Šio teksto tikslas yra išryškinti tas prielaidas ir principus, kuriais grindžiama ir kuriama pastarojo meto Lietuvos užsienio politika. Turbūt nekyla ginčų dėl to, kad egzistuoja tam tikras kokybinis skirtumas tarp ankstesnės Lietuvos užsienio politikos ir tos, kuri buvo vykdoma nuo 2021 m. pradžios. Todėl pagrįstai galima kalbėti apie naująją Lietuvos užsienio politiką, prasidėjusią sulig 2021 m. pradžia. Naująja ją galima įvardyti ne todėl, kad būtų kardinaliai pasikeitusios esminės Lietuvos pozicijos, bet būtent dėl jos įgyvendinimo stiliaus, vykdymo būdo ir pakitusio temų rato bei veikimo horizonto.
Žinoma, anaiptol nenoriu implikuoti, kad egzistavo kažkoks totalinis, visa apimantis slaptas užsienio politikos kūrimo planas, kurį pradėta įgyvendinti 2021 m. Lietuvos užsienio politika buvo kuriama situaciškai – atsakant į vis iškylančius naujus ir dažnai nenumatytus iššūkius. Tačiau „situaciškai“ nereiškia, kad neegzistavo tam tikri principai ir strateginės prielaidos, kurios buvo išankstinės, aprioriškos pačios užsienio politikos kūrimo atžvilgiu. Taigi tolesnį tekstą dera suvokti ne kaip slapto masterplan atskleidimą, o veikiau kaip refleksiją principų, kuriais remiantis naujoji Lietuvos užsienio politika buvo kuriama ir kurie nemaža dalimi išryškėjo bei buvo išgryninti to proceso metu – ir ką pavyko bei ko nepavyko išmokti ją bekuriant.
I. Stereotipai
Aristotelis kiekvieną tyrinėjimą pradėdavo išvardydamas endoxa, pirmtakų nuomones jam rūpimu klausimu. Nepretenduodamas į panašų fundamentalumą, pradžioje irgi įvardysiu kelis apie dabartinę Lietuvos užsienio politiką skleidžiamus stereotipus.
Gan paplitęs stereotipas yra tas, kad tai esanti į įvaizdį – į paviršių, į komunikacinį efektą – orientuota politika. Kalbama apie „Facebooko politiką“, labiau išmanančių – apie „Twitterio politiką“. Noriu tą stereotipą, kaip ir kitus, atsidėti į šoną ir dabar su juo nesiginčyti – tikiuosi, kad dėstymo eigoje tai paaiškės.
Vienas nedraugiškesnių stereotipų yra tas, kad naujoji užsienio politika esanti labai konfrontacinė. Jei būtų žmonių, vis dar skaitančių žiniasklaidos tinklapių komentarus, jie galėtų patvirtinti, kad reto straipsnio apie Lietuvos užsienio politiką komentaruose nėra rypaujama, jog „Lietuva ieško konfliktų“, „su kuo dar nesusipykom“ ir pan.
Su šiuo iš dalies susijęs ir trečias stereotipas – kad Lietuva esą vykdanti izoliacinę politiką: priimanti sprendimus, po kurių ji lieka vienui viena, izoliuota, „niekas mūsų nepalaiko“, niekas neseka Lietuvos pavyzdžiu. Tai vienas labiau įsišaknijusių stereotipų apie dabartinę užsienio politiką.
Ketvirtas stereotipas kaip pagrindinę perskyrą įvardija tai, kad dabar Lietuva vykdanti „vertybinę“ arba „moralią“ politiką“ – kaip priešybę „interesų politikai“, pragmatiškai politikai arba Realpolitik.
II. Vertybės vs. Interesai
Pradėsiu nuo paskutinio stereotipo: vertybinė versus interesų politika. Jis grindžiamas, mano nuomone, kiek klaidinančia perskyra. Ji dažnai formuluojama taip, tarsi vertybės ir interesai yra kažin kokie iš prigimties priešingi, nesuderinami dalykai. Tačiau tai tiesiog nevienodo lygmens sąvokos, kurios viena kitą veikiau papildo, negu yra priešingos.
Tai svarbus dalykas: juk vis dėlto kai kalbame apie „interesų“ priešpriešą „vertybėms“ politikoje, intuityviai suvokiame, kad gyvenime tarp jų kažkoks skirtumas yra. Tai reiškia, kad ta mūsų perskyra nurodo į kažką kitą, o ne loginę sąvokų sąrangą, ir intuityviai žinome jos reikšmę. Perskyrą tarp interesų ir vertybių politikoje tikriausiai reikėtų versti kaip kontrastą tarp siaurai ir pilnai suprasto politinio intereso. Juk žmonėms, besivadovaujantiems vertybėmis, interesai anaiptol nėra svetimi – jie suinteresuoti tų vertybių įgyvendinimu. Žmogus, kuris vertybe laiko demokratiją, suinteresuotas siekti demokratinių reformų savo šalyje. Tuo tarpu kalbant apie „interesų politiką“, paprastai kalbama apie intereso redukciją į tam tikrą siaurą interesų skalės dalį, dažniausiai – į ekonominius išskaičiavimus, kartais galbūt į kažkokius trumpalaikėje perspektyvoje suvokiamus politinius interesus (pavyzdžiui, išlaikyti galią ir įtaką, laimėti ateinančius rinkimus ar pan.). „Interesų politika“ kalba apie pasaulį, kuriame moralinės, teisinės ir politinės sąvokos – tokios kaip teisingumas, drąsa, solidarumas, orumas, – neegzistuoja ar bent jau nesuvokiamos kaip turinčios motyvuojančios galios. Trumpai tariant, „interesų politika“ paprastai reiškia tiesiog reduktyvų politinių motyvacijų ir interesų supratimą.
Taigi veikiau turėtume kalbėti apie tam tikrą holistinį intereso politikoje supratimą, kuris remiasi neredukcionistiniu požiūriu į žmogų, žmogaus tikslus, valstybės tikslus, ir apie tai, kas ir kam yra visuomenė. Toks požiūris į interesą taip pat padeda išsivaduoti iš dabarties solipsizmo, jis atviras ir istorijos pamokoms bei ilgalaikei istorinei perspektyvai.
Mano įsitikinimu, esminis procesas, kuris užsienio politikoje vyko pastaruosius pora metų, buvo būtent esminių Lietuvos interesų išsigryninimas. Kitaip tariant, tai nebuvo politika, kuri kažkaip svetima interesų politikai, o veikiau atvirkščiai – bandymas suprasti, kas yra pamatinis Lietuvos interesas, ir pradėti jo siekti.
III. Pamatinis Lietuvos interesas
Jį įvardyti galima gana paprastai: pamatinis Lietuvos interesas, kuriuo grįsta dabartinė Lietuvos užsienio politika, yra tokia pasaulio tvarka, kurioje tokios valstybės, kaip Lietuva, gali išlikti.
