„Mirtis visada gražesnė už gyvybę“, – poetas.
„Tikrai taip, mažiau prakaituoji“, – istorikas.
Kaip ir kasmet, vasarai ritantis rudens link, Literatūros salos sukvietė studentus, dėstytojus ir mokslininkus į seminarą. Tradiciškai seminaras kasmet keičia susibūrimo vietą pagal pasirinktą temą, nukeldamas literatus į istoriškai svarbius kraštus. Šiemet minėtos 150-osios Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metinės, tad literatūros archipelagas telkėsi Rokiškio rajone, netoli autoriaus gimtojo Maleišių kaimo.
Atrodo, kad Literatūros salos jau atrado savo identitetą ir, kintant pagrindinėms temoms bei vietai, seminaro struktūra išlieka tokia pati. Šių metų programos superžvaigžde, žinoma, tapo Vaižgantas ir dalis pranešimų buvo skirti įvairiems jo biografijos aspektams. Taip pat studentai galėjo pasidalinti literatūriniais atradimais tradicinėje Studentų pievos rubrikoje. Šioje sekcijoje dominuojančios temos neišskirčiau: studentai kalbėjo įvairiausiomis temomis – nuo mentalizacijos literatūroje iki lietuviškojo modernizmo beigi postmodernizmo. Dar viena svarbi detalė Literatūros salų programoje – tarpdiscipliniškumas. Šiemet tarp literatų buvo galima pastebėti ir gerokai daugiau nei įprasta istorikų.
Seminaras prasidėjo įvadiniu žodžiu, kurį šiemet pirmą kartą tarė literatūrologė Aistė Kučinskienė, pavaduodama vieną iš Literatūros salų sumanytojų, dabar jau kultūros ministrą, Mindaugą Kvietkauską. Iškart po to vyko pirmoji pranešimų sesija. Garbė ją pradėti atiteko salų senbuviui Marijui Šidlauskui su pranešimu „Eros versus Thanatos (Vaižganto atvejis)“. Deja, pranešimas atrodė kiek padrikas. Buvo bandoma apibrėžti dvi pavadinime nurodytas sąvokas, cituojant daugybę autorių – nuo Platono iki įvairių XX a. poetų, ir pritaikyti jas Vaižganto gyvenimui. Pranešėjas bandė išryškinti įtampą tarp dogmatiško dvasininko gyvenimo būdo ir kūrybiškojo autoriaus prado, kuris buvo tapatinamas su gyvybiškumu ir erosu. Tačiau didžioji pranešimo dalis labiau priminė laisvus pasvarstymus prie kavos, ir centrinė Vaižganto figūra buvo užgožta sąvokų triukšmo. Vietomis tai priminė visiems žinomą Robino Georgo Collingwoodo „žirklių ir klijų“ metodą.
Sesiją pratęsė Roma Bončkutė. Jos pranešimo „Vaižgantas ir Žemaitija“ ašimi tapo geografija. Pranešėja pristatė Vaižganto aplankytas vietas ir jų aprašymus, vis pagirdama autorių už jo taiklią akį ir realistiškai tapomą to meto Žemaitijos vaizdą. Tiesa, buvo sunku iki galo suprasti, kaip daroma prielaida apie aprašymo ir istorinės tikrovės atitikimą. Pranešimas tarsi turėjo tikslą priartėti prie Vaižganto pasaulėvokos ir jo matyto šalies vaizdo, tačiau vargu ar tai pavyko.
Galiausiai pirmąją sesiją užbaigė Jurgita Žana Raškevičiūtė, pristatydama Vaižganto laiškus. Čia buvo aptariami susirašinėjimai su Klimais ir kita artima autoriui aplinka. Pranešimas turėjo aiškų ir apčiuopiamą objektą, todėl geriausiai priartėjo prie rašytojo asmenybės ir leido užčiuopti autoriaus kasdienybę. Pranešėjai kruopščiai išskiriant susirašinėjimo temas, buvo galima matyti, kokioms temoms aptarti kokius pašnekovus Vaižgantas sąmoningai rinkdavosi. Pranešimas buvo įdomus ir neaplenkė nei kūrybos, nei kultūrinio gyvenimo, nei šmaikščių buities klausimų. Džiugu buvo išgirsti, kad Vaižganto epistoliarika Raškevičiūtės ir Kučinskienės bendru darbu jau yra rengiama publikavimui (susirašinėjimas su gimine).
Nebuvo pamirštas ir Vaižganto indėlis į lietuvišką spaudą. Tuo pasirūpino Vilma Žaltauskaitė, aptardama XIX a. pabaigos leidinius, prie kurių vienaip ar kitaip prisidėjo autorius. Pranešimas vėlgi daugiau koncentravosi į autoriaus biografiją, socialinę ir kultūrinę veiklą.
