
Mielas Redaktoriau,
sako, kad šiais laikais jaunimas rašo laiškus tik institucijoms, sau arba tiems, kuriuos myli. Sėdžiu, mirkau ir mirkau rašale klavišus, vis maigau juos bukais pirštais, ir po truputį imu justi, kad norą rašyti Tau manyje žadina ne kokia nors apokalipsės baimė, ne koks noras įspėti trojėnus apie klastingas naujųjų achajų dovanas, bet paprasčiausias nerimas dėl to, kas man brangu. Kad kažkas, kaip sakė Hamletas ir pulkai rašeivų iki manęs, mylimoje karalystėje šiek tiek papuvę.
Atrodo, kad ji mano širdyje turėjo vietą jau tada, kai žengiau pirmus pusiau savarankiško gyvenimo žingsnius. Bet tikroji, liepsnojanti aistra jai gimė vaikštant kartu Sporto rūmų atbrailomis, pilkais Žirmūnų tuneliais ir šlepsint po aklinai tamsius Vilniaus senamiesčio patvorius. Kartais, kai Rytų Europą aplankydavo žiemos kaip ši, – brendant per storą sniego padą.
Ar nebus taip, redaktoriau, kad Tu jau įspėjai, apie kurią savo meilę aš čia kalbu? Kad kada nors matei mudu tamsiame kaboko kampe, kažkur netoli miesto rotušės ar Pilies gatvės? Turėjai atspėti. Jei neatspėjai (ar nebūsi pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių?), tai sakau paprastai – rašau Tau apie lietuvių literatūrą. Ne tik pačią literatūrą, bet ir iš paskos jai nusidriekiantį lauką – pokalbius, diskusijas, recenzijas.
Pažįsti mane ir turbūt supranti, kad visa ši abejotina beletristika laiško pradžioje – apdairus mano žingsnis, strateginis manevras – čia tam, kad laiškas, papuolęs į kieno kito rankas, liktų neperskaitytas – kad niekas nesužinotų mūsų paslapčių. Kaip nepadoriai mes dviese plūstamės, kaip nuoširdžiai kartais supykstame ant vieno ar kito britkaus teksto. Ir kad mūsų nepasmerktų koks prašalaitis už jausmus, šiam amžiui neprideramus. Kaip tik apie „jausmus, šiam amžiui neprideramus“, ir noriu su tavimi pasikalbėti.
Ir dabar, lygiai kaip tada, tik įsimylėjus, literatūros mene pirmiausiai mane stebina tai, ką kaip skaitytojai sučiumpame nutylimu supratimu – tai, kas iki galo nepažinu praktiniam ar teoriniam, analitiniam protui. Kalbėjimas apie tai, ką menas reiškia, ką vaizduoja ir kokią žinią jis neša apie mūsų tikrovę yra svarbi literatūros kritikos dalis, tačiau, man atrodo, kad nedovanotina kalbėti apie literatūros meno kūrinį net nebandant sau atsakyti į klausimą – ko mes iš tiesų norime iš literatūros? O norime, bent jau mes, bičiuli mielas, juk ne temos, ne (tik) socialinės ar kultūrinės kritikos, ne vienokių ar kitokių objektų atvaizdavimo, o to nuostabaus potyrio, kai tekste užčiuopiame tai, ko nerandame pačioje mus supančioje tikrovėje. Kai tekstas, kaip pasakytų Georgas Steineris, išpildo lūkesčius, apie kuriuos net nežinojome, išplėsdamas mūsų sąmonės erdvę. Kai tekstas meta iššūkį mūsų kasdieniškai sąmonei ar sveikam protui – kai aiškiai suvokiame, jog tekste mus veikia kažkas kita nei tik atvaizduotos gyvenimiškos patirties ir loginio mąstymo suma. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad eilėraštis mums įdomiausias tada, kai pasirodo kaip tai, ko negalime iki galo išsemti ir analitiškai paaiškinti. O kai pamatome jį kaip tik realaus pasaulio atvaizdą, jis mums nebėra savitas reiškinys. Juk tame, turbūt, ir slepiasi literatūros meno savitumas – antraip susėstume ir skaitytume kokią šmaikštesnę publicistiką – mintims apie tai, kas prieš akis, ji juk gerokai parankesnė. Arba šnekėtume tesustodami atsikvėpti.
Žinau, žinau… Tavo ranka jau kyla aukštyn ir turbūt tuoj besi pirštu į mane. Taip, mes, literatūrologai ar literatūros kritikai, analizuodami tekstą neišvengiamai jį vienaip ar kitaip redukuojame į objektą, raiškos priemones, socialines įtampas. Kartais tai prasminga ir net reikalinga. Bet ar tau neatrodo, kad šiandien literatūros kritikai (gal ir aš pats?) jau dažnai nebedrįsta anei mažojo kojos pirščiuko anapus teksto iškišti?
