Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Rimvydas Stankevičius, Kiaurai kūnus: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2020, 120 p., 1000 egz.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Kartais poetas parašo aštuonias poezijos knygas, susirenka visus laurus ir premijas, bet kaip poetas neišsipildo. Kartais poetas pareiškia, kad dabar jau, žiūrėkit, išsipildžiau, nes negi vargšas skaitytojas pats supras – juk tai, ką poetas parašo, iš esmės perskaito tik Aidas Marčėnas ir dar keletas išrinktųjų. Kad ir kaip būtų, Rimvydas Stankevičius knygą Kiaurai kūnus pristato kaip geriausią savo darbą (Rimvydas Stankevičius: „Jei šios knygos nebūčiau parašęs, negalėčiau savęs vadinti išsipildžiusiu poetu“, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rimvydas-stankevicius-jei-sios-knygos-nebuciau-parases-negaleciau-saves-vadinti-issipildziusiu-poetu-286-1306152). Įtariam žmogui kyla begalė klausimų, pavyzdžiui: „Iš kur žinai?“ ar „Kuo ši išskirtinė?“ Į pirmąjį recenzentas neatsakys, tam reikalingas ilgesnis stažas slaptosios sielos alcheminės formulės paieškose. Tačiau kaip ši knyga atrodo poeto kūrybos kontekste ir apie ką ji, pasvarstyti galima.

Vis dėlto tik atsivertęs knygą, prisiekęs Stankevičiaus gerbėjas nenusivilia. Jau pirmosios frazės kuria autoriaus pamėgtą atšiaurios ir dualistinės tikrovės vaizdinį: „Mano gentis įprastai / Nepasilieka savy / Žiemoti – / Pernelyg rūsčios čia žiemos –“ (p. 11). Aiškios opozicijos tarp vidinio ir išorinio pasaulių, dvasinės bei fizinės tikrovių – tą implikuoja įvardis „savy“. Didžioji dalis tekstų yra paremiami vakarietiška metafizika ir dialektika. Tą randame ir šiame: „Kad ir ką vietoje kūno dėvėtumei, / Mūsų genty svarbiausia – / Nė akimirkai nepamiršt, / Kas iš tikrųjų esi –“ (p. 13). Stankevičiaus subjektas retai yra įkalinamas vienoje tikrovių, viename kūnų. Jis keičia pavidalus ir gali persikūnyti: „Mums skirta mautis vilkus per galvą, / Tarsi neprasagstytus marškinius“ (p. 13). Visa tai galima interpretuoti kaip bandymą metaforizuoti patį kūrybos aktą. Teksto tikrovė suvokiama kaip pavaldi pačiam kalbančiajam. Lyrinis aš čia gali performuluoti fizikos dėsnius (pavyzdžiui, tekste „Kiaurai“ (p. 19) yra stabdomas laikas). Neretai subjektas save sugretina su kitais kūrėjais, kartais net su Viešpačiu: „Jei atvirai – / Tas Lermontovas esu aš, / Jau beveik prieš tris dešimtis metų / Pirmą kartą išdrįsęs Dievui parodyti / Tveriamo savo / Pasaulio juodraščius…“ (p. 66).

Knygoje yra keletas eiliuotų tekstų („Blyksni (Speigo saulėto)“ (p. 15) ir „Paskutinis blyksnis“ (p. 79)). Nors klasikinės formos nėra pagrindinis Stankevičiaus poezijos variklis, bet šios sukaltos dorai. Bet įvaizdžiai perdėm marčėniški: tarkime, angelai išvaryti iš angelynų arba buvimo nesant ir nebuvimo esant klausimai: „Tad galim eit, jau net ir mums atleista, / Jau ir išėję amžiams pasiliksim // Baltam lape – baltuos šventuos paveiksluos, / Kurių nėra, / Bet taip, kad viskas blyksi“ (p. 18).

