Ar nėra prabanga versti į lietuvių kalbą veikalus, kuriuos, jei tik yra poreikis, šiais laikais nesudėtinga perskaityti originalo kalba, gal net susiradus nemokamai neišmatuojamose interneto platybėse? Taip, prabanga, nes lietuviška auditorija yra menkutė, o ir niekada nebus įmanoma išversti visos gausybės puikiausių veikalų. Tačiau vis dėlto ne prabanga, o greičiau būtinybė – pedagoginė, mokslinė, kultūrinė. Prabanga, kurią jau daugelį metų nuosekliai teikia Tatjana Aleknienė ir Darius Alekna, ne tik versdami ir komentuodami klasikinius ir krikščioniškus Antikos autorius, bet ir supažindindami smalsesnį Lietuvos skaitytoją su naujausiais užsienio moksliniais tyrimais.
Čia toliau aptariamas 2020 m. pasirodęs Aleknienės parengtas leidinys – trečiasis tomas iš Žaros leidyklos leidžiamos Philosophica serijos – po kurio viršeliu glaudžiasi du įvadiniai veikalai į Plotiną. Pirmasis, užimantis pagrindinę knygos dalį, yra Dominico O’Mearos Plotinas: Įvadas į Eneadas (iš prancūzų kalbos vertė Tatjana Aleknienė). Antrasis, nors dėl savo nedidelės apimties gali atrodyti kaip priedas, iš tiesų yra pagrindinis Antikos šaltinis apie Plotino gyvenimą – tai jo paties mokinio Porfirijo parašytas ir Rasos Marijos Šileikienės lietuviškai išverstas veikalas Apie Plotino gyvenimą ir jo veikalų seką. Nors O’Mearos ir Porfirijo veikalus skiria daugiau nei pusantro tūkstančio metų (Porfirijas rašė apie 301 m.), tačiau jie abu siekia parengti būsimą Plotino skaitytoją ir taip puikiai papildo vienas kitą (viršelio dizainas, beje, sudaro įspūdį, kad O’Meara ir Porfirijas yra vieno ir to paties veikalo apie Plotiną bendraautoriai).
Neoplatonizmo pradininku tituluojamas1 Plotinas (apie 205–270) buvo vienas iš svarbiausių Antikos filosofų šalia Platono ir Aristotelio. Kilęs iš Egipto, 246 m. jis įkūrė savo filosofijos mokyklą Romoje. Pats Plotinas save laikė „ne drąsiu Platono mokymo reformatoriumi, bet ištikimu jo dialogų minčių egzegetu“2. Plotinas pradėjo rašyti 254 m., būdamas jau brandaus amžiaus. Po Plotino mirties jo raštus išleido jo mokinys Porfirijas, suskirstydamas juos į šešias temines grupes po devynis veikalus (tad iš viso 54 traktatus) – graikiškai enneades, iš kur ir kilo Plotino rinktinės Eneadų pavadinimas.
Įvado į Eneadas autorius Dominicas O’Meara yra ne tik vienas iš geriausių šiuolaikinių platonizmo tradicijos žinovų, tačiau ir vėlyvosios Antikos filosofijos ir ypač neoplatonizmo tyrinėjimų pradininkas, vienas iš Plotino raštų pranzūziškojo leidimo (Cerf leidykloje) redaktorių. Dabar jau profesorius emeritas, jis ilgus metus dėstė Antikos filosofiją ir metafiziką Fribūro universitete Šveicarijoje. Jo Įvadas į Eneadas anglų ir prancūzų kalbomis, pirmą kartą išleistas tais pačiais 1992 m., jau yra tapęs klasika. Lietuviškas vertimas yra kartu ir vertėjų Aleknienės bei Šileikienės dėkingumo ženklas šiam airių-prancūzų mokslininkui, kuris ne kartą jas buvo priėmęs Fribūro universitete.
Kitaip nei Platono ar Aristotelio veikalai, kurie prie skaitytojo priartėja literatūrine dialogo forma (pirmasis) ar aiškia logine struktūra (antrasis), Plotino Eneados yra sunkiau prieinamos. Nežiūrint savo sąlyginai nedidelių apimčių, šie traktatai reikalauja atidaus ir dažnai atkaklaus skaitymo. O’Meara nebando vadovėliškai supaprastinti Plotino minties, bet, atvirkščiai, siekia atskleisti Plotino keliamų klausimų sudėtingumą ir filosofo pateikiamus (dažnai painius) sprendimo kelius. Po įvado, pristatančio Plotino gyvenimą ir kūrybą, dešimtyje skyrių jis aptaria Plotino mokymą apie sielą ir kūną (1 sk.), juntamosios ir mąstomosios tikrovės santykį (2 sk.), sielą, mąstymą ir pavidalus (3 sk.), mąstymą ir Vienį (4 sk.), kalbėjimą apie Vienį (5 sk.), visų dalykų kiltį iš Vienio (6–7 sk.), blogį (8 sk.), grožį (9 sk.) ir sielos sugrįžimą bei filosofiją ir mistiką (10 sk.). Epiloge pristatoma Plotino reikšmė Vakarų mąstymo tradicijai.
