Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Arno Funko nuotrauka iš Lietuvos banko tarnautojo bylos. 1930. LCVA

Norėjau šį tekstą pavadinti „Liukso klasės architektas“, bet negalėjau nepasinaudoti paties likimo dovanojama architekto modernisto pavardės „Funk“ sąsaja su funkcionalizmo architektūros stiliumi. Nors ką tik baigiau rašyti knygą apie architektą Arno Funką (1898–1957), kuri pasirodys rugsėjį, o Galaunių namuose-muziejuje Kaune vis dar eksponuojama paroda, skirta jo kūrybai, šis architektas man lieka paslaptimi. Jis tikrai yra vienas įdomiausių ir talentingiausių tarpukario Kauno architektų, reikšmingai prisidėjęs prie to, ką dabar vadiname „Kauno modernizmu“ ar „Optimizmo architektūra“, tačiau asmeninių žinių apie jį išliko tiek mažai (arba man nepavyko surasti), kad biografiją atkurti nelengva.

Kita vertus, kodėl mus turėtų dominti vieno, kad ir labai talentingo, architekto biografija? Šiandien, kai architekto profesija yra greičiau priedas prie nekilnojamojo turto projektų, sunku suprasti tą reikšmingą, o neretai ir didingą vaidmenį XX a. visuomenėje, kurį užėmė architektas, būdamas ne tik visuomenės veikėjas, pertvarkantis miestus, būstus (ir gyvenimus), bet ir techninės utopijos atstovas, žadantis sukurti geresnę nacijų ir visos žmonijos ateitį. Architektai buvo itin reikalingi ir XX a. pirmoje pusėje kuriant nacionalinių valstybių įvaizdį.

1918 m. subyrėjus Rusijos imperijai ir paskelbus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, ji susidūrė su vietinio techninio elito trūkumu. Kaip ir kitos tautinės valstybės, atsiradusios Europos žemėlapyje po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuva entuziastingai įsitraukė į „modernizacijos lenktynes“, tikėdamasi pasivyti Vakarų Europą. Modernioji architektūra šiose įvaizdžio ir gyvenimo būdo lenktynėse tapo labai svarbi, tad ir nacio­nalinių architektų poreikis išaugo. Šį poreikį spartino ir optimistinė laikinosios sostinės Kauno statyba 1919–1939 m. Būtent tai, kaip pažymėjo istorikas Martinas Kohlrauschas, leido naujos kartos architektams modernistams atlikti reikšmingą vaidmenį kultūriniame, politiniame ir socialiniame naujųjų valstybių gyvenime ir tautos kūrime1. Jei sutelktume dėmesį į tarpukariu susiformavusį naują architektų modernistų socialinį vaid­menį, įtaką politikoje ir visuomenėje, išvystume juos kaip neatsiejamą tautinės modernizacijos projekto dalį. Tokiame kontekste jų studijas, veiklą modernizuojant nacionalinę architektūrą ir likimą sovietų okupacijos metais ar išeivijoje verta studijuoti kaip nacionalinės kultūros istorijos dalį.

Ir dar vienas aspektas. Tyrinėjant Lietu­vos architektų moder­­nistų biografijas, ­atsiveria negailestingi, painūs ir sudėtingi tautos elito migracijos vingiai po 1940 m. Pirmosios tarpukario kartos architekto Arno Funko (1898 m. Smolenskas, Rusija – 1957 m. Pinnebergas, Vokietija) biografija – kaip tik toks atvejis. Kauno vokiečių sūnus, baigęs mokslus Berlyne, tarpukario Lietuvoje iškilo kaip vienas profesionaliausių ir elegantiškiausių architektų. Jo likimas Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario emigracijoje atskleidžia daugelio Lietuvos inteligentų, tapusių karo pabėgėliais, likimus. Kartu jo kūrybinė biografija, kuri buvo glaudžiai susijusi su valstybės modernizavimu, leidžia pamatyti socialinių ir politinių pokyčių poveikį kultūrinei tapatybei. Susipažindami su Funku, verčiame XX a. Lietuvos kultūros istorijos puslapį – architekto migranto, naujosios kartos nacionalinio architekto tapsmo ir klajonių istoriją.

