Varge, varge, kaip sunku yra rašyti apie pripažintus ir klasikais tapsiančius autorius. Gerbėjų jie jau turi. Negerbėjų irgi. Nei vieniems, nei kitiems nieko jau nebeįrodysi. Aišku, visada galima užsiimti kruopščia knygos analize, bet tokiems sunkiasvorio turinio autoriams kaip Kornelijus Platelis aptarti (ar juo labiau į juos įsigilinti) kelių puslapių teksto tikrai neužteks. Belieka ieškoti temų, įvaizdžių, raktų, kurie padėtų patekti į rinkinio pasaulį, tačiau ir šie per daug metų pasikartoja, tampa sistemiški ir nuo atskirų eilėraščių mus kreipia į visumą. Toks hermeneutinis pragariukas. Ką gi, reikia tikėtis, kad jame truputį vėsiau nei liepą tėvynėje.
Aptarimą, manau, reiktų pradėti nuo pagrindinio albumo singlo, kuris duoda pavadinimą ir visai knygai – „Korijantis veidrodis“ (p. 13). Tiesa, knygos pavadinime pavartota junginio daugiskaita, taip sufleruojant, kad visi eilėraščiai paklūsta tai pačiai mimetinei programai. Tekstas prasideda nuoroda į veidrodį: „Jį išėmiau iš senelių spintos su visomis durelėmis / ir pastačiau palėpėj, o spintą sukūrenau“ (p. 13). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad veidrodis valingai atskiriamas nuo spintos, atsisakant tūrio ar erdvės už jo. Apie spintą tekste toliau plėtojama: „tik užėmė vietą ir nebetalpino daiktų, / susikaupusių per tiek metų – nebereikalingų / sapnų, suvokimų, įsivaizdavimų“ (p. 13). Jeigu veidrodį laikysime eilėraščio metafora, šios eilutės žymi poslinkį tarp romantinio ir modernaus teksto supratimo. Demistifikuojama tai, kas slypi už veidrodžio ribų ir susitelkiama į patį atspindį. Vėliau tekste pasirodo ir opozicija šiai minčiai: subjektas atsimena, kaip senelė pasakodavo apie veidrodį it apie duris į kitą kambarį, bet subjekto skepticizmas triumfuoja ir veidrodis yra galutinai atskiriamas nuo erdvės: „korijantis veidrodis – / tai kas kita – jame jau būna pradėję nykti / kito kambario vizijos – tamsios dėmelės iš lėto / plečiasi, liudija laiką, tirpdantį ribą / tarp nusavintų realybių, temdantį jų kerus…“ (p. 13). Korijimas reprezentuoja laiko tėkmę, nuotolį tarp teksto ir tikrovės, tarp kambario ir atspindžio. Tačiau korijimo reikšmė eilėraštyje tikrai nėra neigiama. Jis kaip tik „it Letos srovėj“ leidžia subjektui pamatyti jo tikrąjį veidą. Čia mums galėtų pagelbėti įvairiausios fenomenologinės teorijos, kreipiančios dėmesį ne į ką, o į kaip. Atspindyje atsiverianti tuštuma suteikia progą ją užpildyti, sujungti su likusiu vaizdu. Žinoma, eilėraščio pabaiga yra kur kas mįslingesnė, nei gali pasirodyti iš recenzento analizės, bet pagrindinės knygos tematinės gairės po truputį aiškėja. Plateliui rūpi tikrovės santykis su atspindžiu. Taip pat sąmonės įsikišimas į visa tai, būdas tikrovę rekonstruoti, deformuoti ar kaip kitaip ją paveikti. Vienaip ar kitaip, šis eilėraštis vienas šaunesnių metapoezijos pavyzdžių, skaitytų pastaruoju metu.