Žinoma, rinkinio branduolį sudaro ilgi verlibrai. Pag­rindinis knygos skyrius – antrasis – „Ne iš žmogaus“ (p. 25). Čia esantys tekstai sunumeruoti (jų net aštuoniolika!), ir tai sufleruoja, kad jie – vienas poetinis organizmas, ciklas. Visa tai patalpinta po epigrafu, citata iš pokalbio su Donaldu Kajoku: „Poezija yra tai, ką kažkada kažkur jau esi girdėjęs – bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių…“ (p. 27). Epigrafas akcentuoja nežmogišką poezijos prigimtį, poezija traktuojama kaip kažkas anapus kalbos. Tai ir yra raktas į viso ciklo skaitymą – įtampa tarp kalbiškosios ir nekalbiškosios tikrovių. Šis konceptas puikiai atsispindi tekste „Išsipildymas“ (p. 69). Teksto herojus – tarkovskiškas – berniukas, ką tik nuliejęs varpą. Nepaisant varpo šaunumo, berniukas išgyvena nusivylimą ir pravirksta: „Nes, supranti – / Jis ir pats ką tik suprato, / Kad čia viskas kitaip, / Viskas kur kas menkiau, / Nei mirusio tėvo, / Medžių ir paukščių / Žadėta“ (p. 70).

Berniuko įvaizdis cikle ir knygoje – vienas pagrindinių. Galima suprasti, kad jis pasirodo epizoduose iš vaikystės arba sapnuose. Tiesa, skirtis tarp atminties ir sapno Stankevičiui nėra esminė. Jie vienodai tikri ir apčiuopiami. Lyrinis herojus vienodai laisvas pažeisti abiejų ribas. Tarkime, tekste „Ar tai ką parsinešu iš sap­no – vis dar sapnas?“ (p. 41). Čia sapnas atlieka jung­lumo funkciją tarp ateities ir praeities, tarp to, kas tikra, ir to, kas falsifikuojama: „Sapnų prisiminimai – / Tarsi adatos dygsniai, / Prisiuvantys praeitį prie ateities“ (p. 41). Lyrinis herojus čia pasirodo vaikystės namuose, kartu su motina. Visa ši scena tarsi vyksta sap­ne, bet poetas tai mistifikuoja, sukuria įtampą: „Abu aiškiai suprantam – / Nors tai ir mūsų namai – / Šią akimirką čia neturėtume būti“ (p. 42). Jis sapną ar atsiminimą traktuoja tarsi erdvėlaikio ar kokio nors rimto fizikos dėsnio pažeidimą. Kartais tokia mistifikacija suveikia, bet kartais atrodo perspausta. Teksto pabaigoje subjektas tarsi bando numalšinti įtampą tarp atminties ir fikcijos. Pusiausvyros išlaikymas jam atrodo gyvybiškai svarbus: „Dabar gyvybiškai svarbu apsimesti, / Kad nieko nebijom, nieko nepastebim, / Kad tėtė namie ir nėra / Jokių žuvų, jokių / Vidurnakčio blynų… / O mes su mama – / Tiesiog drauge vaikštinėjame / Per miegus“ (p. 43). Čia tekstas ir turėtų baigtis. Puiki dviprasmybė. Mistika išlaikyta. Skaitytojas kontempliuoja. Tačiau pabaiga yra tokia: „(beje, jau seniai / tai – vienintelis būdas / vaikščiot po mano vaikystės namus / tokiais vienišais ir / lietingais vakarais)…“ Ir kam to reikėjo?

Knygos vientisumui priekaištų neturiu. Galima aptikti nemažai leitmotyvų, frazių ar įvaizdžių, kurie keliauja iš vieno epizodo į kitą. Tai sudaro įspūdį, kad knygos centre tas pats herojus keičia pavidalus, nardo po sapnus ir atmintį. Tarkime, ant­rajame skyriuje pilna sliekų, saulės zuikučių, fontanų, vorų, paukščių ir panašių dalykėlių, kurie atsikartodami išpildo skyriaus epigrafe nurodytą mintį. Ciklo kompozicija yra uždara, tai padeda išpildyti deterministinį subjekto patirties aspektą: „Fontanas lašais į / Pasąmonę / Jau buvo spėjęs išrantyti / Visų būsimų mano knygų pavadinimus, / Būsimos / Žmonos vardą, / Jau buvo pasakęs, kad būsiu / Dangaus lepūnėlis, / Atidžiai globojamas angelų, / Medžių ir paukščių“ (p. 30). Fontano motyvas atsikartoja ir skyriaus pabaigoje, visai gražiai išpildydamas ir donelaitišką cikliškumo idėją (medinis Donelaitis vaizduojamas pirmajame tekste). Čia lyrinis herojus mirusiam paukščiui bando pranešti viską, ką žinąs ne iš žmogaus: „Bet žinau tvirtai – / Kažkam manuosius žodžius / Jis vis tiek perduos – / Ir visai nesvarbu, / Ar paukštiškai, ar mediškai, / Ar dieviškai dūžtančiais saulėj / Fontano purslais“ (p. 72).