Iš šio kertinio apibrėžimo kyla daug išvestinių sąlygų, kurios reikalingos, kad tas pamatinis Lietuvos interesas galėtų būti įgyvendintas, ir kurie yra jos užsienio politikos tikslai. Tai tokie dalykai kaip globali sąranga, kuri yra grįsta tarptautine teise, arba teisės viršenybės principas, konfliktų sprendimas taikiu būdu, pagarba tautų apsisprendimo teisei kaip viena esminių tos sąrangos atramų. Taip pat – žmogaus teisių, laisvių ir demokratijos primatas, demokratija ir laisva visuomenė kaip politinės santvarkos raidos ar apskritai žmonijos raidos matas. Šios sąlygos ilgą laiką buvo tarsi pernelyg akivaizdžios ir visuotinai priimtos prielaidos, tačiau dabartiniame pasaulyje jos toli gražu nebėra akivaizdžios – jų užtikrinimas yra tapęs sudėtingu iššūkiu.
Būtent todėl galima teigti, kad Lietuvos užsienio politika yra, viena vertus, pamatinio Lietuvos intereso politika, o kartu ir vertybinė politika. Tik buitinis sąvokų išskyrimas leido šiuos svarbius užsienio politikos aspektus priešinti.
Tokioje šviesoje pažvelgę į ekonominių interesų vaidmenį politikoje suprantame, kad jie irgi yra svarbi interesų spektro dalis. Pilnesnis intereso suvokimas leidžia ir ekonominį interesą patalpinti į jo prigimtinę nišą, nes niekas negalėtų paneigti ekonomikos svarbos. Galų gale, visi aiškiai suprantame, kad be jos valstybė neturėtų nei raumenų gintis, nei galios ir resursų vykdyti savarankišką politiką. Kitaip tariant, ekonomika yra būtinoji, bet ne pakankama valstybingumo sąlyga, todėl ji pati savaime nepajėgi paaiškinti, kas yra valstybės interesas. Būtent šitoje šviesoje drįsčiau paradoksalokai teigti, kad nors naujoji Lietuvos užsienio politika dažnai yra kaltinama nepragmatiškumu, būtent dabar ekonominė diplomatija, valstybės ekonominė užsienio politika yra kaip niekad anksčiau integruota su kitomis valstybės gyvenimo sritimis ir užsienio politika apskritai.
IV. Ekonominio naratyvo dominavimo pavojus
Vienas dalykas, kurį teisingai suvoktas interesas leidžia mums atmesti, tai yra ekonominio naratyvo dominavimo pavojus, kai ekonominiai interesai pradeda apibrėžti politikos tikslus. Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai kartojo sau mitą, kad pasaulio ekonominė integracija atneš naują globalią santykių būseną, kurioje karas darysis mažiau ir mažiau įmanomas. „Pasaulio valstybės tampa taip tarpusavyje susijusios, kad didelio masto karas tampa nebeįmanomas“, – sako tas mąstymas, užmiršdamas, kad beveik pažodžiui taip geopolitikos teoretikai tvirtino daugiau nei prieš šimtmetį – keleri metai iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Mitas apie ekonominę integraciją kaip demokratizacijos, taikaus sambūvio įtvirtinimo, konfliktų pašalinimo ir esminių skirtumų išsprendimo būdą buvo ir tebėra labai gajus – būtent iš čia ir kyla ekonominio naratyvo dominavimo pavojus: kai ekonominis naratyvas tampa dominuojančia paradigma, kuri apsprendžia politikos tikslus.
Kodėl tai pavojinga? Ką mes pamatėme dabar ir ką turėjome suvokti anksčiau ir aiškiau – tai, kad skirtingos santvarkos naudojasi ekonomine integracija asimetriškai. Ekonominė integracija anaiptol nesumažina autoritarinių režimų galimybės kariauti karus, engti ir persekioti žmones, tačiau sumažina demokratinio pasaulio galimybę jiems priešintis. Lygiai taip pat demokratiniam pasauliui ekonominė integracija su autoritariniais režimais kelia priklausomybės grėsmę. Mat ekonominė integracija tarp sąžiningų žaidėjų (kaip kad laisvojo pasaulio teisinės valstybės) vyksta pagal vienas taisykles, pagal tam tikrus abipusiškumo ir lygiavertiškumo santykius. Tačiau kai tame pačiame integracijos santykyje atsiduria nesąžiningas žaidėjas, kaip Rusija, Kinija ar kuris kitas iš daugybės dabartinių autoritarinių režimų, santykis suvokiamas parazitiškai. Juo naudojamasi eksploataciniais tikslais, nepaisant taisyklių, kurias apibrėžia geranoriškai ir gan naiviai tą santykį kuriančios demokratinio Vakarų pasaulio valstybės. Ekonominė integracija panaudojama kaip terpė ekonominiam špionažui, perimant ir pavagiant strateginių sektorių know-how (pavyzdžiui, saulės energetikoje), dempingo būdais perviliojant pas save ištisas pramonės sritis ir sunaikinant jų prielaidas Vakarų valstybėse (pavyzdžiui, greitųjų traukinių pramonė ir ta pati fotovoltika), ekonominiam šantažui (energetika) ir t. t. Lygiai taip pat ekonominis integravimas yra naudojamas asimetriškai, kai vyksta ekonominė kolonizacija, ką mes dabar regime tos pačios Kinijos vykdomoje Belt and Road Initiative („Juostos ir kelio iniciatyvoje“).
Ekonominės integracijos režimas, naiviai ir trumparegiškai sukurtas be vidinių saugiklių, leido ir netgi skatino tokį parazitinį santykį. Tai įgalino geopolitinius oponentus, kaip kad Kinija, pasinaudoti Vakarų technologijomis ir inovacijomis savo technologiniam ir kariniam pranašumui kurti. Kinijoje dirbtinio intelekto naudojimas karinėje pramonėje, skaitmeninių technologijų naudojimas visuomenės pavergimui vyko pilnu greičiu, pasinaudojant Vakarų išradimais, kad jų dėka sukurtų atsvarą, konkurenciją ir netgi geopolitinį iššūkį patiems Vakarams.
Dar daugiau – per pastaruosius metus matėme, kaip bet kokia priklausomybė, bet kokia sąsaja su autoritariniu režimu gali būti pastarojo išnaudota kaip įrankis šantažui ir politiniam spaudimui: nuo Kinijos ekonominio spaudimo Australijai arba Lietuvai naudojantis dominuojančia padėtimi globaliose tiekimo grandinėse iki Rusijos energetinio šantažo Europai. Gyvename vis augančio civilinių institucijų „suginklinimo“ (weaponization) laikais, ir kiekvienas atsivėrimas autoritariniams, tarptautinių normų ir taisykle grįstos pasaulio tvarkos nepripažįstantiems režimams gali tapti demokratinių valstybių Achilo kulnu. Todėl pastaruosius keletą metų ir yra diskutuojama apie „atsikabinimo“ ir ekonominės autonomijos poreikį. Lygiai primygtinai kvestionuojama ekonominio naratyvo dominavimo tendencija.
