V-æ dicatur
I
Vaikščiodamas po Romą, kartas nuo karto išgirsti tą frazę; prasiskverbusi į kalbos kraujotaką, ji beveik nepastebimu būdu struktūruoja patirtį. Yra bažnyčios, kurios yra už miesto sienos, San Lorenzo fuori le Mura, San Paolo ir Sant’Agnese, abi fuori le Mura – ir tai yra svarbiausias dalykas, kuris jas apibūdina. Miesto gyvenimas yra padalintas į tai, kas vyksta miesto viduje, ir tai, kas dedasi „anapus sienų“, nes romėnas savo gyvenimą konstruoja žvelgdamas iš miesto vidaus – nesvarbu, kad jis pats gyvena Prati, Parioli ar Tuscolana rajonuose ir į miesto vidų koją kelia tik retomis progomis, savaitgaliais ar švenčių dienomis, tarsi darydamas iškylą į kažkokią svečią vietovę.
Tą sieną kerti įvažiuodamas į miestą iš pietų, senuoju Apijaus keliu, kai grįžti iš Frascati arba Castelgandolfo. Prie tos sienos senais laikais pats stovėdavai išilgai jos išsirangiusioje, atrodo, nepabaigiamoje eilėje, laukdamas savo eilės įeiti į Vatikano muziejus. Prieini prie sienos iš vidinės pusės, lankydamas prie jos prigludusias Cimitero Acattolico, vaizdžias, romantiškas ir ūksmingas nekatalikų kapines už Cestijaus piramidės, kur palaidoti Keatsas, Shelley, Andersenas – skulptorius, ne rašytojas – ir dar daugybė garsių ar mažai žinomų svetimšalių, beveik kiekvienas kurių – ekscentriška istorija Amžinojo miesto paraštėse. Miesto siena nuolat išnyra tarsi kokia epizodinė veikėja ar įdomi aplinkybė – bet vis dėlto tik aplinkybė kitose apie Romą pasakojamose istorijose. O kaip sienos gyvena pačios sau – kaip vientisas statinys ar organizmas, ne tik tais retais epizodais, kai jas kerti ar į sieną atsiremi, tuomet apsisuki ir nueini kita kryptimi?
Tas klausimas kilo, kai prieš tris dešimtmečius atvykau į Romą pirmą kartą – ir jo vedamas vieną dieną leidausi į žygį aplink miesto sienas, nežinodamas, ką atrasiu ir kaip man seksis. Tuomet ėjau pagal laikrodžio rodyklę, pradėdamas nuo Piazza del Popolo ir kildamas į viršų išilgai sienų judrios gatvės pakraščiu, palydimas pro šalį lekiančių vairuotojų emocingų signalų. Nelabai dėl to jaudinausi; tais laikais, devyniasdešimtinių pradžioje, Romoje, anot Kazio Lozoraičio, galiojo tik viena eismo taisyklė: „Ant žmonių nevažiuoti“. Neapėjau pilno rato ir žygį baigiau Šv. Petro aikštėje.
Išsyk po kelionės, vos spėjęs persirengti, ėjau vakarieniauti su vyresniais Romoje gyvenančiais bičiuliais; visos vakarienės metu tebebuvau apimtas euforijos ir kiekvienąsyk užkalbintas dalinausi įspūdžiais apie man atsivėrusią kitokią miesto perspektyvą, tokį jo skerspjūvį, kuriuo jis paprastai nėra linkęs atsiskleisti – bičiuliams atlaidžiai stebint mano netikėtą įkarščio proveržį. (Tada man tebuvo devyniolika; dvidešimtojo gimtadienio sulauksiu autobuse su į Lietuvą grįžtančiais maldininkais, kažkur Slovakijoje, kur miestelio krautuvėje nusipirksiu gižaus, rūgštaus vietinio raudono vyno gimtadieniui atšvęsti. Autobuso trūktelėjimas dalį jo išpylė ant megztinio, ir ta kelionė man visą laiką primins į vilną susigėrusio raudono vyno kvapą.) Be to beribio, naivaus, kone vaikiško entuziazmo, iš tos kelionės aplink Romą prisimenu nedaug: tuščia, apleista erdvė, troškulys, virš senų akmenų raibuliuojantis karštis, godžiai rieškučiomis semiamo gatvės fontanėlių vandens saldi vėsa, verčianti ausyse skambėti pirmuosius Pindaro giesmės žodžius: ἄριστον μὲν ὕδωρ, „Visų kilniausia – vanduo“. Tarp senovinio mūro nuolaužų, kaip tarp praeities prasmių fragmentų, įsiterpę neįmantrūs dabarties gyvenimo pavidalai – benamiai, traukinio bėgiai, kažin kuo prekiaujantys imigrantai, užmiršti automobiliai – apdulkėję, nuleistomis padangomis, išdaužytais stiklais, – ir nuo vidurdienio saulės besislepiantys italų darbininkai. Tada, mažai tesuprasdamas, klausiausi italų šnekos, mėgindamas joje pagauti jau kiek pramoktos lotynų kal-bos atspindžius.