Arno Arthuras Reinholdas Funkas gimė 1898 m. vasario 25 d. Smolenske (Rusija), vokiečių evangelikų liuteronų Gottliebo Adolpho Funko ir Berthos Lechelt šeimoje. Arno tėvas, 1861 m. gimęs Klaipėdos krašte, dešinėje Nemuno upės pusėje, 1886 m. persikėlė į Kauną, kur dirbo vokiečio Ferdinando Engelmano 1860 m. įsteigtame bravore Karmelitų rajone. Vėliau šis patyręs meistras buvo pakviestas užimti alaus daryklos direktoriaus vietą Smolenske, garsėjusiame alaus gamyba. Čia ir gimė sūnus Arno. 1918 m. vasarą Arno Funką jau sutinkame Kaune. Tai sutampa su įprastu pasakojimu apie lietuvių grįžimą į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, tačiau Funko kelias nebuvo toks paprastas. Autobiografijoje jis mini, kad tų metų liepą ir rugpjūtį buvo Kaune, iš kur išvyko į Tilžę ir dirbo Miesto savivaldybėje braižytoju2. Laikotarpis tarp 1918 m. rudens ir 1920 m. vasaros biografijoje neaprašytas, todėl lieka neaišku, kada jis vėl atvyko į Kauną ir kaip susipažino su inžinieriumi Silvestru Grinkevičiumi, atlikusiu jo gyvenime reikšmingą vaidmenį.

Diplomuotas statybų inžinierius Silvestras Grinkevičius (1871–1942), baigęs Peterburgo technologijos institutą, buvo patyręs geležinkelių ir tiltų inžinierius, įtakingas ir gerbiamas pilietis, stovėjęs prie Lietuvos valstybės atkūrimo ištakų. 1918 m. jis tapo pirmuoju Lietuvos geležinkelių valdybos direktoriumi, o 1919–1922 m. – susisiekimo ministro pavaduotoju. Buvo aktyvus Lietuvos universiteto Technikos fakulteto steigėjas. Funko ir Grinkevičiaus ryšį suprasti padeda informacija apie profesoriaus Grinkevičiaus globėjišką veiklą. Pirmojo pasaulinio karo metu Saratove jis globojo karo pabėgėlius iš Lietuvos, o vėliau finansiškai rėmė jaunimo studijas aukštosiose mokyklose. Tarp jų buvo ir Arno Funkas, kuris, gavęs iš Grinkevičiaus piniginę paramą, 1920 m. įstojo į Berlyno aukštąją technikos mokyklą studijuoti architektūros.

Kodėl buvo pasirinktas Berlynas? Į Kauną atvykę 1895–1900 m. gimę jaunuoliai dar negalėjo rinktis architektūros studijų, nes Lietuvos universitetas Kaune buvo įsteigtas tik 1922 m. Tad jaunoji karta pasuko į Vakarų Europos inžinerines mokyklas. Tą skatino ir valstybinė stipendijų programa, nors didelė dalis vis dar studijavo savo (daugiausia giminių paramos) lėšomis. Tarp studentų iš Lietuvos populiariausia buvo prestižinė Berlyno aukštoji technikos mokykla Šarlotenburge (Die Technische Hochschule Berlin in Charlottenburg). Berlyne studentai iš Lietuvos turėjo galimybę mokytis iš žymiausių to meto architektų ir urbanistų, tokių kaip profesorius Hermannas Jansenas (1869–1945), kuris rengė Berlyno, Madrido, Ankaros miestų planus, ar modernistas Hansas Poelzigas (1869–1936), taikęs eksperimentinius dėstymo metodus. Tuo metu šios mokyklos dar negalėtume pavadinti avangardinės architektūros centru – pati mokykla transformavosi ir ieškojo modernios tapatybės, bet ji tikrai galėjo suteikti aukščiausio lygio inžinerines ir technologines žinias (ne veltui Funkas Kaune buvo itin vertinamas dėl savo konstrukcinių sprendimų). Studijos Berlyne buvo naudingos ne tik amato, bet ir bendros architektūrinės kultūros prasme – iš čia Lietuvą pasiekė naujausios idėjos apie funkcionalizmą, urbanistiką ar paveldosaugą.

Studijuodamas Berlyne Funkas grįždavo į Kauną – vasaros ir Kalėdų atostogas leisdavo su Grinkevičiaus šeima. 1923 m. vasarą jis Lietuvoje pradėjo gyventi nuolat, nes 1923 m. rugsėjo 9 d. susituokė su Grinkevičiaus dukra Valerija Grinkevičiūte, gimusia 1899 m. Tuoktasi senojoje Kauno Kristaus Prisikėlimo stačiatikių cerkvėje Vytauto prospekte, nes tokį tikėjimą išpažino nuotaka. Po vedybų Funkas dar mėnesiui išvažiavo baigti mokslų, ir 1924 m. lapkričio 12 d. Berlyne jam buvo įteiktas inžinieriaus su architektūrine pakraipa diplomas.

