Dailininkas Jokūbas Jacovskis
Atrodytų ne taip seniai – bet jau prieš dešimtmetį – praūžęs Czesławo Miłoszo gimimo šimtmetis nepraėjo be pėdsakų, kaip kartais nutinka su poetų minėjimais. Ne tik todėl, kad išleista keletas knygų, kad vyko renginiai, bet pirmiausia todėl, kad Miłoszas anuomet, kai gerokai aiškiau imta suprasti, jog ne tik lietuvių kalba rašyti tekstai yra mūsų kultūros dalis, galutinai tapo mūsų literatūrinio kanono dalimi. Apytikriai tuo metu jis nugulė mokyklinėje lietuvių litetatūros programoje kaip privalomas autorius. Toks yra ir šiandien. Šalia keleto Vakarų klasikų jis vaidina itin svarbų vaidmenį – tai ir langas į Europos istoriją, siūlantis specifinį rytų europietišką žvilgsnį, ir moderni (!) jungtis su dviem svarbiais tapatybiniais sandais – Lenkija ir LDK palikimu.
Tomo Venclovos išverstas ir Apostrofos išleistas Poetinis traktatas tik paliudija Miłoszo kaip klasiko statusą: leidinys pilnai dvikalbis (lenkiškai rasite tiek poeziją, tiek komentarą), gražus, tvirtai įrištas į kietą viršelį ir paruoštas rimtam skaitymui – su įtaisytais dviem medžiaginiais skirtukais – vienas poezijai, kitas jos komentarui. Jei ne ant kito popieriaus, nei poezija, atspausdintame komentare nuo šilto rankos prisiglaudimo kiek atgyjantis rašalas ir nenumeruotos eilutės, net ir nepavyktų sugalvoti priekaišto. Komentuoti Venclovos vertėjo darbą irgi mažne beprasmiška – konstatuoti jo kaip poezijos vertėjo talentą būtų daugiau nei banalu, o požiūrį į vertimą – teksto kaip visumos pirmenybę prieš pažodinį atpasakojimą – jis ne kartą viešai išpažinęs. Šiame vertime irgi rasime labai atidų žvilgsnį į poetinę formą, metrą, originalo rimų, eilučių skaičiaus atkartojimą. Ir šia prasme vertimas pranašesnis už, pavyzdžiui, angliškąjį vertimą – gražų, bet visgi daug panašesnį į tikrą traktatą.
Tad belieka tik keletas klausimų, kuriuos kelia Poetinis traktatas: koks tai kūrinys, kodėl jis pristatomas kaip Miłoszo poetinė viršūnė, ką ir kokiam skaitytojui jis gali pasiūlyti, ką reiškia – jei jau galima taip pasakyti – lietuviškajam Miłoszo tekstų korpusui.
Pradėkime nuo paradokso: nors šiandien pristatomas kaip Miłoszo poezijos viršūnė, Miłoszą mokiniams pristatančiame gana išsamiame Dariaus Kuolio tekste mokyklinėje chrestomatijoje (Darius Kuolys, „Česlovas Milošas“, in: Elektroninė lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11–12 klasei, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 2308–2320) šis 1955–1956 m. Paryžiuje parašytas tekstas ne tik nėra minimas tarp svarbiausių Miłoszo kūrinių, bet ir nėra minimas apskritai. Tad kaip čia yra – ar leidykla pristatydama šį kūrinį kaip magnum opus kiek pagražina situaciją, ar visgi mokiniams rodome poetą kreivu veidrodžiu? Iš tiesų, matyt, nei taip, nei taip – tai sudėtingas savo tema, aliuzijomis ir struktūra kūrinys, net ir su paties autoriaus rašytu lydinčiu komentaru be platesnių kultūros istorijos žinių sunkiai įkandamas. Tad – net jei tai poezijos meno rėmuose yra poetinė viršūnė – ji jau vien dėl savo sudėtingos ir specifinės prigimties negalėjo tapti platesnei publikai svarbiausiu ar reprezentaciniu autoriaus veikalu.