Prieš keletą metų vėl leidausi į tą pačią kelionę, tokią pat karštą dieną – tik šįkart ferragosto pabaigoje ir priešinga kryptimi, prieš laikrodžio rodyklę. Dabar abi kelionės atmintyje užsikloja viena ant kitos, vaizdai linkę susilieti, nepaisant to, kad jas skiria ketvirtis amžiaus. Tai nekelia nuostabos Romoje, kur didžiumą laiko žvelgi į perspektyvas, mažai pasikeitusias per pastarąjį šimtmetį, kelis ar net keliolika amžių, kur vaizdas tinklainėje dvejinasi, dabarties reginiuose įkurdindamas praeities pavidalus. Skurdūs rajonai tuomet, devyniasdešimtinių pradžioje, buvo skurdesni, skurdas tapybiškesnis, pavojingi rajonai turbūt pavojingesni – be to, jų buvo tiesiog daugiau. Išskyrus tai, vargu ar kas ženkliai pasikeitė.
Trečiąsyk aplink Romos sienas keliavau žiemą, visai neseniai – po praeitų Kalėdų; ėjau pagal laikrodžio rodyklę nuo Porta Portese Trasteverėje. Vis dėlto būtent ankstesniosios kelionės man yra įgiję paradigminį piligrimystės pobūdį.
II
Nedidelis viešbutis, kuriame buvau apsistojęs, stovėjo tiesiai po Vatikano sienomis, netoli tos vietos, kur geležinkelio viadukas įsiremia į masyvius sienoje esančius vartus. Pro juos kažkada į savo valdas traukiniu išvykdavo popiežius: prieš akis stovi Pijus IX, švytintis ramia didybe savo baltuose apdaruose, laiminantis visus iš puošnaus atviro vagono, papuošto popiežiaus herbais; prieš traukinį ant vieno kelio priklaupę uniformuoti Apaštalų Sosto žandarmai ir griežtais frakais apsivilkę popiežiškieji riteriai. Dabar šitie vartai aklinai permanentiškai uždaryti; pati Vatikano geležinkelio stotis, kur Šventasis Tėvas sėsdavo į traukinį, paversta drabužių ir buitinės technikos krautuve – ten dabar apsipirkinėja Kurijos prelatai ir Vatikano darbuotojai.
Kilau į Gianicolo kalvą gatve, einančia išilgai sienų, reguliariais tarpsniais paženklintų jas taisiusių, aukštinusių ir perstačiusių popiežių herbais. Pasvira, žvaigždinio plano renesansinė siena travertinu apkraštuotais kampais keičia tekstūrą ir spalvą skirtingais metų laikais: vasarą išblukinta iki sauso smėlio geltonio, tik vietomis pamarginta į mūrą atkakliai įsisiurbusių vijoklių, žiemą ji patamsėja nuo įvairiaspalvių kerpių ir samanų, sodria smaragdo žaluma žvilgančių švelnioje gruodžio saulėje.
Tai pasiturinti miesto dalis; ant Gianicolo kalvos sienų viduje, kaip ir už jų į slėnį besileidžiančiuose šlaituose, išsidėstę erdvūs namai ir šimtą metų skaičiuojančios vilos su senais sodais. Tarp jų įsiterpia dar senesnės didikų valdos: išilgai senojo Aurelijaus kelio – neaprėpiami Villa Doria Pamphilj sodai su Berninio fontanu, o sienų viduje – Villa Sciarra, kurios barokinis fontanas su faunais Richardo Wilburo eilėse simbolizuoja prarasto rojaus ilgesį: the dreamt land / Toward which all hungers leap, all pleasures pass.
Virš slėnio žiūrėdamas į vakarus, pamatai spalvotą rusų cerkvės pyragą, žvilgantį šviežiai nuauksuotais kupolais – ko gero, pats neromėniškiausias pastatas visame Amžinajame mieste. Tačiau nereikia ilgai ten žiūrėti, verčiau nukreipti akis į šiaurę, kur, ties kiekvienu gatvės linkiu atsigręždamas atgal, matai vis kitokiais rakursais atsiveriantį Šv. Petro kupolą – kaip švytintį kalną, kuris uždominuoja aplinkinius slėnius, keisdamas apšvietimą, kampą, erdvinius sąskambius su supančiu reljefu. Tik joks kalnas nėra tokios tobulos formos. Tą kupolo linkį, jo monumentaliai gracingas proporcijas galėčiau atpažinti sapnuose.
Tyli ir jauki oraus, pasiturinčio miesto ramybė tęsiasi tol, kol ant pietinių Gianicolo kalvos šlaitų sienos pasuka smailiu kampu žemyn, į Trasteverę. Netikėtai atsiveria perspektyva per upę į industrinę pietinę Romą, kurios neišraiškingą peizažą skaido tik dujų saugyklos ir monotoniški gamyklų tūriai, ir pro apleistą parką – labiau primenantį nedideles džiungles, su girtuoklių, benamių ir narkomanų buvimo pėdsakais, su šlamšto krūvomis, tarp medžių sukrautomis į benamių būstus, – stačiais laiptais nusileidi į visai kitą pasaulį: skurdoką, apleistą, dulkiną pietinę Trasteverę.