Čia reikalingas realizmas, kuris labai aiškiai regi geopolitines, lygiai kaip ir ekonomines, karines, technologines grėsmes, kylančias iš abipusės priklausomybės. Labai svarbi prielaida, kurią reikia įtvirtinti ir turėti omeny, yra tokia: neneigiant ekonomikos kaip svarbaus valstybės intereso, ekonominio naratyvo dominavimas kuriant užsienio politikos tikslų supratimą yra labai pavojingas, kadangi jis kuria priklausomybę ir pernelyg naiviai perkelia politinių sprendimų ir veiksmų svorį ant ekonominių mechanizmų, kurie patys tokio politinio vaidmens atlikti negali.
V. Esminis užsienio politikos iššūkis
Esminis, giliausias iššūkis Lietuvos užsienio politikai yra ne Rusija ar Kinija, ne autoritarizmo keliamos grėsmės, ne vertybės vs. interesai, bet: kaip išlaikyti politinį subjektiškumą, tai, kas angliškai vadinasi agency, kaip iš politikos objekto tapti (ir išlikti) politikos subjektu?
Kodėl tai yra esminis klausimas? Praeitame amžiuje mes pernelyg daug kartų buvome kitų valstybių strateginių planų objektu be galimybės pareikšti savo subjektiškumą, agency. Ir žinome, kuo tai baigėsi, kiek tai kainavo ir ką tai reiškė. Savo ruožtu, XXI a. iškyla pavojus, kad susiklostys tam tikra „galių hierarchijos“ samprata: kad yra didžiosios valstybės, kurios yra svarbios kuriant politiką ir ją lemia, ir kitos, kurios yra ne tokios svarbios ir į kurių balsą galima įsiklausyti mažiau. Galiausiai remiantis šia logika prieiname idėją, kad kai kurios valstybės yra „mažiau valstybės“ negu kitos arba „nėra tikros valstybės“ – retorika, kuri buvo Rusijos naudojama pateisinti agresiją prieš Ukrainą. Pasak galių hierarchijos naratyvo, kai kurios šalys neturi tokio subjektiškumo ir suverenumo laipsnio kaip, pavyzdžiui, didžiosios galybės: JAV, Kinija, Rusija, Vokietija, Indija, Brazilija ar pan. Šis iššūkis yra labai rimtas. Mintis, kad yra tokia kategorija kaip „sezoninės valstybės“, kurios tai atsiranda žemėlapyje, tai atplaukus naujai istorinės lemties bangai, vėl iš jo pranyksta, nėra tik XX a. pradžios vokiečių geopolitikos teoretiko pastebėjimas. Tas pats mąstymas gyvas ir „galių hierarchijos“ sampratoje, kuri labai gaji šių dienų geopolitikoje. Todėl esminis Lietuvos užsienio politikai kylantis klausimas išlieka nepaprastai rimtas ir svarus: kaip iš politinio objekto tapti subjektu? Ir kaip tą savo subjektiškumą įgyvendinti? Kaip įtvirtinti suverenumo raiškoje pasireiškiantį valstybės orumą?
VI. Ar visada dydis lemia?
Siekiant atsakyti į esminį užsienio politikos klausimą, pirmiausia dera ieškoti svertų ir veikimo plotmių, kuriems valstybės dydis nėra taip tiesiogiai svarbu. Labai svarbu nenurašyti veikimo galimybių iš anksto, sakant: „mes maža valstybė“ ir „nieko negalim padaryti“. Juk ne visose srityse fizinis ir ekonominis valstybės dydis tiesiogiai konvertuojamas į galią.
Galima pradėti nuo to, kad daugiašaliuose formatuose – kaip kad Jungtinės Tautos, ESBO, Europos Taryba ir pan. – šalys turi vienodą balso teisę nepriklausomai nuo savo dydžio. Čia remiamasi savotiška metafizine prielaida, kad suverenumas yra nedalomas vienetas, ir kiekviena valstybė turi lygų balsą – abiem reikšmėm, tiek vote, tiek voice prasme – nesvarbu, ar tai būtų Kinija, Indija ir JAV, ar Lietuva, Malta ir Sent Kitsas ir Nevis. Todėl pirmasis uždavinys – išnaudoti tas sritis, kur Lietuvos subjektiškumą ir suverenumą galima pareikšti nepriklausomai nuo dydžio, masės ir resursų, prisiimant aktyvų vaidmenį daugiašaliuose formatuose. Kažkada Lietuvai pavyko aktyviai veikti Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, o nuo šių metų pradžios tą darome JTO Žmogaus teisių taryboje. Galima suprasti visą skepticizmą dėl Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų veiksnumo – nepaisant to, tai yra viena iš sričių, kur maža valstybė gali ryškiai veikti nepriklausomai nuo savo dydžio. Be abejo, daugiašališkumas neįgalina visiško įtakos ir poveikio lygiavertiškumo tarp didžiųjų galybių ir mažų šalių – tačiau tai bent jau yra veiklos plotmė, kur įtaka nėra tiesiogiai proporcinga valstybės dydžiui.
Angažuotas veikimas daugiašaliuose formatuose kelia ir savo specifinių sunkumų. Nedviprasmiška, be rezervacijų parama Ukrainai, principingas pasipriešinimas Rusijos siekiams ir jos nusikaltimų įvardijimas daro Lietuvą poliarizuojančiu veikėju tarptautinėse organizacijose. Tai reiškia, kad kai kuriuos rinkimus laimėti tampa sunkiau, balsavimas už Lietuvos atstovus ir pozicijas tampa politizuotas, reikalauja išeiti iš neutralumo zonos, kuri paranki daugeliui toliau nuo Ukrainos karo teatro esančių šalių. Kita vertus, tai kuria ir netikėtas galimybes, nes tokia laikysena reiškia, kad šalis įgyja brando požymių, tampa tam tikra asmenybe, ir niekam nebereikia aiškinti, „apie ką“ Lietuva yra.
VII. Įsitinklinimas per dialogą
Antras būdas įgyvendinti Lietuvos subjektiškumą yra įsitinklinimas – sąjungininkų, bendraminčių tinklų kūrimas, buvimas tam tikro didesnio dialogo dalimi. Įsitinklinimas pirmiausia remiasi ir naudojasi tomis sąjungomis, kurių dalimi Lietuva jau yra. Visų pirma – Europos Sąjunga ir NATO. Platesne prasme galima kalbėti apie demokratinių valstybių aljansą ar bendriją kaip politinio veikimo atramą, kurios reikšmę išryškino, iš naujo aktualizavo Rusijos karas prieš Ukrainą.
