Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Mielas skaitytojau, jeigu bent šiek tiek domiesi lietuvių poezija, tikriausiai žinai Vladą Braziūną. Atpažįsti jį renginiuose, parodose ar pristatymuose. Gal net pamatai leidyklos pranešimą spaudai ant savo Facebook sienos, kas antrus metus išeinant naujai jo knygai. Bet, skaitytojau, atsakyk man nuoširdžiai: ar esi skaitęs daugiau nei du poeto eilėraščius ir rekomendavęs Braziūną paskaityti draugui? Nenusimink. Aš irgi. Tačiau, nepaisant mudviejų menkų pastangų ir nedidelio entuziazmo, Braziūnas, atrodo, gali didžiuotis visaverte poeto karjera: visi įmanomi laurai, pavasariai, premijos. Paskutiniu poeto karjeros įvertinimu tapo šiemet publikuoti autoriaus „rinktiniai raštai“ – poezijos rinktinė laiko pralandos, paties Braziūno sudaryta iš daugiau nei kelis dešimtmečius kaupto jo poezijos lobyno. Ją ir aptarsime.
Didžiąją knygos dalį sudaro eiliuoti tekstai. Įvairiausių metrų, formų, ilgių, rimavimo būdų. Akivaizdu, kad Braziūnui eilėraščio organizavimas klasikiniu būdu yra svarbiau už visa kita. Gaila, dėl to dažniausiai nukenčia eilėraščio semantika. Tarkime, viena pirmųjų knygos paklodžių – „katilinė“ – prasideda taip: „mazuto liepsnos pragaro mašinos / grėsmingai šnypščia žarnos jų špižinės / išmesdamos pro nosį tvoskų orą / atmesdamos priešpaskutinį norą“ (p. 14). Gerai, kol kas aišku. Bus apie mašiną, ji asocijuojama su pragaru, karščiu. Ir dar užsimenama apie priešpaskutinį norą (įdomu, kodėl ne paskutinį; tikiuosi, ne dėl to, kad eilutėje pritrūko poros skiemenų), su kuriuo ta mašina ir jos rūstybė kažkaip bus susijusi. Skaitome toliau: „išvyst kaip sklendžia kovo dangumi / mėnulio pusriekė su medumi / išdygusi virš skęstančio pušyno / virš mėlyno vandens kuris nežino / kas jį sapnuos ir kas jį nugyvens / kol klyktels valties pabaidytas paukštis / kur tu plauki žmogau ir kokiam aukšty / sparnus užlauši debesy Lėvens“ (p. 14). Čia jau pradedu įtarti, kad didelio tematinio ir siužetinio rišlumo iš teksto nereikia tikėtis. Pasirodo, taip ir yra. Poetas lengvais asociacijų šuoliukais šokinėja per gamtovaizdžius, mašinos įvaizdžius, kūrybos ir apgavystės temas, tačiau nieko taip ir nepasako. Galima sakyti – minčių srautas. Bet ar tikrai? Minties šiame sraute nedaug. Veikiau tai vienas prastesnių „ką matau, tą ir dainuoju“ pavyzdžių. Negana to, tuos porą eilėraščio puslapių užpildo tokie nutrintini poetinai tropai kaip „atminties verpetai“, „rūstybės pirštas“, „buvimas dykas“, „spengia naktyje“. Ir tai tik vienas eilėraštis – daugybė „žaltvykslių naktų“ dar slepiasi knygoje. Aišku yra tai, kad šis eilėraštis dedikuojamas Rimantui Šaveliui, ir galbūt jis turi raktą į visą šitą skirtingų substancijų kratinį, tačiau net jeigu tai ir tiesa, eilėraščio vieta yra vokelyje, o ne rinktinėje, reprezentuojančioje poeto kūrybą.