Čia ir pradedi gyvai jausti tą ypatingą perspektyvą, kuri nuolatos, kaip leitmotyvas, iškyla kelionės aplink sienas patirtyje: ribų kirtimas, judėjimas tarp pasaulių, tarp skirtingų prasminių visatų, gyvenančių visai šalia viena kitos, ir beveik niekad tiesiai nesusiliečiančių. Miesto prasminė logika, miesto naratyvai skleidžiasi išilgai spindulių ir ašių – kelių arba gatvių, kuriomis vaikšto ir juda žmonės, – jie pripildo kvartalus ir baigiasi ties jų ribomis. Siena visą laiką yra riba – kliūtis kelyje, barjeras, atribojantis vienokius kvartalus nuo kitų, kalnagūbris, skiriantis skirtingus slėnius. Beveik niekas niekada mieste nejuda palei sieną, tik ją kerta. Todėl patraukęs išilgai sienų tampi kaip savotiškas bekūnis stebėtojas, skrodžiantis miesto prasminius sluoksnius, matantis jo skerspjūvį, paradoksalius sugretinimus, kurių gyvendamas mieste dažniausiai nepatirsi.
Vienintelis dalykas, kuris tuos pasaulius ar sluoksnius skirdamas jungia, yra pati siena. Ji irgi turi savo gyvenimą ir savo dinamiką, kuri žymiai slaptingesnė, negu gatvės ar kvartalo charakteris – šiuos nesunku užčiuopti, įsijausti ir aprašyti. Kažkada skaičiau keletą esė – autorės vardo nebepamenu – kuriose buvo aprašomos įvairios Vilniaus gatvės. Aprašomos kaip asmenys, su savitu charakteriu, su raida, kurią įkūnija ta gatve einančio praeivio žvilgsnis, su savotiška gyvenimo tėkme, nešančia stebėtoją nuo gatvės ištakų prie jos žiočių. Sieną būtų sunku taip aprašyti; jos gyvenimas sukasi ratu, nežinia, kur pradžia, o kur pabaiga – net ir trys mano kelionės aplink Romos sienas prasidėdavo vis kitame taške. Ir kuri judėjimo kryptis – prieš ar pagal laikrodžio rodyklę – apibrėžia jos prigimtinį dinamizmą? Tiksliau būtų teigti, kad tokio išvis nėra. Gatvės charakterį apibrėžia jos santykis su centru – ji juda nuo jo arba į jį, dar gal jungia vieną prasminį centrą su kitu. Siena iš esmės yra kardinaliai decentralizuota – ji apsupa miesto šerdį, niekada prie jos neprisiliesdama, visą laiką likdama periferijoje, plotmėje, kurią apibūdina lotyniškas žodis circumscriptio. Jis reiškia „ratą, perimetrą, išorinę ribą“, tačiau pažodinė jo prasmė – „rašymas aplinkui, ratu“: siena yra naratyvas, kuris „aprašo“, apibrėžia miestą savo pasakojimo žiedu.
Krūmingais, chaotiškais pietiniais Gianicolo šlaitais nusileidus į Trasteverę, siena suzmenka į žemę, tik keletą metrų iškilusi virš gatvės. Kirtus judrią Viale di Trastevere gatvę, iškyla pasirinkimas, kurio eidamas nesuvokiau, kuris tuomet ištiko kaip sumaištis ir tik paskui, pažiūrėjęs į istorinius žemėlapius, supratau, kad miesto mūrai čia išsišakojo. Galima buvo arba sukti dešiniau, išilgai senosios Aureliano sienos pėdsako, ir atsiremti į Tibrą, kur senoji III a. siena, peršokusi upę, leidosi pasroviui išilgai kranto, – arba leistis kairiau, palei matomą barokinę Urbono VIII sieną. Taip ir pasukau – link Porta Portese, „uosto vartų“ prie Tibro, davusių vardą garsiam ir milžiniškam blusturgiui; naktį jo teritorija išilgai Via Portuense savo abejotinomis parduotuvėlėmis ir palaikiais savadarbiais sandėliukais, netvarkingomis terasomis lipančiais vieni ant kitų, su blausiomis neono šviesomis ir besibūriuojančiais, aiškaus tikslo neturinčiais personažais primena anoniminį Rytų Azijos miestą.
III
Kitapus tilto – Ponte Sublicio – kyla tamsus ir status Aventino kalvos šlaitas. Šioje vietoje istorinė siena suko išilgai Tibro, upe žemyn. Jos beveik nėra išlikę – tik gerokai toliau, prie pat geležinkelio tilto, žyminčio toliausią sienos tašką, tebestyro žemas apirusios sienos ruožas su bokšteliu, kažkada saugojusiu miestiečius nuo laivais atplaukusių piratų ar įsiveržėlių.
Tarp Testaccio kalvos ir Tibro driekiasi apšepęs, apleistas, nesaugus rajonas. Dešimtą ryto, kai ten ėjau, po krūmais ir po plačiais agavų lapais miegmaišiuose tebegulėjo benamiai ar narkomanai, bepradedantys raivytis ir po vieną sunkiai lįsti iš patalų, pamažu keldamiesi, keikdamiesi ir kažkur išsvirduliuodami. Nevažinėjamą gatvę gaubė tvyranti skurdo, nevilties ir priklausomybės smarvė, dantis šiepė pasyviai agresyvūs benamių šunys. Už sargybinio bokšto likučių prasidėjo brūzgynais apaugęs sąvartynas: išmestas senas čiužinys, pusė dviračio, mašinų padangos, seniai apleistų namų ir pūvančių buitinių atmatų tvaikas. Kelią po geležinkelio tiltu užtvėrė rakinami vartai su spygliuota viela viršuje; netoliese būreliu sustoję ir kažko lūkuriuojantys vairuotojai neatrodė turintys tik gerų ketinimų.