Tarp mįslių apie tikrovės ir atspindžio ryšį randasi ir bandymų metaforizuoti patį poeto amatą. Kartais poetas pasirodo kaip siuvėjas, kartais kaip kasinėtojas. Tarkime: „Aš kasinėju plunksna, kaip kartą buvau pamokytas / savo velionio bičiulio, ar plunksna valau radinių / kalkines apnašas, juos paskui restauruoju / klastodamas buvusį grožį ar autentišką vaizdą“ (p. 20). Poetas prisiima klastotojo vaidmenį. Kaip atspindys nesukuria naujos erdvės, taip ir kasinėtojas tik rekonstruoja buvusį grožį, taip naikindamas autentiką ir klastodamas istoriją. Svarstant šiuos klausimus, įsipina ir platonai su aristoteliais. Klasikinė kolizija tarp etikos ir estetikos tampa ne vieno teksto ašimi. Poetas arba menininkas yra įtraukiamas į teismo procesą, kur ir svarstomos visos su klastojimu susijusios nuodėmės. Yra bent du tokie eilėraščiai: „Mimezė“ (p. 110) ir „Procesas“ (p. 118). Abu šie tekstai pilni satyros ir ironijos. Pirmasis vaizduoja komišką situaciją, kurioje už pinigų klastojimą teisiamas subjektas bando išteisinti savo veiksmus kaip meninį performansą: „Taip, plagiatas – blogai, / bet čia jis – performanso dalis. Esmė – pats veiksmas – / socialinių-ekonominių santykių eksplikacija, mimezė, / tokia svarbi ir būdinga pačiai meno prigimčiai“ (p. 110). Savo ruožtu antrasis vaizduoja, kaip poetas teisiamas pagal gyvenimo ir kalbėjimo aplinkybes. Čia vienos maišosi su kitomis ir viskas galiausiai išsiriša absurdiškai: „esu pripažįstamas kaltas, / su žodžiais painiojęs poelgius, trikdęs teisėsaugos darbą, / todėl gražuolė man skiria tikrovės kalėjimo bausmę / iki gyvos galvos, atidedant vykdymą, / kol pasibaigs tikrovė“ (p. 119). Platelis nors ir šaržuodamas, bet toliau plėtoja tą pačią tikrovės ir jos ribų temą, kartu įpindamas autoriaus etinio neutralumo/suinteresuotumo klausimą.
Prabilus apie menininką ir autorystę, knygoje yra vienas duetas, kurio negaliu neaptarti. Tai eilėraščių ciklas „Mumijų vystyklai: Sapfo“ (p. 53). Jame Platelis pasitelkia išlikusius Sapfo eilėraščių fragmentus, juos apipina autoriniu tekstu ir tai sujungia į vieną visumą. Komentare prieš ciklą jis paaiškina nederinęs Sapfo teksto prie savojo ir pažymėjęs autentiškus fragmentus paryškintu kursyvu. Šis konceptas taip pat kaip žaibiškai suintrigavo, taip žaibiškai ir nuvylė. Nors autorius Sapfo fragmentų prie savųjų nederino, bet savuosius tikrai stilistiškai bandė palenkti arčiau Vakarų lyrinės poezijos pradžios. Suprantu, kad knygos tema – atspindžiai, bet šioje vietoje jokio korijimo, tik meistriška imitacija: „Atradęs kažką manyje nepatirta, šviesius ir tamsius / geismus, nukreipei savo mintis į jų tėkmę. / Vykdai planą paimti šį miestą, užgrobti, / idant pavergtum mane“ (p. 56). Arba: „Dabar, kai tavęs nebėra, / širdyje / aiškiai regiu tavo / gražų / veidą, vėl / švytintį man, / nudažytą / meilės spalva“ (p. 65). Autorius komentare mini, kad nebandė restauruoti Sapfo tekstų. Bet atrodo, kad išėjo kažkas panašaus. Vienas iš begalybės įmanomų variantų. Kaip Vakarų lyrikos pradžiai – visai nieko, kaip Kornelijui Plateliui – kažko trūksta.