1924 m. lapkritį į Kauną iš Berlyno grįžęs diplomuotas architektas tikrai nebūtų prapuolęs, tačiau profesoriaus Grinkevičiaus ryšiai pasitarnavo, kad, nepraėjus nė mėnesiui po diplomo gavimo, Funkas jau stojo į tarnybą pas profesorių Mykolą Songailą (1874–1941), bene įtakingiausią to meto architektą, vadovavusį Architektūros katedrai Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Songailos metodika buvo paremta akademizmo tradicijomis, kurios tiko to meto reprezentatyvumo supratimui. 1924 m. profesorius pradėjo projektuoti du stambius pastatus – Lietuvos banką ir Lietuvos universiteto Fizikos-chemijos institutą Aleksote, tad jam tikrai reikėjo kvalifikuoto talkininko. Juo ir tapo jaunasis Funkas. Beje, Songaila Aleksote suprojektavo ir visą universiteto miestelį su gyvenamuoju kvartalu profesoriams, kuriame 1929 m. pasistatydino savo namą (Planetų g. 6 / Žvaigždžių g. 20). Visai šalia sklypą (Sietyno g. 19 / Kometų g. 10) įsigijo ir Grinkevičius. Taip vystėsi asmeniniais, profesiniais ir giminystės ryšiais susijusi Funko karjera tarpukario Kaune.

Darbas su Songaila Funkui neabejotinai buvo naudingas ir finansų, ir ryšių, ir profesinio tobulėjimo požiūriu, tačiau ši Songailos globa neliko nepastebėta – kai kurie amžininkai Funką vadino Songailos protégé ir neslėpė nuoskaudos, esą jis laimi konkursus ne dėl savo talento, o dėl globėjo įtakos. Kita vertus, bendradarbiavimas su Funku, ypač jo diegiamos konstrukcinės naujovės ir naujo stiliaus aspektai buvo naudingi Songailai. Tuo metu savarankiškai ir drauge su Songaila Funkas suprojektavo keletą Lietuvos banko filialų mažesniuose Lietuvos miestuose – Kėdainiuose (1932), Utenoje (1932) ir Raseiniuose (1933). Vis dėlto daugelį projektų Songaila ir Funkas kūrė drauge, tad kartais sunku nustatyti vieno ar kito projekto autorystę. Pavyzdžiui, Funkas laimėjo 1934 m. surengtą Tauragės banko skyriaus projektų konkursą, tačiau galutinį projektą statybai buvo pavesta parengti Songailai. Panašūs atvejai buvo įprasti tarpukario Lietuvoje, o pirmąją vietą architektūriniame konkurse laimėjęs architektas retai kada rengdavo galutinį projektą3. Dažniau konkurso organizatorius pasinaudodavo konkurso metu gautomis idėjomis (nupirkdavo projektą) ir pasirinkdavo architektą, kuris jas galėdavo įgyvendinti. Pastovioje Lietuvos banko architekto tarnyboje Funkas dirbo iki 1933 m. vasario 1 d., kai buvo atleistas dėl Lietuvos banko skyrių provincijoje statybų sumažėjimo.

