Bevartant buvusio architektūros muziejaus archyvus, akis užkliuvo už pavienių brėžinių, kuriuose buvo pavaizduoti išskirtinai modernūs daugiabučiai namai ir butai. Juk tai tikrasis Existenzminimum, pagalvojau. Tai, ko aš taip ieškojau tarpukario Kauno ir Vilniaus architektūroje, ir neradau. Ne tik planai, bet ir pati brėžinio estetika, vaizdavimo būdas buvo modernistiniai. Keli brėžiniai buvo pavadinti „darbininkų kolonija“, o jų datos rodė keturiasdešimtuosius. Bet tai buvo jau komunistiniai keturiasdešimtieji. Parūpo išsiaiškinti kas, kam ir kokiomis aplinkybėmis padarė šiuos brėžinius? Ar jie buvo realizuoti? Kokie apskritai architektūriniai sumanymai pasirodė Vilniuje pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu?
„Greitu laiku visoje šalyje užvirs grandiozinė socialistinė statyba“, – žadėta paskutiniame žurnalo Savivaldybė numeryje 1940 m. liepą. Iš tiesų per pirmuosius pirmosios sovietinės okupacijos mėnesius Lietuvoje buvo pertvarkytas architektūros valdymas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, o architektai ir statybų inžinieriai suvaryti į valstybinius projektavimo institutus. Nors ir nebuvo paaiškinta, kuo socialistinė statyba skyrėsi nuo iki tol buvusios, tačiau naują kryptį gerai atskleidžia projektavimo įstaigų „LTSR Pramprojektas“ ir „LTSR Komprojektas“ uždaviniai – pramonės įmonių projektavimas (spartus industrializavimas) ir spartus gyvenamojo fondo – visų pirma namų darbininkams – didinimas.
Vilniuje per aštuonis lietuviškos sostinės mėnesius (1939 m. spalis – 1940 m. birželis) urbanistinės modernizacijos požiūriu dar nedaug buvo atlikta. Tarpukario Kaune tapo įprasta apgailestauti, esą kol Kaunas augo ir gražėjo, lenkai Vilnių apleidę, tad miestui reikalinga skubi urbanistinė pagalba, siekiant paversti jį tinkamu sostinei1. Ministras pirmininkas Vilniaus miesto vyriausiuoju inžinieriumi paskyrė Vytautą Landsbergį (1893–1993), bene garsiausią Kauno modernistą, daugelio visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų autorių, rašiusį moderniosios urbanistikos tematika. Simboliška, kad prieš atvykdamas į Vilnių, jis susilietuvino pavardę ir tapo Žemkalniu. Atvykęs į Vilnių, buvusiame miesto magistrato Urbanistikos biure, kurio vadovu tapo, Landsbergis-Žemkalnis sutiko bendraminčius, tarp jų ir Jerzy Kobzakowskį, 1936–1938 m. modernaus Vilniaus miesto plano rengėją2. Tad reikėjo tik tęsti pradėtus darbus – 1940 m. kovą buvo pristatytas naujas Vilniaus miesto statybos projektas, kuriame numatyta miestą suskirstyti rajonais, nutiesti tris aplinkkelius, pastatyti penkis naujus tiltus per Nerį ir tris per Vilnią, pramonę iškelti į Vilkpėdę ir Panerių priemiestį, įrengti Neries uostą ties Vingiu, įkurti naują miesto centrą ant dabartinės Mindaugo gatvės kalvos, aprūpinti miestą žaliaisiais plotais, statyti darbininkų gyvenamuosius kvartalus, turgavietes, mokyklas, ligonines, stadioną, savivaldybės administracijos pastatą ir archyvą, banką, dvi bažnyčias ir mečetę3. Akivaizdu, kad Landsbergis-Žemkalnis Vilnių matė kaip moderniosios urbanistikos įgyvendinimo galimybę4.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas perėmė savivaldybės funkcijas, tačiau vyriausiasis miesto inžinierius Landsbergis-Žemkalnis, 1941 m. kovo 29 d. pervadintas vyriausiuoju architektu, toliau tęsė darbus. Ambicingi sostinės statybiniai planai išliko, keitėsi tik juos lydėjusi retorika. Tarp būsimų pastatų atsirado „sovietų rūmai“, „tarybų namas“, „darbininkiškos kultūros namas“, „pionierių namas“. Kaip ir daugelis tarpukario modernistų, Landsbergis-Žemkalnis pabrėžė, kad anksčiau tvarkant miestą didžiausia kliūtimi buvusi privati nuosavybė, o jos nelikus darbas palengvėjo.