Ar pastebėjai, kaip tyliai iš recenzijų traukiasi net bandymai apmąstyti autentišką knygą kaip kultūros reiškinį, mūsų gyvenamo laiko produktą? Kaip dažnai pastraipa po pastraipos tratinama sterili literatūrologinė teksto analizė, išvengiant sociokultūrinio žvilgsnio? Atrodo, retas kuris kritikas ryžtasi griežčiau knygą įvertinti kitų kontekste, jau nekalbant apie atvirkščią daiktą – drąsą pripažinti, jog pats turi savitą literatūrinį skonį. Ak, kokia amžiaus perversija – pasakyti, jog nemėgstu raugintų kopūstų, – galiu, ir nesunkiai, o pasakyti, kad per Vilniaus pokerį iriuosi tik profesinio atkaklumo genamas ir begalinio nuobodulio prislėgtas – nepadoru… Bet ką man daryti, jei nuo Vilniaus pokerio visos jėgos išblėsta? Ar tai įrodymas, kad aš – pagedęs menko proto ridikėlis? Kritikos lauke tarsi bandoma visais keliais išvengti konflikto – jokiu būdu negalima: a) hierarchiškai vertinti; b) pasakyti, kad tekstas nepatinka arba yra prastas ir įžeisti kolegos (!) rašytojo; c) atskleisti savo požiūrio į pasaulį, kuris ne visiems bus priimtinas ar suprantamas. Kritiko gyvenimas juk daug lengvesnis, kai jis universalus, visiems tinkamas, gražiai pasidažęs, pasiruošęs padėti leidyklai ir autoriui.
Gal dėl to draugo rekomendacija, eilinio žmogaus komentaras GoodReads platformoje ar „neprofesionalaus“ skaitytojo blogas padeda daug adekvačiau suformuluoti lūkesčius neskaitytai knygai ir ją įvertinti – tuomet bent žinai, kieno akims ta knyga pasirodė būtent taip – autorius nebando užsimesti nevykusios išgryninto objektyvumo skraistės. Ir trumpa replika pasako kur kas daugiau nei analitinė paklodė, parašyta iš savo asmens tam kartui išsinėrusio kritiko, kurią lydi vos pusbalsiu ištartas vertinimas. Arba vertinimas filologijos pelkėje sutręšusia liniuote, tarkime:
[…] knygos vientisumą kuria pasikartojantys motyvai ir ženklai, kiekvienas jų turi semantinį krūvį, papildo vienas kito reikšmę. Šalia kirba neišspręsti ir tikriausiai neišsprendžiami klausimai apie į(si)vietinimą, fikcijų galią, gėrio ir malonumo netapatumą bei subjekto ir Kito ambivalentiškus ryšius. Jį galima perskaityti kaip dramatiškai paradoksalų tekstą apie tapatybę, be(ta)patybę, ne(ta)patybę. Mes esame tapatūs, jei esame, o ne tik turime, esame tokie, kokie esame, o nustojame būti savimi, kai stengiamės savimi tapti.
Žavinga pynė, bet gal galima žmoniškai pasakyti – ar skaitytum dar kartą, ar ką nors sau įdomaus atradai? Arba ką aš galiu tikėtis atrasti paėmęs šią knygą į rankas? Ar apskritai kritikai dar benori padėti skaitytojui atrasti ir suprasti knygą, pakviesti į ginčą arba įvertinti knygos vietą bendrame kultūros lauke, nuo kurio bent pastaruoju metu literatūros kritika tarsi bando atsiskirti? Gal dėl to taip vertinu NŽ-A rubriką Knygų mugė – ten paradoksaliai nėra vietos autoriui nepasakyti, ką jis iš tiesų galvoja apie knygą.
Yra ir antra meduolio pusė – kai kritikai (arba rašytojai) nesikuklina ir be didesnių skrupulų tekstus mato kaip tik figūras ideologinio karo lauke, net jei ir vedami kilnių tikslų. Tuomet, atrodo, jie ne tik iškiša cielą leteną anapus teksto, bet pabėga iš paties literatūros lauko, nepalikdami pėdų. Ar matei, ką poetė Aušra Kaziliūnaitė svarstydama, ar lietuvių literatūra yra apolitiška, parašė 2020 m. Literatūros ir meno penkioliktame? Žinau, prenumeruoji, bet aš tau perrašysiu, pakupiūruodamas:
Apolitiškumas siejamas su galios pozicijas Lietuvos kultūros lauke užimančiais rašytojais bei poetais. […] Dabartinį lietuvių literatūros diskursą palaikantis režimas vis dar išryškina Lietuvos sostinėje gyvenančių pusamžių konservatyvių vyrų kūrybą, iki kelių pavardžių susiaurindamas tai, ką esame įpratę vadinti „lietuvių literatūra“. Jokio sąmokslo, suokalbio, jokios klastos, tik paprasčiausia kultūrinė inercija, palaikanti lietuvių literatūros lauko galios santykius ir pati jų palaikoma.