Tačiau neužtenka vien būti šių sąjungų ar tinklų dalimi ir pasyviai naudotis jų teikiamu solidarumo bei paramos resursu. Norėdama laimėti diplomatines kovas, patraukti savo pusėn sąjungininkus – tiek ES, tiek NATO, tiek kituose tarptautiniuose formatuose – Lietuva privalo tapti aktyvi kituose klausimuose, kurie dažnai mums nėra savaime suprantami ir natūralūs, bet jų įvaldymas leidžia užmegzti prasmingą dialogą su valstybėmis, kurių interesų diapazonas nesutampa ar netgi visiškai nepersikloja su Lietuvos interesais.
Jeigu ankstyvesnę Lietuvos užsienio politikos stadiją būtų galima apibūdinti kaip savo tiesos – tiesos apie save ir savo artimiausią aplinką – kartojimo paradigmą, tai naujoji Lietuvos užsienio politika paremta labai aiškiu politiniu apsisprendimu eiti į kuo platesnį dialogą su toliau esančiomis šalimis, kurios iš pažiūros galbūt neatrodo natūralios Lietuvos sąjungininkės. Kad toks dialogas galėtų vykti, reikia įeiti į kitos pusės „kailį“. Kad galėtume prancūzus sudominti, kuo mums svarbi Baltarusijos situacija, turime suprasti jų interesus ir gebėti padėti Sahelyje, kuris yra Prancūzijos kertinio intereso sritis. Būtent toks sąjungininkų interesų „įsisavinimas“, padarymas jų savais įgalina būti autentiško dialogo dalimi. Įsitinklinimas – reikia aiškiai suprasti – nėra tik apsimainymas interesais, tai yra gebėjimas dalyvauti pokalbyje ne tik apie savo betarpišką kaimynystę. Tai man atrodo labai svarbus Lietuvos užsienio politikos brandos momentas.
Geru tokios laikysenos pavyzdžiu gali būti santykiai su Iraku. Niekada nemaniau, kad darbas su Baltarusija gali nuvesti į Bagdadą. Tačiau po to, kai Aliaksandras Lukašenka 2021 m. pradėjo hibridinę ataką prieš Lietuvą panaudodamas migrantų srautus, organizuotai suvežtus daugiausia iš Irako, paaiškėjo, kad Lietuva su Iraku ne tik neturi jokio pastovaus politinio dialogo, bet neturėjo netgi akreditavusi ambasadoriaus. Tą dialogą teko skubiai užmegzti – tačiau dar svarbiau tai, kad dialogas tarp Vilniaus ir Bagdado nebuvo vien apie migrantus. Mėginome suprasti, kas Irakui yra svarbu ir užmegzti ilgalaikį, tvarų ryšį. Tai lėmė, kad ne tik pavyko efektyviai pradėti stabdyti naujų potencialių migrantų gabenimą į Baltarusiją ir kad tarp visų ES šalių Lietuva pajėgė proporcingai daugiausia nelegalių migrantų grąžinti atgal į tėvynę, bet ir tai, kad dabar tarptautiniuose forumuose Irakas pabrėžia, kaip gerai jiems sekasi dirbti su Lietuva įvairiais klausimais. Taip įvyko todėl, kad savo dialogą su Bagdadu grindėme ne tik tuo, kas įdomu mums patiems, bet klaũsėme ir kláusėme irakiečių, kaip mes jiems galime būti naudingi ir ant kokių pagrindų galime kurti ilgalaikį politinį santykį. Būtent tai ir yra išėjimas į platesnį dialogą, kuris leidžia kurti tvarias bendraminčių struktūras.
Kitas, turbūt reikšmingiausias tokio dialogo pavyzdys būtų Lietuvos, JAV ir Taivano „trikampis“. Būtent čia strateginio sąjungininkų intereso suvokimas ir Lietuvos politikos fokusavimas į Rytų Aziją, konkrečiai į Taivano sąsiaurį, įgalino Lietuvai tapti relevantiškai JAV užsienio politikoje tokiu mastu, kokio anksčiau jokia proga, netgi stojimo į NATO metu, Lietuva nebuvo pasiekusi. Anksčiau Lietuva turėdavo svarbos JAV tik kaip tam tikro kolektyvinio vieneto dalis. Savo ruožtu tapdama matoma šiame dialoge dėl Rytų Azijos politikos, Lietuva tampa įdomi ir tokioms valstybėms kaip Australija ir Japonija. Būtent todėl Lietuvos Taivano politika yra geras pavyzdys, kaip galima įsitinklinti ir išnaudoti solidarumo mechanizmus maksimizuojant (leverage) savo santykinę galią. Kad Lietuva yra kviečiama į Indijos-Ramiojo vandenyno dialogą, kurį organizuoja JAV prezidento administracija ir kuriame dalyvauja kertinės valstybės, irgi yra tam tikro pripažinimo ženklas toje dialogo plotmėje, kurioje Lietuva iki tol apskritai nefigūravo.
Kita konkreti politinė tokio įsitinklinimo išraiška yra precedento neturintis atvejis, įvykęs Kinijos ekonominio spaudimo akivaizdoje, kai Lietuvos pusėje į Pasaulio prekybos organizacijos bylą įstojo ne tik Europos Sąjunga (kas yra natūralu – ES yra tiesiogiai paveikta ginčo šalis), bet ir JAV, Jungtinė Karalystė, Japonija, Kanada, Australija bei Taivanas. Tokios „paramos grupės“ Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį nėra turėjusi. Ir tai yra bene geriausias pavyzdys, kaip įsitinklinimas ir sąjungininkų telkimas įgalina tokią mažą valstybę kaip Lietuva padidinti savo subjektiškumą.
VIII. Kurti naratyvą
Esminis veiksmas, kurį mažos valstybės gali atlikti ir kur dydis vėlgi nėra toks svarbus – tai kurti naratyvą ir keisti vyraujantį diskursą. Naratyvo kūrimo svarba Lietuvos politikoje – ne tik užsienio – nebūdavo pakankamai suvokiama. Visuomet buvo politikų, mėgstančių sakyti, kad „reikia dirbti, o ne kalbėti“, tarsi politika, politinis darbas yra kažkas kita, negu komunikacija; neįmanoma įsivaizduoti politinio veiksmo atsietai nuo komunikacinio veiksmo. Savo ruožtu vyraujantis viešasis naratyvas yra tai, kas apsprendžia politinio pasirinkimo parametrus.
Kalbėdami apie naratyvus ir diskursus, mes susiduriame su plotme, kur šalies dydis nėra tiesiogiai išverčiamas į santykinę šalies galią. Pavyzdžiui, iliustruojant priešiškų naratyvų pavyzdžiais, Kinija yra didžiulė valstybė su ilgalaike strategija, bet tarptautinio naratyvo kūrime yra visiškai antros rūšies galybė. Rusija šiuo požiūriu yra ryškiai kūrybiškesnė, nepaprastai proaktyvi, ir daugelis jos sukurtų piktybinių naratyvų yra žymiai įtakingesni, negu įsivaizduojame. Jau nekalbant apie tai, kad daugelio mus veikiančių rusiškų naratyvų kilmės paprasčiausiai nematome.