Dar dirbdamas Lietuvos banke, nuo 1929 m. Funkas pradėjo savarankiškai projektuoti ir akivaizdžiai turėjo ambicijų. Jo karjeros pradžia sutapo su svarbiais pokyčiais Lietuvos architektūroje. Nors avangardinis tarptautinio stiliaus modernizmas ir nesulaukė pritarimo laikinojoje sostinėje, vis dėlto būta užsakovų, ypač turėjusių patirties Vakaruose, kurie pageidavo naujų konstrukcijų ir naujų formų. Funkui dirbant su Songaila ir globojant Grinkevičiui, pasiturinčių užsakovų netrūko. Jais tapo profesoriaus Grinkevičiaus aplinkos žmonės – universiteto profesoriai, inžinieriai, verslininkai ir pramonininkai. 1929 m. Funkas gavo užsakymą suprojektuoti nuomojamą namą turtingiausiam Lietuvos žmogui Jonui Vailokaičiui ir jo nenuvylė – pastatė tuo metu moderniausią daugiabutį Kaune. Tikėtina, kad Vailokaičio žmona Aleksandra Jurašaitytė rekomendavo Funką savo seseriai Elenai, kuri su vyru profesoriumi Augustinu Janulaičiu ketino statytis namą Kęstučio gatvėje. Vailokaičio name gyvenęs madingiausias Kauno kirpėjas Juozas Muralis greičiausiai buvo patenkintas architekto darbais, nes Funkui užsakė savo kirpyklos Laisvės alėjoje interjero projektą. Geležinkelių inžinierius Jurgis Iljinas su Grinkevičiumi stovėjo prie Lietuvos geležinkelių kūrimo ištakų, tad ir privataus namo statybų užsakymas greičiausiai atėjo padedant šiems ryšiams. Profesinė draugystė Grinkevičių siejo ir su Elektrotechnikos katedros elektros inžinieriais – užsienyje išsimokslinusiais profesoriumi Jeronimu Šliogeriu, docentu Aleksandru Putrimu, docentu Arturu Lange. Vėliau Langės našlei Funkas suprojektavo trijų aukštų namą Kęstučio g., o Šliogerio užsakymu 1934 m. parengė dviejų aukštų namo projektą (neįgyvendintas). Su kai kuriais užsakovais Funką siejo glaudesni ryšiai, pavyzdžiui, Funko žmona Valerija gydėsi pas daktarą Zubkų, kuriam Funkas suprojektavo daugiabutį, o Funko projektuoti baldai buvo gaminami Kosto Petriko, kuriam 1937 m. architektas parengė namo projektą, baldų fabrike. Vis daugiau turtingų užsakovų, siekusių gerai investuoti į namų statybą ir pasistatydinti modernų šiuolaikišką namą, kreipdavosi į Funką, kuris galėjo pasiūlyti ne tik racionalų sprendimą, bet ir puikų interjero ar baldų projektą.

Vien tik privačia praktika vertęsi architektai gyveno intensyvų ir įtemptą gyvenimą – vienu metu vykdydavo kelių statybų priežiūrą, lėkdavo iš vienos jų į kitą, spręsdavo ir braižydavo iškilusių detalių ar mazgų klausimus, dalyvaudavo konkursuose ir tardavosi su naujais klientais. Todėl per tarpukario dvidešimt­metį ne vienas autorius sugebėjo ir suprojektuoti, ir realizuoti daugybę pastatų. Tiesa, Funko turimas dip­lomas neleido jam savarankiškai vesti statybų, todėl iki 1934 m. jo suprojektuotų namų statybų techninę priežiūrą dažniausiai atliko uošvis – diplomuotas inžinierius Silvestras Grinkevičius. Būdamas Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto dekanu, jis pasiūlė Funkui nuosekliau pasirūpinti tinkama kvalifikacija, tad 1933 m. sausio 21 d. Funkas dar kartą įstojo į universitetą, šį kartą Kaune. Diplominio darbo vadovu tapo profesorius Songaila. Profesionaliai parengtas diplominis projektas „Konservatorijos ir radiofono rūmai“buvo sėkmingai apgintas 1934 m. birželio 13 d. ir Funkas iškart įsiregistravo Valstybinėje statybų inspekcijoje, suteikusioje jam teisę vesti statybų techninę priežiūrą. Tais pačiais metais, remdamasis Vakarų Europos naujovėmis, profesiniame žurnale Savivaldybė Funkas publikavo straipsnį „Statybos papiginimo būdai“4, kuriame siūlė taupiau naudoti metalo konstrukcijas gyvenamųjų namų statyboje, skatino vietinių medžiagų vartojimą ir siūlė racionaliau planuoti butus. Tai gerai atskleidžia racionaliąją Funko kaip modernaus architekto pusę.

1933 m. Funkas žengė dar vieną svarbų žingsnį, siekdamas įsitvirtinti Lietuvoje ir profesiniame gyvenime, – rugpjūčio mėnesį jis pateikė prašymą gauti Lietuvos pilietybę. Dėl to reikėjo atsisakyti Vokietijos pilietybės ir įrodyti, kad moka lietuvių kalbą (nors tiek žodžiu, tiek ir raštu tuo metu dar mokėjo silpnai). Prašyme pilietybei gauti Funkas rašė: „Savo darbuotėje kaipo statytojas aš visuomet buvau Lietuvos interesų sargyboje ir gyniau juos, kada susidurdavau su užsienių firmų interesais, ką gali paliudyti Lietuvos banko valdyba. Mano manymu, mano jauna darbuotė Lietuvoje aiškiai parodė mano nuoširdų prisirišimą ir norą būti naudingu visuomenės nariu“5. 1934 m. birželio 21 d. Arno ir Valerijai Funkams buvo išduoti Lietuvos Respublikos pasai.

