Henry A. Kissingeris. Nuotrauka iš Wikimedia Commons, LBJ biblioteka, viešasis domenas

Kai 2023 m. lapkričio 29 d. šimtametis Henry A. Kissingeris mirė savo namuose Kente, Konektikuto valstijoje, jis buvo ne tik pergyvenęs du globalius konfliktus – Antrąjį pasaulinį karą ir Šaltąjį karą, – kaip ir aibę mažesnių karų bei konfliktų, visus savo politinės karjeros artimiausius bendražygius ir sąjungininkus (buvo paskutinis likęs prezidento Richardo Nixono administracijos kabineto narys), bet ir beveik visus savo paties pasiekimus – istorinius sprendimus, kurie įtvirtino jį kaip įtakingiausią XX amžiaus JAV užsienio politikos formuotoją ir kūrėją.

Kissingeris ėjo oficialias pareigas vos aštuonerius metus – nuo 1969 iki 1977 m. (JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais 1969–1975 m., valstybės sekretorius 1973–1977 m.). Tačiau tie aštuoneri metai buvo turbūt svarbiausi XX a. antros pusės tarptautinei politikai – išskyrus nebent 1988–1991 m. laikotarpį. Per juos baigėsi Vietnamo karas, Vakarų valstybių politinė galia Pietryčių Azijoje žlugo, užleisdama vietą komunistiniams režimams, įvyko Raudonųjų khmerų genocidas Kambodžoje. Jom Kipuro karas Izraelyje išprovokavo pasaulinę naftos krizę; po Kipre įvykdyto karinio perversmo Turkija įsiveržė ir okupavo Šiaurės Kiprą. Perversmai atvedė į valdžią generolą Augusto Pinochetą Čilėje ir karinę chuntą Argentinoje. Bangladešo išsilaisvinimo karas ir Pakistano vykdytas bangladešių genocidas peraugo į Indijos ir Pakistano karą. Indonezija okupavo nepriklausomybę paskelbusį Rytų Timorą. Strateginis JAV atsivėrimas komunistinei Kinijai atvedė šią į Jungtines Tautas ir JT Saugumo Tarybos nuolatines nares, išstumdamas iš Jungtinių Tautų Taivaną, bei inauguravo Kinijos ekonominio ir technologinio augimo penkiasdešimtmetį. Plėtėsi JAV ir Sovietų Sąjungos détente, įtampos mažinimo politika; buvo pasirašyti Derybų dėl strateginės ginkluotės apribojimo susitarimas (SALT I) ir Priešraketinės gynybos sutartis (ABM Treaty). Visuose šiuose įvykiuose Kissingeris atliko svarbų, daug kur – lemtingą, beveik visuomet – kontroversišką vaidmenį.

Gimė 1923 m. Fürtho mieste Bavarijoje, sekuliarių žydų šeimoje kaip Heinz Alfred Kissinger. 1938 m. iš nacistinės Vokietijos su šeima pabėgo į JAV, kur pasikeitė vardą į Henry ir apsigyveno Vokietijos žydų diasporos pamėgtame Washington Heights rajone Manhattane. Iki gyvenimo galo kalbėjo atsivežtu vokišku akcentu, tardamas w kaip v, o th – kaip d. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo kovos veiksmuose Europoje; vėliau prisimins, kad patirtis kariuomenėje „leido man pasijusti amerikiečiu“. Karo metu, dirbdamas divizijos žvalgybos štabe, įgijo pirmąją viešojo administravimo patirtį: kadangi trūko vokiečių kalbos specialistų, Kissingeris buvo paskirtas administruoti Krefeldo miestą – nors tebuvo tik eilinis – ir per aštuonias dienas sukūrė miesto civilinę administraciją. Dalyvavo išlaisvinant Ahlemo koncentracijos stovyklą. Ši patirtis jį sukrėtė, nors vėliau vengdavo apie tai pasakoti. Karui baigiantis ir po karo dalyvavo tiriant nacių nusikaltimus žmoniškumui.