Anot leidėjų, „O’Meara Plotino mintis analizuoja filosofiškai įžvalgiai ir filologiškai bei istoriškai tiksliai, žingnis po žingsnio vesdamas skaitytoją Plotino mąstymo keliais“ (galinis viršelis). Šiame kelyje dažnai sutinkame Plotino pirmtakus – Platoną, Aristotelį, stoikus, viduriniuosius platonikus. Jie, viena vertus, padeda atskleisti tai, kaip Plotinas pasitelkė jų analizes savo paties tyrimams. Antai Aristotelio priežastinių santykių fiziniame pasaulyje modelį Plotinas pritaikė „vaizduodamas sielą kaip nematerialųjį veikimą, kuris sukelia kūninius pokyčius ne taip, kaip kitą kūną stumiantis arba traukiantis kūnas, bet kaip ankstesnė ir nepriklausoma tobulybė, sukelianti pamėgdžiojimą, tai yra kūninius pokyčius“ (p. 56).
Kita vertus, palyginimas su ankstesniaisiais filosofais O’Mearai leidžia parodyti Plotino išvadų naujumą. Antai Platono dieviškojo amatininko („demiurgo“) mito modelį (Timajas, 29d), kurį vidurinieji platonikai, stengdamiesi paaiškinti pasaulio amžinumą, interpretavo alegoriškai, Plotinas (beje, reaguodamas ir į gnostikų klystančio „demiurgo“ teoriją) galutinai pakeičia „kontempliatyviosios kilties procesu: pasaulis kyla iš sielos taip pat, kaip siela kyla iš mąstymo, o mąstymas – iš Vienio“ (p. 112). Autorius pabrėžia ir tai, kad svarbu nepainioti Plotino sampratos „su tradiciškesne platonikų samprata, anot kurios sielą apibrėžia jos vieta esamoje dviejų pasaulių (materialaus ir nematerialaus) sistemoje. Šie du požiūriai yra nesuderinami, nes dviejų pasaulių sistema (jei manoma, kad šie du pasauliai vienas nuo kito nepriklauso ir yra ankstesni už sielą) prieštarauja visko kilties iš Vienio teorijai“ (p. 101).
Galiausiai, kaip ir pats pripažįsta „Pratarmėje lietuviško vertimo leidimui“, O’Meara nevengia iškelti ir keblumų, kylančių „atidžiau tiriant Plotino tekstus“ (p. 15). Antai tyrinėjant blogio problemą, neišspręstas lieka paradoksas: nors viskas lygmenimis kyla iš Vienio, kuris yra absoliutus gėrio šaltinis, kažkokiu būdu „kilties vyksmas veda prie blogio“, ir galiausiai „dovanoti turintis gėris iš tikrųjų gimdo blogį“. Plotinas savo traktatuose pasiūlo kelis sprendimus (pvz., „moralinis [sielos] blogis gimsta iš nežinojimo, kurį sukelia susižavėjimas kūnu“, p. 124), tačiau „ne visi Plotino argumentai […] atrodo įtikinamai“ (p. 127).
Paskutinysis Įvado į Eneadas skyrelis užbaigia Plotino filosofijos aptarimą, leisdamas skaitytojui patirti, kurlink veda visa Plotino sistema. Plotino, kaip ir kitų Antikos filosofų, ieškojimai nebuvo vien proto mankšta. Atsidėti filosofijai reiškė atsidėti tam tikram gyvenimo būdui, leidžiančiam pasiruošti išminčiai ir prie jos priartėti – atsidėti tam, ką dar vienas iškilus XX a. senosios filosofinės minties tyrinėtojas Pierre’as Hadot įvardijo kaip „dvasines pratybas“3. Anot Plotino, kadangi žmogaus siela yra kilusi iš Vienio, mes visada esame susijungę su aukštesniuoju pasauliu, kad ir kaip besielgtume. Tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas yra sugrįžti į Vienį. Iškeldamas klausimą, ar paties Plotino (neabejotinos) suartėjimo su Vieniu patirtys leidžia jį vadinti „pagonių mistiku“, O’Meara taikliai nubrėžia linijas, padedančias išvengti anachronizmų ir parodančias, kad apskritai „Plotinas eina būdinguoju antikinės filosofijos keliu“, vedančiu per protavimą. Pastarasis tėra priemonė, o ne tikslas savaime, tad „tik pasiekus filosofijos tikslą – tikrą ir pilną supratimą – galime tikėtis susivienyti su Vieniu“ (p. 151).
