Dailininkas Jurgis Griškevičius
Praėjusį lapkritį šventėme poeto, vertėjo, Nacionalinės ir Baltijos asamblėjos premijų laureato Antano A. Jonyno septyniasdešimtmetį. 2023-ieji poetui buvo išties produktyvūs. Šalia solidaus pluošto įvairiausių vertimų pasirodė ir paties autoriaus sudaryta rinktinė 153 sonetai. Autorius tiek atrinko eilėraščius, tiek ir pateikė numerologinį paaiškinimą: gimė 53-iaisiais, o pridėjus šimtą taip ir išeina. Toks aiškinimas mūsų, kritiškų ir priekabių skaitytojų, aišku, netenkina. Autorius taip pat neslepia apie šimtuką sonetų palikęs už rinktinės borto, tačiau neatrodo, kad labai gėdytųsi ar jaudintųsi dėl kurio nors kūrybos periodo, tad kyla klausimas: nejaugi tokia didelė kokybinė praraja tarp 153-iojo ir, tarkim, 218-ojo? Gal į rinktinę verta sudėti visus, chronologiškai, nurodant parašymo ar publikavimo datas? O jeigu ne, gal rinktinei užtenka tiesiog 53 eilėraščių? Štai, pavyzdžiui, literatūrologas už autorių atrinko svarbiausius, reikšmingiausius tekstus, buvo nešališkas beigi objektyvus, todėl dabar mums nereikia irtis pro plačius autoriaus kūrybos vandenis ieškant, kur yra žuvies. Bet ne veltui mūzos čiulba „yra kaip yra“, o ne „yra, kaip galėjo būti“. Todėl čiumpame knygą tokią, kokia ji yra, ir bandome suprasti, kokie tie Jonyno sonetai.
Prieš pradedant aptarti tekstus verta užsiminti, kad knygą sudaro dešimt skyrių. Nors sonetai knygoje nėra sudėti griežtai chronologiškai, bet tam tikrą laiko vektorių galima įžvelgti. Pirmuosiuose keliuose skyriuose ankstyviausi, dar sovietmečiu rašyti eilėraščiai iš rinkinių Atminties laivas (1980) arba Tiltas ir kiti eilėraščiai (1986). Vėliau, iriantys gilyn, eilės iš nepriklausomybės metų rinkinių Krioklys po ledu (1997) ir Lapkričio atkrytis (2003). Paskutiniuose skyriuose sonetai publikuoti vėliausiai, iš rinkinio Naujieji sonetai (2020), taip pat kai kurie pirmąkart popieriuje atspausti kūriniai. Nors autorius laisvai keičia sonetus vietomis, ne visai laikydamasis eiliškumo ir derindamas juos tematiškai, leidinys dėl tokio išdėstymo vis tiek gan tiksliai atspindi Jonyno kūrybos raidą ir jos transformaciją nuo autoriaus debiuto iki neseniai pasirodžiusių sonetų.
Daugiau nedelsdami atsakykime, kokie gi tie Jonyno sonetai. Atleiskite už grubų apibendrinimą, bet Jonyno poezija – tai pagirių poezija. Negailestingo ir skausmingo išblaivėjimo eilės. Joje visada grumiasi du poliai ir vienas visada pasirodo stipresnis, o gal net reikšmingesnis. Iliuziją sugriauna tikrovė, atmintį išsklaido liudijimas, liudijimą sugadina klastotė, sentimentą užgožia ambicija ir t. t. Jonynas yra tas poetas, kuris nutapo gražų Kalėdų rytą tik tam, kad aplink dovanas susispietusiems vaikams ironiškai šypsodamasis praneštų, kad Kalėdų senelio nėra. Net ir menas čia yra laikina paguoda, iš kurios reiks nubusti kaip iš komos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Ar tu žinai tą kraštą“ (p. 38) matomos pagrindinės reikšminės kūrybos įtampos: „Migdolai žydi žodžiai skrieja šuoliais / į veidrodį atsiminimų kreivą / girta banga sugavus laivą / jį sviedžia tarsi kiaukutą į uolą“. Atmintis, sugretinta su kreivu veidrodžiu, visada nurodo tam tikrą atitikimo negalimybę. Iškart seka ir inertiškas bangos įvaizdis, kurio jau laukia uola. Viskas, regis, artėja viena į kita ir laukia neišvengiama kolizija. Taip sonetą ir išsprendžia tercetai: „migdolai žydi: ir žudydami tuos sargus / kurie dar saugo irstančią tvirtovę / iliuzinę pasiūlo mums tikrovę // bent laikinai: bet kokie neatsargūs / tie žodžiai kurie tikisi neklysti / migdolai žydi: jie pradėjo vysti“. Galiausiai paralelę tarp žydėjimo ir poezijos, kalbos, iliuzijos Jonynas užbaigia primindamas apie gyvybės ir mirties dichotomiją, kuri tarsi ir pabudina iš gražaus lyriško sapno apie žydėjimą.