Baigęs karo tarnybą, studijavo Harvardo universitete. Puikiai įvertintas jo bakalauro darbas apie Spenglerio, Toynbee ir Kanto istorijos sampratą buvo 383 puslapių ilgio; tai esą privertė Harvardą įvesti „Kissingerio taisykle“ vadinamą mokslo darbų apimties ribojimą. Ten pat 1954 m. apsigynė daktaro disertaciją, kuri po trejų metų buvo išleista kaip monografija A World Restored: Metternich, Castlereagh and the Problems of Peace 1812–1822. Šis darbas iki šiol laikomas svarbiu įnašu į XIX a. didžiųjų galių politikos ir tarptautinės tvarkos tyrimus, nors yra ir abejojančių jo inovatyvumu. Tačiau nekelia abejonių tai, kad jis buvo lemiamas paties Kissingerio užsienio politikos sampratos, strateginio mąstymo, tarptautinės tvarkos ir galių balanso koncepcijos formavimuisi. Būtent todėl Kissingeris kartais vadinamas „trijų šimtmečių žmogumi“ (Angus Reilly): giliai pažinęs XIX amžių, žavėdamasis jo diplomatais ir valstybininkais, persiėmęs jo idėjomis ir politikos dvasia, siekė jomis vadovautis XX ir XXI a. politinėse peripetijose.

XIX a. valstybininkai, tokios asmenybės kaip Klemensas von Metternichas, lordas Castlereagh ar Otto von Bismarkas, jam buvo ne tik ir ne tiek mokslinio tyrinėjimo objektai, bet ir dialogo partneriai, o jų epocha – arena, kurioje skleidėsi nepabaigiama kova tarp jėgų, gresiančių suardyti trapią tarptautinę tvarką, ir valstybininko atsakomybės. „Kiekvieno politinio veikėjo viešasis gyvenimas yra nuolatinės grumtynės, siekiant išgelbėti pasirinkimo elementą nuo aplinkybių spaudimo“, – vėliau rašys Kissingeris atsiminimuose. Ši teminė ašis eina kiaurai visą jo karjerą, jungdama akademinius tyrimus su politine ir diplomatine veikla. Bene reikšmingiausiame vėlyvajame savo veikale, 2014 m. išleistoje knygoje Pasaulio tvarka (World Order), Kissingeris teigė, kad „tarptautinės sistemos rekonstrukcija yra svarbiausias mūsų laikų valstybininkų iššūkis“. 1815 m. Vienos kongreso metu pasiektas didžiųjų to meto Europos, kartu ir pasaulio, galybių – Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Prūsijos ir Rusijos – sutarimas sergėti taiką Europoje (vadinamasis Europos koncertas) Kissingeriui buvo teisėtos ir stabilios tarptautinės tvarkos kūrimo pirmavaizdis. Tik tuomet, kai von Metternicho ir Castlereagh‘o sumaniai sukurta Europos koncerto sistema išsikvėpė, von Bismarckas, siekdamas Vokietijos viršenybės, pajėgė suardyti galių pusiausvyrą. Tačiau šie von Bismarcko veiksmai, destabilizavę tarptautinę tvarką, galiausiai atnešė Europai totalinių karų ir sumaišties dešimtmečius. Prūsiškoji tarnystės valstybei kaip tikslo samprata, kaip teigė Kissingeris, kulminavo „nacistinėje ideologijoje, kurioje žmogus galutinai realizuojamas masėje ir sėkmė įtvirtinama kaip vienintelis vertybių kriterijus“.

Tarptautinė politinė tvarka turi būti užtikrinta sukuriant veiksmingą galios pusiausvyrą tarp stipriausių valstybių. Būtent to Kissingeris ir siekė, užmegzdamas diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika po ilgo, beveik 25 metus trukusio izoliacijos laikotarpio. Pradėdamas eiti pareigas Kissingeris rašė: „Ateinančiais metais svarbiausias Amerikos politikos iššūkis bus filosofinis – sukurti tam tikrą tvarkos koncepciją pasaulyje, kuris kariniu požiūriu yra dvipolis, o politiniu – daugiapolis“. Atsiverdami Kinijai ir įtraukdami ją į tarptautinę bendruomenę, prezidentas Nixonas ir Kissingeris siekė sukurti tarptautinę sistemą, kuri galėtų palaikyti pusiausvyrą tarp didžiųjų pasaulio galybių ir užkirsti kelią konfliktams ateityje, – savotišką „Globalų koncertą“, adaptuojantį XIX a. modelį naujo šimtmečio realybei. Tuo pačiu, įvarydami pleištą tarp komunistinės Kinijos ir Sovietų Sąjungos, jie užkirto kelią šių totalitarinių galybių geopolitinio bloko susiformavimui – ir praplėtė JAV strateginio manevro erdvę. Savo ruožtu šitaip laimėta strateginio veikimo laisvė leido veiksmingiau derėtis su Sovietų Sąjunga ir pasiekti strateginių susitarimų ginkluotės ribojimo srityje.