Nemaža Miłoszo poetinės kūrybos dalis, nors gausi kultūriniais kontekstais, skaitytojui nėra labai sunkiai prieinama ir interpretuojama. 1998 m. pokalbyje su literatūrologe Helen Vendler poetas šmaikštavo: „Matote, proza man turi būti tiek proziška, kiek įmanoma“ (Czeslaw Milosz with Helen Vendler, Conversation, 1998-03-26, in: https://vimeo.com/11148828). Tačiau beveik rimtai šią ištarmę apie proziškumą galime pritaikyti ir jo poezijai – ji dažnai aiškiai artikuliuota, neapkrauta gausiai poetiniais žaidimais, pasakojanti, intelektuali, bet neperpinta nesučiumpamomis metaforomis. Ir todėl nemažam skaitytojų ratui lengviau prieinama. Poetinis traktatas nėra lengvai prieinamas, ir tai matė pats Miłoszas, ne tik nuoširdžiai stebėjęsis, kad išverstas kūrinys sulaukė anglakalbių gerbėjų būrio, bet ir pačiame komentare vėliau jautęs pareigą kone pasiaiškinti: „Taigi Traktatas kalba apie poeziją kaip apie visas gyvenimo sferas apimančią veiklą, o ne tik kaip asmeninių jausmų išraišką. Aprašo XX amžių ne bendrais bruožais, o vienoje Europos vietoje, Lenkijoje, kur istorija įgavo tragedijos pavidalą. Be abejonės, būtų buvę geriau pasirinkti ne tokią provincišką temą. Bet kartais verčiau apsiriboti painiais dalykais, kuriuos pažįsti iš pirmųjų rankų“ (p. 196). Jei Juozas Kėkštas Miłoszo poeziją vadino epochos sąmoningumo poezija, tai šį konkretų kūrinį galima pavadinti ir epochos poezijos sąmoningumo istorija. Kūrinys epochą apmąsto būtent iš poezijos perspektyvos, nuolatos grįžta prie lenkų poetinės istorijos. Ir čia, reikia pridurti, mes kaip skaitytojai vėl turime pranašumą prieš anglakalbį skaitytoją: mūsų (literatūros) istorija panaši.
Poema bando aprašyti prasmės ieškantį protą (p. 176) ir kelia klausimą, kuriame galime atpažinti visos pokario poezijos problematiką: kaip poezija gali atspindėti tikrovę, ypač istorinę, kalbėti apie savo epochą ir po neregėtos istorinės tragedijos vis dar išsaugoti savo prigimtinius estetinius užmojus:
Kokiais tad žodžiais ateitį pasiekti,
Kokiais tad žodžiais apsaugoti laimę –
Gardžiai ji kvepia lyg ruginė duona –
Jeigu poeto kalba nepasvėrė
Naštos, kur teko vėlyviesiems ainiams?
Mes nesimokėm. Mes lig šiol nežinom,
Kaip Būtinybė derinas su Laisve. (p. 51)
Kūrinyje susiduria estetika ir istorija, gamta ir kultūra, istorija ir žmogaus laisvė bei troškimai, iškyla poeto įsipareigojimo savajai epochai klausimas. Tad Miłoszas, kurio vis neapleidžia „talpesnės formos“ paieškos, po dviejų tūkstančių metų ir visiškai kitokioje epochos šviesoje (gal labiau tiktų – epochos tamsoje) nei Horacijus, iškelia sau tą pačią Horacijaus užduotį: poetiniu traktatu permąstyti poezijos menui kylančius iššūkius ir jo vietą naujoje epochoje.
Pirmajame poemos skyriuje „Gražieji laikai“ aprašoma Krokuva ir lenkų kultūra XIX ir XX a. sandūroje, antrajame skyriuje „Sostinė“ aprašoma Varšuva tarpukariu ir vertinamos lenkų poezijos būsenos šiuo laiku (aptariama kaip tikrame traktate – beveik papoečiui), pabrėžiant dalies poetų nusuktą žvilgsnį nuo istorinės tikrovės. Trečiasis skyrius „Istorijos dvasia“ apima karo metus ir yra istorijos prigimties, tėkmės ir kalbos santykio apmąstymas. O štai ketvirtasis skyrius „Gamta“ nusikelia į pokarį ir už Europos ribų. Pasakotojas sėdi valtyje, Pensilvanijoje, Amerikoje, dar išgyvenančioje istorijos vaikystę, ir bando atgauti pusiausvyrą, pamiršti minčių neapleidžiančią Europą.