Susidūręs su kliūtimi, gavau kiek pagrįžti ir kirsti Gay Village, save dar vadinantį „Alternatyviosios ekonomikos miestu“. Vaivorykštinė vėliava plaikstėsi virš aptvertos vienaaukščių-dviaukščių pastatų teritorijos – gal buvę kareivinės, gal ligoninė. Jau spėję pablukti ir apsilaupyti grafičiai bei dekoracijos siekė pabrėžti kitonišką, menišką ir alternatyvų šio komplekso statusą. Panašumai su Kopenhagos Kristianija turbūt nebuvo atsitiktiniai, alternatyvios gyvensenos miestas akivaizdžiai save kildino iš tos laisvo gyvenimo legendos. Ryto viduryje žmonės iš įvairiausių plyšių tik pamažu, vangiai lindo į išorę. Įspūdis buvo naktinio klubo, kurį kažkas netikėtai ištraukė į dienos šviesą – viskas perdėta ir truputį netikra, gal ir nieko, kai esi išgėręs ir nakties tamsoje, kai esi in the mood, bet saulės šviesoje į tai geriau nežiūrėti.
Užtruko geras dešimt minučių klaidžiojimo, kol radau, kas mane nukreiptų link išėjimo kitame komplekso gale. Pro meniškais grafičiais ir kairuoliškais šūkiais išmargintus vartus išėjau į žemų pastatų gatvę, kuri rėmėsi į miesto sieną – dar senesnės, šįkart jau romėniškos, inkarnacijos. Kairėje kilo Monte Testaccio, pūpsanti stati kalva, supilta vien iš molinių amforų ir ąsočių šukių, – senovės Romos sąvartynas, savo dydžiu liudijantis apie tuo metu importuojamo aliejaus ir vyno kiekius.
Kiek tolėliau tūkstantmetė miesto siena kaip uola kilo į viršų, goždama jos papėdėje prisiglaudusius žemaūgius, palaikius namukus. Įlindęs į vieno jų kiemą, mėginau nuotraukoje pagauti šitą kontrastą tarp valdingo praeities amžinumo ir efemeriškos dabarties. Moteriškės pašaukta, išlindo balkaniškos išvaizdos jos šeimyna – keturiasdešimtmetis pusnuogis gausiai tatuiruotas vyras su auksine grandine ant kaklo ir sūnus su wife-beater marškinėliais bei treningais – ir pradėjo grasinti, rodydami į lentelę „Proprietà privata“. Reikalavo ištrinti nuotrauką; ant grandinės draskėsi bokseris. Ramybės dėlei vieną nuotrauką ištryniau, kitą pasilikau.
Intencija buvo nepiktybinė: knietėjo vaizdžiai pailiustruoti paunksmę ar prieglobstį, kurį teikia senosios miesto sienos – ne tik atvykėliams, vargšams ir marginalams, bet ir dar daugybei įvairiausių gyvenimo pavidalų, kurie ieško už ko užsikabinti, kur prisiglausti didmiestyje, kuris, kai į jį žvelgi ne turisto akimis, gali būti ir atšiaurus, ir brutalus, ir nesvetingas. Senovinis mūras tampa ketvirtąja namų siena tiems, kurie išteklių teturi tik trims, bei užuovėja visiškai neturintiems būsto. Ir netgi smulkūs verslai, tarsi nereiklūs, kibūs vijokliai, glaudžiasi prie jos, atsitvėrę savo reikmėms kokį sienos sudaromą kampą ir ten įleisdami šaknis.
IV
Nuo balkšvos, smailios Cestijaus piramidės, kartu su Kolosiejumi ir Panteonu figūruojančios ankstyviausiuose turistiniuose Romos žemėlapiuose, prasideda sienos atkarpa, kuri turbūt geriausiai leidžia įsivaizduoti, ką matė ir kaip jautėsi senovės romėnas, grįžtantis į Romą Apijaus keliu iš žygio į Siciliją ar Numidiją, arba gotas, besižvalgantis į Amžinąjį miestą su gaivališkos galios arogancijos, godumo ir baimingos pagarbos mišiniu. Vaizduotė nesunkiai pašalina sienų išorėje nutiestos gatvės asfaltą, ja važiuojančius automobilius, turistų autobusus, dviračius, ir tuomet gelsvai rusvas Aureliano sienų mūras, išdidžia bastionų suskaidyta kreive besidriekiantis į rytus, susilieja su pinijų skliautais, kiparisų smailėmis ir vešliais, netvarkingais priemiesčio sodais į belaikį peizažą, turbūt ne itin pakitusį nuo Antikos laikų. Pasilipus į vieną iš bokštų, į šoną nuo senovinių, nusvidintų Apijaus kelio grindinio akmenų, žvilgančių saulės atspindžiais, matytųsi ir laukai, kur pinijų skėčiai įsiterpia tarp akveduko arkadų ir senovinių mauzoliejų. Išgeltusios pievos slepia dar vieną Romą – požeminį mirusiųjų miestą, myliomis katakombų koridorių nusidriekusį po šiuo pastoraliniu peizažu.