Tai iliustruoja kitą Kissingeriui labai svarbią temą – strateginio mąstymo ir ilgalaikės strategijos poreikį. Dar šeštame dešimtmetyje, kritikuodamas Amerikos politikos „empirizmą“, jis rašė: „Empirizmas užsienio politikoje lemia polinkį į ad hoc sprendimus… […] Todėl mūsų politika orientuota į ištikusių kritinių situacijų sprendimą; jai sunku parengti ilgalaikę programą, kuri galėtų užkirsti joms kelią“. Vėliau, dirbdamas Nacionalinės saugumo tarybos konsultantu Johno F. Kennedy administracijoje, Arthurui Schlesingeriui jis skundėsi: „Man kelia nerimą, kad trūksta bendros strategijos, dėl to mes tampame įvykių belaisviais. […] Pasekmė ta, kad pernelyg rūpinamės taktika“. (Darbą su Kennedy Berlyno krizės metu Kissingeris apibūdino kaip buvimą „tokioje padėtyje, kaip žmogaus, sėdinčio šalia į prarają važiuojančio vairuotojo, kurio prašoma įsitikinti, kad degalų bakas pilnas, o alyvos slėgis pakankamas“.) Todėl būsimi politikai, anot Kissingerio, turi pirmiausia mokytis istorijos, o ne politikos mokslo; būtent istorija leidžia suvokti, kad „politika – tai menas pasverti tikimybes, o jos meistriškumas – suvokti galimybių niuansus. Mėginimas ją vykdyti kaip mokslą neišvengiamai veda į nelankstumą“. Taip pat tai buvo raginimas kurti JAV didžiąją strategiją – tikslą, kurį retai sau keldavo Baltieji rūmai, bet kuris buvo kelrodis jo tyrinėtiems įtakingiems XIX a. valstybės veikėjams. Tą spragą JAV politikoje Kissingeris ir siekė užpildyti savo veikla.

Tačiau ko verta ilgalaikė „didžioji strategija“, kuri nuolat turi būti revizuojama, o jos autorius per trumpą laiką kelis kartus keičia poziciją? Tai buvo kritika, kurios Kissingeris ne kartą sulaukdavo. Jo autoritetingai ir su aplombu išsakomų nuomonių permainingumas ypač ryškiai iškilo aikštėn Rusijos karo prieš Ukrainą atveju. 2022 m. gegužę, Pasaulio ekonomikos forume (WEF) kalbėdamas apie Rusijos invaziją į Ukrainą, Kissingeris pasisakė už diplomatinį susitarimą, kuriuo būtų atkurtas status quo ante bellum – iš esmės ragindamas atiduoti Rusijos kontrolei Krymą ir dalį Donbaso. Kissingeris ragino ukrainiečius „suderinti jų parodytą didvyriškumą su išmintimi“, teigdamas, kad „tęsiant karą toliau, būtų siekiama ne Ukrainos laisvės, o naujo karo prieš pačią Rusiją“. Nenuostabu, kad Ukrainos vadovai ir jos rėmėjai tokią poziciją atmetė ir pasmerkė.

O jau 2023 m. sausio 18 d. WEF auditorijai duotame interviu Kissingeris pasisakė už JAV paramos intensyvinimą tol, kol bus pasiektos vasario 24 d. sienos – tik tada po paliaubų susitarimo turėtų prasidėti derybos. Jis išreiškė susižavėjimą Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir gyrė didvyrišką Ukrainos žmonių elgesį; logiškas invazijos rezultatas, anot Kissingerio, turi būti Ukrainos narystė NATO pasibaigus taikos procesui. 2023 m. rugsėjį Niujorke Zelenskis susitiko su Kissingeriu aptarti šio poziciją dėl Ukrainos siekio tapti NATO nare; tai buvo vienas paskutiniųjų aukšto lygio Kissingerio susitikimų.

