Dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė
Pilką ir lietingą, sakytumei klasikinį lietuvišką poetinį rudenį leidykla Versus skaitytojams į rankas įbruko neoninės liepsnos gabaliuką. Kalbu apie neseniai pasirodžiusią Simono Bernoto poezijos knygą Reivas. Autorius jau kurį laiką sukasi poetų ir poečių susibūrimo rateliuose, taip pat yra atpažįstamas kaip ispanų lyrikos vertėjas, tad jo poezija daugeliui nėra naujiena. Nemažai tekstų publikuoti jau anksčiau, tačiau sugulę į pirmąją knygą vis dėlto suteikia visumos jausmą ir galimybę atpažinti jauno autoriaus kūrybines tendencijas.
Akį labai kamuoja knygos dizainas. Visa švytinti. Kas antras puslapis, tarsi chameleonas, vis keičia spalvą. Tekstai išmėtyti, kai kurie tebepaiso gravitacijos ir juda žemyn, kiti paversti horizontaliai, kartais įstrižai, tad skaitant knygą tenka ją visaip sukioti. Suprantu konceptualumo, avangardo trokštančią sielą, bet ar nebus nueita banaliausiu keliu? Visi šie sprendimai apsunkina teksto skaitymą, o kiek nusimanau apie poeziją, regis, tai svarbu. Įrišimo nėra, knyga susegta lyg vadinamuoju „krokodilu“. Visuma ima atrodyti kaip ketvirtos klasės darbelių pamokos semestrinis atsiskaitymas. Tiesa, knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė šiemet turėjo ir labai sėkmingų projektų, pavyzdžiui, Mindaugo Nastaravičiaus Bendratį.
Bernoto poetinio kalbėjimo centre – veiksmažodis ir įvairiausios jo formos. Tekstuose tai pasireiškia kaip tempas, tam tikra sparta. Vaizdai nuolat kinta ir tai primena situaciją „gazas – dugnas“. Bernotas nešvaisto laiko ieškodamas epitetų ar palyginimų. Jo poetinis siužetas – tai staigus smūgis ar sprintas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „piknikas šalikelėje“: „kai trumpoji laikrodžio rodyklė pasiekdavo / nulį o mano tamsybė minusą eidavome / pasivaikščioti rengdavome pikniką šalikelėje / rungtyniavome kieno laužas kaitresnis“ (p. 43). Kartais tokia strategija pasiteisina ir palieka skaitytoją tarsi viduryje šokio aikštelės medituoti šį amžiną judėjimą. O štai tekste „nugalėtojai žaidžia čia“ („tu skrisi kai tave liesiu / tavo plaukų tekstūra / tavo rankų šešėliai / tavo nuliai ir mano vienetai“ (p. 35)) visas judesys galiausiai pereina į virtualybės matmenį. Tai duoda šiek tiek reflektyvumo ir nuolatiniame vaizdų kitime suteikia ramstį, galimybę sustoti. Bet kartais poetmobilis tiesiog išsitaško į sieną ir po eilėraščio jautiesi kaip po prasto sekso: tiek daug visko vienu metu – aistros, intrigos, bet, deja, greita pabaiga.
Gytis Norvilas anotacijoje rašo: „Autorius tame vakarėlyje laisvas, dalyvauja visomis teisėmis, yra jo šeimininkas, tačiau viską stebi iš šalies, stovi atokiau“. Bet ar tikrai? Nežinau kaip pats autorius, bet kalbėtojas dažnai atsiduria pačiame įvykių centre. Kartais net su tiesioginėmis nuorodomis į autorystę. Tarkime, eilėraštyje „idee fixe“ subjektas pasakoja, kaip trokšta kurti filmus apie gangsterius ir tekstą baigia eilutėmis: „tapsiu didvyriu / apie mane rašys laikraščiai / apie mane / ne apie tuos suknistus gangsterius“. Eilėraščiuose, kur gvildenamas autorystės klausimas, dažnai pats kalbantysis ir tampa viso ko priežastimi ir pasekme. Žinoma, kartais subjektas prisiima ir kitą poziciją, pavyzdžiui, tekste „serialas“: „supranti kad gal ir gerai kad nesi pagrindinis (p. 47).
Autorius bando būti šiuolaikiškas. Tą sufleruoja ir temų parinktys – vakarėlis, biuras, filmai, serialas. Šios temos dažnai pasitinkamos su gan nuspėjamais ironijos pliūpsniais. Kita vertus, jos kartais persipina su kone parulskišku egzistencializmu: „ir sudrumstas veidrodis / kuriame savęs nieku gyvu neatpažinčiau / nieku mirusiu“ (p. 28). Žinoma, tai kartais atveria kelią nuvalkiotiems poetizavimams: „dovanoju tau gėlių puokštę / bemerkdama įsipjauni / nes tai peiliai“ (p. 29).
Perskaičius visą knygą, išties atrodo, kad patekai į reivą. Visa kinta, maišosi, o šis vakarėlis – tai vis dėlto mūsų gyvenimų metafora. Knygos konceptas įdomus, gal tik ne visi raiškos būdai adekvatūs. Šnekėjimo maniera kartais monotoniška, ir po pusės knygos tampa nuspėjama. Taip pat vietomis padaugžodžiauta, todėl linkiu autoriui kartais sustabdyti poetmobilį, atsipūsti ir pamąstyti apie tekstą, jo struktūrą ir kelionę iš taško A į galutinį tašką. Bet šiaip knygą vertinu teigiamai. Manau, kad po reivo išsipagiriojus ir apmąsčius, kas čia nutiko, visa tai verta aptarti prie kavos.