Skaitau, žinok, ir krizenu saujon – na, sugalvok tu man dabar rašytoją su daugiau galios pozicijų už pačią Kaziliūnaitę! Mokslų daktarė, dėstytoja, daugiaknygė valstybės remiama poetė, maža to – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja ir – dabar jau – LR Kultūros ministerijos Literatūros tarybos narė. Čia gi šakės – net ne galios pozicija, o galios bunkeris, tankas, galios amfibija, galios bombonešis! Gerai gerai… Suprantu – įsijaučiau, bet juk lietuviui nedera bijoti stoti prieš tanką, ar ne, Terleckai? Tiesiog noriu pasakyti, kad kiek juokinga: taip įsijaučiame į ideologinį karą, jog nebepastebime, kad karas – seniai nebe partizaninis, o mes – jau antpečiuoti ministerijos generolai.
Ar nėra taip, kad dalis mūsų kultūros lauko veikėjų pajuto galintys prisidengti ideologija lyg skydu? Meti, štai, pirmas į oponentą (ar tiesiog kažką, kurio vietą mielai pats užimtumei) ideologinę granatą: „Jūs taip kalbate iš galios pozicijos“, – ir esi saugus savo kalbėjime. Niekas gi nepuls įrodinėti, kad yra atvirkščiai, o visi kiekybiniai ir kokybiniai oponento argumentai atsimuša į tavo ideologinį skydą, mat jis gi vis tiek – iš galios pozicijos kalba, o tu – iš negalios pozicijos. Tu ginčijiesi, o tave – skriaudžia. Esi auka. Ir auka šitame žaidime visada laimi. Nesakau, kad vienokių ar kitokių lietuvių literatūros galios centrų nėra, – ir taip, ideologiniais terminais kalbant, jie kartais veikia represyviai. Tik noriu pasakyti, kad priekaištas kažkam, jog jis kalba ar veikia „iš galios pozicijos“, yra viso labo diskredituojantis oponento argumentus vienos ideologijos rėmuose – bet tai nėra nei nuginčijantis, nei kokybinis, nei labai prasmingas argumentas. Galios pozicija virto nutąsyta ideologema be turinio, nuo kurios nėra kaip apsiginti – kaip „neoliberalizmas“ ar „gūdžiausias sovietmetis“. Galiausiai pasakysiu visai mūsų amžiui neprideramai: galios pozicija ne visada klysta, ne visada tik opresuoja. Kokybinis literatūros vertinimas visada yra hierarchinis ir neišvengiamai atsiremia į kanoną.
Gana akivaizdu, kad dalis kairiųjų (o gal ir ne tik) rašytojų šiandien jaučiasi pastumti į pašalę dėl savo tapatybės ar nagrinėjamų temų ir nebijo to pasakyti. Gerai, kad nebijo. Bet man nuoširdžiai keista, kai viena ranka skundžiamasi, jog bendruomenė (ir galią turintieji) jų kūrybą neva laiko pašalyje dėl tapatybės, o kita ranka ne tik protestuojama prieš tai bendruomenei įprastus kokybinio vertinimo kriterijus, bet ir bandoma užsidaryti į savotiškus kūrybinius-tapatybinius getus. Štai praėjusiame Poetiniame Druskininkų rudenyje viena poetė, dalyvaudama humoristinio eilėraščio konkurse, ėmė ir sudėjo eilėraštį pagal Jotvingio premijos laureatų sąrašą – ČIRVIRVIR… Suprask, ČIR – tai moterys, o VIR – tai vyrai. Ir VIR, aišku, daugiau, nei ČIR – tokia jau ta paukščių giesmelė – esi juk girdėjęs kada? Laimėjo antrąją vietą. Perskaitė ant scenos ir eina sėstis. O renginio vedėjas ramiu balsu taria: „Girdėjote moterų poeziją“. Ir ką tu manai? Atsisuko poetė, sutrikusi – nei čia dabar sutikti, nei besisėdant atsikalbinėti. Bet va, lyg ir nesmagu, kad tokiu paprastu eilių žaidimu ėmė ir pareprezentavo visų moterų poeziją imtinai… Gal net kvailiausia, kad aptariama poetė tikrai įdomiai rašo – kai rašo rimtai, o ne drožia šaukštus ideologinei sriubai kabinti. Bet štai – savo poezija imi protestuoti, o vėliau lyg ir esi nepatenkintas, kad tas primityvokas protestas suvokiamas kaip moterų kūrybos dalis. Bumerangas sugrįžta.