Vis dėlto ideologinio auklėjimo neišvengta – miesto plano rengimo tikslais architektas buvo komandiruotas į Minską5, o 1941 m. balandžio 24 d. iš Maskvos buvo atsiųsta trijų specialistų brigada „suteikti praktinę pagalbą rekonstruojant ir pagerinant Vilniaus miestą“6. Brigada, kurią sudarė architektas ir du inžinieriai, savo ataskaitoje sukritikavo atsilikusį „ponų Lenkijos miestą Vilnių“, kaip neatitinkantį Lietuvos SSR sostinei keliamų reikalavimų. Atmetusi „dar prie lenkų vyriausybės“ parengtą Miesto vystymo planą, brigada suformulavo naujas miesto plėtros ir gerovės tobulinimo kryptis7. Komunalinio ūkio liaudies komisaro pavaduotojo drg. Afanasjevo pasiūlymu, komisija kurį laiką dar pasiliko Vilniuje prižiūrėti generalinio plano rengimą. Tačiau iš esmės prieškario Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos urbanistų siūlomas „chaotiško miesto planingas sutvarkymas, atitinkantis tiek urbanizmo, tiek ūkio, tiek sveikatos, tiek higienos, tiek estetikos reikalavimus“8 tiko ir sovietų specialistams. Būtent čia galime užduoti klausimą, kiek socialistinis, o kiek apskritai modernistinis buvo Vilniaus urbanistinis planavimas pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Modernistinė urbanizacija jau nebebuvo tas sunkiai valdomas XIX a. procesas, pavertęs industrinius miestus ir darbininkų priemiesčius chaotiškais dariniais, kupinais socialinių problemų. XX a. pradžioje urbanistai suvaldė industrinių priemiesčių augimą, pradėjo pramonės užteršto miesto „gydymą“, sprendė socialinius apgyvendinimo klausimus ir taikė miesto funkcinį zonavimą, kuriame taršių pramonės zonų atskyrimas nuo gyvenamųjų teritorijų tapo bene svarbiausiomis užduotimis. 1939 m. Lietuvai atitekusiame Vilniuje gyveno 215 200 žmonių, beveik 40% gyventojų buvo samdomieji darbininkai, namudininkai ir amatininkai, miesto pramonėje veikė 102 įmonės su 1919 darbininkų. Siekiant miestą modernizuoti, idėjos apie jo industrinę ateitį svarstytos gan plačiai. „Žinodami, kad pramonė yra ūkiškosios kultūros kėlėja, turime dėti visas pastangas plėsti lengvosios pramonės šakas, reikalaujančias daugiau žmogaus darbo jėgos, negu to reikalauja sunkioji pramonė“, – rašė Landsbergis-Žemkalnis9. Jis atkreipė dėmesį ir į platesnio masto – regioninį planavimą, glaudžiai susijusį su ekonominiais valstybės tikslais10.