Nuo 1933 iki 1939 m. Funkas užsiėmė vien tik privačia praktika. Funkai gyveno Vailokaičių name Vienybės aikštėje 8, bt. 6, ten buvo ir architekto darbo kabinetas. Žinome, kad jo žmona Valerija buvo kosmetikė, bet nepavyko nustatyti, ar ji dirbo kokiame salone, ar turėjo privatų kabinetą. Tuo metu Funkas daugiausia projektavo gyvenamuosius namus ir jų interjerus, kūrė tai, ką dabar vadiname smetoniškais liukso klasės butais – iki šiol nepranoktą gyvenamosios architektūros komforto ir grožio standartą.

Koks buvo tas standartas? Tiek vienos šeimos vilų, tiek kelių butų namų, tiek ir nuomojamų daugiabučių, statytų kaip investicija, projektuose matome puikias patalpų proporcijas, funkcionalų planą, dėmesį detalėms ir kokybiškoms medžiagoms, aplinkos, eksterjero ir interjero harmoniją, naujų modernaus gyvenimo idealų – šviesos, erdvumo, higieniškumo ir ekonomiškumo – įgyvendinimą. Kauno elitui sukurti individualūs namai pasižymėjo dėmesiu užsakovo poreikiams – ir profesiniams (kabinetai, medikų priimamieji ir specializuotos patalpos), ir šeimos (atskiri įėjimai, privačių ir viešų patalpų atskyrimas). Tokius namus Kauno Naujamiestyje jis sukūrė Janulaičiams (Kęstučio g. 48b), Iljinams (K. Donelaičio g. 19), Jonui Norkaičiui ir Stasiui Stašiui (K. Būgos g. 41), Milvidams (Totorių g. 11), Povilui Stančiui (V. Mykolaičio-Putino g. 3).

Funko suprojektuoti daugiabučiai namai su nuomai skirtais butais išsiskyrė racionalumu: trijų-keturių aukštų namai su 6–8 butais, po du išdėstytais abipus centrinės laiptinės. Butų gabaritai buvo panašūs: apie 100–120 kvadratinių metrų ploto, apie 3–3,15 m lubų aukštis; buto patalpos dažniausiai komponuojamos aplink centrinį holą ir funkciškai zonuojamos. Reprezentacinę zoną sudarė į gatvės pusę orientuoti kambariai: kabinetas, valgomasis ir salonas, pastarieji darniai perskirti suveriamomis durimis, kad esant reikalui būtų galima sukurti didelę patalpą. Privati-ūkinė zona orientuota į kiemo pusę, ją sudarė virtuvė su šviesiu sandėliuku, tarnaitės kambariukas (būtinai su langu, 6 kv. m ploto) ir WC, vienas arba du miegamieji su integruotomis spintomis ir didelis vonios kambarys su langu. Tokiuose butuose nuomininko individualūs poreikiai neapibrėžti, tad čia dominavo pasikartojantys būdingi elementai. Tokie namai suprojektuoti Vailokaičiui, Romanui Polovinskui (Gedimino g. 45), Jagminui (Kęstučio g. 17), Galaunėms (Vydūno al. 2), Ksenijai Langienei (Kęstučio g. 31), Malcams (Vytauto pr. 27), Petrikui (E. Ožeškienės g. 33), Jofetui (Žemaičių g. 36), grafienei O’Rourke (K. Donelaičio g. 51), Montvilų (K. Donelaičio g. 55) ir Zubkų (Maironio g. 6) šeimoms.

Elegantiškąją Funko kūrybos pusę ir jo dėmesį detalėms atskleidžia jo sukurtų objektų fotografijų albumas6. Šių nuotraukų autorius nenustatytas, tai galėjo būti ir pats architektas, nes fotografavimas kaip modernus hobis buvo paplitęs tarp architektų. Kita vertus, praktika profesionaliai nufotografuoti savo suprojektuotus pastatus ir interjerus iškart po statybos užbaigimo buvo paplitusi Vokietijoje, tad Funkas šią tradiciją galėjo atsivežti iš studijų. Tai buvo svarbi praktikos dalis dirbant su privačiais užsakovais.

