Blizga naujosios Aušros Kaziliūnaitės poezijos knygos Jūros nėra viršelis. Blizga jis visur – feisbukuose ir instagramuose, įrašuose ir istorijose. Tokį blizgesį literatūroje dažniau pastebėsime prozos sekcijoje. Jis tinka Kristinai Sabaliauskaitei išleidus naują romaną, gal dar keliems autoriams, iš kurių knygų leidyklos uždirba. Poezijoje tai – retesnis atvejis. Gal net koks pusamžis vyriškis, gyvenantis sostinėje, tokio blizgesio užpavydėtų. Žinoma, karantinas apsunkina deramus knygos sutiktuvių ritualus – vis daugiau literatūros komunikacijos keliasi į elektronines erdves. Bet net ir turint tai omenyje, Jūros nėra atrodo kaip didelis (arba bent jau didesnis nei vidutinis) įvykis literatūros laukuose. Todėl mažas hipsteriukas ant mano peties ragino neskubėti pirkti šios knygos. Bet mūsų tėvynėje yra tamsesnių ir stipresnių jėgų už literatūrinį spamą ir jos ragina rašyti recenzijas.
Paskutiniame puslapyje deklaruojama, kad leidinys „tęsia knygos kaip performatyvaus ir konceptualaus įvykio liniją“. Nelabai suprantu, kada knyga nebuvo performatyvus arba konceptualus įvykis, ir kur ši linija galėjo prasidėti ar nutrūkti. Bet knygos dizainas prašosi aptariamas bent jau keliais sakiniais. Knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė jau, regis, turi reputaciją kaip netradicinių knygos apipavidalinimų autorė. Šis irgi toks. Visiškai baltas knygos viršelis atidengia mėlyną pirmąjį puslapį. Tai – užuomina į pagrindinį knygos motyvą jūrą. Akcentuojama linija, kuri gali reikšti ir ribą tarp kranto ir vandens, tarp jūros ir dangaus, tarp vaizduotės ir tikrovės. Taip viršelis atspindi ne tik knygos pavadinimą, bet ir pagrindines jos temas. Knygos viduje taip pat rasime netradicinį tekstų išdėstymą. Ją reikia skaityti pavertus į horizontalią poziciją. Dauguma autorės eilėraščių – trumpi ir minimalistiniai, todėl, išskyrus vos kelis, užima vieną puslapį, o antrasis lieka tuščias. Tokį sprendimą gali pateisinti horizonto idėja. Puslapis, viena vertus, yra tuščias, tačiau apverstas tampa vieta vaizduotei ar tekstui. Akivaizdu, kad popieriaus nebuvo pataupyta, užtat knyga atrodo solidžiau. Kalbant apie tokius sprendimus, norėčiau iškelti klausimą, ar jie kaip nors praturtina skaitymo procesą, ar veltui blaško skaitytoją? Ar dizaino ir teksto sintezėje randasi kokios nors naujos reikšmės, kurių vien tekste nerastume? Aš gi labiau esu tradicinio knygos pavidalo šalininkas. Bet gal tai tik kultūrinė inercija.
Nemažą rinkinio dalį sudaro trumpučiai eilėraščiai, tokios poetinės miniatiūros. Autorė mėgsta žiedines kompozicijas. Eilėraščio pabaiga dažnai referuoja (arba kvestionuoja) jo pradžioje iškeltą prielaidą, motyvą. Tarkime, eilėraštyje „sala“. Jis prasideda užuomina į sapną ar vaizduotę: „naktį po jo akių vokais neramiai šniokščia jūra / kyla baisi audra, dūžta laivas“ (p. 26). Kad ir kaip interpretuotume eilėraščio siužeto vystymosi vietą, sąlyga „po vokais“ nurodo tam tikrą fiktyvumą ar įsivaizduojamybę. Todėl atrodo, kad tolesnis vyksmas plėtojamas ne fizinėje erdvėje: „niekas neišsigelbėja, išsigelbėja raudonplaukė / ją išmeta į krantą / balta suknelė, balta dėmė vidury pilko paplūdimio / gyvena viena / trijų kambarių bute / valgo akmenis ir salos augmeniją, jos veidas raukšlėjasi“ (p. 26). Tačiau paskutinė eilėraščio eilutė sugriauna iškeltas opozicijas tarp fizinio ir nematerialaus: „dabar be dešimt septynios, ji it negyva guli šalia jo lovoje“ (p. 26). Kaziliūnaitės eilėse vaizduotė ir joje vykstantys dalykai dažnai turi tam tikrą tikrumo laipsnį ir gali manifestuotis kitose teksto tikrovės plotmėse. Su tuo yra susijęs ir pats kūrybos aktas. Tą gerai iliustruoja eilėraštis „po to“ (p. 40). Jame vaikas nupiešia dangų ir po to jį nubraukia. Bet aktualizuojamas ne dangaus nubraukimas, o šio veiksmo reikšmė kuriamam pasauliui: „ir sėdim mes po nubrauktu dangum / ir pabundam rytais kylant / nubrauktai saulei“ (p. 40). Autorės tekstuose vaizduotė turi pasekmes, ji gali keisti, redaguoti, cenzūruoti, nukirpti, iškirpti.