Masyvi, monumentali Aureliano sienų rimtis transliuoja miesto amžinumą: visos pilys ir įtvirtinimai visada įspūdingiausi iš lauko. Tvirtovės sienos yra pati pirmoji regima miesto tapatybės išraiška, kurią atvykėlis patiria, besiartindamas prie miesto. Jos spinduliuoja į išorę Romos galią, siunčia atgrasymo žinią: nedrįskite pulti, – o drauge jų dvilypė semantika slepia ir pažadą, žadinantį keliautojui, kaip ir užkariautojui, nenumaldomą troškimą patekti vidun: pažadą viduje esančių gėrybių, prabangos, neragautų malonumų, apskritai kitoniškos, neregėtos tikrovės. Virš sienų išlindę siūruojantys palmių lapai šnabžda apie paslėptą sodą, kuriame išsipildo visos svajonės ir troškimai. Ah, bear in mind this garden was enchanted! – jį sergsti tas gelsvai rusvas slibinas, išsirangęs aplink miestą netaisyklingu žiedu, snūduriuojantis rugpjūčio vidurdienio saulėje ir alsuojantis nebylia grėsme bei galia.
Vis dėlto mūras tik iš pirmo žvilgsnio atrodo toks vientisas ir senovinis. Už sienos linkio matyti renesansinis popiežių Romos laikų bastionas, įterptas į kažkada veikiausiai apgriuvusį sienos tarpsnį, atpažįstamas iš pasviro, smailiais kampais išsilanksčiusio mūro, paskui vėl peraugančio į stačią romėnišką sieną. O ir pačiame romėniškajame mūre įdėmiau įsižiūrėjęs gali pamatyti visas įmanomas plytų formas ir klojinius: įstrižasis, žvejo tinklą primenantis opus reticulatum, ilgų plačių plytų opus latericium, opus quadratum iš stambių tašytų akmenų, kiek toliau – plytų ir akmenų blokų sluoksniais sugulęs opus listatum. Gyvą sienų pamoką išorėje pratęsia Romos mūrų muziejus – Museo delle Mura – įsikūręs atrestauruotuose Šv. Sebastijono vartų bokštuose. Ten užsukęs trumpam pasislėpiau nuo vasaros dienovidžio saulės, užgulančios ir spaudžiančios prie žemės negailestingo karščio mase. Čia galėjau pažvelgti į Aureliano sienas iš jų pačių vidaus – dar viena perspektyva, kurios paprastai nematai ir kartais net neįtari esant. Ta monumentali riba, skirianti miesto vidų nuo jo išorės, pati turi savo vidų: įmantrias, sudėtingas konstrukcijas, praėjimus, koridorius ir angas, kurie dekonstruoja įprastą sienos sampratą. Dažnai ją įsivaizduojame kaip paprastą, monolitišką statinį; dabar pamatai ją kaip tuščiavidurę erdvių raizgalynę.
V
Griežtas klasicistinis San Giovanni in Laterano bazilikos fasadas, – drauge ir pratęsiantis Romos barokinių fasadų poetiką, ir jai oponuojantis, – pasilieka už septyngubų Šv. Jono vartų, pro kuriuos nepaliaujamai plūsta automobilių srautai. Priešais Laterano baziliką driekiasi plynė, kur kone kiekvienąsyk eidamas užtikdavau minią, susibūrusią į megafonais plyšojantį mitingą; rankose laikomi plakatai, kaip taisyklė, kairuoliški arba antiglobalistiniai. Pro vartų angas iš toli matyti ir auksu žioruojančios Scala Santa mozaikos; vienoje jų – imperatorius Konstantinas, iš Kristaus gaunantis labarum, purpurinę Kryžiaus vėliavą. Nuo vartų paėjus toliau į rytus, dideliu pusračiu netikėtai besisukantis mūras – į sieną inkorporuoto Castrense amfiteatro liekana – žymi Sessorium rūmų pėdsakus. Rūmuose, kadaise užėmusiuose pietrytinį miesto smaigalį, rezidavo Konstantino Didžiojo motina, imperatorienė Elena. Didžiausią rūmų salę ji transformavo į krikščionišką baziliką, kurioje patalpino dalį Šv. Kryžiaus relikvijų: Kryžiaus medžio fragmentus, vinis, erškėčių karūnos spyglius ir titulus – ant Kryžiaus prikaltą lentelę su įrašu trimis kalbomis: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“, – kuriuos pati Elena suieškojo Jeruzalėje. Skaitydamas Sokrato (ne Platono mokytojo, o IV a. Bažnyčios istoriko) pasakojimą, matai jaudinantį rimtumą, su kuriuo buvo rengiama ši viena pirmųjų archeologinių ekspedicijų, pasitelkiant visus to meto mokslinės verifikacijos metodus: tarp trijų atrastų kryžių tikrasis buvo atpažintas iš to, kad tik juo prilietus mirtinai sergančią ligonę toji kaipmat pasveiko.
