Dizaineriai Tadas Stackus, Emereta Fadda
Vytauto V. Landsbergio knyga Bevardžio sagos nugalėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamame metų knygos rinkimų konkurse – romaną iš komisijos atrinktų knygų penketuko skaitytojai išrinko geriausia 2025 metų prozos knyga suaugusiesiems. Autoriui pavyksta įtikinamai surišti net kelių kartų Lietuvos gyvenimus ir balsus į vientisą pasakojimą: romane pateikiami skirtingo laiko pirmojo asmens pasakojimai – fiksuojami pokaris, partizaninis karas, tremtis, ankstyvasis ir vėlyvasis sovietmetis, nepriklausomybės atkūrimas, taip pat ir šiandieninis mūsų gyvenimas iki pat 2022 m.
Nors minėtos komisijos darbui teko pirmininkauti, gal neatskleisiu per daug jos vidinio darbo užkulisių prisipažindamas, kad bent mane nustebino ne tik pati knyga, bet ir jos pergalė rinkimuose. Anaiptol ne todėl, kad knyga to nebūtų verta. Ir ne todėl, kad jos autoriui, atrodo, kliuvusi dalia rašytojų tarpe būti laikomam labiau režisieriumi, rašančiu vaikams, tarp režisierių – labiau rašytoju, tarp muzikuojančių – rašančiu, o tarp šiferio ieškančių – Landsbergiu. Tai paprasta knyga: tiek išore, tiek – bent iš pirmo žvilgsnio – savo pasakojimu. Dar blogiau – Landsbergis į labai jautrią partizanų temą žengia be plačių mostų ir provokacijų, kurios leistų romanui atsidurti teisiamųjų suole kaip kad nutiko Mariaus Ivaškevičiaus Žaliems; nepalikta ir daug erdvės norintiems ginčytis, kas labiau patriotas. Jokios ambicijos sensacijai. Nebūčiau nustebęs, jei išleistas romanas būtų likęs beveik nepastebėtas.
Apie šį puikų paprastumą, apimantį tiek teksto kalbą, tiek santykį su istorija ir norisi pakalbėti. Nors Bevardžio sagos formos požiūriu tikrai nėra klasikinis romanas, galvojant apie paprastą, neornamentuotą, elegantiškai santūrų pasakojimo stilių, į galvą kažkodėl ateina trys klasikinius romanus rašę tylieji džonai: amerikiečiai Johnas Steinbeckas ir Johnas Williamsas (su fenomenaliai tik po 40 metų pastebėtu Stouneriu) bei airis Johnas McGahernas. Tikriausiai todėl, kad ir jiems vietą po saule padėjo atrasti jų laikais irgi nebūdinga dorybė – teksto santūrumas. Visi trys pasakoja taip, kad apie autoriaus buvimą tekste bene visai pamirštame. Paprasta kalba supintas deromantizuotas pasakojimas ir dialogai, gebėjimas meistriškai konstruoti elipses, nutylėti, sustoti, pastarųjų kūryboje sukuria atvirumo ir nuoširdumo įspūdį, leidžiantį giliau pajusti atskirtų kartų nesusikalbėjimo gylį, paprasto žmogaus egzistencinę vienatvę ir nevaldomą istorijos tėkmę, kuri visuomenės sąmonėje palieka ne vieną senvagę. Visa tai galima pasakyti ir apie Landsbergio pasakojimą. Ir nors pastarasis vaizduoja visai ne paprastus žmones „paprastais“ (tarsi tokių būtų) laikais – atsispiriama pagundai pasakojant mėgautis karo brutalumu ir leistis į estetizuotus žmogiško žiaurumo aprašymus: užuominos, nutylėjimai, punktyrai, viena kita detalė ir palikta erdvė skaitytojo vaizduotei paradoksaliai supurto gerokai labiau.