Naratyvo keitimas yra plotmė, kur valstybė gali aktyviai veikti nepaisant savo dydžio. Aišku, tai nėra paprastas įgūdis. Lietuva to pradėjo mokytis gerokai anksčiau – kai prieš dvylika metų reikėjo įtikinti Europos Komisiją dėl energetinės nepriklausomybės būtinybės, ir tik po ilgos diplomatinės kovos Lietuvos siūlomos nuostatos atgulė į ES dokumentus, o visos ES naratyvu jos tampa tik dabar.
Pastarųjų poros metų sėkmingas diskurso kūrimo pavyzdys – Minsko valdžios įvykdytas „Ryanair“ lėktuvo užgrobimas. Labai nedaug trūko, kad būtų įsigaliojęs Minsko režimo peršamas naratyvas: kad dėl bombų perspėjimo Minske buvo nutupdytas lėktuvas, o to nutupdymo metu „išlipo“ Baltarusijos pilietis ir jo draugė. Lietuvai pavyko įtvirtinti supratimą, kad įvyko lėktuvo užgrobimas politiniais tikslais. Svarbiausia buvo reakcijos greitis ir aktyvus veikimas – suprantant ir naudojantis tuo, kad prielaidos Lietuvai įtvirtinti savo naratyvą buvo palankesnės negu Baltarusijai, kurios režimo niekas nemėgo. Tačiau kad „Ryanair“ incidentas taptų visuotinį pasipiktinimą ir politinę mobilizaciją keliančia banga, buvo reikalingos tikslinės Lietuvos pastangos – ir tai buvo padaryta. Šis naratyvo suvaldymas paskui virto „politiniais dividendais“ sankcijų prieš Baltarusijos režimą ir tokių tarptautinių organizacijų, kaip Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO), adekvačių raportų ir sprendimų pavidalu.
Dar svarbesnis „naratyvo politikos“ atvejis buvo Minsko pradėtas migrantų gabenimas per sieną. Tai, kad mes dabar kalbame apie migrantų hibridinę ataką, o ne apie pabėgėlių krizę, buvo intensyvaus tikslingo, kryptingo ir dažnai povandeninio diplomatinio darbo rezultatas. Lietuva labai anksti pradėjo aktyvų aiškinamąjį darbą Europos sostinėse, ėmė telkti bendraminčių tinklus, kaip liudytoją įtraukė Iraką ir anticipavo didesnių valstybių interesus ta prasme, kad Vokietija ir kitos ES valstybės nenorėjo 2015 m. Angelos Merkel klaidos pasikartojimo. Tai padėjo suformuoti vyraujantį naratyvą, kuris galioja ir dabar – kad tai, kas vyko prie Lietuvos (o taip pat Lenkijos ir Latvijos) sienų 2021 m. vasarą, buvo ne „pabėgėlių krizė“, o tikslinga hibridinė Minsko režimo ataka panaudojant migrantus. Naratyvo įtvirtinimas padėjo pakloti pagrindus ir kitokiai ES politikai savo sienų apsaugos atžvilgiu, kuri toli gražu nebuvo akivaizdi ir savaime suprantama iki 2021 m.
Kad naratyvo kūrimas būtų paveikus, reikia, kaip jūrininkai sako, sail close to the wind, plaukti kaip įmanoma statesniu kampu prieš vėjo kryptį – kitaip pasakojimas nebus girdimas, paskęs kitų balsų klegesyje. Su tuo susijusi tam tikra rizika – norint kurti paveikų naratyvą, norint, kad balsas būtų išgirstas, o naratyvas – pastebėtas, neretai reikia užimti rizikingą poziciją, kuri išeina toli už komforto zonos ribų. Tai gali reikšti izoliuotumą, kai gali pasijusti vienas svetimame lauke, ir niekas neseka iš paskos. Vis dėlto netgi tokios pastangos keičia dominuojančio diskurso lygį ir yra politiškai prasmingos.
Pavyzdys – Lietuvos pasitraukimas iš Kinijos sutelkto „17 + 1“ formato ir leidimas Taivanui persivadinti savo atstovybę. Yra kritikų, kurie teigia, kad niekas nepasekė Lietuvai iš paskos, atkartodami tokius pačius politinius sprendimus, ir kad taip Lietuva tik izoliavo save. Tačiau įdomu tai, kad naratyvo, politinio diskurso laukas veikia kitaip. Diskursas pasitvirtina ne tik tada, kai kažkas jį pažodžiui paseka, atkartoja tuos pačius veiksmus. Kaip pasakytų Platonas, politinio idealo įgyvendinimas vyksta nebūtinai tada, kai bandoma pažodžiui jį įgyvendinti, bet netgi kai yra tam tikra aproksimacija į tą pusę – kai yra bent kokia sekimo idealu pastanga, jis jau veikia politinę tikrovę. Lygiai taip pat drąsesni Lietuvos veiksmai atveria kitokį politinių veiksmų ir galimybių lauką, nubraižo kitokią politinio žaidimo aikštelę, negu egzistavo ir buvo įmanoma iki tol. Toje aikštelėje jau kitos valstybės klausia savęs: „Kaip mes galime padėti Taivanui ir pasipriešinti Kinijos komunistinio režimo šliaužiančiai agresijai?“ Sekti nebūtinai reiškia kartoti tuos pačius veiksmus: kitos valstybės ieško kitų būdų solidarizuotis ir padėti Taivano demokratijai, ir tai ne mažiau svarbu – ir žinome, kad tuos žingsnius įkvėpė Lietuvos pavyzdys, nustūmęs leistinumo ribas tolyn į priekį. Tada bendramintės šalys atlieka veiksmus, kurie nėra pažodinis Lietuvos veiksmų pakartojimas, bet realizuoja kitas politinio veikimo galimybes toje erdvėje, kurią atvėrė Lietuvos veiksmai, pavyzdžiui, Čekija, pradėjusi aukšto lygio politinių kontaktų su Taivanu seriją. O galiausiai tai virsta ir tiesioginio politinio sekimo veiksmais – prieš kelias savaites Latvija ir Estija paskelbė paliekančios „16 + 1“, kuris dabar, pusantrų metų praėjus po Lietuvos išėjimo, laikytinas didžiąja dalimi mirusiu formatu.
Taigi naratyvo kūrimas yra vienas svarbiausių įrankių, įgalinančių mažąsias valstybes kurti naują politinę tikrovę ir daryti įtaką tam politiniam laukui, kuriame žaidžiame.
