Paskutinę besibaigiančių annus horribilis, baisingųjų 2022-ųjų metų dieną į amžinybę išėjo popiežius Benediktas. Jo atžvilgiu netiktų sakyti: „Nelaiku, nelauktai“, – užgeso kaip žvakė, kurios liepsna jau ilgą laiką plazdeno ant būties ir tamsos paribio.
Būsimojo popiežiaus, tuomet dar kardinolo Josepho Ratzingerio lietuviškai išleistas Krikščionybės įvadas buvo pirma teologinė knyga, kurią perskaičiau kaip sąmoningas krikščionis. Skaičiau dar savilaidos leidimą, išplaukusiomis, sunkiai įskaitomomis raidėmis: kažkelinta kopija, per kalkę atpleškinta rankine spausdinimo mašinėle. Paskui dar daug popiežiaus Benedikto parašytų ir išsakytų žodžių skaičiau, klausiau, domėjausi, bet niekas neįstrigo taip, kaip trys įvaizdžiai, kuriais jis atvėrė Krikščionybės įvadą ir kuriais mėgino aprašyti tikinčio žmogaus būklę šiuolaikiniame pasaulyje.
Kas šiandien bandytų kalbėti apie krikščionių tikėjimą žmonėms, nei profesija, nei priklausomybe nesusijusiems su Bažnyčios mokymu ir mąstymu, tuoj pajustų, koks bevaisis tas bandymas. Matyt, savo situaciją jis nusakytų garsiu Kierkegaardo pasakojimu apie klouną ir degantį kaimą… Viename Danijos keliaujančiame cirke kilo gaisras. Jau pasiruošusį vaidinimui klouną direktorius pasiuntė į gretimą kaimą pagalbos, nes ugnis grėsė persimesti į išdžiūvusius laukus ir sodybas. Atskubėjęs klounas prašė gyventojų kuo greičiau bėgti į cirką ir gesinti ugnį. Bet kaimiečiai klouno šauksmus palaikė tik puikiu triuku žiūrovams privilioti. Jie plojo ir juokėsi iki ašarų. O klounui labiau norėjosi verkti, nei juoktis. Veltui jis įtikinėjo žmones, kad tai ne triukas, ne vaidinimas, kad cirkas tikrai dega. Jo maldavimai tik stiprino juoko audrą. Visi manė, kad klounas puikiai vaidina, kol pagaliau ugnis tikrai pasiekė kaimą. Jokia pagalba jau nebuvo reikalinga: ir cirkas, ir kaimas sudegė iki pamatų.
Vien šiam palyginimui, jo egzegezei galima būtų skirti ne vieną puslapį. Kas nors galėtų prieštarauti, kad vaizdinys neoriginalus, čia viso labo tik parafrazuojamas Kierkegaardas – vis dėlto jame kaip niekur kitur atsiskleidžia Benedikto asmenybė. Čia ir rimtas, gilus rūpestis „Žmogaus miesto“ – Vakarų civilizacijos, kurioje mes „gyvename, judame ir esame“ – likimu, ir aiškus suvokimas, kad Bažnyčios ir pasaulietinės žmonių visuomenės tikslai didžiąja dalimi yra bendri, nors pasaulietinei kultūrai galbūt sunkiau juos tiksliai, fundamentaliai suprasti ir įvardyti. Bendros ir jų grėsmės: kas gresia Bažnyčiai, gresia ir žmonių visuomenei. Šiame palyginime – ir švelni didžiojo teologo autoironija, nesibaiminanti Gerosios Naujienos skelbėjus prilyginti klounams, apsirengusiems keistais drabužiais. Drabužiais, kuriais pats, tapęs popiežiumi, nesibodėjo vilktis – su gilia pagarba tradicijos grožiui ir doze švelnios autoironijos. (Užtenka prisiminti popiežiaus skrybėlės instituto atgaivinimą – be ironijos ja pasipuošti neįmanoma.) Ir, galiausiai, pasirinkimas kalbėti per palyginimus ir įvaizdžius, anksčiau suformuluotus kitų autorių, liudija gilią pagarbą ir ištikimybę krikščioniškos minties tradicijai, per kurios prakalbinimą, atgaivinimą ir tąsą Benediktas struktūravo savuosius tiesos ieškojimus, savo mąstymo trajektoriją.