Kartais Jonyno subjektas tarsi slapstosi nuo skaitytojo. Skaitydamas sonetą net gali apsigauti, pamanyti, kad čia idilė ar šiaip koks kitas labiau prie vaizdų pririštas poezijos žanras. Galbūt sentimentas, atsiminimas, kadrų seka. Bet galiausiai subjektas išlenda su staigiu komentaru ar introspekcija, taip tarsi demaskuodamas savo paties kuriamą tikrovę. Pavyzdžiui, sonete „Sodyba“ (p. 96): „Viršum staktos nuvytusioje pynėj / vaikystės lopinėliai aksominiai / iš nuovargio putojantys jurginai“. Viskas prasideda tiesiog nuo vaizdo. Kameros darbo. Scenoje nėra kalbėtojo ir kol kas mums naiviai atrodo, kad jo ir nebus arba bent jau šis vaizdas nėra užterštas šnekančiojo ambicija. Kitas trieilis šį vaizdą mistifikuoja: „tai apsiaustis. ištrūkęs poltergeistas / rugpjūčio miglą suplaka kaip vaistus / ir supila į šulinius apleistus“ (p. 96). Tarsi atsiranda kažkoks veikėjas. Kažkas, kas daro įtaką šiam kraštovaizdžiui, nerimą ir intrigą kelianti poltergeisto figūra. Bet net ir ši figūra yra lygiavertė vaizdo dalis ir kadras slenka toliau už jos neužkliūdamas: „užnuodydamas vandenį arsenu / tamsoj afišų skiautės nuogos kabo / tarp susiraičiusių voratinkliškų lapų / švininės slyvos blyksi mėnesienoj“ (p. 96). Tačiau kad ir kaip būtų manipuliuojama forma (šiuo atveju trieiliai sukeičiami vietomis su ketureiliais), sonetas yra refleksijos žanras. Ir paskutiniu ketureiliu Jonynas demaskuoja viską: „kaip tavo krūtys. arba tavo pirštai / ant rimstančio iš lėto pulso / tai laikina. tai atminties konvulsijos / o šiaip aš gyvenu gerai. užmiršk tai“ (p. 96). Pasirodo, kad visas tekstas iki tol turėjo adresatą, menamą „tu“. Vien tik šio „tu“ egzistavimas jau yra atminties nuodas, sukeliantis konvulsijas, tarsi tas užnuodytas vanduo. Atsiranda ir „aš“. Tiesa, trumpam, bet jo buvimas irgi yra rodiklis, kad visas šis epinis sodybos vaizdas – klastotė. Galiausiai užmarštis pasirodo kaip vienintelis vaistas. Šis tekstas puikiai iliustruoja poeto meistrišką manipuliavimą soneto žanru.
Viena esminių įtampų poeto kūrybos kontekste yra epikos ir lyrikos santykis. Autorinio kūrybos vakaro metu (įrašą galima rasti internete) Jonynas prasitarė pastebintis, kad jo eilėraščiai epiškėja. Palikdami užribyje lyrinį „aš“ jie jungiasi į vaizdų grandines ir taip kuria reikšmes. Tokia tendencija tikrai matoma autoriaus kūryboje ir nėra šiems laikams būdingo, ypač tarp jaunųjų ir pamažu jaunojo statusą prarandančių rašytojų išplitusio mitologijų ir tapatybių konstravimo(si) žaidimo dalis. Pavyzdžiui, sonetas „Kriminalinė kronika“ (p. 131): „Saulė jau nusileidus / tiesa ne visa / girtuokliaujančių veidus / apšviečia mirties šviesa // don kichotas išvyksta kautis / su malūnais / su besišypsančia kauke / bet be malonumo // kažkas duris paklebina / girdis balsai nuo kapinių / tarsi iš operos // užsižiūrėjusi į mėnulį / naktį įkritus į šulinį / užsimuša moteris“. Jeigu bandytume rasti reikšmines jungtis tarp šių kadrų ir aiškinti jų rišlumą, mums reiktų abstrakčių konceptų. Na, pavyzdžiui, girtuokliavimas susijęs su don kichotu, nes abu sieja iškreipta tikrovė, iškreipta tikrovė – tai opera, na, o opera – tai moteris, irgi užsižiūrėjusi, apsvaigusi, nekreipia dėmesio į šulinį, tad ir miršta. Tokiuose tekstuose autorius tiesiog asociatyviai jungia atskirus kadrus, bet šie tekstai neturi esminio sonetui minties komponento. Daug kas palikta skaitytojui ir jo vaizduotei. Nesakau, kad vaizdas negali turėti reikšmės kaip tokios, tačiau aštriausias peilis Jonyno stalčiuje yra refleksija, vidinio ir išorinio pasaulio nesuderinamumas. To dažnai pasigendu skaitydamas naujesnius autoriaus tekstus, pavyzdžiui, „Nida. Pavasaris“ (p. 140) arba „Poeto kambarys“ (p. 141). Perskaitai ir taip norisi paklausti: „Bet kas iš to?“ Na, nuskendo moteris, mirė poetas ar dar koks kitas personažas. Bet kodėl man tai turėtų rūpėti? Manding, sonetas yra skirtas ne tam.