IX. Viešosios komunikacijos svarba užsienio politikoje
Dabar grįžtame prie tų kaltinimų ar stereotipų, kad naujoji Lietuvos užsienio politika esanti „Facebooko politika“. Koks tų kaltinimų turinys ir kas išvis turima omenyje? Diplomatija, užsienio politika, kaip ir bet kuri politika, kaip minėjau, ir yra komunikacija. Ginčai ir balsavimai Seime, Vyriausybėje priimamas sprendimas, rinkimai – visa tai yra komunikaciniai veiksmai, ką gražiai išreiškia lietuviška žodžio „balsas“ dviprasmybė, apimanti voice ir vote prasmes. Taigi priekaištauti politikai dėl komunikacinio aspekto yra mažų mažiausia paradoksalu.
Galbūt tuo priekaištu norima pasakyti, kad nevykdomas slaptasis, nematomas užkulisinis diplomatinis darbas? Negaliu pateikti viešų įrodymų, bet galiu patikinti, kad taip tikrai nėra. Galbūt problema kyla iš to, kad užsienio politika – kaip niekad anksčiau – tapo viešųjų diskusijų ir netgi kontroversijų objektu?
Kartais gali susidaryti įspūdis, kad anksčiau sutarimo apie užsienio politiką buvo daugiau, bet tas įspūdis turbūt pirmiausia yra reakcija į pokytį nuo ankstesnės užsienio politikos paradigmos, kur buvo įprasta žymiai mažesnė sąsaja su visuomenės procesais. Vėlgi, ką mes regime pastaruoju metu – užsienio politika vis labiau tampa autentiškos, iš apačios kylančios visuomenės iniciatyvos dalimi. Pradedant kovos su Rusijos propaganda formatais, kurie išaugo iš tokių decentralizuotų, iš apačios kylančių pagrindų, kaip „interneto elfų“ judėjimas, ir baigiant solidarumo akcijomis su Ukraina, kurios generuoja apčiuopiamą pokytį – „Blue-yellow“ ir Jonas Ohmanas, daug metų telkiantis paramą Ukrainos kariams, arba ryškiai nuskambėjusi Andriaus Tapino Bayraktaro akcija.
Lietuvos užsienio politika įgijo naują kokybę, kuri įmanoma tik tada, kai visuomenė aktyviai įsitraukia, ir įgijo naujas atramas. Viešoji užsienio politikos dimensija yra nepaprastai svarbi kuriant ir pratęsiant tai, ką valstybės valdžia viena pati ne visada yra pajėgi padaryti. Pavyzdžiui, jeigu valstybinės institucijos vienos, be visuomenės įsitraukimo, kovotų su priešiška propaganda, valstybė arba būtų nepajėgi tai propagandai veiksmingai atsispirti, arba jai grėstų tapti policine valstybe, vykdančia cenzūrą. Tik visuomenės pastangomis įmanoma tokią kovą laimėti, ir todėl viešoji komunikacija, paskleidžianti visuomenei informaciją apie užsienio politiką, jos tikslus ir uždavinius, yra nepaprastai svarbi, norint įgalinti visuomenę įsitraukti į bendrą ateities kūrimą.
Drauge tai susiję ir su suvokimu, kad ir priešiško politinio veikimo priemonės išsiplečia į visuomenės nuomonės formavimo lygmenį. Skleisdama sąmokslo teorijas, įtarumo hermeneutiką, dezinformaciją ir melagienas, vykdydama sąmoningą visuomenės poliarizavimą Rusija mėgina viešuosius naratyvus panaudoti griaudama Vakarų vienybę ir paramos Ukrainai prielaidas. Tačiau supratimas, kad viešosios komunikacijos erdvė, vyraujantys naratyvai galų gale ir kuria prielaidas politikų apsisprendimams, yra dviašmenis kalavijas, – jis veikia ir kita linkme. Prasidėjus karui Ukrainoje tą akivaizdžiai pamatė daugelis Vakarų Europos valstybių, kur rinkėjai buvo – ir, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tebėra – pažangesni, artimesni Ukrainai, artimesni mūsų karo grėsmių skaitymui, negu tų valstybių politiniai elitai ar deep state struktūros. Būtent tada iš rinkėjų kilo spaudimas, kuris privertė politikus koreguoti pozicijas. Tą matėme ir tada, kai būtent iš visuomenės kilęs spaudimas privertė iki tol skeptiškų Vakarų valstybių politikus koreguoti savo pozicijas dėl kandidatės statuso Ukrainai suteikimo. Būtent todėl viešosios komunikacijos elementas, leidžiantis visuomenei kokybiškai įsitraukti į užsienio politikos kūrimą, yra nepaprastai svarbus darbo šioje srityje elementas.
X. Neapleisti šerdies – tęstinumas kaip užsienio politikos prielaida
Tolesnis aspektas, itin svarbus kuriant užsienio politiką, yra neapleisti savo šerdies – esminės struktūros, įdirbio ir patirties. Play to your strenghts, – sako labai teisingas patarimas, kuris galioja tiek sportininkams, tiek politikams.Tai tezė apie tapatybę, politikos tęstinumą ir išsaugojimą. Tą norėjau nuo pat pradžių pabrėžti: atsivėrusi naujiems veikimo būdams, išsiplėtusi į naujas sritis, atradusi globalesnį veikimo matmenį Lietuvos politika dėl to netapo kardinaliai kitokia. Krypties prasme ji tęsia tą pačią liniją, išlaiko tas pačias tradicines savo stiprybių sritis – būtent, ilgametį įdirbį Rytų kaimynystėje, kurio dėka esame laikomi ne tik Baltarusijos, Ukrainos, bet ir Moldovos, Pietų Kaukazo ekspertais – ar bent jau žmonėmis, nutuokiančiais, kas ten vyksta. Ir, kas be ko, geriausiai suprantančiais Rusijos intencijas. Lietuvai, deja, ne pirmą kartą tenka Kasandros vaidmuo, kai prasidėjus karui Ukrainoje įvairūs vakariečiai nuolat kartodavo: „Kodėl mes jūsų, lietuvių, neklausėme nuo 2014 m.? Jūs gi nuo pat pradžių viską tiksliai sakėte…“
Lietuvos užsienio politikos stiprybes yra labai svarbu išsaugoti, ir niekas anaiptol neketina jų atsisakyti – turbūt tik šiek tiek keičiasi užsienio politikos santykis su jomis. Anksčiau mums grėsė tam tikras pavojus būti monotematiškiems, likti vieno siauro dalyko adeptais, tik apie jį visiems ir būgnijančiais. Toks buvo stereotipas, paplitęs partnerių akyse už Lietuvos ribų: kad Lietuva yra apie Rusiją ir apie nieką daugiau. Dabar, laužant tą stereotipą ir išeinant į kitas sritis, kai galime dalyvauti dialoge ir apie Indijos-Ramiojo vandenyno regioną ar Artimuosius Rytus, itin svarbu neprarasti tų šerdinių stiprybių ir būtent jas įveiklinti tame globaliame kontekste.