Architektas įrodė esąs nuoseklus modernistas – racionalaus planavimo ir reguliavimo idėjų, kurias atsirado galimybė įgyvendinti Vilniuje, rėmėjas. Dar 1932 m. apskričių ir miestų inžinierių suvažiavime skaitytame pranešime jis piktinosi, kad „Lietuvoje tuo reikalu [miesto planavimu] veik nieko nepasirūpinta ir nieko nepadaryta. Miestus planavo dažniausiai matininkai, technikai ir šiaip pripuolami piliečiai bei miesto galvos, nesiskaitydami net su elementariškiausiomis planavimo taisyklėmis…“11 Todėl 1939 m. atvykęs į Vilnių jis akcentavo, kad vienas aktualiausių uždavinių yra pramonės rajono suplanavimas, į kurį bus perkeliamos pramonės įmonės iš miesto centro, ir Vilniaus aprūpinimas elektros energija tęsiant hidroelektrinės statybą Turniškėse12. Vilniaus pramonei buvo numatytos zonos Naujojoje Vilnioje, Šnipiškėse ir miesto vakaruose naujai projektuojamame Panerių/Vilkpėdės rajone Neries žemupyje, akcentuojant, kad žaliavos ir gaminiai bus transportuojami upe, kurios tėkmė už miesto nuplaus taršias gamybos atliekas. Čia buvo nutiesta Vilkpėdės gatvė, turėjusi sujungti prekinę geležinkelio stotį su Neries krantinėje projektuotu prekiniu uostu, kurio įrengimui planuota iškasti 71 m ilgio kanalą. Pramonės rajonas Vilkpėdėje derintas su Vilniaus šiaurės vakaruose statoma Turniškių elektros jėgaine, nes prie jėgainės planuota pastatyti šliuzus ir pakelti Neries vandenį. 1940 m. rugsėjį Vilkpėdės/Panerių pramonės rajono darbai jau buvo pradėti: lyginamas žemės paviršius, tiesiami keliai, ruošiamas Neries krantas13. Šiame rajone higienos sumetimais planuota pastatyti ir modernią skerdyklą. Keramikos pramonės įmones numatyta sutelkti Šnipiškėse. Kadangi su pramonės rajonais glaudžiai buvo susijusi ir darbininkų kolonijų statyba, jas planuota statyti Šnipiškėse ir prie Vilkpėdės projektuojamuose Miškiniuose.
Darbininkų gyvenamieji kvartalai nuo pat XIX a. pabaigos tapo socialinių problemų ir kartu modernių jų sprendimų miestuose tema. XX a. pradžioje į miesto darbininkų apgyvendinimo reikalus įsijungė ne tik įmonės, bet ir savivaldybės. Prioritetas buvo teikiamas nedideliems ir nebrangiems butams, atitinkantiems vadinamuosius Existenzminimum14 reikalavimus (pakankamas kiekis saulės šviesos, skersinis vėdinimas, sanitariniai patogumai). Iki tol įprastą darbininko šeimos butą sudarė du kambariai (vienas jų – miegamoji virtuvė), o moderniame bute svarbia naujove laikytas virtuvės atskyrimas ir būtino sanitarinio mazgo (WC ir dušo/vonios) patalpos įrengimas. Tapo įprasta darbininkų gyvenamuosius kvartalus statyti su socialine infrastruktūra – mokykla, vaikų darželiu, maisto parduotuve, sanitariniu punktu ir susirinkimų sale ar kultūrinės paskirties pastatu (liaudies namais). Tam savivaldybės skyrė miesto žemės plotus, o architektai sprendė mažo ir pigaus, bet patogaus ir sveiko masinio būsto problemą.