Man atrodo, kad toks santykis atitinkamas socialines grupes pats savaime stumia į pašalę. Tikriausiai ne kartą esi matęs atskirus moterų ir vyrų skaitymus, arba Vilniaus Queer festivalio Kreivus skaitymus. Ir kol tai yra žaidimas, man jis patinka – įdomu ne mažiau nei kiti teminiai skaitymai. Problema, man atrodo, čia atsiranda tada, kai lytis tampa literatūrinės tapatybės kertine dalimi. Pirmiausia, toks teminis apibrėžimas, deja, dažnai patalpina autoriaus kūrybą į labai siaurą teminį lūkesčių lauką, taip nuskriausdamas tiek patį rašytoją, tiek platų skaitytojų lauką, kuriam jo kūryba gali būti įdomi, kai literatūrine kokybe savo pasirinktą siaurą temą pranoksta. Turime tikrai per mažai literatūriškai stiprių tekstų, kad galėtume leisti sau, net ir piktų kėslų vedini, rimtai diskriminuoti juos pagal lytį, tapatybę ar pažiūras.
Atrodo, minėtieji reiškiniai yra pirmas žingsnis link to, ką Haroldas Bloomas vadino School of Resentment – kritinių mokyklų, kurios iš literatūros diskurso sąmoningai stumia estetinės vertės kriterijų ir literatūros lauke užsiima socialiniu bei politiniu aktyvizmu. Tai pasidavimas iliuzijai, kad (kadaise) represuotos socialinės grupės kur kas labiau praturtės skaitydamos literatūrą, rašytą autorių, (tapatybiškai) panašių į jas, nei skaitydamos Shakespeare’ą. Nežinau, kaip atrodo Tau, bet man tai – intelektualinių getų kūrimas. Maža to, bandymas suraikyti literatūros lauką į kolektyvinius sodus, kuriuose visoms socialinėms grupėms numatyta po lygiai, dažnai sukuria viliojančią iliuziją, kuriai rašytojai nesunkiai pasiduoda – kad neaplankančios šlovės problema slypi jų asmeninėje (lytinėje, socialinėje, politinėje) tapatybėje, o ne poprastėje ir neįdomioje jų kūryboje. Todėl kai jau matysi, kad pasidaviau, kad Proustas man darosi įdomesnis kaip gėjus, o ne kaip puikus rašytojas – prašau, pastok man Filologijos fakulteto vartus ir išsiųsk mane į kokį nors gražesnį lyčių studijų centrą.
Pamenu, kai tik įstojome į universitetą, bene didžiausią susierzinimą kėlė egzaltuotas kalbėjimas apie literatūrą – pilnas reikšmingų atodūsių, tekstai kupini daugtaškių, skirtų neva pagilinti tuščias banalybes. Kiek vėliau – bandymai varnalėšų lauke išgauti egzistencinių įžvalgų penkmečio primilžį, pasispiriant iš konteksto išluptomis filosofų citatomis: „Kalba yra būties namai…“ Taip – yra, bet gal ne varnalėšų laukuose mes tuos namus ganykim. „Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – anuomet besiraukant piršosi grajauskiška abejonė. Erzina visa tai ir šiandien. Bet žinai, dabar kartais suabejoju dar kitaip – ima rodytis, kad tos egzaltuotos šnekos apie literatūrą, net jei ir visai nuklysdavo pievosna, bent jau rodė daugiau žmogiškos drąsos nei „kritiniai“ tekstai, kuriuose nebedrįstama kritikuoti, rodyti savito požiūrio į literatūrą ar išlįsti už hermetiškos teksto analizės ribų. Ir tame interpretaciniame džiaze būta gal net daugiau literatūros, nei ideologinėje šaukštų drožyboje, literatūros lauko tapatybinėje kolektyvizacijoje. Dabar viskas taip tvarkingai melioruota… Ir pelkės tokios sausos – nėra kur įklimpti, kaliošo pamesti.
Taip, redaktoriau, žinau, kad mano kalbėjimas apie literatūros meno savitumą, nesuinteresuotumą, kanoną ir kokybinę hierarchiją šiais tapatybių varžybų ir reliatyvizmo laikais gali būti apšauktas senamadišku ar net romantišku, gal netgi retrogradišku. Bet juk žinai, senstam jau abu po truputį, tai aš tau paprastai pasakysiu – kad tu žinotum, kaip aš vertinu šitą teisę būti kiek senamadišku… Juk taip mes ir tarėmės – kad papasakosiu apie jausmus, šiam amžiui neprideramus.
Laikyk ir laikykis.
Vilnius, 2021 m. balandžio 7 d.