Funkas gebėjo kurti elegantiškus individualizuotus interjerus, kurie buvo prabangūs, bet neperkrauti7. Kai leisdavo užsakovo finansinės galimybės, Funkas mėgo interjeruose derinti įvairius natūralių medžiagų teikiamus raštus, poliruotus ir lakuotus paviršius – kartais ir ekstravagantiškai, kaip Vailokaičių salone, kur sienos buvo apmuštos rožių spalvos šilku, rombo ornamentu sudalytos lubos dažytos sidabru, o baldai aptraukti leopardo rašto audiniu; giliau įrengtame buduare sieninės spintos durys dekoruotos klostuoto šilko audiniu, o nišoje įkomponuota žema modernistinė aksominė sofa ir apvalus juodos spalvos kavos stalelis. Gyvenamųjų namų lauko ir vidaus (butų) duris Funkas visada projektavo specialiai, suteikdamas originalius geometrinius piešinius ir paviršius. Parketo grindis derino su juodais aliejiniais dažais.

Funkas buvo ne tik estetas, jis domėjosi moderniomis konstrukcijomis, naujų medžiagų panaudojimu ir statybos racionalizavimo klausimais, tad savo užsakovams galėjo pasiūlyti ne tik gražius, bet ir ekonomiškai patrauklius projektus. Jis puikiai projektavo nedidelius modernius medinius namus – medinio modernizmo šedevriukus, kaip, pavyzdžiui, Petrui Brazaičiui (Archyvo g. 28) ir Ignui Grigaliūnui (Panerių g. 69). Kai kuriuos jo projektus to meto vystytojai netgi kopijavo, vadinasi, Funko architektūra tikrai nešė komercinę sėkmę.

Būtent ketvirtame dešimtmetyje susiformavo Funko stilius – gerų proporcijų saikingas modernizmas su originaliomis detalėmis. Naujosios buržuazijos (pagrindinių Funko užsakovų) prioritetai Kaune nustelbė avangardinius eksperimentus, o modernioji architektūra rado tarpinį kelią tarp modernizmo ir klasikinių tradicijų, ilgainiui paplitusi kaip art deco stilius. Kampiniai langai, lenkti tūrio fragmentai, užapvalinti balkonai ir erkeriai, geometrinė fasado puošyba (dekoratyvinės juostos, apvadai, brūkšneliai), pakeitusi istorinį dekorą, derinta su tradicinės architektūros priemonėmis – simetrija ir fasadų monumentalumu, kuris išreikštas masyviais balkonais, apvadais, solidumo suteikiančiu granitiniu tinku. Tai tarptautinio modernizmo architektūros kalba, pritaikyta ir lokaliai interpretuota tarpukario Kaune. Tokia architektūra puikiai išreiškė jo užsakovų, kuriems buvo svarbus statusas ir šiuolaikiškumas, poreikius. Su juo dirbę žmonės prisiminė, kad Funkas visada buvo ramus, taktiškas, korektiškas, malonus ir mielas bendradarbiams8.

Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Funkas sudalyvavo keliuose stambių administracinių pastatų konkursuose – pagal jo projektą 1937 m. pastatytas draudimo bendrovės „Lietuvos Lloydas“ administracinis pastatas, o 1939 m. – Taupomųjų valstybės kasų rūmai. 1939 m. įsitraukė į stambių valstybinių pramonės objektų sritį – suprojektavo AB „Lietuvos cukrus“ Panevėžio cuk­raus fabriką. Šis darbas Funką suvedė su moderniausia to meto projektavimo ir statybų bendrove „Statyba“, kuriai vadovavo naujosios kartos specialistai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavę sovietai jau 1940 m. rugpjūčio 1 d. akcinę bendrovę „Statyba“ pertvarkė į valstybinį statybos trestą „LTSR Pramprojektas“. Kadangi daugeliui architektų ir inžinierių sovietinė sistema draudė užsiimti privačia praktika ir vertė įsidarbinti valstybiniuose projektavimo institutuose, „LTSR Pramprojekte“ susibūrė bene geriausios prieškario Lietuvos specialistų pajėgos. Įstaiga tęsė prieškario Lietuvoje sumanytų pramoninių objektų projektavimo ir statybos darbus, nuo 1940 m. lapkričio 1 d. inžinieriumi čia buvo priimtas dirbti ir Funkas. Greičiausiai dėl savo vokiškos kilmės jis neišvengė sovietų saugumo dėmesio – 1940 m. gruodį buvo trumpam sulaikytas NKVD Panevėžyje. Sovietų valdžiai nacionalizavus Vailokaičių namą, Funkai nebeteko buto ir persikėlė į Linksmadvarį pas uošvius.

