Į Oriono burną įkrenta akis

Ir visata trumpam sustoja plisti.

Tvarus mirties ir vario lydinys

Jau greit iš pusdievio atims vaikystę

Ir išsipildys astrofizikų melai.

Bet kol regi daugiau negu nuspėji,

Prie miesto vartų dar susišneka kariai

Ir skliautas nebesisuka. Rugsėjis.

„Nebesvarbu, ar laukia mylintys, namai,

Nes nuo liepsnos įkaito visos spynos.“

„Viltis yra rašytinis šaltinis

Ir nukentės visi galvojantys kitaip.“

„O kaipgi tie, kurių išsižadėjo

Simetrija, istorijos migla, lietus?“

„Pro arkas juos jau išlydėjo vėjai,

Ir skydo ornamentas jiems nebesvarbus.“

Diena uždusins ir apkurtins miestą.

Figūroms abejinga dieviška klasta

Nutols. Erdvės ir laiko gijos blėsta,

Jų santuoka nebegalios, galios šviesa.

Todėl akis, palietus zodiaką,

Tuoj mirksniui užsivers trumpam atverdama

Tik tai, ką nejudančios lūpos šneka –

Kad tobuliausiam kūnui – tobula žaizda.

Vis dar rugsėjis. Jūra. Du juodi krantai.

Tetidė pameluoja savo sūnui,

Nusvyra Niutono galva ir amžinai

Trauka nepageidauja mūsų kūnų.

Ir guli skydas kaip dangus – išspręstas.

Jame susišneka kariai: „Be išimties

Dvi aibės susiliečia.“ „Tu bijai mirties?

Bet mus užtildys ne mirtis, o raštas.“