Už skydo miestas, lęšį skrodžianti šviesa
Padengs alėjų ir gatvelių šarvą.
Jo šerdyje parazituojantis Kada?
Skaičiuos kaip masyviais rubinais varva
Galaktikų tamsa. Viena į kitą
Jos pajudės išpranašaujamu greičiu,
Bet žvaigždės nesilies. Tavim tuščiu
Keliaus našta, bet nepagaus orbitų.
Už skydo balsas, jį sugėrusi drėgmė
Darkart pakeis ir suklastos jo reikšmę,
Bet metraščių dugne išliks „suprask, sudie“
Ir suspurdės prispaudžiami prie aikščių.
Tai jų sintetika, genetika, sparnai.
Tai jų palatos, miegamieji skyriai,
Kur Andromachė meldžiasi ir kyla
Dulkės. „Mielasis, suprantu, išsigandai.“
Už skydo kūnas, laiko siūlės ir lygtis.
Tendencija išeit. Draudimas grįžti.
Jokių asmeniškumų – skaičių ryžtas
Ir tikimybė, kad dar šimtmetį nelis.
Kad tai, ką neatsargiai vadini dabar,
Negydo, tik pašalina simptomą
Tabletėm, karšto vandenilio tonom
Ir priebalsiais, kurių nebegali ištart.
Prieš skydą tu nepavojingas niekam
Ir prisidengęs tik hegzametro skarda.
Žengi per kūnus, tarkim, kad į priekį,
Bet tai tik rimas, ritmas, tai nėra drąsa.
Ir aš matau save ant tavo skydo,
Ženklai, purslai ir simboliai tai mes trise,
Neproporcingas vingis neryškaus kursyvo,
Likutis radiacijos paraštėse.