Dar vienas dalykas, kurio daugėja autoriaus eilėse, – ironija. Tai Jonynui labai tinkantis įrankis. Ji dažniausiai irgi remiasi įtampa tarp dviejų lygmenų, tarp žinomo ir nežinomo. Pavyzdžiui, tekste „Juodi vandenys“ (p. 135): „ir kažkur tolumoj degė plaustas / ir krantinės prietemoj glaustės / dvi meilužių figūros išsekusios // gyvenu nežinodamas nieko / medkirtys prie laužo užmiega / jį užvirsta rusenančios šakos“. Likimo ironija čia sustiprina nežinomybės aspektą. Taip pat Jonynas mėgsta ironizuoti poeto arba kūrėjo svarbą, įvaizdį. Pavyzdžiui: „sudubusiam krėsle odiniam / su pypke atvipusioj lūpoj / su savo pamokslais kretinam / kurie lyg prieš šventąjį klūpo // savimeilę glosto bedančiai / pasažai naivių disertančių / nors kartais po klasiko veidu // tik nuoskaudų apmaudas slypi / tačiau iš marazmo gilybių / dar retsykiais žodis ataidi“ (p. 117). Čia irgi autorius remiasi nesutapimu tarp vidaus ir išorės, tarp to, ką žino poetas ir ko nežino skaitytojas. Nors ironijos objektais tampa jie abu. Aišku, ironija – klastingas tropas. Kai kuriuos jos tipus lengviau identifikuoti nei kitus. Todėl nedrįsčiau sakyti, kad ankstyvojoje autoriaus kūryboje jos nėra, tiesiog vėliau ji ryškesnė, labiau paremta vaizdiniais nei autoriaus reputacija.
Prakalbus apie autorių, turiu nusistebėti Jonyno aktyvumu socialiniuose tinkluose. Veidaknygėje jis – turbūt vienintelis savo kartos atstovas – įsitraukia į diskusijas, reiškia nuomonę. Kad ir koks nepatogus metodologiškai yra autoriaus klausimas, neįmanoma jo visai pašalinti iš teksto suvokimo lygties. Net ir prisiekus, kad jį numarinai, vis tiek galioja pasitikėjimo poetu ir kiti konceptai. Todėl įdomu, kaip medijos ir viešumas gali pakeisti santykį su poezija. Akivaizdu, kad šalia tekstų Jonyno, šalia ironiško Jonyno, maištaujančio Jonyno, lyriško Jonyno, randasi socialinių tinklų Jonynas ir visi reikšminiai objektai vienaip ar kitaip skaitysis ir su šio gravitacija. Bet palikime tai ištirti ateities kartoms.
Vienaip ar kitaip, Antanas A. Jonynas yra vienas svarbiausių savo kartos poetų. Intelektualus, literatūriškas, žaismingas, puikiai išmanantis žanrą. Ši knyga turėtų būti įdomi ir dėl minėto vertybinio kriterijaus – kuriuos tekstus autorius atrinko, o kurių į knygą neįtraukė. Nežinau, ar ji kažkaip reikšmingesnė už kitas autoriaus rinktines, jeigu nesate išprotėjęs(-usi) dėl soneto kaip žanro. Bet pavartyti, skaityti ir susidėti rožinius skirtukus verta.
