Į Oriono burną įkrenta akis
Ir visata trumpam sustoja plisti.
Tvarus mirties ir vario lydinys
Jau greit iš pusdievio atims vaikystę
Ir išsipildys astrofizikų melai.
Bet kol regi daugiau negu nuspėji,
Prie miesto vartų dar susišneka kariai
Ir skliautas nebesisuka. Rugsėjis.
„Nebesvarbu, ar laukia mylintys, namai,
Nes nuo liepsnos įkaito visos spynos.“
„Viltis yra rašytinis šaltinis
Ir nukentės visi galvojantys kitaip.“
„O kaipgi tie, kurių išsižadėjo
Simetrija, istorijos migla, lietus?“
„Pro arkas juos jau išlydėjo vėjai,
Ir skydo ornamentas jiems nebesvarbus.“
Diena uždusins ir apkurtins miestą.
Figūroms abejinga dieviška klasta
Nutols. Erdvės ir laiko gijos blėsta,
Jų santuoka nebegalios, galios šviesa.
Todėl akis, palietus zodiaką,
Tuoj mirksniui užsivers trumpam atverdama
Tik tai, ką nejudančios lūpos šneka –
Kad tobuliausiam kūnui – tobula žaizda.
Vis dar rugsėjis. Jūra. Du juodi krantai.
Tetidė pameluoja savo sūnui,
Nusvyra Niutono galva ir amžinai
Trauka nepageidauja mūsų kūnų.
Ir guli skydas kaip dangus – išspręstas.
Jame susišneka kariai: „Be išimties
Dvi aibės susiliečia.“ „Tu bijai mirties?
Bet mus užtildys ne mirtis, o raštas.“