Tarpukario Lenkijoje, ypač Varšuvoje, tokia socialinio būsto statyba buvo įvairi, netgi avangardinė, tačiau nepramoninio Vilniaus ji nepasiekė. Tiesa, Antonis Forkiewiczius dar 1935 m. parengė pagal miesto-sodo principus suprojektuoto Vilniaus gyvenamojo priemiesčio „Jagiellonów“ projektą. Tuo tarpu tarpukario Lietuvoje savivaldybės nerangiai sprendė socialinio būsto klausimus, nors ir rodė šiokias tokias pastangas pagerinti neturtingų miestiečių gyvenimo kokybę. Šią problemą Landsbergis-Žemkalnis išryškino kritikuodamas 1934 m. šalia Maisto fabriko spontaniškai pastatytus darbininkų namus:
Turime Kauno pašonėj […] „šedevrą“. […] Matininko dviejų dienų bėgyje „išplanuotas“ „pavyzdingas“ lietuviškas Siedlung’as15 pavadintas „Julijanava“. […] Chaotingas, pasišlykštėjimo vertas vaizdas. Išparceliuota aštriais ir bukakampiais sklypeliais, kreivom nekanalizuotom negrįstom gatvelėm. Nėr nei vandens, nei kanalizacijos. Sklypeliai užstatyti lūšnom, be jokių patogumų, net primityviausių, bjaurūs ir apteršti gatvelių ir kiemų purvu. Vaizdas apgailėtinas ir nuogas, išstatytas ant Europos trakto, laikinosios sostinės angoje, vaizdas, kuris gali klaidingai mus charakterizuoti kaipo labai žemos kultūros kraštą. O kaip gražiai už tuos pačius pinigus galima būtų pastatyti gražią, higijienišką, kultūringą darbininkų koloniją. Užsienyje – vakaruose šiuo atžvilgiu būtų taip padaryta: konkurso keliu sudarytas pagal urbanistikos taisykles užstatymo planas; nustatytas namų tipas ir konstrukcijos; įvestas vanduo, kanalizacija, elektra; išgrįstos gatvelės ir aikštės; apželdinti skverai, skvereliai; pastatyta koplytėlė; pastatyta mokykla ir pirtis; įrengta sporto aikštelė; vaikams lopšelis ir vaikų darželis.16
Landsbergis-Žemkalnis turėjo patirties 1935 m. projektuodamas lietuvių darbininkų rajoną Smeltėje, Klaipėdoje17, tačiau Vilniuje atsirado galimybė pastatyti išties pavyzdinius darbininkų gyvenamuosius rajonus Antakalnyje, Šnipiškėse ir Miškiniuose.
Miškinių kolonijai buvo skirta 4,7 ha teritorija (dabartinio Gerosios Vilties žiedo rajone) besiribojanti su Vingio parku, Nerimi ir Savanorių prospektu. Beje, planuojant kolonijos plėtrą, per Nerį buvo numatyta nutiesti tiltą (dabartinis Lazdynų tiltas) ir naujus darbininkų kvartalus statyti dešinėje upės pusėje. Kolonija numatyta 5000 gyventojų, kurioje turėjo būti pastatyta 18 daugiaukščių daugiabučių namų ir 45 dvibučiai (sublokuoti) nameliai. Rajono gatvės suplanuotos 21 m pločio, o magistralinės – 25 m pločio, tarp važiuojamosios dalies ir šaligatvių įrengiant gazonus. Rajono centre suformuota trikampė aikštė, „kurioje išaugs didžiulis kultūros židinys – Liaudies Namas. Šiame name bus darbininkų klubai, susirinkimams salės ir visos kultūriniam veikimui priemonės“18. Aplink aikštę numatyta išdėstyti visuomeninius pastatus: kino teatrą, mokyklą, vaikų darželį ir bene įspūdingiausią rajono objektą – amfiteatrą: „Plytinė šiame rajone paliko gilią duobę, – rodo inž. Žemkalnis. Jos nemanome užpilti žemėmis kaip visame rajone darome. Iš šios duobės darysime po atviru dangumi amfiteatrą, kurio diametras turės 130 m, aplinkui sceną bus vandens kanalai, o publikai sėdėti pastatysime 66 eiles, kuriose tilps apie 12.000 žiūrovų“19. Prie upės numatyta pastatyti centrinę katilinę, skalbyklą ir pirtį. Rajone suprojektuotas ir savarankiškas kanalizacijos tinklas. Upėje, ties kolonija, planuota įrengti prieplauką jachtoms ir baidarėms.
Rajonui suprojektuoti dviejų tipų gyvenamieji pastatai – vieno aukšto nameliai ir daugiabučiai. Dvibučiai namukai darbininkų šeimoms (mūriniai pamatai, baltai tinkuotos sienos, raudonomis čerpėmis dengtas stogas) numatyti šalia upės, palei bulvarus. Butą su patogumais sudarė du kambariai ir kambarėlis pastogėje. Kiekvienam namui numatytas ir 8 arų daržas. Beje, gėles darbininkų rajono gyventojai privalėjo sodinti ne pagal savo valią, bet pagal inžinieriaus nurodymus, „nes visas aplinkos vaizdas priklauso prie architektūros sąvokos“20.