Dalis poemos, ypač be komentaro, lietuvių skaitytojui (beveik be išimties) gali pasirodyti sunkiai suprantama paprasčiausiai todėl, kad poema kartu yra ir lenkų poezijos istorijos apžvalga, apimanti mūsuose menkai žinomų Jano Kasprowicziaus, Stanisławo Wyspiańskio, Józefo Czechowicziaus ir kitų poetų kūrybos subtilų, aliuzišką vertinimą iš istorinės perspektyvos – skaitant gali tapti akivaizdu, kaip paties skaitančiojo literatūriniai horizontai ne(be)atitinka geografinės kaimynystės. Bet pažvelkime į gana universalias poemos kulminaciją (skyrius „Istorijos dvasia“) ir atomazgą – skyrių „Gamta“.
Istorijos dvasia poemoje personifikuojama, ji tarsi velniškai diriguoja skyriaus poetiniam vyksmui. Skyrius apie ją prasideda viduramžinės strofikos pamėgdžiojimu, tercetais, savo struktūra atkartojančiais XIII a. himną Marijai Stabat mater, apgiedantį Marijos kančias Kristaus nukryžiavimo metu. Paralelė ar aliuzija čia toli gražu ne šiaip sau: visas skyrius persmelktas bejėgystės prieš istorijos dvasią, pasiglemžiančią idealistinę viltį ir civilizaciją:
Kai nuo skulptūrų aukso dažas byra,
Nuo teisės knygų sunkios raidės byra,
Sąmonė lieka lyg akies lėliukė.
Kai ant metalo ir traiškomų lapų
Leidžiasi plėnys pergamento lapų,
Gėrio ir blogio medis lieka nuogas.
Kai bulvienojuos gęsta sparno drobė,
Kada suyra geležis kaip drobė,
Belieka pirkių šiaudai, karvių mėšlas. (p. 45)
Tokių struktūrinių aliuzijų tekste – daugiau nei viena, ir tai tik patvirtina pasirinktą vertimo strategiją esant teisinga. Aliuzija į Stabat mater suteikia visai kitą – biblinį – svorį niūriai Miłoszo ironijai: jis tuo pat metu vaizduoja miestą, panirusį į amžiną kasdienybę ir dienos darbus, kai pašalyje vyksta didžiausia XX a. katastrofa:
Toliau už miesto kiaurą naktį miršta
Senyvas žydas molio karjere.
Kimus jo staugsmas pritilsta tik auštant
Vysla pilkuoja, mazgoja karklyną,
Plačiai patvinus ridinėja gargždą
Ratais teškena perpildytas laivas
Kontrabandistai spiečias ant denio.
Gylį matuoja Henekas ar Stasius:
„Metras!“ Pliumpt. „Metras!“ Pliumpt. „Metras ir dešimt!“ (p. 45–47)
Istorijos dvasia vaizduojama kaip patenkinta tokia būkle: „Švilpauja. Mėgsta tvano apiplautą / Beformę šalį, kur leidžiama viskas“ (p. 47). „Žiauriąją deivę, kuriai pasiduoda / Trapių valstybių laikas ir likimas. / Didžiulis veidas lyg dešimt mėnulių, / Apykaklė iš kruvinų galvų“ (p. 47) – taip vilkinčią Hegelio fraką (p. 51) istorijos dvasią aprašo Miłoszas. Natūraliai kyla klausimas: ar tokių istorijos grimasų akivaizdoje poetas dar gali užmerkęs akis prieš katastrofą rašyti „estetišką“ poeziją ir išvengti savosios epochos, ar tokia laikysena yra morali. Juolab kad visa aukštoji civilizacijos kultūra – Mickiewicziaus idealizmas – atrodytų patiria krachą. Aukštoji kultūra atrodo apgaulinga, o realybė – pernelyg žiauri, tarsi nebelieka jokio pagrindo poezijai, tą liudija ir absurdiškas skyriaus pabaigos paveikslas: „Sėdėjau ant ežios. Rūkiau susimąstęs / Vėjų pagairėj. Greta buvo bulvės“ (p. 69).