Šie svarstymai puikiai paruošia knygos „Epilogui“, kuriame O’Meara pateikia vertingą Eneadų istorijos ir jų įtakos apybraižą. Dar Antikoje Plotino filosofija paliko neišdildomą žymę krikščionių mąstytojų veikaluose. IV a. Eneadas skaitė ir citavo Euzebijas Cezarietis, Bazilijus Didysis ir Grigalius Nysietis, o Marijaus Viktorino lotyniškasis vertimas buvo vienas iš veiksnių, atvėręs kelią Augustino atsivertimui į krikščionybę. Amžius po amžiaus sekdamas Plotino įtaką Bizantijos, islamo bei Vakarų eruditams, o ir kai kuriems Naujųjų laikų filosofams, O’Meara užbaigia svarstymais apie Plotino aktualumą. Visiems, šiandien pretentuojantiems dalyvauti moksliniame ar viešajame diskurse, Plotinas siūlo tokią intelektualinę laikyseną, kuri „parodo būdo paprastumą kartu su mąstymo tyrumu, ieškodama orumo, ne išdidumo, drąsą jungdama su protu, dideliu atsargumu, rūpestingumu ir didžiausiu apdairumu“ (En. II, 9 [33], 14, 38–43; cit. iš p. 164).
Savo Įvadą į Eneadas O’Meara papildo patarimais „Tolesniam skaitymui“ (p. 165–173) ir gausia bibliografija, kurioje pateikiami Plotino veikalų leidimai ir vertimai, komentarai ir studijos (p. 175–191). Leidėjai labai paslaugiai pridėjo ir negausių Plotino veikalų vertimų į lietuvių kalbą sąrašą (p. 232).
O’Mearos tekste gausu Plotino traktatų citatų, kurias iš graikų kalbos tiesiogiai išvertė Aleknienė. Čia reikia pabrėžti neabejotiną vertėjos indėlį į vertimo kokybę – pati lietuviškai išvertusi ir be galo kruopščiai komentavusi jau ne vieną Platono4 ir Plotino veikalą5, ji puikiai perteikė ir Antikos filosofo Plotino, ir šiuolaikinio jo tyrinėtojo O’Mearos minties giją, kartu taikydama tikslią filosofinę terminiją.
Porfirijo veikalas Apie Plotino gyvenimą ir jo veikalų seką yra ne itin ilgas (veikalas suskirstytas į 26 skyrelius), tačiau išsamiausias antikinis liudijimas apie Plotiną. Visgi, kaip skelbia jau pati veikalo įžanga, tai toli gražu nėra įprastinė antikinė biografija, šlovinanti herojaus kilmę ir žemiškus žygius: „Plotinas, mūsų laikų filosofas, regis, gėdijosi, kad yra kūne. Dėl tokios nuostatos nepakentė kalbų apie savo kilmę, tėvus ir gimtinę“ (V. Plot. 1, p. 195) ir uždraudė, kad būtų nutapytas jo portretas – jo „atvaizdo atvaizdas“ anot paties Plotino (ibid., p. 196). Tad tik aprašęs Plotino kūniškas ligas, jo paskutinius žodžius – „Stenkitės mumyse esantį dievą pakylėti pas visybės dievybę“ (V. Plot. 2, p. 197) – ir mirtį, Porfirijas pereina prie Plotino gyvenimo įvykių, kurių aprašymas turi atskleisti šio filosofo ir „dieviškojo žmogaus“ (V. Plot. 23) didumą. Porfirijas pamini daugybę Plotino mokinių ir kitų amžininkų, nepraleisdamas progos paminėti ir save, „vieną iš artimiausių Plotino draugų, […] kuriam jis ir patikėjo parengti leidimui savo raštus“ (V. Plot. 7, p. 209). Svarbūs yra du Porfirijo pateikti Plotino veikalų sąrašai: pirmasis pagal chronologinę veikalų parašymo tvarką (V. Plot. 4–6), antrasis – pagal Porfirijo nustatytą teminę tvarką, taip, kaip Porfirijas juos ir išleido (V. Plot. 24–26).