Sunku, beveik neįmanoma paprastam mirtingajam popiežiaus Benedikto mąstymo kelią aprėpti protu kaip visumą, kai žinai, kad jo minties lobyną sudaro 86 knygos ir 471 straipsnis (radau tokius skaičius, bet jie negalutiniai, skaičiavimas tebevyksta, skaitliukas dar sukasi). Todėl neišvengiamai gali tik išplėšti iš šio gyvenimo ir mąstymo kanono kelis atmintyje įstrigusius, asmeniškai reikšmingus fragmentus.
Taip jau nutiko, kad abu kartus žinia apie Benedikto pasitraukimą pasirodė, kai būdavau skrydyje, ir mane pasitikdavo tik nusileidus. 2013 m. išlipau po keliolikos valandų transatlantinio skrydžio Limoje, ir prie lėktuvo trapo mane pasitikęs bičiulis Mauricio pirmiau negu pasisveikino paklausė: „Turbūt nežinai, kad popiežius paskelbė apie atsistatydinimą?“ Paskutinę praeitų metų dieną grįžome iš Romos, ir iškart įsijungus telefonus sušmėžavo pranešimas: „Mirė popiežius Benediktas“. Tai nereikšminga, labai asmeniška detalė – kaip asmeniška ir ta mintyse užgimusi asociacija, kad neatsitiktinai tie patys, 2022-ieji metai pasiglemžė ir popiežiaus Benedikto, ir karalienės Elžbietos II gyvybes. Ir Popiežius, ir Karalienė iškyla kaip paskutiniai pasibaigusios epochos atstovai, spinduliuojantys tarnyste, išmintimi ir orumu, tiek svetimais šio amžiaus tikrovei, kad jie pasirodo kaip nežemiškos, daugiau nei žmogiškos figūros.
Popiežius Benediktas buvo paskutinė svarbi Bažnyčios figūra, teikusi tokį rimtą ir centrinį, galėtume sakyti – suverenų, statusą fundamentinei teologijai. Būtent teologinis mąstymas Benediktui yra tas proto koordinačių atskaitos centras, prasmės šaltinis, kuriuo remiasi ir iš kurio turinį semiasi kitos Bažnyčios veiklos – nuo pastoracijos iki administravimo, nuo liturgijos iki socialinio mokymo. Tas rimtas dėmesys teologijai, be kita ko, leido išlaikyti skirtį tarp teologijos ir politikos – nepaversti politinių modernybės lozungų Bažnyčios gyvenimo ir mokymo norma.
Kita vertus, rėmimasis teologiniais principais įgalino kurti niuansuotą, bet principingą Šventojo Sosto politiką, pavyzdžiui, santykiuose su komunistine Kinija – einant į dialogą su Pekino valdžia (kuri tuo metu toli gražu nerodė tokių totalitarinių polinkių, kaip dabartinė), tačiau išsaugant pamatinius ekleziologinius principus. Savo 2007 m. „Laiške“ Kinijos Katalikų Bažnyčios tikintiesiems, kunigams ir hierarchams, kuriuo siekė užgydyti dešimtmečių schizmą tarp Romai ištikimos pogrindžio ir Pekino komunistiniam režimui paklūstančios „Patriotinės“ katalikų bažnyčių, Benediktas rašė: „Esamų problemų sprendimo negalima siekti per vykstantį konfliktą su teisėta civiline valdžia; tačiau tuo pat metu paklusimas tai valdžiai nepriimtinas, kai ji nederamai kišasi į Bažnyčios tikėjimo ir disciplinos reikalus“. Šventojo Sosto politika Kinijos atžvilgiu „po Benedikto“ akcentuoja pirmąją, bet visiškai pamiršta antrąją šios formulės dalį.