Parengti ir dviejų tipų daugiabučių namų projektai: trijų aukštų namas su dviejų ir trijų kambarių butais (B2) ir keturių aukštų ilgi 109 m ilgio namai su dviejų kambarių butais (B2A). Kiekvienas butas su balkonu, atskira virtuve ir patogumais. Kiekviename name taip pat įrengiama bendra skalbykla su dezinfekcine kamera. Butai aprūpinti sandėliukais ir naujais moderniškais baldais, kas, „Žemkalnio požiūriu yra labai reikalinga ne tik estetiniu, bet ir sanitariniu požiūriu“21. Namai vienas nuo kito atidalinti gazonais.
1941 m. jau buvo parengtas ir Šnipiškių darbininkų kolonijos projektas, kuriame numatyta statyti tik mažus vieno aukšto namukus su sklypeliais ir ūkiniais pastatais (kuriuose numatyta dirbtuvė ir tvartas). Beje, želdiniai šiuose sklypuose taip pat buvo suprojektuoti architektų ir turėjo būti pasodinti dar prieš atiduodant namuką eksploatacijai.
Pramonės statybos trestas 1940 m. lapkričio 15 d. pradėjo statyti dar vieną „mažųjų butų koloniją“ Antakalnyje22. Iš viso čia buvo suplanuota pastatyti 46 vienaaukščius namus po keturis butus ir du dviaukščius daugiabučius. 1941 m. vasario 5 d. jau buvo užbaigta 20 namelių, į kuriuos įsikraustė 80 geriausių Vilniaus darbininkų (sąrašą sudarė Vilniaus profsąjungų centro biuras). Darbininkų kraustymasis į naujus butus netgi buvo filmuojamas. Tai vienintelė iš dalies įgyvendinta kolonija, kurios liekanas galima pamatyti dabartiniame Antakalnyje, kuriame tarp septintame dešimtmetyje pastatytų daugiabučių ir poliklinikos dar išliko 11 namukų, tik jie sunkiai atpažįstami, nes apstatyti įvairiais priestatais.
Gana įspūdingi penkių aukštų daugiabučiai buvo numatyti ir miesto centre, 5-ių komunarų gatvėje (taip tuo metu buvo pavadinta dabartinė A. Stulginskio gatvė). Laukiant Vyriausybės persikėlimo į Vilnių, toje pat gatvėje planuota statyti ir didžiulį 250 vietų viešbutį.
Akcentuodami aktyvaus laisvalaikio svarbą, modernistai daug dėmesio skyrė sporto kompleksų projektavimui. Tokią tendenciją galima matyti jau 1938 m. Vilniaus plane, ją tesė ir Landsbergis-Žemkalnis. 1941 m. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto plane buvo numatyta statyti žiemos sporto bazę su slidinėjimo ir bobslėjaus trasomis Sapieginėje, slidinėjimo bazę su rogučių trasa ir slidinėjimo tramplinu Ribiškėse, jojimo stadioną ir aštuonis stadionus lengvajai atletikai. Turniškės turėjo tapti rekreaciniu vandens sporto centru, o patvenkus Nerį ir suformavus Turniškių marias – ir irklavimo regatų vieta: „tai bus geriausia ir gražiausia irklavimo sporto vieta visoje Tarybų Sąjungoje“23. Vis dėlto didžiausia Statybos skyriaus sensacija buvo aštuoni baseinai, kurių pirmojo statybą buvusiame Lentpjūvių (Tartaki) rajone (Lukiškių kalėjimo ir Neries vingio teritorijoje) ketinta pradėti 1941 m. Kitus baseinus numatyta statyti Antakalnyje, Šnipiškėse, Piromonte, Naujamiestyje, Užupyje, senamiesčio rajone ir Naujininkuose.
Galiausiai, minint operos sukaktį Valstybės teatre Kaune, Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pranešė, kad yra nutarta LTSR sostinėje Vilniuje statyti Valstybinį operos ir baleto teatrą. Landsbergis-Žemkalnis pristatė teatro rūmų projektą, „iš kurio matyti, kad operos ir baleto teatras turės būti didus, gražus ir meniškas pastatas su 1200 sėdimų vietų sale, pakankamai didele scena. Vieta pastatui parinkta netoli nuo miesto centro, paneryje, tarp Jokūbo, Rapolo bažnyčių ir Žaliojo tilto“24.