1941 m. birželį Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija, ir jau liepos 25 d. „LTSR Pramprojektas“ vėl virto „Statyba“, nes technikos specialistai paklausūs esant bet kokiai valdžiai. Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. iki 1944 m. Funkas vadovavo AG „Statyba“ projektavimo skyriui. Užsakymai daugiausia apėmė pramoninių objektų projektavimą ir modernizavimą visoje Lietuvoje.

1944 m. vasarą, kai apie 60 000 lietuvių traukėsi į Vokietiją ir Austriją baimindamiesi bolševikų teroro, Funkas su žmona Valerija ir jos motina Katre (Ekaterina) Grinkevičiene (Grinkevičius jau buvo miręs 1942 m.) pasitraukė iš Lietuvos į Vieną, kur Funkas gana greitai gavo techniko darbą. Tačiau netrukus dėl artėjančios Raudonosios armijos karo pabėgėliai iš Austrijos vėl turėjo trauktis. 1945 m. Funkai atsidūrė Husume, šiaurės Vokietijoje. Čia Funkas susirgo plaučių tuberkulioze, pakirtusia jo sveikatą ir privertusia daug laiko praleisti sanatorijose. Kol kas nėra žinių, kaip Funkai atsirado Hamburge, o galiausiai – Pinneberge. Tikėtina, kad jų persikėlimas buvo susijęs su lietuvių veikla Baltijos universitete.

Baltijos universitetas (Baltische Universität)– tai įdomus kultūrinis reiškinys emigracijos istorijoje. Didžiosios Britanijos valdžios įsteigta Baltijos šalių (Estijos, Latvijos, Lietuvos) karo pabėgėlių aukštoji mokykla Vokietijoje nuo 1946 m. kovo mėnesio veikė Hamburgo istorijos muziejaus patalpose. Veikė 8 fakultetai, tarp jų – Architektūros ir statybos inžinerijos. 1946 m. gegužės 25 d. šiame fakultete buvo 155 studentai: 12 estų, 85 latviai, 58 lietuviai ir 17 dėstytojų: 4 estai, 13 latvių ir nė vieno lietuvio9. Šis faktas kiek komplikuoja prielaidą, kad Funkas galėjo dirbti universitete. Tiesa, straipsnyje minima, kad kitame semestre laukiama personalo pagausėjimo. Vis dėlto dokumentų, patvirtinančių Funko darbą universitete, dar nėra rasta. 1947 m. pradžioje universitetas perkeltas į Pinnebergą, į buvusias Egger­stedto aviacijos bazės kareivines (20 km nuo Hamburgo), kur veikė iki uždarymo 1949 m. rugsėjo 30 d. Tad greičiausiai ir Funko atsiradimas Pinneberge nebuvo atsitiktinis, o, gyvendamas pabėgėlių (angl. Displaced Persons) stovykloje, kur veikė Architektūros fakultetas, jis negalėjo likti nuošalyje.

Uždarius universitetą, daugelis lietuvių emigravo į JAV, tą padaryti ketino ir Funkas, tačiau dėl sveikatos būklės ir diagnozės negalėjo gauti leidimo įvažiuoti į JAV ir pasiliko Pinneberge. Jo sveikatos būklė nebeleido aktyviai dirbti, tad likęs Vokietijoje jis įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą, apie Pinnebergo lietuvius parašė išsamų straipsnį lietuvių išeivijos laikraštyje Europos lietuvis10. Įdomu, kad tarpukario Kaune visuomeniniame gyvenime nesireiškę Arno ir Valerija Funkai pokaryje gana aktyviai pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Funkas rašė į kiekvieną 1956–1957 m. Darbininkų balso numerį socialiniais ir darbo organizavimo klausimais, o jo žmona Valerijos Grinkaitės slapyvardžiu rašė apie dirbančių moterų reikalus. 1957 m. vasario 2 d. Funkas buvo išrinktas Pinnebergo apylinkės valdybos pirmininku. Deja, tuo metu jo sveikata jau buvo labai silpna. Balandžio viduryje laiške Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijos krašto valdybai jis rašo, kad yra „smarkiai susirgęs“, „net rašyti sunku“11. Mirė Arno Funkas 1957 m. rugpjūčio 5 d. Tuo metu jam buvo 59 metai. Jo gyvybė užgeso ramiai, miegant. Palaidotas Pinnebergo kapinėse.