Būtent dėl dėmesio teologijai – kuris reiškia dėmesį idėjoms, jų svarbos suvokimą – Benedikto pontifikatas taip pat buvo ir paskutinis laikotarpis, kai Bažnyčia galėjo pasiūlyti svarų ir prasmingą indėlį į intelektualinį dialogą dėl pasaulio raidos ir Vakarų civilizacijos būklės. Tik iš pažiūros paradoksalu atrodo tai, kad Benediktas, konservatyvus teologas, turėjo tiek daug ką aktualaus pasakyti šiuolaikinio pasaulio žmonėms. Popiežiaus pasisakymai keldavo rezonansą – ir kartais pasipiktinimą, – būtent todėl, kad jo mąstymas užčiuopdavo gilius civilizacinės tapatybės dalykus. Užtenka prisiminti vos naujo džihado nesukėlusią 2006 m. paskaitą Regensburge, kur popiežiaus mėginimas aprašyti santykį tarp proto ir tikėjimo krikščioniškojoje ir islamo civilizacijose sukėlė globalią polemiką.
Popiežiaus Benedikto dialogo su šiuolaikine kultūra (ir politika) gylį bei rimtumą liudija jo pastraipa iš 2011 m. pasakytos kalbos Vokietijos Reichstage, kurią norisi pacituoti in extenso. Joje matome, kaip Benediktas paima madingą „ekologijos“ sampratą ir giliai ją permąsto, ieškodamas sąsajų su krikščioniškuoju mokymu ir įvesdindamas „žmogaus ekologijos“ sąvoką, – kuri yra ne kas kita, kaip mokymas apie žmogaus prigimtį XXI a. kalba:
Norėčiau pasakyti, kad ekologinio judėjimo iškilimas Vokietijos politikoje nuo aštunto dešimtmečio, nors jis ir neatlapojo langų tikrąja prasme, vis dėlto buvo ir tebėra gryno oro besišaukiantis balsas, kurio nedera ignoruoti ir nustumti į šoną vien todėl, kad tokia didelė to judėjimo dalis rodosi esanti iracionali. Jaunimas suvokė, kad kažkas yra blogai mūsų santykyje su gamta, kad medžiaga nėra tik materialinė žaliava, kurią galime formuoti kaip norime, bet kad žemė turi savo orumą ir kad mes privalome sekti iš paskos jos nurodymams. […] Jeigu kažkas yra blogai mūsų santykyje su tikrove, tuomet mes visi privalome rimtai apmąstyti situacijos visumą ir mes visi esame raginami kvestionuoti pačius mūsų kultūros pamatus. Leiskite man truputį ilgiau apsistoti ties šiuo klausimu. Niekas daugiau nebeginčija ekologijos svarbos. Mes privalome įsiklausyti į gamtos – prigimties – kalbą ir atsiliepti atitinkamai. Tačiau aš norėčiau pabrėžti aspektą, kuris man atrodo esąs apleistas, tiek šiandien, tiek praeityje: taip pat egzistuoja ir žmogaus ekologija. Žmogus taip pat turi prigimtį, kurią jis privalo gerbti ir kuria jis negali panorėjęs manipuliuoti. Žmogus nėra vien tik save kurianti laisvė. Žmogus nesukuria pats savęs. Jis yra intelektas ir valia, bet jis taip pat yra ir prigimtis, ir jo valia yra teisingai sutvarkyta, jeigu jis gerbia savo prigimtį, įsiklauso į ją ir priima save kaip tą, kas jis yra, kaip tokį, kuris nesukūrė pats savęs. Tik šiuo, ir jokiu kitu būdu, išpildoma tikroji žmogaus laisvė.