XI. Realizmas – drąsa matyti, ką matai
Lietuva nebijojo aiškiai matyti – ir nemažiau aiškiai įvardyti – Rusijos politikos esmę ne tik nuo 2014, bet ir nuo 2008, ir nuo 1992 m., prieš tai nemažiau drąsiai ir nemažiau nepopuliariai mesdama iššūkį Sovietų Sąjungos ir Gorbačiovo vykdomai politikai. Toks realizmas, iš drąsos regėti dalykus, kokie jie yra, ne mažiau reikalingas ir kitose plotmėse, matant ir įvardijant giliausias dabartinio globalaus konflikto prielaidas.
Mūsų politikos šerdį lygiai taip pat sudaro ir mūsų kieta, principinga laikysena despotiškų režimų atžvilgiu, grįsta net ne dešimtmečių, o šimtmečių artimo bendravimo su jais patirtimi. Todėl suvokiame, kad tikroji grėsmė yra sisteminė – kylančio, įsitvirtinančio autoritarizmo ir nebaigtos demokratizacijos proceso rezultatas. Kai kurie Vakarų politikai bando karą Ukrainoje pavaizduoti kaip Putino ir jo Kremliaus aplinkos karą. „Reikia skirti Putiną ir Rusijos visuomenę“, – kartoja jie. Tai labai pavojinga saviapgaulės forma, galinti pakirsti prielaidas veiksmingai padėti Ukrainai ir pasipriešinti Rusijai. Tik suvokus, kaip giliai šios agresijos prielaidos ir šaknys glūdi pačioje Rusijos visuomenėje, užzombintoje agresyvios indoktrinacijos per paskutinius du dešimtmečius, o ir prieš tai neatsisakiusioje imperinio revanšizmo, etninio pranašumo ir kultūrinės kolonizacijos idėjų, galima formuluoti veiksmingus receptus šiai geopolitinei infekcijai stabdyti.
Ne mažiau svarbu suvokti dar gilesnes ir platesnes šių procesų prielaidas. Karą Ukrainoje turėtume matyti kaip nepabaigto, nutrūkusio demokratizacijos proceso išdavą, kaip autoritarinių supervalstybių – Rusijos ir Kinijos – iššūkio, metamo Vakarų sukurtai tarptautinei tvarkai ir saugumo sistemai, naujausią stadiją.
Vakarai pernelyg ilgai prabuvo instinktyvaus post-Fukuyaminio sindromo sukeltame sąstingyje, kuris neleido matyti to, kas realiai vyksta. Į vis labiau išsikerojančius ir įsitvirtinančius autoritarizmus buvo žiūrima kaip į laikiną demokratizacijos proceso strigtelėjimą, laikant juos istorijos akligatviu, kuris neišvengiamai konvertuosis į demokratinę būklę. Tuo tarpu autoritariniai režimai jau dvidešimt metų save suvokė kitaip – jie kūrė juos legitimuojantį diskursą, kuriame labai aiškiai save pateikė kaip už demokratiją pažangesnį režimą, kaip sekančią istorinės raidos stadiją, kuri sugeba pateikti įtikinamą atsaką į demokratijos silpnumą, prieštaravimus, įtampas, blaškymąsi ir strateginio veikimo stygių.
Tai apibrėžia prielaidas ilgalaikiam konfliktui. Nenorėčiau švaistytis frazėmis kaip „Šaltasis karas 2.0“ ar pan., tačiau privalu pabrėžti, kad toks esminis pamatinis skirtingų vertybinių prielaidų išsiskyrimas tarp laisvojo, demokratinio pasaulio valstybių ir autoritarinių režimų pačiame fundamentaliausiame lygyje neišvengiamai gimdo kardinaliai skirtingus politinius tikslus – ir tai neišvengiamai veda į įtampos tarp vertybinių blokų gilėjimą bei jų susidūrimą. Ukraina yra pirmas tokio susidūrimo pavyzdys. Taivanas gali būti antras – ir tai gali būti ta vieta, kur konfliktas iš tiesų tampa tokio globalaus masto, kad jį lokalizuoti darosi nebeįmanoma.
Vėlgi, ilgą laiką vyko bandymai užglaistyti bręstantį esminį konfliktą magiškais užkalbėjimais, kurie nesugebėjo apgauti nieko, išskyrus save pačius – kaip kad „dialogas su Rusija“ ir Wandel durch Handel („prekiaujam ir keičiam“): burtažodis, įgalinęs Vokietijos verslą iki ausų sulįsti į Kinijos rinką ir padaryti didžiausią Europos ekonomiką fatališkai priklausomą nuo totalitarinio Kinijos režimo. Tokie trumparegiai pasitvarkymai ir kompromisai, viena vertus, silpnina patį demokratinį pasaulį, nes neleidžia pasirengti plataus masto konfliktui, jeigu – ar veikiau kai – toks įvyks. Tai, ką šiandien matome Ukrainoje, yra įrodymas, kad globalus konfliktas jau įsiplieskė.
Tačiau nemenka dalis demokratinių valstybių tebebando gyventi taip, lyg būtų galima tęsti business as usual. Toks inertiškas mąstymas apie esminio konflikto nebuvimą – tarsi Europoje vykstantis didžiausio masto karas po 1945 m. nereiškia nieko, ko negalėtų išspręsti keletas papildomų sutarčių ir diplomatinių derybų raundų, – iškreipia patį proceso vaizdą ir neleidžia matyti tendencijų, kurios gali atnešti visai kitokią ateitį, negu dabar planuojama.
Būtent realizmas globalios autoritarinės grėsmės atžvilgiu leidžia dabar priimti sprendimus, kurie bus svarbūs po kelerių metų, kai grėsmė gali tapti tikrove – galbūt netgi tie sprendimai padės, kad grėsmės tikrove netaptų. Kodėl Lietuva pirmoji galėjo atsijungti nuo visų Rusijos energetinių resursų dar šių metų balandžio mėnesį? Būtent todėl, kad aiškiai suvokdama Rusijos užmačias suginklinti energetinę priklausomybę, dar 2010 m. pradėjo kloti pamatus energetinei nepriklausomybei. Kai Vakarų politikai masiškai kartojo: „Nesąmonė, niekada negali taip būti, Rusija per daug įtinklinta į Europą, kad galėtų naudoti energetiką kaip ginklą“, mes teigėme, kad iš savo pusės mes matome truputį kitaip ir toliau mandagiai kūrėme prielaidas atsijungti nuo Rusijos energetikos. Tokio realizmo išlaikymas svarbus ir kitose srityse.