Išklausius visą paketą pranešimų apie Vaižgantą, netikėtai ištiko literatūros badas. Keistoka, kad Vaižgantas, visų pirma žinomas kaip rašytojas, Literatūros salose buvo aptarinėjamas kaip kultūros veikėjas, menkai užsimenant apie jo kūrybą. Galbūt tą lemia ir tai, kad ši jau yra nemenkai ištyrinėta ir stinga polėkio ją reinterpretuoti arba aktualizuoti? Nors, kita vertus, net ir pranešimai apie rašytojo biografiją nebuvo tolygiai šaunūs. Idėja paminėti Vaižganto gimtadienį – lyg ir šauni, tačiau nepanašu, kad pasaulis yra sklidinas naujų ir aktualių tyrimų apie šį autorių ir jais galima įdomiai užpildyti tokią didelę dalį Literatūros salų programos. Kartais smarkokai jautėsi, kad ne visų pranešėjų pagrindiniai moksliniai interesai artimi Vaižganto asmeniui – keli pranešimai vietomis priminė lengvas kolegiškas improvizacijas. Galbūt geriau būtų aptarti didesnę amplitudę su literatūra susijusių klausimų (kurie sutampa su mokslininkų tiriamomis sritimis) arba kelioms esminėms temoms skirti daugiau laiko, juolab kad jo visada trūksta.
Kaip jau minėjau, kasmet prie mokslininkų prisijungia ir studentų grupelė. Literatūros salos suteikia jiems galimybę pristatyti darbus platesnei auditorijai bei gauti kolegiškų pastabų ir patarimų. Studentų pranešimų turinys ir forma kasmet švytuoja plačia amplitude. Šiemet buvo galima išgirsti Donato Petrošiaus bandymą pašmaikštauti apie futbolą, lyginant šiame sporte vyraujančius stereotipus apie kaimynus latvius ir estus su Vaižganto apmąstymais apie šias tautas. Augustė Mikulėnaitė kalbėjo apie Jurgio Savickio dienoraščių ir laiškų dialogą, o Mantas Tamošaitis kritikavo jau nusistovėjusį Algimanto Mackaus vertinimą tik per susiaurintą „bežemių“ kartos prizmę. Šį kartą Studentų pieva pasirodė kiek pasyvoka, norėjosi daugiau dėstytojų bei mokslininkų įsiterpimo ir išprovokuotų diskusijų. Galbūt tą lėmė triukšmaujantys vėjai ir prasta akustika (pranešimai vyko lauke). Tačiau tikrai manau, kad visi spėjo aptarti opius klausimus anapus akademinės seminaro dalies rėmų.
Antrosios seminaro dienos ašimi tapo literatūros ir istorijos giminystės klausimas. Jis buvo nagrinėjamas įvairiausiais aspektais, tiek aptariant šių disciplinų raidą, tiek prisiliečiant prie konkrečių diskursų persipynimo pavyzdžių. Vienas įdomiausių pranešimų antros dienos sesijoje buvo Aurimo Švedo „Grožinės literatūros, istoriografijos ir istorinės kultūros sąveikos formos XXI amžiuje“. Šis pranešimas kiek numalšino teorijos troškulį ir perėjo prie abstraktesnio mąstymo apie dviejų diskursų sąryšius. Autorius pristatė lenkų istoriko ir filosofo Krzysztofo Pomiano svarstymus apie pažinimą. Pasak filosofo, jis vyksta trijuose lygmenyse. Pirmajame siekiama išsiaiškinti, kas įvyko. Šis lygmuo kaip tik ir yra tas, kuriame geriausiai veikia istorikas. Antrasis – hermeneutinis lygmuo. Jame svarbus susitapatinimas su ribines situacijas išgyvenančiu žmogumi. Taip į istorinę tiesą gali pažvelgti rašytojas, toldamas nuo fakto, bet artėdamas prie autentiškos ir subjektyvios patirties. Trečiasis – egzistencinis lygmuo – yra tarsi pirmųjų dviejų sintezė. Jame kalbama apie susitaikymą ir susigyvenimą su istoriniais įvykiais. Susidomėjimas istorijos ir literatūros sankirtomis, žinoma, yra viešojo diskurso pasekmė. Lietuvoje, vis populiarėjant istorinio romano žanrui, kyla nemažai įtampų tarp istorinės ir meninės tiesų. Geriausias to pavyzdys – Mariaus Ivaškevičiaus romanas Žali ir jo recepcija viešojoje erdvėje (ši tema nebuvo aptarta išsamiau). Nors Švedo pranešimas numatė galimybę istoriko ir rašytojo bendradarbiavimui, mažai buvo paliestos viešąją erdvę drebinančios problemos, kurioms taip stinga retrospektyvos ir grynesnės teorinės refleksijos, žinoma, visas pikantiškas problemas pataupant finalinei diskusijai.