Tad lieka gamta, kurios imamasi paskutiniame skyriuje: „Gamtos atsiveria sodas“ (p. 71). Tačiau gamta (kiek bendro ji turi su istorijos dvasia?) irgi yra nuolatinis irimas: „Drobėj, skulptūroj lieka asmenybė, / Bet ją pražudo pirmapradės galios“ (p. 73). Miłoszui žmogus nėra tik gamtos dalis, jis aiškiai suvokia žmogų kaip per kultūrą nuo jos atsiskiriantį – bebras „Nupurto kailį, junta urvo drėgmę. / Esu viršesnis, nes žinau, kad mirsiu // Atsimenu viską. […]“ (p. 75).
Tad koks Miłoszo atsakymas? Poezija turi būti kitokia: „Man reikalinga dikcija naujesnė / Kuri poetui leistų išsakyti / Naują jautrumą, gelbstintį nuo dėsnio“ (p. 79), ji turi išsaugoti epochos ženklus, o istorija, Herodoto mūza, turi būti panaudota kaip įnagis ir ginklas, teikiantis galios ir vilties (p. 79). Tokią Miłoszo poziciją ir atsakymą labai aiškiai suformulavo pats jo vertėjas: „Miłoszo sprendimas – kad sąlytis su istorija poezijai būtinas. Gal ne tiek žmonijai, kiek pačiam poetui. Jeigu nebandysime bent žodžiais atsakyti į istorijos iššūkius – mes esame žuvę. Atsakyti į juos reikia. Ir tokia pozicija lieka svarbi ligi šiol“ (Jurgita Jačėnaitė, „Sąlytis su istorija poezijai būtinas: Apie Cz. Miłoszo opus magnum – „Poetinį traktatą“, in: bernardinai.lt/salytis-su-istorija-poezijai-butinas-apie-cz-miloszo-opus-magnum-poetini-traktata).
Šios poemos pasirodymas yra reikšmingas indėlis į lietuvių kultūrą ir lietuvių milošiadą: ji reikšmingai papildo Miłoszo vaizdinį mūsų kultūroje, parodo dar vieną kelią, kuriuo poetą nuvedė naujos kalbėjimo formos paieškos. Ir reikšmingai papildo mūsų poeziją XX a. katastrofų permąstymu – be Algimanto Mackaus ar iš dalies Alfonso Nykos-Niliūno lietuvių poezijoje mąstymo šiomis temomis nėra daug – arba jis apribotas sovietinės tikrovės, arba gerokai vėlesnis. Tačiau eiliniai skaitytojai, norintys susipažinti su Miłoszo kūryba, bet nelaikantys savęs poezijos gurmanais, paėmę šią knygą į rankas kaip pirmą Miłoszo veikalą, gali be jokio reikalo kiek nusivilti autoriumi, paklydę sudėtinguose eliotiškuose realijų ir intertekstų žabanguose, palaikyti jį pernelyg hermetišku. Ir aišku, nenutildamas kirba klausimas – ar XXI a. tokia istorijos pripildyta poezija dar gali mums suteikti „galios ir vilties“ šalia gurmanams žavių formos subtilybių? O gal istorijos dvasia jau nusimetė Hegelio fraką ir siautėja pusnuogė? Ar gali šita poezija pasakyti mums ką nors, ko Miłoszas neišsakė mažiau hermetiškuose savo veikaluose? Klausimai, matyt, šįkart lieka retoriniai. O šiaip – reikia pasveikinti leidyklą – daiktas rimtas, solidus ir ilgam.