Kratinys. Būtent prie šio žodžio mintys grįžta dažniausiai apmąstant Braziūno kūrybą. Kratinys ne tik sustabarėjusių poetinių klišių, bet ir įvairiausių mitologinių bei religinių sistemų. Sunku net atrasti motyvaciją, kaip poetas pasirenka naudoti vieną ar kitą įvaizdį. Pavyzdžiui: „pažadini mane iš pasaulio peleno / paties ir genties jaunystėje / žaltį, žalčių karalių, rytą iš savo šventyklos, iš Indijos / atšliaužusį į Rasos laužą, į žalią ugnį įmigusį / dar šiltą, pakibirkščiuoja ir blėsta, menkai beapšviečia / gal kad dienos vidury, negaliu užsimerkti: esamas, gobiamas / be kovos atlaimėtas, be gaidžio, be lino siūlo / iš pragarmės labirinto“ (p. 25). Norėčiau išgirsti, kaip koks religijotyrininkas bando šiame eilėraštyje atrasti vidinę logiką. Manau, tai būtų vienas geriausių intelektualinio šarlatanizmo pavyzdžių.
Kai kurie sinkopuoti eilėraščiai taip smarkiai užsėti aliteracijomis ir asonansais, kad dabar skamba kaip reperio bandymas pasimaivyti prieš kameras: „mainos peizažai, kol kas dar / pažįstami, dangūs pražysta / kad lieka toli pranašystės, kad / leista nuklysti į liekaną, aiškiai / didesnę už visumą, būsimą ar / nebebūsimą, autobusas rieda be / dusulio […]“ (p. 30). Akivaizdu, kad autorių tiesiog pagauna muzikali kalbos inercija. Toks kalbos šamanizmas nusidriekia per visą knygą, akcentuodamas formą ir naikindamas turinį.
Nemažai eilėraščių primena liaudies dainas: „ąžuolėli šimtašaki / ar tave ši žemė sakė / ar mane, kai ryto metą / raibą plunksną žaibas meta“ (p. 48). Arba: „ašara riedės / krašteliu širdies / vakaras ateis / va su šienpjoviais / leisis padaubiais / su balsais baugiais“ (p. 212). Suprantu bandymą imituoti tautosakos žanrą. Taip, dažniausiai tokios dainelės nebūna prisodrintos aukščiausios intelektualinės prabos turiniu, bet kartais jos turi siužetą arba kokį atsikartojantį motyvą, ką nors, kas vestų skaitytoją viena ar kita kryptimi, o ne tik migdytų nuostabiu lietuvių kalbos skambesiu.
Knygoje tarp gausybės poetinių žanrų ir formų, aišku, yra ir šiek tiek modernesnių: keletas eilėraščių proza, verlibrų, netgi pabandymų pažaisti eilėraščio grafiniu išdėstymu. Čia problemos tos pačios. Tarkime, eilėraštis „daugiau neturiu kur gyventi“ (p. 130). Užmanymas paprastas – du greta išrikiuoti ketureiliai, kuriuos galima perskaityti dviem būdais (vieną po kito, arba išilgai, sujungiant eilutes). Štai vienas iš variantų: „būdavo ir nėra, būtasis nesamasis vėjas / budina, jau diena, jau saulė šoka anta kalno / per juodą pūdymą apakęs skrieja / tik sapno juokas, neieškoki kalto / ir atmuša sparnus, ir suanglėja / būtasis liudija, būtasis valdo / sausa eglelė motinos skara / tik esamajame, kurio nėra“ (p. 130). Tikrai taip, kai tekstas, sudarytas iš tarpusavyje menkai besisiejančių predikatyvinių konstrukcijų, jokio skirtumo, kaip skaitysi, vis tiek gausis tas pats abstraktus pameditavimas apie būtį.