Mūsų kultūra, Vakarų civilizacija, politinės ir socialinės normos iškreipiamos, kai jos netenka atramos krikščioniškajame tikėjime, teigė popiežius Benediktas. Netgi pačias proto, racionalumo, tiesos sampratas tampa beveik neįmanoma išsaugoti, kai prarandamas jų ryšys su tikėjimu. Tik tikėjimas padeda išsergėti proto integralumą: „Aš regėjau ir regiu, kaip iš hipotezių raizginio iškildavo ir vėl naujai iškyla tikėjimo protingumas“, – rašė popiežius savo „Dvasiniame testamente“, paskelbtame išsyk po jo mirties.
Tačiau pats tikėjimas yra radikaliai kitoniškas pasaulietinei tikrovei, ją peržengia. Todėl antrajame Krikščionybės įvado palyginime šiuolaikiniai tikintieji prilyginami Paulio Claudelio jėzuitui, kuris pririštas prie laivo sijos, išmestos į šėlstančią jūrą – tarsi prie savotiško kryžiaus: „Prie kryžiaus pririštas, bet kryžius nepririštas – jis kabo virš bedugnės. Šių dienų tikinčiojo situaciją vargu ar galima pavaizduoti ryškiau ir tiksliau“.
Galiausiai, popiežius Benediktas teigė, kad paskutiniuosius kelis dešimtmečius Bažnyčiai sunkiausias iššūkis buvo eschatologijos prasmės praradimas. Eschatologija, Quattuor Novissima, Keturi Paskutinieji Dalykai – Mirtis, Teismas, Dangus ir Pragaras, – kuriais kažkada prasidėdavo katalikų katekizmas, nėra populiarūs nei šių dienų Bažnyčios skelbime, nei tuo labiau pasaulietinėje kultūroje. Vis dėlto būtent čia – per mirties, kančios, asmens pomirtinio likimo klausimus, – popiežius Benediktas matė galimybę pralaužti sekuliaraus savipakankamumo lukštą, prakalbinti šiuolaikinį žmogų jam mirtinai rūpimomis temomis, į kurias krikščioniškasis tikėjimas suteikia prasmingo atsakymo pažadą.
Tikėjimas iškyla kaip sekuliarų tikrumą sujaukiantis „galbūt“ trečiajame popiežiaus Benedikto Krikščionybės įvado pavyzdyje, žydų chasidų istorijoje, kurią pasakoja Martinas Buberis.
Vienas labai mokytas vyras, išgirdęs apie Berdičevietį, aplankė jį, ketindamas, kaip tada buvo įprasta, padiskutuoti ir sugriauti jo atsilikusias pažiūras apie tikėjimą. Įžengęs į cadiko kambarį, pamatė šį giliai susimąsčiusį, vaikščiojantį su knyga rankose. Į atėjusįjį jis nekreipė jokio dėmesio. Staiga sustojo, žvilgtelėjo ir tarė: „Bet galbūt tai ir tiesa“. Mokslininkas sumišo, jo keliai suvirpėjo, jam buvo baisu žiūrėti į cadiką, šis trumpas atsakymas kėlė siaubą. O cadikas Levis Itčekas atsigręžė tiesiai į jį ir ramiai prabilo: „Mano sūnau, Toros mokytojai, su kuriais tu ginčijaisi, veltui tau kalbėjo, nes tu nuėjęs tik nusijuokei. Jie negalėjo padėti tau ant stalo nei Dievo, nei jo karalystės. Negaliu nė aš. Bet pagalvok, sūnau, galbūt tai ir tiesa“. Mokslininkas labai norėjo atsikirsti, bet šis baisusis „galbūt“ palaužė jo priešinimąsi.
Dabar laikas visiems „galbūt“, laikas ieškojimams ir tikėjimui išseko; popiežius Benediktas peržengė amžinosios tikrovės slenkstį. Ilsėkis ramybėje pas Viešpatį, Šventasis Tėve.