Nepaisant visų nuožmių vaizduotės atributų, eilėse aptikau ir melo arba apgaulės faktą. Galimybę atskirti vieną tikrovę nuo kitos. Taip prasideda pagrindinis knygos eilėraštis „konferencija“: „iš tiesų tai jokios jūros net ir nėra / mus apgavo, bet kartais labai puiku būti apgautam“ (p. 64). Tiesa, už tikrovės verifikavimą autorei žymiai įdomesnis pats apgaulės aktas: „viskas labai paprasta / tiesiog nuvedi žmogų prie jo tuštumos ir duodi maudymuką / visą likusį darbą atlieka pats / šniokščia, ošia, banguoja, klykia, ūžia ir visos kitos nesąmonės“ (p. 64). Apgaulė šiame tekste yra netgi maloni ir, žinoma, už visos klastos slypi galia. Tik pastarosios pozicija čia nėra absoliuti ir visa galinti. Pasinėrimas į jūrą turi ir kitų priežasčių. Tuštuma yra viena jų. Būtų galima teigti, kad jūros nebuvimas ir yra pagrindinė jos atsiradimo sąlyga. Taip pat įdomi ir maudymuko funkcija. Įtikinti apgaule prireikia ir tam tikros vienišos bei atskiros tikrovės detalės. Toliau poetė šuoliuoja per visas suklaidintojo patirtis. Ir galiausiai visiškoje mimetinių lygmenų sumaištyje eilėraštis baigiasi taip: „tie, kur geriau pasiruošę, net turi power point skaidres su jūrine lydeka“ (p. 65). Perskaičius šį tekstą, ištinka atstumo jausmas. Autorė neanalizuoja atotrūkio tarp reprezentacijos ir fakto. Veikiau aktualus tampa atotrūkis, pačios apgaulės mastas.
Tiesa, yra ir tokių eilėraščių, kur svarbus ne tik vaizduotės tūris, bet ir santykis tarp aš ir tu. Tai dažniausiai ilgesni arba bent jau šiek tiek siužetiški eilėraščiai. Tokių centre atsiranda pati kalbėtoja. Pavyzdžiui, tekstuose „kaip mes buvome dievais“ (p. 52) arba „no, thank you!“ (p. 50) vaizduojamas susidūrimas su kitu ir to kito iškeliamomis sąlygomis. Tarkime, pastarasis prasideda akistata su užpuolikais: „galiausiai už kiekvieno kampo labirinte atsiranda norinčių tau parodyti kelią / jie seka paskui, įtikinėja, kol bėgdamas nuo jų visiškai pasiklysti“ (p. 50). Paklydimas čia neturi jokios egzistencinės prasmės. Jis yra tiesiog išprovokuotas santykio su išorine jėga. Bet teksto pabaigoje jis įgauna dar vieną, kokybinį matmenį: „gal kai paklaidina, esi mažiau paklydęs, nei kai pats pasiklysti“ (p. 50). Tai sufleruoja, kad subjektės vidinė tikrovė gali būti klampesnė už išoriškai primestą. Ši dialektika tarp vidinio ir išorinio, greta vaizduotės, yra viena pagrindinių knygos temų. Poetės tekstuose vidinės patirtys visada bando skverbtis į išorę, o išorinės jėgos – penetruoti vidų.
Dar vienas didelis tekstų korpusas – trumpi eilėraštukai, savotiškos poetinės nuoplaišos. Dažniausiai juose pasirodo koks nors gamtos motyvas. Mano manymu, šių galėtų būti mažiau, arba išvis nebūti. Pavyzdžiui: „man patinka ežerai – / laukinės lelijos ir tavo paviršiuje / atsispindinti pilnatis“ (p. 90) arba: „tau prie manęs prisilietus / už lango virpa medžių šakos / ten gyvena paukštis / kurį girdim tik mes ir benamiai“ (p. 84). Prėska ir neįdomu. Gal tokias nuoplaišas reiktų pasaugoti, įpinti į įdomesnes kompozicijas, nes pavieniui jos atrodo liūdnai ir, kai užima nemažą knygos dalį, jaučiuosi apgautas.