Yra ir tekstų, kurie maloniai nustebino. Vienas tokių – eilėraščių ciklas „Su Ferdinandu“ (p. 122). Šio ciklo ašimi tampa menamas dialogas su subjekto alter ego. Ciklas vaizduoja daugybę buitinių situacijų. Eilėraščiai stilistiškai išsiskiria iš bendro knygos vaizdo, juose nėra jokio patoso, kalbėjimą persmelkia buitinė leksika. Aišku, tematiškai įsikomponuojama į bendrą knygos vaizdą. Toliau kalbama apie meną, laiką, senatvę ir t. t. Bet šįsyk temos ryškėja iš komiškų, kartais net anekdotinių konfliktų. Cikle užfiksuojamos karantino būsenos, manau, ne vienam pasirodys atpažįstamos: „Svarbiausia – du metrai, gamtoje ir po du. / Tik šitaip esame saugūs. Stiklinę statyk ant kelmo, / taip, ant ano, per atstumą. Galėjai ir atsinešti savo – / dabar tas džintonikas kartina mano vyną. / Ne, jo negersiu – tonike esama cukraus. / Ko čia taip kosėji – ne ten pakliuvo? / Sakai chininas padeda nuo maliarijos, / tad ir nuo šios koronės?“ (p. 124). Nors Ferdinandas ir neatsako subjektui, bet galima lengvai rekonstruoti pokalbio esmę. Konfliktas fiktyvus keliais lygmenimis. Visų pirma, jis yra vidinis, ir antra – nereikalingas bei išsprendžiamas ironizuojant subjekto poziciją: „Svarbiausia – du metrai, gamta ir po du. / Mano vynas jau baigėsi. Dar turi to chinino?“ (p. 124). Cikle yra ir „aukštesnių“ temų, bet jos irgi nedramatizuojamos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „persvarstome poeziją“ (p. 127) svarstoma, kad po karantino gyvenimas pasikeis, todėl reikia pokyčių ir poezijai: „Gali tekti / atidžiau rinktis žanrus. Pavyzdžiui, antkapių poezija: / Kol gyvas, amžinybei jis kalbėjo. / Ir ji išgirdo, ir pas jį atėjo. / Kas nors negerai? Lyg ir nieko, bet kažkaip neskamba. / Taip, skamba vidutiniškai, bet būna ir blogiau“ (p. 127). Tokios eilės knygos pabaigoje yra geras atokvėpis po filosofijų, mitologijų ir intertekstų šokio.
Knygoje yra įvairiausių poetinių formų, strofos variacijų, eiliavimų. Tiesa, pastarieji, mano manymu, šiek tiek nusileidžia siužetiškiems ir sodraus turinio verlibrams. Eiliuotuose tekstuose daugiau gamtos įvaizdžių, aiškesnės opozicijos tarp kultūros ir natūros. Vienas tokių eilėraščių – „Jazminas“ (p. 72): „Nužydėjo jazminas, jo taip ir nepamačiau. / Aš beveik nužydėjau, mieloji, bet slinkis arčiau, / paklausyki, ką kalba dar žydinti mano burna, / kaip žydėjimo mirksnį ji tempia, kaip jai negana / to baltumo, to grožio“ (p. 72). Vėlgi kartojasi autentikos ir klastojimo, tvarumo ir laikinumo temos. Eilėraščio pabaigoje iškeliama estetinė motyvacija, konfliktuojanti su tiesos ir melo kategorijomis: „įvardytą jausmą, kurį pavadinti melu / gal norėčiau, bet burna, ta žydinčia, argi galiu?“ (p. 72). Šie konfliktai sistemiškai kartojasi daugumoje tekstų. Kai kur jie akivaizdesni, kai kur užslėpti, o kai kur suplakami į mimetinių lygmenų mišrainę. Pavyzdžiui, strofa iš eilėraščio „Šokanti karalienė“: „Ar pasakyti galėtume, kad mus tas grožis pražudė, / jeigu sakyti temokam ir stengiamės tarti gražiai? / Laikas išsenka – kalbi ar sukaitęs sapnuoji mažutę / šokančią tau karalienę, ar gandą dar vieną rašai“ (p. 75). Visų pirma, erzina sukeista žodžių tvarka ir panašu, kad tai padaryta tik dėl rimo. Be to, darosi sunku atsekti bet kokią minties liniją tarp kalbos, sapno ir, galiausiai, rašto lygmenų.
Prieš pabaigą dar norėčiau išskirti eilėraščius, kurie paliko didelį įspūdį, tačiau jų komentuoti savo recenzijoje nedrįsau. Tai eilėraščiai „Metafizika“ (p. 26) ir „Prie Eleusino“ (p. 34). Problema ta, kad Platelio žemumos šiek tiek aukščiau už nemažą dalį lietuvių poezijos, o Platelio aukštumoms reikia ne recenzijos, o alpinisto. Ir čia jokios ironijos. Tankus mitologinių įvaizdžių ir siužetų tinklas reikalauja tokio pat struktūruoto skaitymo. O filosofinis matematikos ir metafizikos disciplinų šokis tikrai sotus ir ilgai virškinamas maistas bet kuriam intelektualiosios poezijos gurmanui.
Dažniausiai recenzijas baigiu rekomendacijomis, bet šios knygos nėra kam rekomenduoti. Platelio gerbėjai knygą jau turi. O tokių, kurie kartais paskaito autorių, manau, nelabai yra. Šiaip rašydamas pagalvojau, kad ją galėtų paskaityti jauni poetai. Net jeigu nemėgsta, nevertina ar neplanuoja kada nors taip rašyti. Tiesiog profilaktiškai. Būtų sveika.