Elenos įsteigta bažnyčia, Santa Croce in Gerusalemme, turbūt mažiausiai žinoma iš septynių didžiųjų Romos bazilikų. Kai pirmąsyk lankiausi Romoje, prie jos įsikūrę cistersai pardavinėjo įvairius vienuolių gamybos produktus. Nusipirkau iš jų Elissir della Rosa d’Oro – karstelinčiai saldus eliksyras buvo eteringo, subtilaus ir tauraus skonio žolelių užpiltinė. Jo pavadinimas mane patraukė užuomina į Auksinę Rožę – papuošalą, kurį popiežiai tradiciškai šventina Gavėnios Laetare sekmadienio metu ir kuriuo pagerbia šventoves, o praeityje apdovanodavo ir karališko kraujo moteris katalikes. Vėliau mėginau to eliksyro sugrįžti, bet vieną kartą vienuolių krautuvėlė nedirbo, o paskui po kažkokio skandalo pats cistersų vienuolynas buvo uždarytas, ir man niekada nebepavyko Auksinės Rožės eliksyro surasti. Jis taip ir liko tik prisiminimuose – prarastas, nostalgiškas pirmąsyk atrandamos Romos skonis, kurį, prisiminęs tas dienas, iki dabar juntu ant liežuvio.
Vis dar Sessorium rūmų teritorijoje, toliausiai į rytus išsikišusiame Romos sienų iškyšulyje į miestą įsilieja Aqua Claudia – imperatoriaus Klaudijaus užbaigtas akvedukas, tiekęs vandenį iš dviejų už 69 kilometrų esančių šaltinių. Pasak Frontino, I a. po Kr. pabaigos Curator aquarum, Romos vandenų prievaizdo, jo vanduo buvęs antras pagal tyrumą ir skonį iš visų miestą aprūpinančių akvedukų. Frontinas pagrįstai didžiuojasi Romos vandenų sistema, ir pabaigęs akvedukų aprašymą, sušunka: „Palygink tokią daugybę būtinų statinių, tiekiančių tokį kiekį vandens, su tingiomis piramidėmis ar betiksliais, tačiau šlovės išgarsintais graikų darbais!“ (De aquaeductu I, 16). Dabar vienas mūrinis akveduko ramstis prie žemės nukirstas ir atremtas į plieno konstrukciją, kad automobiliai tilptų pravažiuoti pro šį buvusios Romos šlovės liudytoją.
Netrukus už akveduko siena pasuka į šiaurės vakarus, ir miestas ūmai persimaino – gyventojų tautybėse dominuoja Levantas ir Šiaurės Afrika, prasideda privalomos skaros moterims ir nukarę vyrų kelnės, lydimos baltų megztų pakaušio kepurėlių, pasikeičia parduotuvių užrašai; ore tvyro tyki, prislopinta įtampa. Palindus po geležinkeliu, kuris brutaliai įsiveržia į miestą už galingų Porta Maggiore travertino arkų, tas įspūdis dar sustiprėja: atsiduri, pažodžiui, on the other side of the tracks, blogojoje miesto dalyje kitapus geležinkelio. Balkonuose džiūstantys skalbiniai neturi daugsyk matytai itališkai scenai būdingo nerūpestingo jaukumo, gatvėje nulydintys žvilgsniai įtarūs, skurdas dvelkia iš uždarytų krautuvėlių sandariai nuleistomis apsauginėmis žaliuzėmis ir grafičiais tirštai nutupėtų namų sienų.
Miesto siena stūkso priešais, abejingai monotoniška ir aklina, tarsi miestas būtų atsukęs šitam rajonui nugarą. Tada labai aiškiai suvoki, kad siena, kažkada dalinusi miestą nuo „nebemiesto“ – kaip kad oda žymi kūno pabaigą ir kitos, kitapus manęs, mano išorėje esančios tikrovės pradžią – ir dabar tebebrėžia ribą miesto audinyje. Tiesa, gal ne tokią kardinalią, kaip kitados, – bet vis dėlto ribą tarp gerosios miesto dalies sienos viduje ir prastosios dalies išorėje, – ištremdama kitapus savęs tai, kas svetima, ko nenorima priimti ar pripažinti.
Galiausiai praėjus Šv. Lauryno (senovėje – Tiburtina, Tivolio) vartus, rajonas pradeda keistis, skurdo požymiai nemačia išnyksta, ir netrukus atsiremi į stačiakampį iškyšulį, išlindusį iš sienos kontūro – Pretorijų, Castra Praetoria. Pretorijonų gvardijos kareivines pastatydino jų vadas, visus bauginęs Tiberijaus ministras ir slaptosios policijos viršininkas Sejanas, kuris, kaip rašo Tacitas, „Tiberijų beregint įvairiomis pinklėmis taip apipainiojo, kad tas, būdamas neįžvelgiamas kitiems, nuo jo vieno nesislapstė ir nesidangstė“ ir savo patarimais Tiberijui „daugelį stūmė į pražūtį“ (An. IV, 1, 59; vertė Dalia Dilytė). Pretorijonai, privilegijuota asmeninė imperatorių gvardija, nužudė ne vieną imperatorių – ir ne vieną pasodino į sostą. Pretorijonus panaikino tik Konstantinas, po Milvijaus mūšio išgriovęs jų kareivines, išformavęs pajėgas ir išskirstęs juos pačius į kariuomenės dalinius po visą imperiją. Dabar tai – neišsiskiriantis mūro stačiakampis, kurio viduje įsikūrę kažkokios italų karinės įstaigos.