Viena esminių normatyvinių sąvokų Kissingerio mąstyme – tarptautinės tvarkos legitimumas. Šią sąvoką savo daktaro disertacijoje Kissingeris apibrėžė taip: „Legitimumas, kaip jis čia vartojamas, neturi būti supainiotas su teisingumu. Jis nereiškia nieko daugiau, negu tarptautinį sutarimą dėl praktiškai įgyvendinamų susitarimų pobūdžio ir dėl leistinų užsienio politikos tikslų bei metodų“. Tarptautinė tvarka, kuriai visos didžiosios galios pritaria, yra „legitimi“; jeigu viena ar daugiau didžiųjų galių jos nepriima, ji yra „revoliucinė“ ir todėl pavojinga.

Tokia legitimumo samprata nepalieka vietos nei mažųjų tautų egzistenciniams interesams, nei tokių vertybių, kaip demokratija ar žmogaus teisės, veiksmingam vaidmeniui globalioje geopolitikoje. Kissingerio doktrina neišvengiamai veda į tokią tarptautinės tvarkos sampratą, kur didžiosios galybės tarpusavy dalijasi pasaulį į įtakos sferas. Mažosioms valstybėms – ir valstybingumo neturinčioms mažumoms – šioje tvarkoje tenka tik kitų galių vykdomos politikos objekto, o ne savarankišką politiką kuriančio subjekto vaidmuo. 

Šiame kontekste ypač aštriu rezonansu nuskamba kaltinimai, kurie buvo ir tebėra Kissingeriui metami dėl jo sprendimų, įgalinusių arba palaikiusių nusikaltimus žmoniškumui: nuo Kambodžos bombardavimo, atvėrusio kelią Raudonųjų khmerų įsigalėjimui ir masinėms žudynėms, iki politinės paramos politinius oponentus žudžiusioms diktatūroms Čilėje ir Argentinoje arba genocidą Bangladeše vykdžiusiai Pakistano vyriausybei. Kissingerio susiderėti Paryžiaus taikos susitarimai, užbaigę Vietnamo karą, paliko Pietų Vietnamą komunistų malonei. Vėliau Kissingeris aiškino savo sprendimus istorine neišvengiamybe ir mažesnio blogio pasirinkimu.

1973 m. apdovanotas Nobelio taikos premija už savo vaidmenį baigiant Vietnamo karą – tai buvo vienas kontroversiškiausių skyrimų per visą premijos istoriją. Kartu su juo apdovanotas komunistinio Šiaurės Vietnamo politikas, generolas Lê Đức Thọ, išvis atsisakė apdovanojimą priimti. Vėliau, kai kritus Saigonui Pietų Vietnamą okupavo komunistų pajėgos, Kissingeris mėgino gautą medalį grąžinti.

Vis dėlto daugiausia ginčų virė ir tebeverda dėl svarbiausio Kissingerio diplomatinio pasiekimo – komunistinės Kinijos sugrąžinimo į tarptautinių santykių sistemą. Viena vertus, tai leido šaliai iš dalies atsiverti pasauliui ir paskatino sparčią ekonominę pažangą, kita vertus, sudarė prielaidas išaugti globaliai supergaliai, dabar metančiai iššūkį pačioms JAV ir visai po Šaltojo karo nusistovėjusiai globaliai politinei sąrangai. Derybose dėl santykių su Kinija atkūrimo Kissingeris nė nebandė rimtai apginti „dviejų Kinijų“ formulės, pasak kurios, Kiniją priėmus į Jungtines Tautas, Taivanas irgi jose pasiliktų. Už tokį sprendimą agitavo tuometinis JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose, būsimasis prezidentas George’as H. W. Bushas, jį rėmė ir prezidentas Nixonas. Šį kompromisą, pasak viešosios nuomonės apklausų, palaikė ir 62 procentai amerikiečių. Tačiau Kissingeris šitam siūlymui nepritarė; Taivaną pašalinus iš JT, buvo padėti pamatai dabartinei situacijai, kai 23 milijonus gyventojų turinčio demokratinio Taivano valstybingumas nėra pripažįstamas. Pats Taivanas yra tapęs Kinijos karinės agresijos taikiniu, kuri gali įplieksti ir globalų konfliktą, jeigu Taivaną ginti stotų saugumo garantijas jam teikiančios JAV. 

Paradoksalu, kad Henry’s A. Kissingeris, tiek dirbęs, kad sukurtų XX a. realijoms pritaikytą „Globalų koncertą“, savo veiksmais paklojo pamatus įtampai, galinčiai atvesti į Trečiąjį pasaulinį karą.