Seminarą vainikavusioje diskusijoje apie istorinės prozos problemas dalyvavo du istorikai ir du literatai. Literatų garbę gynė Kvietkauskas ir Brigita Speičytė, o istorikams atstovavo Antanas Terleckas ir Tomas Vaiseta. Diskusija prasidėjo nuo sąvokos „istorinis romanas“ problematikos. Speičytė pastebėjo, kad ši jau yra tiek literatūrologų, tiek skaitytojų akiratyje ir kurdama lūkesčius veikia tarsi etiketė. Vaiseta pripažino sąvokos problemiškumą, tačiau taip pat pasisakė už jos vartojimą argumentuodamas, kad ši etiketė tarsi saugo literatūros vartotoją nuo neprofesionalumo. Savo ruožtu Kvietkauskas pasinėrė nagrinėti literatūros ir istorinių naratyvų recepcijos klausimą. Pasak jo, problemiškas yra santykis tarp dokumentikos ir fikcijos bei jo įvairialypiškumas, kurį auditorija ne visada pajėgia užčiuopti. Todėl svarbi problema yra ne tik istoriografijos interpretacijų autentika, bet ir komunikacija: svarbus ir šaltinis, ir jo sukeltas viešasis diskursas įvairiose medijose. Terleckas tarsi paantrino šiai minčiai sakydamas, kad viena didžiausių problemų – skaitymo ir skaitytojo problema.
Diskusija toliau plėtojosi teoriniame lygmenyje. Vaiseta, provokuodamas pašnekovus, prisiėmė radikalesnę ir gan postmodernią poziciją. Jo teigimu, rašytojai šiuo metu yra laisvesni už istorikus, nes istorija yra ne atkuriama, o sukuriama, ir ne visi istorikai tą supranta. Likę diskusijos dalyviai oponavo tokiai tezei. Speičytė teigė, kad istorinės referencijos, esančios grožiniame kūrinyje, gali nurodyti į aiškų ir apčiuopiamą objektą, todėl laviravimas jomis iškelia skonio klausimą. Kvietkauskas taip pat užsiminė apie autoriaus atsakomybę prieš istorinį naratyvą. Pasak jo, išlieka etinis, metafizinis lygmuo, nes praeitis visuomet kelia tiesos klausimą, o nuslėpdamas arba falsifikuodamas tiesą rašytojas rizikuoja patekti į „blogio pinkles“. Terleckas, regis, irgi palaikė šią poziciją ieškodamas aristoteliško aukso vidurio tarp istorinės tiesos ir estetinės kūrinio kokybės. Galiausiai ir pats Vaiseta turėjo pripažinti, kad literatūra nėra tik žaidimas, ir nors istorija yra sukuriama, jos kūrime irgi galioja sąžiningumo principas.
Įdomu, kad teoriniame lygmenyje diskusijos dalyviai dažnai sutardavo, nes nė vienas pašnekovų nedrįso prisiimti radikalesnės pozicijos. Tačiau diskusijos metu iškilę grožinės literatūros pavyzdžiai, tokie kaip Kristinos Sabaliauskaitės Silva rerum, Ivaškevičiaus Žali ir Sigito Parulskio Tamsa ir partneriai, sulaukė prieštaringų vertinimų. Stebint diskusiją iš šalies atrodė, kad visgi pašnekovai skirtingai supranta skonio, atsakomybės prieš tiesą ir atmintį klausimus. Taip pat šiek tiek trūko ir kalbos filosofijos perspektyvos, kuri galbūt apjungtų mąstymą apie literatūrinį ir istorinį diskursus.
Ne ką mažiau įdomi ir ne tokia akademiška Literatūros salų pusė. Šiemet susibūrusieji turėjo šansą susigrumti jau tradiciniu tapusiame literatūros protmūšyje. Taip pat seminare apsilankė Saulius Šaltenis ir pasakojo tiek apie savo kūrybą, tiek apie gyvenimo nutikimus. Pavargusiems nuo literatūros – kelios ekskursijos po Rokiškio krašto muziejų ir Vaižganto gimtąsias vietas. Ištroškusiems jos – širdį virpinantys poetų žodžiai ir eilėraščių skaitymas iš atminties.
Summa summarum – salos, kaip ir kasmet, pavyko. Ne viskas, žinoma, paminėta šiame tekste, ir tai tikrai ne dėl autoriaus žaismingos prigimties ar noro nuslėpti istorinę tiesą. Atmosfera kaip visuomet jauki ir kolegiška. Aptariami klausimai tikrai aktualūs šių dienų kontekste. Visa paletė iškeliamų tyrimų yra gera nuoroda į tai, kas vyksta akademiniame ir kultūriniame gyvenime. Seminaras jungia jame dalyvaujančius į atvirą ir kritišką bendruomenę. Ne viskas tobula, suspėta, aptarta, bet turime Literatūros salų istoriją ir, manau, dar šiek tiek valios ją kurti.