VI
„Liaudžiai reikia ginti įstatymą nelyginant miesto mūrą“, – rašė Herakleitas (fr. 44 DK); jam įstatymas, nomos yra neregima, neapčiuopiama tikrovė, vienijanti ir sergstinti piliečių bendriją – kaip sienos miestą. Gindami miesto mūrą, piliečiai gina regimą ir apčiuopiamą politinės bendrijos simbolį. Sienos atkarpoje, kuri kiek paėjus už Pretorijaus netrukus pradeda stačiai leistis link Flaminijaus vartų ir Tibro, įsirėžę Romos žlugimo atminimai – kai miesto sienos nepavyko apginti.
Pro Porta Salaria, nebeišlikusius miesto vartus, 410 m. rugpjūčio 24 d. įsiveržė Alariko gotai – pirmąsyk po beveik aštuonių šimtų metų nenugalimoji Roma buvo paimta ir nusiaubta. Amžinojo miesto žlugimo civilizacinis šokas ratilais pasklido po visą vėlyvosios Antikos pasaulį. Jeronimą ši žinia pasiekė Betliejuje; pratarmėje Ezekielio knygos komentarui jis rašys: „Blaškiausi tarp vilties ir nevilties ir kryžiavau save dėl kitų žmonių nelaimių. Ryškiausias visų žemių šviesulys buvo užgesintas, Romos imperijai buvo nukirsta galva, tikriau, visas pasaulis pražuvo viename mieste“ (I, 2–3). „Kas patikėtų, kad Roma, pastatyta nugalėjus visą pasaulį, žlugo, kad tautų motina tapo ir jų kapu?“ (III, 79).
Aurelijui Augustinui Romos žlugimas buvo lemiamas akstinas permąstyti šiapusinės politinės tvarkos santykį su amžinaisiais Dievo planais. Iš šių minčių po šešiolikos metų gims Civitas Dei, Dievo miestas (arba Dievo valstybė), veikalas, žmonijos istoriją apmąstęs kaip įtampą, netgi konfliktą tarp žemiškojo Žmogaus miesto, grįsto galia, užkariavimais, turtų siekimu, ir jam svetimos ar net priešingos dangiškojo Dievo miesto logikos. Augustinas nemanė, kad Romos žlugimas kaip nors pakeitė ar sulėtino Dievo karalystės raidą. Tokios tragedijos yra neatsiejama puolusio pasaulio dalis; tai, kas nutiko Romoje, buvo siaubinga – tačiau ne politinis krikščionijos dominavimas stato dangiškąjį miestą – jis yra dvasinė tikrovė, metafizinė karalystė, triumfuosianti laikų pabaigoje.
Tačiau veltui dairiausi lentelės, kuri paminėtų Alariko gotų įsiveržimą tarp Porta Salaria liekanų, kur barbarų būriai pralaužė Žmogaus miesto sieną.
Miesto sienos abipus Porta Salaria taip pat buvo pagrindinių mūšių vieta ir kitos gotų apgulties metu – po daugiau nei šimto metų, kai 537 m. Romą apsiautė ostrogotų karalius Vitigis. Tąsyk, po metus ir devynias dienas trukusios apgulties, Romą pavyko apginti nuo ženkliai gausesnio priešo Belisarijaus karinio talento dėka. Tuos laikus mena ir žemyn nuo Pincio kalvos besileidžianti sienos dalis, vadinama Muro Torto – „Kreivasis mūras“, anksčiau dar žinomas ir kaip Murus Ruptus – „Įgriuvęs mūras“. Kai Belisarijus, laukdamas gotų antpuolio, stiprino Romos įtvirtinimus, romėnai paprieštaravo šios sienos dalies tvirtinimui: ji pašvęsta miesto globėjui šv. Petrui, kuris pats ir pasirūpinsiąs jos saugumu. Po to mūras šioje vietoje ilgai buvo ant griuvimo ribos.
