijolės Linkevičiūtės-Šimulionienės, kuriai buvo aštuoneri, kai ji 1948 m. kartu su motina ir seneliais buvo ištremta į Igarką. Iš nuotraukų matyti, kaip tremtyje maža mergaitė užaugo ir tapo jauna moterimi. 1958 m. ji grįžta į Lietuvą, pradeda dirbti, susituokia su Rimantu Šimulioniu, jiems gimsta sūnus Ignas. Kitose nuotraukose matome Igno vaikystę sovietinėje Lietuvoje. 1988 m. šeima įsitraukia į Sąjūdį, pilni vilties sulaukti nepriklausomybės. Tačiau šie lūkesčiai Šimulionių šeimai virto katastrofa, kai septyniolikmetis Ignas Sausio 13-ąją žuvo prie televizijos bokšto. 1995 m. Nijolę ištiko insultas ir ji mirė.
Šimulionių šeimos albume atsispindi visa XX a. antros pusės Lietuvos istorija. Mane be galo sujaudino jų likimas, todėl panorau susitikti su Rimantu ir pasikalbėti. Kai susitikome, Rimantui buvo labai sunku sugrįžti į praėjusius laikus, todėl esu dėkinga, kad jis neatsisakė pasidalinti skaudžiais prisiminimais. Pagalvojau, kad apie jų šeimą turi sužinoti kuo daugiau žmonių. Todėl vieną iš penkių foto rinkinio knygų paskyriau jų istorijai, nes ji labai asmeniškai ir emocingai atskleidžia tai, ką Lietuvai padarė penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų.
Kokio atgarsio Sibiro tremtys sulaukė Lietuvoje ir kitur? Kokių patyrėte reakcijų?
Man pasisekė, kad iki karantino pavyko surengti knygos pristatymus Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir Kauno fotografijos galerijoje. Man šis pristatymas buvo pats svarbiausias, nes galėjau parodyti tremčių liudininkams savo darbo vaisius. Tai buvo labai ypatinga ir jaudinanti akimirka, nes turėjau progą padėkoti jiems už tai, kad patikėjo man savo gyvenimo istoriją, ir padėkoti visiems, palaikiusiems mano sumanymą. Kaip padėką nuo tremtinių gavau Dalios Grinkevičiūtės medalį. Negaliu nė apsakyti, koks svarbus man šis apdovanojimas.
Kaip jau minėjau, dėl pandemijos teko atšaukti visus renginius Nyderlanduose, bet pirmas straipsnis didelio tiražo dienraštyje atstojo knygos pristatymą, po jo gavau daugybę elektroninių laiškų nuo žmonių, kurie perskaitė straipsnį arba nusipirko knygą. Dar kiti išgirdo mano interviu per radiją ir sužinojo apie knygą iš kitų šaltinių. Be galo nustebino, kad tiek daug žmonių rado laiko parašyti man ir pasidalinti mintimis. Reakcijos buvo vien teigiamos, žmonės dėkojo už galimybę sužinoti tremčių istoriją, nes dauguma nieko apie tai nežinojo. Nors tema sudėtinga, bet susidomėjimas didžiulis. Neseniai gavau laišką iš JAV nuo vienos Minesotos mokytojos, kuri paprašė padovanoti knygą jų mokyklai, nes jos mokiniai kaip tik mokosi šią temą, o mano knygos labai prasmingai papildytų įprastus vadovėlius. Mano manymu, mokytojos iniciatyva yra tiesiog fantastiška, tad nusiunčiau jai savo knygas. Mokiniai keturias savaites gilinosi į šią temą, o paskutinę savaitę visus iš anksto parengtus klausimus uždavė man per Zoom susitikimą, tad buvo nuostabu susisiekti su jaunais žmonėmis, esančiais taip toli nuo manęs. Tai viena ryškiausių akimirkų, nes juk tam aš ir dirbu, kad perduočiau istoriją.
Ar Sibiro tremtys yra vienkartinis projektas, ar ketinate jį plėtoti kitomis kryptimis?
Tai bus trilogija, tad laukia antra ir trečia dalys, skirtos Latvijai ir Estijai. Latvių tremties istorijos mane vėl nuves į Šiaurės Sibirą, netoli Dudinkos, ši dalis bus paremta vieno tremtinio fotodienoraščiu. Estijai skirta istorija mane ves į Kazachstaną ir Šaltojo karo pradžią, šioje dalyje atskleisiu ryšį tarp Gulago lagerių ir Rusijos atominio projekto. Šalia šios trilogijos dar rengiu visiškai atskirą projektą apie genocidą Srebrenicoje. Tačiau Baltijos valstybės mane giliai palietė, čia jau truputį jaučiuosi lyg namuose, todėl neatmetu galimybės, kad ateityje imsiuosi naujo sumanymo.
Sibiro tremtys liudija, kokį didį blogį geba padaryti žmogus. Ar šios pamokos tebėra svarbios net ir po 80 metų?
Išgirsti praeities istorijas yra svarbu dėl daugelio priežasčių. Iš jų galima daug ko pasimokyti. Sibiro tremtys paliko gilią žaizdą tūkstančių šeimų gyvenime, taip pat ir visuomenėje. Liudytojų istorijos padeda suvokti tų žaizdų gylį. Norint deramai suprasti dabartį, turime pažinti praeitį. Tai, kad šiandien gyvename taikoje ir laisvėje, šiame pasaulyje nėra savaime suprantamas dalykas. Igno istorija yra pavyzdys, kad šiandieninės Lietuvos laisvė turėjo savo kainą, tad būtina to neužmiršti. Turime rūpintis savo laisve ir suvokti savo atsakomybę ją išlaikyti. Jei nenorime, kad totalitarinis režimas pasikartotų, privalome neužmiršti, ką jis sugeba.
CLAUDIA HEINERMANN (g. 1967 m. Iserlohne, Vokietija) studijavo vaizduojamąjį meną ir dokumentinę fotografiją Olandijoje, šiuo metu gyvena Delfte ir yra laisvai samdoma fotografė. Daugiausia dėmesio skiria ilgalaikiams fotodokumentikos projektams, tyrinėjantiems šiuolaikinės istorijos klausimus, tarp jų genocidą ir karo padarinius. Vykdė ilgalaikius projektus Bosnijoje, Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Ruandoje. Yra išleidusi keturias fotografijų knygas ir prisidėjusi prie daugybės leidinių Nyderlanduose bei kitose šalyse, jos darbų yra įsigijusios įvairios kolekcijos bei muziejai. 2020 m. išleista pirmoji trilogijos Sibiro tremtys dalis, skirta Lietuvai (knygos sklaida rūpinasi Kauno fotografijos galerija).