Susidorota ir su kitais dviem rimtais iššūkiais, su kuriais susiduria bene kiekvienas istorinis romanas, ypač – aprėpiantis pokarį. Vienas jų – išankstinis pasakotojo žinojimas „kaip bus“, apsunkinantis galimybę atverti skaitytojui visą nežinios personažo žvilgsnį į kasdienybę. Kitas pavojus – pagunda pasaldinti ar pagražinti siaubo, o kartais ir žmogiškų klaidų, pilnus drąsių žmonių gyvenimus, paverčiant juos pompastiška patriotizmo butaforija, kurioje herojai ima priminti žmogiško pavidalo iškamšas.
Jau užsiminiau, kad tai nėra klasikinis romanas, kad tai – pirmojo asmens pasakojimai. Gana akivaizdu, kad beveik 20 metų rašytas tekstas nebuvo sumanytas kaip romanas, ir net nebūtinai kaip knyga. Rašytojas kalbinamas eteryje irgi prisipažino, kad pirmiausia tai yra perkurti per daug metų dirbant su partizanų istorija – o ir tiesiog gyvenant – surinkti pasakojimai, kuriuos surišti į vientisą intriguojantį pasakojimą gerokai užtruko. Dauguma istorijų turi realius prototipus – daug dėmesio skiriama Adolfą Ramanauską-Vanagą supusiam jaunimui, įkomponuoti Jono Kadžionio-Bėdos, Stasio Plutulevičiaus-Varpelio ir kitų pasakojimai, bet pasak autoriaus, tai yra nesvarbu – veikėjai, tokie, kokie yra knygoje, yra išvestiniai, sukurti, prikurti ir prototipų ieškoti nereikėtų. Nebūtų ir visiškai teisinga sakyti, kad autorius čia visai pasitraukęs iš teksto: viena istorijos jungiamųjų grandžių yra „truputį režisierius, truputį rašytojas, truputį niekas“ (p. 45) Martynas, Gruzijoje studijavęs kino režisūrą, kurio – net ir „sukurto, prikurto“, lengvai paironizuoto, – turbūt neįmanoma nesieti su Bevardžio sagų autoriumi. Per jį įvedamas nors ir paprastas, bet metatekstas, tiesiog paaiškinantis pasirinktą pasakojimo strategiją – tai dėstytojo nurodymas kuriant kino scenarijų klausytis istorijų ir jas užrašyti pirmu asmeniu, esamuoju laiku tapatinantis ir su nušautais, išduotais ir su žudikais: „vėliau supratau, kam tai buvo reikalinga – kai šneki lyg apie save, tarsi meluodamas, išsišauki kolektyvinės atminties būsenas. Jungas. Suprantat, Barbora, mūsų genai pamena viską“ (p. 12).
Šis tiesmukokas kūrybinės strategijos aiškinimas, kartu su – ką pastebėjo ir knygą feisbuke šiaip jau gyręs poetas Marius Burokas – keliomis mistinėmis ar mitologinėmis scenomis, parašytomis ritmine proza ir vaizduojančiomis partizanų vadą Bevardį po mirties, laukiantį ant vėlių suolelio ir kalbantį (pvz., 132–133), literatūrine prasme atrodo silpniausiai. Jose trūksta visai knygai būdingo saiko ir santūrumo. Mistinės scenos gal net turi ir priešingą nei sumanyta (galiu tik spėti) efektą: užuot gražiai parodžiusios teisingumo laukiančias sielas, vietomis ima kiek panašėti į pasakaites vaikams – kažką, kas naiviam vaikui leidžia išsaugoti viltį, o suaugusiajam tik primena, kad kartais tegalime užsimerkti prieš neviltį. Paradoksalu, bet nepaisant to, kad kitus pasakojimus rėminantys metatekstiniai Martyno pasvarstymai tiesmuki, o centre esančio Bevardžio pasakojimo epizodai – truputį egzaltuoti ir ne visada įtikina, tai visiškai nepagadina nei paties pasakojimo apie Bevardį, ieškantį, kas jį atpažintų, linijos, nei pasakojimų visumos. Gyvas, polifoniškas personažų kalbėjimas tiesiog nusveria teorinį ar pasakišką rėmą, pati literatūrinė medžiaga yra stipresnė už autoriaus bandymą ją papildomai konceptualizuoti.