Iš visų poetinių formų rinktinės centre – sonetas. Galima būtų pagalvoti, kad būtent ši forma suverš autoriaus mintį, neleis daugžodžiauti. Deja, nieko panašaus. Čia kalbėjimas irgi pilnas patoso ir banalybių. Pavyzdžiui: „palydi mano žvilgsnis tavo žvilgsnį / ir tu Kalėdų šitaip išsiilgsi / kaip aš tavęs, svajas, kaltes pažinsi / ir išpažinsi už mane kaip niekas“ (p. 166). Argi negalėtų šie žodžiai tapti naujojo „Mango“ ar „Pikaso“ grupių kalėdinio singlo priedainiu? Apskritai kalbant apie Braziūno sonetus, galbūt verta paminėti, kad juose daugiau miesto įvaizdžių. Bet čia irgi, neaišku kaip ir kodėl, prisimaišo agrarinių motyvų: „juodas miestas kaip laivinis kirvis / įsikirtęs sluoksniuose kalbos / juodą miestą juosia baltos dirvos / alavinio debesio […]“ (p. 149). Tai yra poezija be atrankos. Niekas nėra derinama. Na, išskyrus galūnes.
O dabar jūsų dėmesiui, mano nuomone, geriausias knygos eilėraštis: „mes bent jau keturiese: mūsų sielos / ir du pavargę jų vergai, du kūnai / geisti ir prakeikti, ir apdainuoti / bet lygiai nepažįstami – kaip mes“ (p. 78). Trumpas. Nespėta užsižaisti gremėzdiškais epitetais, išlaikyta tema, plius minus aiški mintis apie sielos ir kūno dichotomiją. Šioks toks paradoksas intrigai išlaikyti – apdainuoti, bet nepažįstami. Baigiama palyginimu „kaip mes“, kuris visgi savastį įvardija kaip kažką kitą, svetimą ne tik kūnui, bet ir sielai. Paradoksalu ir aišku. Labai kajokiška. Tačiau net ir tai yra liūdna diagnozė knygai.
Sunku kalbėti apie tokią poeziją jos neironizuojant. Joje tarsi egzistuoja meilės, laiko ar kūrybos temos, bet apie pačius šiuos dalykus nėra nieko pasakoma. Todėl Braziūno poeziją priskirti į vieną ar kitą stalčių neįmanoma. Nebent dėl kalbos šamanizmo, mitologijos ir tautosakos įvaizdžių galima šalia matyti Sigitą Gedą. Tačiau vos tik paminėjus Gedą šalia Braziūno, supykina nuo siūbavimo per kokybinę bedugnę. Geda kuria įvaizdžius, Braziūnas gali tik imituoti. Dargi, ne dėl pačių geriausių priežasčių, šalia matyčiau Vainių Baką. Tai yra poetai, kurie vertinami dėl savo meistrystės ir klasikinių formų išmanymo, tačiau turinio prasme priartėja prie grafomanijos.
Skaitant rinktinę, akys užkliūva už daugybės dedikacijų, kitų poetų paminėjimų. Galbūt ši poezija gali būti įdomi tik keliems išrinktiesiems. Tarkime, Braziūno bičiuliams, kuriems teko garbė kartu praleisti vakarą prie bokalo alaus ar laužo, ir dabar tai yra įamžinta eilėraštyje. Jeigu taip, tai leidyklai leisti poeto rinktinę maždaug tas pats, kas įrašų studijai išleisti vokalinio ir instrumentinio ansamblio iš Kupiškio „Viržiniai“ plokštelę Greatest Hits. Gal tie keli bičiuliai, kurių vestuvėse grupė sugrojo, ras širdis palietusį įrašą patys. Summa summarum – klasikinė poetika negali įgauti baisesnio pavidalo už šį. Jeigu šaukšteliu per kavos puodelį išmokai pusiau į ritmą pabarškinti melodiją, dar netapai muzikantu. Lygiai taip pat, jeigu išmokai paniūniuoti jambą sau po nosimi – dar netapai poetu. Galima tokią poeziją mistifikuoti, skirti jai visas premijas, bet atsakyti į klausimą, apie ką ji, – beveik neįmanoma. Prašau, nekanonizuokite jos ir neverskite jos skaityti. Jums, godotinas redaktoriau, aš atleidžiu. Bet dar viena „žaltvykslė naktis“ ir, pažadu, išprotėsiu.