XII. Įvaizdžio politika
Paskutinis užsienio politikos kūrimo momentas, kurį norėčiau aptarti, yra tai, kas vadinama įvaizdžiu, reputacija, brandu, švelniąja ar minkštąja galia. Kokio profilio ar charakterio valstybė Lietuva galėtų būti užsienio politikoje? Pavyzdžiui, Suomija save pozicionuoja kaip nešališką moderatorių, tarpininką, ji gali būti natūrali trečioji pusė sunkiose valstybių derybose. Ar Lietuva galėtų vaidinti tokį vaidmenį? Intuityviai suprantame, kad ne, negalėtų, – ir ne todėl, kad mes būtume mažiau civilizuoti ar pažangūs negu suomiai. Tai kyla iš mūsų tradicijos, istorinės patirties ir politinės tapatybės, kuri buvo sukurta ne siekiant likti neutraliais, bet su tam tikra aistra įsitraukiant į vertybines kovas. Tai ir Sąjūdis, ir pasipriešinimo istorija, sukilimai – visi tie dalykai, kurie dar gyvi Lietuvos politinėje tapatybėje ir neleidžia mums įgyti tokio profilio kaip Suomija.
Maža to, būtent dabar gyvename situacijoje, kur Lietuvos profilis ryškėja, šalies įvaizdis, apie kurį tiek kalbėta ir prilaužyta iečių, pradeda tapti kažkokia apčiuopiama tikrove. Ką reiškia įvaizdis? Tai, kad Lietuva tampa tarptautiniu mastu atpažįstama kaip turinti tam tikrą veidą. Jis kyla ne iš įvaizdžio strategijos, kurioje buvo prirašyta apie „drąsią Lietuvą“, o remiasi į mūsų tradicines stiprybes, tradicinę laikyseną, ir kyla iš konkrečių veiksmų bei apsisprendimų. Apsisprendimų, kurie yra nuoseklūs ir tą tapatybę išreiškia, o kartu ir naujai – naujais būdais, naujose plotmėse – ją įgyvendina. Būtent dabar sąvoka „drąsi Lietuva“ pirmąsyk įgyja apčiuopiamą prasmę; apie ją tampa prasminga kalbėti, kai apie tai kalbame ne tik mes patys, bet ir kiti – kad ir sąsajoje su parama Taivanui.
Vis dėlto Lietuvoje įvaizdį vis dar linkstama traktuoti kaip kažkokią prabangos prekę, kuri tarsi nebūtina užsienio politikai. Tačiau įvaizdis yra nepaprastai svarbu – tai didelė politinio subjektiškumo dalis. Įvaizdis išreiškia atpažįstamą valstybės charakterį, suvoktą valstybės tapatybę. Norint, kad tarptautinėje plotmėje kitos valstybės su Lietuva turėtų santykį, visų pirma ji turi būti žinoma ir turėti atpažįstamą charakterį – apie ką ji yra, – ir tik taip galima tikėtis sėkmingai ir efektyviai veikti. Įvaizdis yra antrinė valstybingumo raiškos tikrovė, kuri gimsta iš to, kad Lietuva įgyja matomumą ir partnerių suvokiamas, atpažįstamas, prognozuojamas veikimo savybes.
Lietuvos įvaizdis yra stiprus ne dėl įvaizdžio kūrimo pastangų, bet labiau nepaisant ar nepriklausomai nuo jų, – todėl, kad Lietuva atlieka tam tikrus veiksmus, kurie apibrėžia jos charakterį, išpildo ir padaro žinomą jos tapatybę. Tai įvaizdis, kuriamas ne kažkokios strateginės įvaizdžio grupės, o konkrečiais politiniais sprendimais, kurie daugeliu atvejų tiesiog negalėtų būti kitokie. Mes negalėtume nebūti solidarūs su Ukraina ir nebūti pirmieji, kurie netgi rizikuodami bando jai padėti – tai mūsų tapatybėje, ir dabar tai tampa mūsų įvaizdžio dalimi. Ir tai yra stipresnis įvaizdžio kūrimo veiksnys, negu bet kokios ekspertų grupės.
XIII. Lietuvos užsienio politikos bruožai
Iš to, kas pasakyta, kyla ir keli esminiai naujosios Lietuvos užsienio politikos bruožai.
Pirma – dinamizmas, tam tikras mitrumas ieškant temų, kurios galbūt dar tik taps svarbios ateityje, pasiryžimas jas prisiimti ir labai greitai jose veikti, kol situacija dar tik keičiasi. Pavyzdžiui, Ukrainos grūdai: Lietuva pradėjo kelti jų klausimą kelios savaitės anksčiau, negu tai tapo svarbia tema, ir padėjo Ukrainos uostų atblokavimo klausimui tapti globalios darbotvarkės dalimi.
Kitas bruožas – nuoseklumas, atkaklumas, pasireiškiantis per nenuilstamą savo pozicijos kartojimą. Lietuva neretai būna kaip Nicholaso Nassimo Talebo aprašyta vocal minority, kaip Naujojo Testamento našlė, kuri sugeba kurti ir primesti žaidimo taisykles ne dėl savo dydžio ar svorio, bet dėl įkyrumo ir atkaklumo.
Jei jau prakalbome apie „drąsią Lietuvą“, tai ir drąsa – ne kaip abstrakti savybė, bet kartais nejauki būsena, kai reikia atsidurti vienų vienam nusistovėjusio fronto linijų priešakyje, su visa tos būklės vienatve ir nejaukumu, ir pačiu savo buvimu ten perbraižyti tikrovės žemėlapius. Tai būsena ar laikysena, kuri nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų ir Kovo 11-osios pažįstama tiems, kas ten buvo.
Galiausiai – solidarumas. Solidarumas ne kaip malonus šildantis geranoriškumas, o kaip veiksmai, kurių imiesi dėl to, kad paprasčiausiai negali kitaip. Mūsų kartais klausia: ar jūs numatėte, kokios bus politinės pasekmės prisiimti tiek Baltarusijos ir Rusijos disidentų? Tenka atsakyti: „Na ne, tiesą sakant, mes nekėlėm to klausimo. Mes tiesiog negalėjom elgtis kitaip“. Solidarumas, kuris kyla ne todėl, kad nusprendėm „pabūti solidarūs“, o laikysena, kuri kyla iš mūsų tapatybės, kai tiesiog neįmanoma pasirinkti kitaip, grąžina į užsienio politiką moralinę dimensiją, kurdama ją kiek kitu, neįprastu matmeniu. Ji iškyla ne kaip sąmoningas moralinės pozos prisiėmimas, bet konkrečiuose politiniuose veiksmuose ir apsisprendimuose aiškėja tai, kas yra silpnųjų stiprybės šaltinis: visuomenėje giliai glūdinti ir per istorijos kritinius momentus iškylanti moralinė galia.
Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santaros-Šviesos konferencijoje Alantoje 2022 m. Tekstą spaudai parengti padėjo Gabrielė Jasaitė.