Paminklai aplink didingus renesansinius Porta Pia vartus, paskutinį Michelangelo projektą, ženklina kitą epochinį Romos žlugimą. Šautuvu ir rageliu nešinas link vartų bėgantis Bersagliere, kiek tolėliau – pergalės angelas ant kariniais trofėjais papuoštos kolonos žymi vietą, kur generolo Raffaele Cadorna vadovaujami savojiečių šaulių, Bersaglieri, daliniai artilerijos ugnimi pralaužė miesto sieną (viename iš bokštų šalia Porta Salaria tebematyti sienoje įstrigęs patrankos sviedinys). Čia 1870 m. rugsėjo 20 d. savojiečių daliniai įžengė į Romą, taip užbaigdami Italijos vienijimą ir padarydami galą žemiškajai popiežių galiai. Popiežiai dešimtmečiams užsidarė „Vatikano nelaisvėje“, Romos nobilitetas suskilo į savojiečių valdžią priėmusią nobiltà bianca ir į nobiltà nera, „juodąją diduomenę“, kurie savo rūmuose sostų sales gedulo ženklan išdrapiravo juodai ir popiežiams skirtą sostą nusuko į sieną, kad Savojos dinastijos Italijos karalius, jei kartais atvyktų, negalėtų į jį atsisėsti. Felix culpa, galėtume sakyti iš pusantro šimtmečio perspektyvos: tas popiežių Romos žlugimas buvo akstinas Katalikų Bažnyčiai pamažu permąstyti savo misiją ir veikimo principus, atsiribojant nuo žemiškosios galios gundymų, Bažnyčią suvokiant pirmiausia kaip dvasinę tikrovę. Savojiečių pergalė paradoksaliai išpildė Augustino viziją.
Vis dėlto už paminklus aplink Porta Pia man mielesnis kitas, esantis Verano kapinėse už miesto sienų, kurį prieš tuziną metų netyčia aptikome vaikštinėdami tenai su Aleksandru Šepkumi. Vėliavą laikantis šarvuotas riteris, ant vieno kelio priklaupęs prieš šv. Petrą, įteikiantį jam kalaviją: paminklas popiežiškiesiems zuavams, žuvusiems Mentanos mūšyje, kur šis daugiatautis savanorių pulkas atmušė Garibaldžio raudonmarškinius. Zuavi Pontifici – berberų genties vardas, davęs vardą XIX a. lengviesiems pėstininkams, keistai skambėjo su epitetu „popiežiškieji“. Pradėjome su Aliumi tyrinėti ant postamento išrašytus įvairiataučių žuvusiųjų sąrašus, tarp šveicarų, prancūzų, bavarų ir anglų vardų ieškodami lietuviškų ar lenkiškų pavardžių – ir jų nerasdami.
VII
Nuo Flaminijaus vartų išėjus prie Tibro, sienos pėdsakų nebematyti – išilgai upės jų apskritai beveik nėra, nebent vienas koks užsilikęs bokštelis, įaustas į vėlesnius pastatus. Tačiau leidžiantis pasroviui Lungotevere krantine, neužilgo išnyra neklystamai atpažįstamas Šv. Petro kupolo kontūras: iš pradžių nedidelis, tarsi tolima Alpių viršūnė – ir, kaip ir ji, nenuspėjamo mastelio, – paskui artėjant kupolas vis labiau auga, kol pradeda užimti didesnę dangaus dalį ir stūkso didingas, kaip kalnas, kas jis, tiesą sakant ir yra – kalnas, uola: Tu es Petrus, et super hanc petram aedificabo ecclesiam meam, – skelbia užrašas kupolo viduje.
Paskutinis, ilgiausiai iš šios kelionės išliekantis įspūdis yra tyla, pagalvojau eidamas Angelo tiltu. Ne todėl, kad einant išilgai sienų nepasiektų aplinkiniai garsai ir triukšmas. Veikiau tas kelias yra kažin kaip ištrauktas iš pažįstamo miesto garsyno, įprastinių jo ritmų. Jis jungia skirtingas istorijas, bet pats pasilieka anapus jų, ir todėl visos tos kelionės atmintį persmelkia giluminės, pirmiau už garsus esančios tylos patirtis: tylos ir vienatvės.
Netrukus jau ėjau išilgai Passetto di Borgo – apsaugoto koridoriaus sienos viršuje, kuriuo popiežius Klemensas VII pabėgo į Angelo pilį nuo Imperatoriaus landsknechtų, įsiveržusių į Vatikaną 1527 m. Paskutiniai 42 likę gyvi šveicarų gvardiečiai pajėgė atmušti Imperatoriaus pajėgas, kad popiežius galėtų ištrūkti. Netrukus pasiekiau ir Šv. Petro aikštę – ar tai ir yra kulminacija, tas Siono kalnas, į kurį užkopęs piligrimas pasiekia išsipildymą? Anaiptol. Šone palikęs Šv. Petro aikštės grožį ir šurmulį, aplenkęs turistų eilę, nekantriai mindžikuojančią išilgai sienos į Vatikano muziejus – ji pastovi, nors ją sudarantys individai ir keičiasi, kaip Tesėjo laivas ar Keatso lakštingala, – galiausiai už nugaros palikau ir Vatikaną. Šv. Petro kupolas vėl ėmė tolti ir trauktis.
Ši piligrimystė, kitaip nei Kompostela, Jeruzalė ar į Romą vedanti Via Francigena, neturi kulminacijos, galutinio ją užbaigiančio tikslo – kaip neturi ir natūralios pradžios. Miesto siena juosia Romą žiedu, ir jei kam tinka Ouroboros vaizdinys, tai būtent jai: bet kuris pabaigos taškas žymi naujo ciklo pradžią. Miesto sienos su jų vartais, bokštais, statiniais ir paminklais apjungia skirtingus Amžinojo miesto pasakojimus, epochas, istorijos epizodus į vieną visumą – kaip karoliukus milžiniško rožinio, nepertraukiamai kalbamo tūkstančius metų.