Iš viso „Darbininkų Vilniuje“ buvo numatyta dvidešimt darbininkų ir tarnautojų butų kolonijų – su savo mokyklomis, savo prekybos aparatu, teatrais ir kitomis buities bei kultūros įstaigomis; sporto statiniai, sveikatos priežiūros objektai, valstybinės prekybos paviljonai, fabrikai ir gamyklos. Tokiam kiekiui projektų parengti teko mobilizuoti visas buvusias architektūrines pajėgas. Įdomu, kad rengiant projektus valstybiniuose projektavimo institutuose „LTSR Pramprojektas“ ir „LTSR Komprojektas“, juose buvo įdarbinti ir prieškario Vilniuje dirbę lenkai architektai ir prieškario Kauno modernistai. Daugiausia Vilniaus projektų sudarė dar prieškariu Vilniuje dirbę varšuviečiai modernistai Antonis Forkiewiczius ir Stanisławas Bukowskis, jiems talkino vilniečiai A. Konduralovas ir Flora Romm. Architektų „brigados“ rezidavo Kaune ir Vilniuje, rengė projektus visai Lietuvai. Dar prisidėjo ir Vilniaus vykdomojo komiteto statybos skyrius, kuriam vadovavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pavaduotoju dirbo kaunietis Albinas Paškevičius. Visai Komunalinio ūkio liaudies komisariato Statybos valdybai, atsakingai už komunalinę statybą, vadovavo senas Landsbergio-Žemkalnio bičiulis, prieškario Lietuvos architektas Antanas Novickis.
Apžvelgus šiuos didingus planus galima matyti, kad sovietinė valdžia, ideologiškai akcentuodama ir finansuodama25 miesto industrializavimą ir darbininkų kvartalų statybą, suteikė galimybę toliau plėtoti modernistines idėjas, kurios buvo sugeneruotos dar tarpukario Vilniuje, atsivežtos iš Kauno ir Varšuvos. Dėl savo universalaus modernizmo šios idėjos sėkmingai persikėlė ir į tos pačios komandos jau prie nacistinės valdžios rengtą 1942–1943 m. Vilniaus miesto generalinį planą, o ir vėliau vis atsikartojo XX a. antros pusės Vilniaus planuose.
Pabaigoje galime paklausti – kas būtų, jeigu būtų? Jeigu Miškiniai būtų pilnai pastatyti, Vilniuje būtų buvęs modernus pavyzdinis gyvenamasis rajonas, atspindintis ne sovietinę statybą, o modernistinius tarpukario masinio apgyvendinimo eksperimentus, tokius kaip Berlyno Siedlung’ai, Frankfurto prie Maino Rӧmerstadt’as ar Varšuvos Żoliborz WSM.
Straipsnis parengtas kaip Vilniaus muziejaus parodos „Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ dalis. Paroda eksponuojama Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6) 2021 m. vasarą ir rudenį.
1 Fabijonas Žlobickas, „Kaunas ir Vilnius“, in: Vilniaus balsas, 1939-11-03, nr. 6, p. 2.
2 Plan Wielkiego Wilna, opracował Jerzy Kobzakowski, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 51, ap. 10, b. 1219.
3 „Statybos taisyklės Vilniaus miestui“, in: Vilniaus balsas, 1940-03-23, nr. 69, p. 6.
4 „Vilnius reikalingas rūpestingos globos: Miesto inž. Žemkalnis apie planingą Vilniaus statybą“, in: Vilniaus balsas, 1940-02-14, nr. 37, p. 6; Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, „Apie Vilnių ir jo patvarkymą“, in: Naujoji Romuva, 1940, nr. 1, p. 8–11.
5 „Sostinės atstatymo darbai“, in: Vilniaus balsas, 1941-01-05, nr. 4, p. 8.
6 „Atvyko inžinierių komisija iš Maskvos“, in: Vilniaus balsas, 1941-04-26, nr. 98, p. 2.