Apskritai knygos tekstų kokybė nenuosekli. Kartais net atrodo, kad kai kurie rašyti ne pačios rinkinio autorės. Pavyzdžiui, eilėraštis „šventė“ prasideda tiesiog išvardijimu ir man jau nuobodu: „praeivių šypsenos, šaltas pavasaris, paskaitos, filmai / ne vietoje palikti batai, seksas, sirenos pirmadieniais / į bažnyčią įskridęs balandis“ (p. 8). Nieko neturiu prieš išvardijimus, jie gali turėti įdomiausias funkcijas tekstuose, bet tik ne tada, kai eilėraštis iškart baigiasi taip: „visa tai nieko nereiškia / ir tai vienintelė priežastis / kodėl reiškia“ (p. 8). Su visa derama pagarba autorei, tokios tekstų pabaigos primena jaunųjų filologų konkurso antro diviziono B lygą. Neretai ir tas žaidimas opozicijomis atrodo perspaustas ir perteklinis, lengva išeitis nesugalvojus, kaip pabaigti eilėraštį: „šio vakaro rankos dreba / dreba langų stiklai / pro šalį nelekiant / traukiniui / jo vagonuose tušti lizdai / ir šią tuštumą perinčios / tavo akys / kurios jau ne tavo“ (p. 62). Kartais tokie eilėraštukai susvyruoja ant banalybės ribos.
Santykis su gamta irgi nėra pats įdomiausias. Dažname eilėraštyje gamta elementariu romantiniu principu atspindi subjektės vidines būsenas, kartais su ja tapatinamasi. Pavyzdžiui: „būti žmogumi mokiausi iš senų medžių / iš geltonų paukščių / paukščių / tupinčių ant vėtros nulaužtų medžio šakų“ (p. 24). Gamtoje neieškoma palyginimo. Tiesiog teškiamas gamta yra žmogaus dalis ir atvirkščiai moto, ir viskas. Arba atvirkščiai – eilėraštis „mumyse narve“. Jame tiesiog išvardijami gyvūnai: „mumyse / savo narve ramiai poruojasi makakos / liūtas žaidžia sviediniu / pandos, neatlaikę smalsių praeivių žvilgsnių nyksta / o povą ir vėl kažkas pasiskolino / jo narvas tuščias“ (p. 60). Išties, žmogus būna ir poruojasi, ir žaidžia. Ir dar būna kažkoks jausmas manyje, kad kažkas nyksta ir tokia tuštuma. Tiesiai į dešimtuką. Žinoma, yra ir pavykusių bandymų sužaisti gyvūnija. Toks man pasirodė eilėraštis „atmintis“. Jame laikas vaizduojamas kaip katinas: „kaip šeimininkui norintis įtikti katinas / laikas, įsikandęs aštriais dantukais / vieną po kitos tempia savo sumedžiotas dienas“ (p. 6). Čia jau iškyla įdomesnių klausimų. Kodėl laikas paklūsta šeimininkui? Kodėl laiko ir atskiro epizodo laike (dienos) santykis yra palyginamas su medžiokle? ir t.t. O baigiasi tekstas irgi gan vaizdžiu užmaršties ir mirties sugretinimu: „ir kartais man atrodo, kad kai kurios iš jų / dar šiek tiek juda“ (p. 6).
Prieš imdamas knygą į rankas buvau skeptiškas. Galvojau joje rasiąs daugiau socialinių ar politinių temų. Nesakau, kad jos poezijai netinkamos. Tiesiog dažnai susiduriu su tiesioginiu ir buku vienos ar kitos idėjos eksponavimu. Taip, šioje knygoje yra galios santykių ir visų kitų fukoizmų, bet jie manęs neerzino, kartais net pasirodė organiškai įpinti į poetinį naratyvą, dažnai įdomesnį už tuos tradicinės gamtinės poetikos eilėraščius. Knyga pranoko mano lūkesčius ir jūroje tekstų radau kelis lašelius sau. Gal jūros vandeniu troškulio ir nenumalšinsiu, bet šioks toks atsiminimas liks.