Kalbėdamas apie Plotiną, Porfirijas savo skaitytojams leidžia pažvelgti ir į III a. filosofijos mokyklos vidų. Štai sužinome, kad Plotinas turėjo ne tik mokinių vyrų, bet ir „filosofijai itin atsidėjusių jo sekėjų moterų“, be to, kilmingieji jam patikėdavo savo vaikų ugdymą (V. Plot. 9). Sužinome ir apie Plotino darbo principus, sutelktus į mąstymą, o ne į taisyklingą rašybą (V. Plot. 8 ir 13–14), apie jo polemiką su krikščionimis gnostikais (V. Plot. 16; prieš gnostikus parašyta Plotino En. II, 9), apie šventėse vykstančius studentų rašinių skaitymus (V. Plot. 15), apie intensyvius raštų ir minties mainus tarp skirtingose Romos imperijos provincijose veikiančių mokyklų (pvz., kaip Longinas prašė Porfirijo atvykti iš Sicilijos pas jį į Finikiją, atsivežant Plotino knygas, V. Plot. 19), apie mokinių meilę savo mokytojui, kuris suvokiamas kaip dievybės pripildytas žmogus: „jis buvo budraus mąstymo, tyros sielos ir nuolat veržėsi link dievybės, kurią visa siela mylėjo“ (V. Plot. 23). Kad Plotinas Porfirijo akimis atspindi tam tikrą savo epochos idealą, patvirtina ir tai, jog daugelį Porfirijo aprašytų Plotino asmenybės ir mokyklos bruožų rasime kito iškilaus III a. mąstytojo, krikščionio Origeno (apie 185–254), gyvenime6.
Rasos Marijos Šileikienės parengtas vertimas iš graikų kalbos yra sklandus ir lengvai skaitomas7. Verta paminėti hegzametru lietuviškai perteiktą Apolono orakulą apie pomirtinį Plotino sielos iškeliavimą daimonų draugėn (V. Plot. 22). Kadangi nėra jokio papildomo įvado į Porfirijo tekstą (jį, matyt, turi atstoti O’Mearos Įvado į Eneadas skyrelis, skirtas Plotino gyvenimui, p. 19–28), labai praverčia tekstą papildantys komentarai (tiesa, lieka neaišku, kas juos paruošė – vertėja Šileikienė ar knygos sudarytoja Aleknienė). Kaip ir dera antikinio teksto leidimui, kiekvieno skyriaus eilutės paraštėje sunumeruotos. Vienintelis skaitytojo pageidavimas būtų šalia lietuviško vertimo rasti tekstą ir originalo kalba.
Kaip ir kitos Philosophica serijos knygos, įvadų į Plotiną tomas pasižymi ypatinga estetine (serijos dizaineris Tom Mrazauskas) ir poligrafine kokybe: purpurinė raudona viršelio spalva, patogus in octavo formatas, susiūti nebyrantys lapai, akiai malonus šriftas, juostelė, vos kelios pastebėtos klaidelės8, pabaigoje pridėtos kūrinių ir vardų bei sąvokų rodyklės – viskas tik ir kviečia imti knygą į rankas ir atsiduoti juslių (teatleidžia Plotinas) ir Mąstymo malonumui.
1 Skirstyti į senuosius, viduriniuosius (medio) ir naujuosius (neo) platonikus pradėta tik Naujųjų laikų istorijoje XIX a.
2 Tatjana Aleknienė, „Sielos sugrįžimas“, in: Plotinas, Apie Gėrį arba Vienį. Apie tai, kas yra bloga ir iš kur kyla, iš graikų kalbos vertė ir paaiškinimus rašė Tatjana Aleknienė, Vilnius: Aidai, 2011, p. 26.
3 Žr. Pierre Hadot, Antikos filosofija – kas tai?, iš prancūzų kalbos vertė Aušra Grigaravičiūtė, Vilnius: Aidai 2005, p. 211–258.
4 Platonas, Faidonas arba Apie sielą, iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, Vilnius: Aidai, 1999; Platonas, Puota arba Apie meilę, iš graikų kalbos vertė Tatjana Aleknienė, paaiškinimus parašė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2000; Platonas, Filebas, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, (ser. Philosophica I), Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016; Platonas, Gorgijas, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, (ser. Philosophica II), Vilnius: Žara, 2019; Platonas, Teaitetas, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Tatjana Aleknienė, (ser. Philosophica IV), Vilnius: Žara, 2020.
5 Plotinas, Apie Gėrį ir Vienį. Apie tai, kas yra bloga ir iš kur kyla (Tr. 9 [VI, 9] ir Tr. 51 [I, 8]); žr. išn. nr. 2.
6 Apie Origeno figūrą daugiausia sužinome iš Euzebijo Cezariečio Bažnyčios istorijos 6-osios knygos ir Origeno mokinio Grigaliaus Stebukladario Padėkos prakalbos, skirtos savo mokytojui. Nūdien mokslininkai nebemano, kad Plotinas ir Origenas filosofijos mokslus ėjo pas tą patį Aleksandrijos mokytoją Amoniją Saką (plg. V. Plot. 3).
7 Vertėjos pasirinkta Dzoroastro ir Dzostriano (V. Plot. 16) vardų vartosena (o ne tradiciškesni variantai Zoroastras ir Zostrianas) galėtų būti įtraukta į sulietuvintų antikinių vardų duomenų bazę (http://www.vardynas.flf.vu.lt/).
8 Pati apmaudžiausia: p. 19 vietoj 236 m. turi būti 263 m.