Tiesą sakant, įsikūnyti į nutikusias ar išgirstas istorijas esamuoju laiku Landsbergiui pavyksta stebėtinai puikiai. Tai susiję su santykiu su pačia kalba – pats autorius pasirinkimą priartinti kalbą prie šnekamosios motyvavo tiek kino strategija, tiek literatūros tendencijomis, minėdamas Rimanto Kmitos romanų sėkmę. Kmita meistriškai atkuria ištisą epochą. Landsbergio užduotis Bevardžio sagose ir lengvesnė, nes epizodai fragmentiški, ir keblesnė: atkurti balsus iš skirtingų epochų. Veikėjų balsai prakalbinami su ypatingu atidumu šnekai: ar kalba vaikas, ar paauglys, ar partizanas, ar stribas, ar jauna moteris, ar pagyvenęs vyras – tai, rodos, dažnu atveju būtų galima atpažinti vien iš pačios manieros, be papildomų nuorodų. Talentingai vaizduojamas vaikų ir paauglių kalbėjimas ir mąstymas – pavyzdžiui, Algės vaikystės pasakojimuose apie ėjimą „sysio“ ir babos mirtį (p. 15–18), kelionę į Merkinės piramidę (p. 28–33), dvylikamečio Vilio norą po tėvų išvežimo 1946 m. nušauti „bailį“ Bevardį (p. 34–36), iš vaikų perspektyvos atvaizduotame ir perkurtame, kiek pavėlintame Merkinės mūšyje (p. 73–76, 85–86), 1974 m. dešimtajame Simo gimtadienyje, pasibaigusiame konfliktu su tėvu dėl svarbiausios dovanos – estiškų slidžių (p. 48–52). Bet pavyksta įtikinamai, nevienaplaniškai prakalbinti ir tokius personažus kaip žudiką, partizanų tardytoją, vėliau – ir jedinstvininką majorą Grigorijų Titovą.
Nors pasakojimas fragmentiškas, veikėjų nemaža, skaityti lengva, o sekant jaunųjų Bevardžio ryšininkų Liepos-Zylės, Ričkos-Kėkšto ir Vilio-Anties netrūksta nei įtampos nei intrigos, vertos trilerio. Visas pasakojimas susiveda į savotišką psichologinį Lietuvos portretą istorijoje – ne tik apibendrintą, bet ir daugiabalsį. Teisinga Buroko pastaba, kad romanas literatūriškai atliepia Danutės Gailienės Ką jie mums padarė. Skaitant aišku, koks punktyras veda nuo karo iki 1974 m. Simo tėvo girtai ištarto „Nebegaliu čia gyvent, užpiso. Eisiu per sieną, jeibogu. Kalnais iš Gruzijos“ (p. 52) iki po tėvo savižudybės ir po nejaukaus, nevykusio išgėrusių paauglių bandymo nuo Tanato gelbėtis Erosu, išsprūdusio: „Toks jausmas, kad tądien ir mudu su Vale įstojom į paslaptingą nenusisekusiųjų klubą. Tų, kurių gyvenimai prasideda tyliai, bet griūva dar tyliau“ (p. 79). Bet tai ne gedulo ir teismo knyga, o bandymas suprasti kiekvieno žmogiško gyvenimo sudėtingumą, pavaizduoti gyvenimus laužančios istorijos naštą, atleisti, išgyti. Ir net jei prabylama stribo balsu, pabandoma jį suprasti, kviečiama savo žmogiškoje prigimtyje pažinti ne tik didvyrį, bet ir silpną žmogų ar bailį, tai nepavirsta niveliuojančiu pasakojimu, kuriame kančia savaime išteisintų išdavystę. Tai svarbu.
Nors išoriškai paprastas, bet tai atidžiai supintas ir skaidrus, dirbtinai nenudailintas pasakojimas – tarsi ištroškusiam stiklinė šalto vandens. Pernai perskaitęs romaną sakiau, kad „nors ir nedidelis, punktyriškas, šiandien tai vienas rimčiausių literatūrinių pokario – ir ne tik – pasakojimų lietuvių literatūroje“. Šiemet skaitant pasirodė taip pat.