Deja, ne visi atsikartojimai knygoje šaunūs. Kalbant apie stilistiką, nesuprantu, kodėl kas antrą mintį reikia baigti daugtaškiu… Daugtaškis Stankevičiaus poezijoje patiria infliaciją. Taip, kartais jis funkcionuoja kaip intonacinis kontūras, bet nuolat vartojant atrodo, kad šnekėtojas – labai senas ir nuvargęs žmogus, kuris nesitiki būti suprastas, nes pasaulio paslaptis yra nekalbiška arba visa neaprėpiama kontekstų platybė slepiasi už kiekvienos jo frazės. Abu dalykus žinojau prieš skaitydamas Kiaurai kūnus. Nenusėjus teksto daugtaškiais, rastųsi keletas naujų jo perskaitymo variantų.

Taip pat erzina ir besaikis tų pačių įvaizdžių kartojimas. Kartais skaitai ir atrodo, kad kai Stankevičius neranda kokios jungties ar tinkamos pabaigos tekstui, būtinai tą už jį padarys kokia nors pūga, šaltis, pūvantys kaulai, na, ir, žinoma, vėjas. Viskas gerai, kai tai siejasi su kūrinio kontekstu ar yra nors kiek išplėtojama, bet kai tekstas baigiasi tiesiog taip – „Ypač – / Kuomet gyvenimas / Vėjais nueina…“ (p. 59) – joks daugtaškis šitos banalybės nebeišgelbės.

Iš tekstų, kurie maloniai nustebino, – tai „Žvilgsnis į ateitį“ (p. 107). Priešpaskutinis knygos eilėraštis kuria distopinį ateities vaizdą. Čia vaizduojama jau šimtmetį neveikianti ir apleista ligoninė, kurioje vienišauja robotas-slaugė. Aišku, Stankevičius ir čia brėžia vektorių į praeitį, taip tarsi atliepdamas lyrinio herojaus esminių patirčių paieškas vaikystėje: „Panašu – / Žmonės neketina čia grįžti, / Laiko mašinos – / Visos ligi vienos – / Atgręžtos į praeitį“ (p. 109). Šis tekstas išlaiko tą patį romantinį pasaulėvaizdį, idealizuoja praeitį, joje randama prasmė, tačiau nudžiugina nauji įvaizdžiai. Roboto santykis su erdve ir laiku truputėlį komiškas. Bet atsidūręs opozicijoje su žmogiškais laiko išgyvenimais, jis tarsi sugeba dar labiau paaštrinti pagrindines knygos temas. Gražiai sužaidžiama ir krypties semantika: „O gyvenimas ten / Dar vis turi trukmę, / Kryptį ir / Prasmę“ (p. 109). Laiko mašinų kryptis į praeitį, civilizacijos kryptis į distopinę ateitį ir lyrinio herojaus kryptys ieškant to, kas nekalbiška, nekintama ir nulemta, tarsi sueina į vieną tašką.

Vis dėlto ar Kiaurai kūnus yra geriausia Rimvydo Stankevičiaus knyga? Nežinau. Žinau tik tiek, kad per ją tikrai galima pažinti esminius Stankevičiaus poetinio braižo aspektus. Todėl ją galima rekomenduoti auto­riaus neskaičiusiems. Tie, kas iki šiol jį adoravo, – irgi nenusivils. Ir atvirkščiai, auto­riaus nemėgstantieji nuomonės nepakeis. Iš esmės Stankevičiaus kūrybos kontekste ši knyga mažai ką ir keičia. Pagalvojau, kad jei reiktų sudaryti nedidelį jo eilių rinkinuką, pavyzdžiui, publikacijai į kokią literatūros chrestomatiją, ar išsiversčiau be šios knygos? Manau, išsiversčiau. Gali būti, kad Stankevičius kaip poetas išsipildė anksčiau, nei galvoja. Ir nieko čia blogo. Gal dabar kai kur atsikartoja, gal kai kam jau atsibodo, gal kai kam išsigrynino, bet tendencijos ir esminiai poetikos bruožai lieka tie patys. Todėl baigdamas recenziją noriu perfrazuoti Kajoką: perskaitęs šią poeziją galvoju, kad tai yra kažkas, ką kažkada kažkur jau esu girdėjęs, bet gal ne iš medžių ar paukščių – gal iš Stankevičiaus.