7 Докладная записка, Бригадир арх. Светличный Б. E., инженер-экономист Каплан Г. A., инженер Жилко И. K., 1941, in: LCVA, f. R-768, ap. 1, b. 256, l. 14.
8 „Vilniui atsiveria naujos perspektyvos: Pasikalbėjimas su Miesto Inžinieriumi arch. Vyt. Žemkalniu“, in: Vilniaus balsas, 1940-09-18, nr. 222, p. 3.
9 Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, „Vilnius – būsimasis pramonės centras“, [straipsnio mašinraštis], in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 81, ap. 1, b. 1940, l. 1–3.
10 Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, „Apie Vilnių ir jo patvarkymą“, 1939-12, [autorizuotas mašinraštis], in: LLMA, f. 81, ap. 1, b. 780, p. 1–7.
11 Vytautas Landsbergis-[Žemkalnis], „Statybos racionalizacija ir techninė priežiūra“, pranešimas ir tezės apskričių ir miestų inžinierių suvažiavime, 1932, [rankraštis, mašinraštis], in: LLMA, f. 81, ap. 1, b. 235, l. 26.
12 Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, „Duomenys kalba už Turniškius“, in: XX amžius, 1939-12-14, nr. 287, p. 5.
13 „Vilniui atsiveria naujos perspektyvos“, p. 3.
14 1929 m. Frankfurte prie Maino surengtame Tarptautiniame moderniosios architektūros kongrese (CIAM), kurio tema buvo „Minimalių poreikių būstas“ (Die Wohnung für das Existenzminimum), Europos architektai modernistai apibendrino to meto aktualiją – minimalių ir standartizuotų butų statybą darbininkams. Tokio buto koncepciją suformulavo architektas Walteris Gropius: „Keliame klausimą apie erdvės, oro, šviesos ir šilumos minimumą, būtiną žmogui, kuriam dėl jo biologinių poreikių pakanka gerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų bei nedidelio gyvenamojo ploto, ypač jei jis yra techniškai teisingai suprojektuotas“. Tikėta, kad mažų butų standartizavimas ir masinė statyba sumažins jų kainą ir taip leis žemesnes pajamas turintiems gyventojams pasiekti aukštesnius gyvenimo, higienos ir buities standartus.
15 Siedlung (vok.) – suplanuota gyvenvietė arba gyvenamasis rajonas, sudarytas iš tipinių butų blokų arba individualių vienodų namų (su sodeliais) ir suplanuota socialine infrastruktūra.
16 Vytautas Landsbergis-[Žemkalnis], „Statybos racionalizacija ir techninė priežiūra“, l. 26.
17 Pr. R., „Klaipėdos darbininkams statomas atskiras miestas“, in: Darbininkas, 1938-09-02, p. 3.
18 „Darbininkų Vilnius“, in: Vilniaus balsas, 1940-10-06, nr. 238, p. 5.
19 „Čia išaugs Vilniaus darbininkų kolonija ir pramonės rajonas“, in: Tarybų Lietuva, 1940-10-05, nr. 5.
20 Ibid.
21 „Darbininkų Vilnius“, p. 5.
22 „Skubiai statoma darbininkų būtų kolonija“, in: Vilniaus balsas, 1940-12-14, nr. 294, p. 6; „Vilniuje tarybiniu mastu vykdoma statyba“, in: Vilniaus balsas, 1941-02-04, nr. 28, p. 2.
23 „Plan inwestycyj sportowych w Wilnie“, in: Prawda komsomolska, 1941-03-08.
24 „Operos ir baleto teatras Vilniuje“, in: Tarybų Lietuva, 1941-03-20, nr. 66.
25 „Vilniaus darbininkų butų statybai Darbo komisariatas jau paskyrė 900.000 Lt. 600.000 Lt numatoma blokiniams (apie 70 butų) pastatams Naujamiestyje, o 300.000 Lt – 20 atskirų namelių po du butus su sandėliukais statybai Šnipiškėse“ („Darbininkų butų klausimas Vilniuje“, in: Vilniaus balsas, 1940-09-12, nr. 217, p. 2).