Arno Funkas neabejotinai buvo vienas talentingiausių XX a. Lietuvos architektų, kur kas daugiau nei naujų formų propaguotojas. Žinoma, jis dirbo elitui ir tai leido jam neretai įgyvendinti puikiausius sumanymus. Kita vertus, kaip architektas modernistas jis nebuvo abejingas techniniams ir socialiniams naujosios architektūros klausimams. Būdamas sumaniu statybų inžinieriumi pats projektavo plieno ir gelžbetonio konstrukcijas, siūlė naujas medžiagas – ko vertas vien pasiūlymas pastatyti Galaunių namą iš silikatinių plytų. Funko suprojektuotą architektūrą ištiko panašus liūdnas likimas – beveik visus privačius namus sovietų valdžia atėmė dar pirmosios okupacijos metu, brutaliai laužė ne tik tų namų savininkų gyvenimus, bet niokojo ir privatų „buržuazinį“ architektūrinį palikimą. Dar ir šiandien ta elegantiška Funko architektūra Kaune naujų gyventojų dažnai nevertinama, apleista, nueuroremontinta. Bet yra ir puikių meilės apraiškų – kruopščiai restauruotas Iljinų namas su apskritu langu tapo Kauno modernizmo architektūros simboliu.

Mykolas Songaila ir Arno Funkas – senoji ir jaunoji Lietuvos tarpukario architektų karta. Iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas, 1430-1930 (Kaunas, 1933)
Romano Polovinsko namas. 1932
Ksenijos Langienės namas. 1933
Malcų namas. 1933
Jono Norkaičio namas. 1935
Lietuvos banko Kėdainių skyriaus operacijų salė. 1953
Vailokaičių namo vestibiulis. 1930
Vailokaičių buto vidaus laiptai, dekoruoti tautiniu stiliumi, 1930
Vailokaičių buto vonios kambarys (įranga atvežta iš Vokietijos). 1930
Juozo Marulio kirpyklos interjeras Pienocentro pastate, Laisvės al. 55. 1931
Panevėžio cukraus fabriko statyba – Arno Funkas. 1940. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaistės-Bitės viešoji biblioteka

1 Martin Kohlrausch, Brokers of Modernity: East Central Europe and the Rise of Modernist Architects, 1910–1950, Leuven: Leuven University Press, 2019, p. 19.

2 Arno Funko autobiografija teikiant prašymą gauti Lietuvos pilietybę, 1933-06-23, in: Kauno regioninis valstybės archyvas (toliau – KRVA), f. 66, ap. 1, b. 1570, l. 16, 16a.

3 Vaidas Petrulis, „Konkursai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje: bend­rosios tendencijos“, in: Journal of Architecture and Urbanism, 2013, t. 37 (2), p. 112–121.

4 Arno Funkas, „Statybos papiginimo būdai“, in: Savivaldybė, 1934, Nr. 10, p. 35–39; Nr. 11, p. 31–33. 

5 Arno Funko autobiografija teikiant prašymą gauti Lietuvos pilietybę, 1933-06-23, l. 16 a.p.

6 [Arno Funko darbų fotografijų albumas], [apie 1953], in: Kauno apskrities viešoji biblioteka, I-5715.

7 Giedrė Jankevičiūtė, „Gyvenamųjų namų interjerai“, in: Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m., Vilnius: Lapas, 2018, p. 276–290.

8 Vladas Adomavičius, „Modernios architektūros pionierius Lietuvoje arch. A. Funkas“, in: Technikos žodis, 1958, Nr. 3, p. 13–14.

9 Dr. Vl. V., „Pabaltijo universitetas Hamburge“, in: Žiburiai, 1946-06-22, Nr. 25, p. 7.

10 A. F. [Arno Funkas], „Pinnebergo lietuvių kolonija“, in: Europos lietuvis, 1957-03-21, Nr. 12, p. 3.

11 Vokietijos lietuvių bendruomenės Pinnebergo apylinkės dokumentai, 1950–1986, in: Lietuvių kultūros archyvas, Hüttenfeld, Vokietija; už skenuotas dokumentų kopijas dėkoju Marijai Schmidt.